Išskirtinis Seimo pirmininko V.Gedvilo interviu: Be pykčio, be pavydo

- Būdamas tik kandidatu į Parlamento vadovus, Seimą lyginote su krepšinio rinktine. Ar per pirmąjį mėnesį einant šias pareigas jau susidarėte įspūdį, kad Parlamentas gali tapti tvirta komanda, kuri žaistų tik už Lietuvą?

- Nors esu didelis optimistas, vis tiek labai didelių iliuzijų nepuoselėju. Seime yra susiklosčiusios tvirtos tradicijos ir jas sulaužyti būtų labai sunku.

Kai kuriuos dalykus pakeitus gal ir pagerėtų Seimo įvaizdis visuomenės akyse. Tačiau kol kas Seime vis dar lenktyniaujama, kas daugiau užregistruos įstatymo projektų. O tose lenktynėse paaiškėja, kad dalis įstatymų nėra labai geros kokybės, jie nuolat keičiami ir perdaromi.

Galbūt nereikėtų ir Seimo narių pasisakymų statistikos. Daug mes čia visi kalbame, dažnai neblogai kalbame, bet dažnai kalbame per daug, kartojamės. Ir vėl gaištame laiką, kad išgirstume tai, kas jau daug kartų girdėta.

- Seime dirbate jau trečią kadenciją, tad koks yra šis Parlamentas, kurį, dar net nesuformavusį savo struktūrų, kai kurie apžvalgininkai ar politologai ėmė kritikuoti ir menkinti?

- Mano nuomone, šis Seimas yra tikrai neblogas, su juo bus galima dirbti. Žinant, kad naujoji valdančioji koalicija turi beveik konstitucinę daugumą, dirbti stabiliai, įgyvendinti visų partnerių - politinių partijų - programas. Tikiuosi, kad konstruktyviai, o ne destruktyviai dirbs, už reikalą mus kritikuos ir parlamentinė opozicija.

- Kol kas atrodo, kad opozicijoje atsidūrusios buvusios parlamentinės daugumos partijos dar nesusivokė pralaimėjusios rinkimuose?

- Man buvo keista tik pati naujojo Seimo darbo pradžia, kai stebėjau tam tikrų parlamentarų hiperbolizuotą aktyvumą kritikuoti net neprisiekusią Vyriausybę.

Politikoje, kaip ir sporte, visada reikia susitaikyti su pralaimėjimu. Situacija yra tokia, kokia yra, bet savo varžovą privalu gerbti. Visos partijos dalyvavo rinkimuose, turėjo savo lyderius, Lietuvos žmonės balsavo, o tiems, kuriuos palaikė labiausiai, tiesiog reikia leisti dirbti. Nepamirškime, kad nugalėtojus išrinko tauta.

Nemažai bendrauju su verslo žmonėmis, kurie, regis, jau aprimo po rinkimų. Verslas mato, kad naujas Seimas išsirinko savo valdžią, komitetus, susibūrė aiškios politinės grupės, prisiekė Vyriausybė, patvirtinta jos programa, tad visi laukia rinkimų pažadų vykdymo. Kalbėti apie rinkimų rezultatus jau ne laikas.

Bet dėl mūsų rinkimų pažadų ir jau pradėto jų vykdymo kažkodėl kyla bangų. Tik pasakėme, kad po Naujųjų metų minimalią algą kelsime iki 1000 litų, pasipylė keista kritika. Savo pirmojo vizito lankiausi Latvijoje, kur minimalus atlyginimas kaip tik pakeltas iki tokios pat sumos litais. Ir nėra ten jokių problemų, jokio triukšmo, niekas nekritikuoja valdžios, kuri nori palengvinti savo žmonių gyvenimą.

Lietuvoje minimalios algos pakėlimas palies tik apie 80 tūkst. gyventojų. Apie pusė jų dirba didžiuosiuose prekybos centruose, tad įmonėms, turinčioms tokį monopolį, tai tikrai nebus labai didelė našta.

