Jau ir Rolandas Paksas vadinamas grėsme saugumui

- Ne kartą esate sakęs, kad Lietuvai reikalinga sava valiuta. Kuo grindžiate tokį pasiūlymą?

- Apie litą daug kalbėta. Tai mano minčių, kurias išsakiau dar prieš įvedant eurą, tęsinys. Ir tada, ir dabar manau, kad svarbiausius tautos klausimus turi spręsti pati tauta. Tam yra referendumas. Į tai nebuvo reaguota. Tiksliau, buvo reaguota kitaip: nereikės keisti pinigų, būsime bendroje ekonominėje erdvėje, kainos nekils. Neva euras yra garantija, kad niekas nepakels kainų. Verslininkai buvo kviečiami (ar verčiami?) pasirašyti geros prekybos memorandumą. Nuolat buvo teigiama, kaip gerai gyvensime. Pasirodo, kiek kainavo litais, dabar kainuoja eurais. Išskyrus atlyginimus ir pensijas. Čia vienas prie vieno santykis negalioja.

- Tačiau dauguma valstybių gyvena „su euru“.

- Jau tada klausiau: kodėl kitos valstybės gali gyventi, turėdamos savo valiutą? Jos dar labiau sustiprino savo padėtį. Kaip pavyzdį galiu nurodyti Vengriją, kuri puikiausiai verčiasi. Grąžino visas skolas, tiek Tarptautiniam valiutos fondui, tiek Pasauliniam bankui. Pirmą kartą gali išmokėti vadinamąją tryliktąją pensiją, atsirado papildomos darbo vietos. Jei Lietuva padarė klaidą įsivesdama eurą, kodėl jos dabar neištaisius? Manau, kad 100 proc. Lietuvos gyventojų, kurie galbūt prieš įvedant eurą neįsigilino į mano pasisakymus, būtų už lito grąžinimą. Tuo labiau kad litas man, manau, ir daugeliui mūsų žmonių, nėra tik piniginis vienetas.

- Tačiau vėl keisti piniginę sistemą, spausdinti banknotus. Be to, teigiama, kad atsidurtume eurozonos šalikelėje.

- Oponentai sako, kad reikėtų iš naujo spausdinti banknotus, kalti monetas - tai kainuoja. Manau, be vargo per dieną rasčiau verslininkų, kurie tam „sumestų“ reikiamą pinigų sumą. Neabejoju, kad dauguma žmonių litą atsimena su nostalgija ir norėtų, kad Lietuvoje būtų litas, o ne svetimi pinigai.

Man nelabai patinka, kad „turtingi“ Lietuvos pensininkai remia „biednus“ Graikijos pensininkus. Kai „turtinga“ Lietuva meta savo milijardus į bendrą eurozonos stabilizavimo fondą. Daug tokių atvejų, kurie jau iš anksto kvepėjo didžiulėmis sąnaudomis ir didžiuliais praradimais. Šiame kontekste neverta klausti, iš kur gausime lėšų litui atspausdinti. Mažiau reklaminiams lankstinukams rinkiminėse kampanijose - ir jau atsiras.

- Kitas jūsų pasiūlymas - demilitarizuotis. Teigiama, kad jūs - sąmoningai ar ne - kenkiate Lietuvos saugumui.

- Vadinamieji ekspertai mane įvardija kaip grėsmę nacionaliniam saugumui. Dėl siūlymo demilitarizuoti Lietuvą, Latviją, Estiją ir Kaliningrado sritį. Teigiama, kad Rusija niekuomet su tokiu pasiūlymu nesutiks. Galiu atsakyti tik tiek: kol nepabandėme, nesužinosime.

Pamenu šaltojo karo laikus, kai pasaulis stovėjo ant beprotybės slenksčio. Net tuo metu didžiųjų strateginių valstybių lyderiai Michailas Gorbačiovas ir Ronaldas Reiganas susitikdavo. Ir sugebėdavo susitarti nusiginkluoti. Ne visiškai, bet susitardavo. Ar sumažinti branduolinių galvučių skaičių, ar kai kurias puolamąsias sistemas naikinti. Kai kurias ginkluotes sutardavo apskritai sunaikinti. Netgi susitardavo tam tikras zonas laikyti laisvomis, kuriose apskritai nebūtų karinių pajėgų. Net tais baisiais laikais susitarimai būdavo galimi.

- Jei net pavyktų tokį pasiūlymą įgyvendinti, būtume tik nedidelė demilitarizuota zona.

- Pabandykime - Vilnius, Vašingtonas, Briuselis, Maskva - šitame mažame lopinėlyje padaryti tai, ko siekiame visame pasaulyje. Žengti pirmą žingsnį. Prisiminkime pirmąjį amerikiečių astronauto Lui Armstrongo mažutį žingsnį, kurį jis žengė Mėnulyje. Tai buvo didžiulis žmonijos žingsnis pirmyn. Mūsų iniciatyva irgi būtų mažutis žingsnis, bet žmonijos atžvilgiu - milžiniškas. Įrodytume: čia pavyko, vadinasi, gali pavykti ir kitur.

Tiems, kam nepatinka tokia iniciatyva. siūlau paskaityti Nobelio premijos laureato Stefano Cveigo knygą. Jis rašo, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo taip garsiai rėkiama apie patriotizmą, kad kone kiekvienam norėjosi pačiam nusipjauti koją. Tarsi būtum apkasuose kovęsis už tėvynę ir dėl jos nukentėjęs. Matau dabar daug tokių, kurie žaidžia patriotiniais jausmais. Jie pabėgs - į Australiją, į Zelandiją - tokių pavyzdžių turėjome. O mūsų vaikai ir anūkai turės eiti į mėsmalę.