1 nuotr.„Respublikos" savaitės žmogus - Seimo konservatorė, 2014-2020 metais buvusi Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Asanavičiūtė. Politikė, vos pasibaigus privalomo referendumo krachui dėl Konstitucijos 12 str. pakeitimo, jau sugalvojo būdą, kaip vis vien Konstituciją apmulkinti. Buldozeriu stumia Pilietybės įstatymo pataisą.
Ši pataisa, jeigu būtų priimta, leistų suteikti Lietuvos pilietybę Lietuvoje gimusiems ir po 1990 metų kovo 11-osios iš Lietuvos pasitraukusiems žmonėms. Jei jie gavo naują pilietybę kurioje nors NATO ar ES šalyje. Anksčiau norėta pasiekti, kad Lietuvos pilietybę išsaugotų ir Europos ekonominės erdvės bei Ekonominio bendradarbiavimo ir pagalbos organizacijai priklausančių šalių piliečiai. Dabar to Pilietybės įstatymo pataisoje atsisakyta. Taip pat D.Asanavičiūtė siūlo, kad lietuviai apie savo naują užsienietišką pilietybę neturėtų Lietuvai pranešti per du mėnesius, kaip dabar reikalaujama, bet tik tada, kai baigtųsi Lietuvos Respublikos paso galiojimas. Toks buldozerinis skubėjimas savaime kelia klausimą, ko politikams - daugybinės pilietybės stūmikams iš tiesų reikia? Lietuvių, pasklidusių po pasaulį, ar rinkėjų, pasklidusių po pasaulį?
Negi politikui reikia kažkokio lietuvio Gvadelupoje (Prancūzija), kad galėtų su juo pasikalbėti apie šaltibarščius ar bulvių kainą Kupiškio „Maximoje"? Matyt, reikia ne lietuvio, bet rinkėjo. Nes lietuvis be rinkėjo funkcijos politikui yra nulis. Jokios asmeninės naudos. Tad politikui visai netrukdo, jei Lietuvos pilietis bus apsikamšęs įvairiausių, tiesa, tik draugiškų (?) valstybių pasais. Dvipasis, tripasis ir kiek tik gali. Kad, apsikamšęs pasais, nejautriame, atšiauriame pasaulyje nesušaltų. Vienintelė sąlyga - kad tas pasais apsikaišęs pilietis turėtų ir Lietuvos pasą bei nepamirštų balsuoti. Tiesa, valstybės, kurių pasų tas Lietuvos pilietis būtų prisigrūdęs pilną stalčių, turėtų būti patikimos ir Lietuvai draugiškos.
Kita vertus, jei „Draugystės" viešbutis savo pavadinimą pasikeitė, tai ir kitos draugystės dažnai būna pakankamai trapios. Pavyzdžiui, lietuviai ūkininkai draugiškai susiplieka su mums draugiškos Lenkijos ūkininkais dėl vištienos, o draugiška Vokietija susipeša su draugiška Ispanija dėl agurkų. Pradės agurkais, o gal pabaigs torpedomis? Tad kur garantija, jog draugiškos šalys visada bus mums draugiškos su ten gyvenančiais lietuviais-dvipasiais. Kita vertus, jei net dvyniai skiriasi charakteriais, pomėgiais, tai ir dvipasių pasai bei juos išdavusios valstybės skirsis savo interesais. Nes jei nesiskirtų, liktų tik kosmopolitinė banda. Atrajojanti, šlamščianti, judanti, be konkrečios vietos.
Dievas čia ne prie ko
Tačiau kaip išsisukti iš dvipatystėje, atsiprašau, dvipasystėje, iš anksto užprogramuotos godumo nuodėmės? Tarkime, Lietuvos pilietis, norintis gauti JAV pilietybę, turi prisiekti: „Šia priesaika įsipareigoju, kad aš neabejotinai ir visiškai ATSISAKAU bei IŠSIŽADU ištikimybės bet kokiam užsienio valdovui, valstybei ar valdžiai , kurios pilietis buvau iki šiol. (....) Pasižadu, kad tai darysiu noriai, besąlygiškai, neišsisukinėdamas. Tepadeda man Dievas."