Kalbuosi su įvairiomis verslo grupėmis ir žinau, kad kai kuriose įmonėse jau net valytojos mažiausiai uždirba 1200 litų. Šie verslininkai sako, kad minimumo pakėlimas iki 1000 litų jiems nebus jokia naujiena.

- Vienas pirmųjų jūsų lankytojų Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovas Robertas Dargis teigė, kad po buvusios Vyriausybės veiklos mūsų šaliai jau reikia vytis ne Estiją, o Latviją, kuri buvo įklimpusi į sunkesnę krizę. Kodėl prie esamos valdžios verslas tyli, susitaiko, vėliau kritikuoja buvusius, tačiau negirdėti, kad verslininkai atsisakytų dalies kartais milžiniškų pelnų, solidariai padėtų atsigauti visiems?

- R.Dargis ne tiek kritikavo buvusios valdžios sprendimus, kiek akcentavo, kad jiems visada trūko ryšio, diskusijų su valdžia, buvusi Vyriausybė savo sprendimus priimdavo gana uždarai, tik tarp savo patarėjų, nieko nežinant verslui, neklausiant jo nuomonės.

Verslas puikiai žino, kad ir mes nesame burtininkai, nesukursime staiga kokio nors stebuklo. Manau, to ir nereikia, užtenka paimti iš aplinkinių, tvirtų Europos valstybių geriausių įstatymų pavyzdžius, kai ką pataisyti, pritaikyti Lietuvai, o tuomet ir naujų darbo vietų kūrimas nebus toks didelis galvos skausmas kaip dabar.

Verslo solidarumas su valstybe, jos piliečiais yra atskira tema. Prisimenu, kaip praėjusios kadencijos Seime svarstėme galimybę sumažinti pridėtinės vertės mokestį viešbučiams. Jų savininkai žadėjo, kad sumažinus mokesčius kris ir kainos, suklestės turizmas.

Tačiau viskas atsiskleidė per Europos vyrų krepšinio čempionatą, kai net prasti viešbučiai kainas pakėlė po kelis kartus. Pats nustebau pamatęs vieną kolegą parlamentarą prie Panevėžio arenos nešiną alaus buteliu už 3 litus iš degalinės, nes prie varžybų vietos esantys barai už tokio pat alaus bokalą nesigėdijo prašyti ir 12 litų.
Kai kurie mūsų verslininkai mąsto tik apie trumpalaikį pelną, o per krepšinio čempionatą juk jie galėjo užsidirbti ateičiai. Tiesiog parodyti, kad Lietuvoje yra ne tik puiki gamta, krepšinis, bet ir nebrangūs, geri viešbučiai, prieinamos maisto, gėrimų kainos.

Per „Eurobasket“ čia apsilankę užsieniečiai vargu ar kada norės užsukti į šalį, kurioje jiems viskas tik brangu. Beje, būtent daugelis aistruolių į Lietuvą neatvyko tik dėl kainų, apie kurias iškart pranešė draugai. Tad verslo modelis, paremtas greitu, akiplėšišku uždarbiu, niekada nepasiteisins.

- Žvelgiant iš šalies aiškiai matyti, kuriam politikui nesimpatizuoja prezidentė D.Grybauskaitė. Kokie yra jūsų santykiai su šalies vadove?

- Gerbiu valstybės prezidentę ir manau, kad mūsų bendravimo tonas yra normalus. Su D.Grybauskaite man teko nemažai bendrauti, kai ji buvo eurokomisarė, o aš dirbau Seimo Europos reikalų komiteto pirmininku - tuomet esame ne vieną puodelį kavos išgėrę ir normaliai pasikalbėję. Nematau jokių problemų dėl bendravimo su prezidente ir man tapus Seimo pirmininku.

- Šiemet oficialiai išsiskyrėte su žmona, jūsų vaikai jau suaugę, tad Kalėdas šiemet sutikote vienas?

- Pirmiausia šiemet mano Kalėdos buvo kitokios ir todėl, kad pirmą kartą per šias šventes šalia buvo mano naujieji draugai - apsaugos darbuotojai.

Visus metus su šeima švęsdavome Kūčias kartu, bet porą metų jau būdavome atskirai. Aš su žmona išsiskyriau gražiai, išėjau iš namų kaip stoviu, viską palikau jai, tik nesitikėjau, kad ji viešai apie mane prabils taip negražiai.

Mano vaikai jau suaugę: 32 metų Akvilė - socialinių mokslų daktarė, dirbanti vienoje JAV įmonėje, 24 metų Martynas - Lietuvos sporto universiteto IV kurso studentas.

Per Kūčias važiavau pas mamą, kuri su savo broliu gyvena Ginkūnuose, šalia Šiaulių. O Kalėdų tradicija mano šeimoje yra labai paprasta, bet tvirta - kasmet renkamės vis pas kitą pusbrolį bei pusseserę iš tėčio pusės. Vieni pas kitus tiesiog keliaujame ratu, bet tik aš dabar nieko negaliu priimti - gyvenu tame kukliame Seimo bendrabutyje.

- Jūs tikintis?

- Mūsų šeima iki šiol yra labai religinga - pusbroliai, pusseserė nuolat lankosi bažnyčioje. Aš tik vienas toks likau - mažiau praktikuojantis katalikas. Bet esu tikintis, laikausi visų tradicijų.

Ir dar aš tikiu tuo kažkuo, nepaaiškinamu. Tikiu, kad tas kažkas yra šalia, mane saugo, kartais stumia, kartais prilaiko, kartais duoda gerų idėjų, minčių. Visada tas vidinis ar šeštasis jausmas pasako, kai reikia. Jaučiu jį nuolat.

Bet aš tam savo nepažįstamajam sargui visada atsidėkoju - nuolat stengiuosi padaryti ką nors gera kitam žmogui. Svarbiausia, kad kitiems daromi maži stebuklai būtų geranoriški, be reklamos, išskaičiavimo. Kitaip nieko nebus. Gyvenime nesiekiau sukaupti ir didelių materialinių turtų.

Kai žmogui jau daugiau kaip penkiasdešimt, jis gali pasakyti, kad visko yra matęs gyvenime. Tad jau galiu kai ką pasakyti ir aš. Buvo ir sunkių, ir labai sunkių dienų, bet buvo ir lengvų. Žmogus kasdien turi būti viskam pasiruošęs. Vis dėlto aš esu didelis optimistas ir laikau save labai valingu žmogumi. Mane palaužti yra sudėtinga. Galiu būti ir eilinis, ir Seimo pirmininkas - manęs niekas nesugadins, nesulūšiu.

Buvau juk ir sporto viršūnėje - gerbiamas, mylimas po kiekvienos pergalės. Vėliau teko kristi, kai 1997 metais su rinktine nepatekome į Sidnėjaus olimpiadą. Tada ir draugai į visas puses išsilakstė, paliko. Tik vienas treneris Vladas Garastas visada buvo šalia, ramino. Buvo visokių momentų, bet jau žinau, kad kai tau sekasi, pasieki pergalių, eini aukštesnes pareigas, draugų visada atsiranda. O po nesėkmių kai kurie jų dingsta. Tad manau, kad gyvenime jau esu viskam pasirengęs.

„Aš noriu, kad Lietuvoje būtų kuo mažiau pykčio, daugiau gerumo, meilės, tolerancijos vienų kitiems. Darykime vieni kitiems gerus darbus, mylėkime vieni kitus, linkėkime tik gero. Reikia džiaugtis draugų, kaimynų pasiekimais, o ne tada, kai jų namai dega. Atsikratykime vieną kartą pavydo, kuris labai kenkia visiems. Man gražu stebėti, kai žmonės gyvena gražiai, ramiai, be pykčio, o to reikėtų palinkėti ir naujajam Seimui“, - didžiųjų švenčių proga „Respublikos“ skaitytojams linkėjo Parlamento vadovas Vydas Gedvilas.