O žmogus, norintis išimties tvarka gauti Lietuvos pilietybę, prisiekia taip: „...be išlygų prisiekiu būti ištikimas (ištikima) Lietuvos respublikai. Tepadeda man Dievas."
Tačiau kaip Dievas gali padėti Lietuvos piliečiui, kuris tuo pat metu yra ir JAV pilietis? Juolab prisiekęs išsižadėti ištikimybės kitai valstybei, pavyzdžiui, Lietuvai? Gerasis Dievas gali tik labai susikrimsti dėl žmonių godumo. Kad žmonės patys sau prieštarauja, linkę į dviprasmybes ir sakiniuose susipainioja.
O jie vis vien emigruoja!
Iš vienos pusės abiejų referendumų dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo organizatoriai graudena, kad lietuviams Lietuvos ir jos pilietybės labai reikia. Vos ne šantažo griebiamasi. Tarsi žmogus, netekęs Lietuvos pilietybės, savaime netenka ir lietuvių tautybės ir savo gimimo vietos. Sukuriama tokia drama, tarsi tas Lietuvos pilietybės netekęs lietuvis jau būtų neįleidžiamas į Lietuvą. O jei gimei, tarkime, Marijampolėje, tu tampi jau negimęs Marijampolėje. Ir tavo tėvynė jau ne Lietuvoje, bet įkelta kaip failas į debesis. Tačiau ar visus tokios dramos gąsdina? Tiek prie lietuviško paso prisirišę, kad, bijodami jo netekti, jau iš Lietuvos išvažiuoti bijo?
Bet neatrodo, jog bijo. Nuo 2019 m., kai nesėkmingai baigėsi pirmasis daugybinės pilietybės išsaugojimo referendumas, iš Lietuvos vien iki 2024 m. sausio 1-osios emigravo 123 147 mūsų piliečiai. Tiesa, pats didžiausias emigracijos bumas vyko anksčiau. Pavyzdžiui, vien 2017 m. ir 2011 m. Lietuva atitinkamai neteko 53 951 ir 53 863 savo piliečių. Tokius duomenis pateikia Valstybės duomenų agentūra. Tad iš šių skaičių neatrodo, kad tas lietuvis į savo Lietuvą tarsi kuolas įkaltas. Na, gal ne kuolas, gražiau - ąžuolas. Bet ar žemėj Lietuvos amžinai tie ąžuolai, ąžuoliukai žaliuos - dar didelis klausimas. Gal jie nenori? Skirtingai nuo 1941-1945 m. emigravusių lietuvių, kurie bėgo nuo mirties ar tremties.
Šauktinis Abramovičius ir Šančių uzbekai
O nuo ko bėgo dabar? Jei pabėgo dėl to, kad nusivylė Lietuvos valstybe, nerado čia sau vietos, darbo, pagarbos, padoraus atlyginimo, tai ir dabar tas lietuvis juk netapo nei baltarusiu, nei kazachu nei uzbeku, nei afganu, nei arabu, kad į Lietuvą bėgti norėtų. Jei afrikietis čia nori būti labiau nei lietuvis, tai kuo mes, čia likę, kalti? Galų gale, juk ne visus bėglius kažkas išvarė.
Pavyzdžiui, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henkė (Čijunskaitė), 1973 m. gimusi Klaipėdoje, pati atsisakė Lietuvos pilietybės ir tapo Vokietijos piliete. Tik prezidentas Gitanas Nausėda išimties tvarka jai vėl suteikė Lietuvos pilietybę. Tad kas ta pilietybė? Tik skrybėlė ant pakaušio? Noriu - numetu, noriu - vėl užsidedu. Dar būtų įdomiau, jei Lietuva užsimanytų savo piliečius, gyvenančius, pavyzdžiui, Korsikoje, kviesti atlikti privalomą karinę tarnybą. Nemanau, kad lietuvis Napalys, vos pranešus, išdumtų iš Korsikos į Lietuvą lyg Napoleonas Bonapartas. Veikiau išsiimtų nesveikatos pažymą ar išdumtų ten, kur nerastume ar net neieškotume.
Be to, neteko girdėti, kad privalomą karinę tarnybą Lietuvoje būtų atlikęs oligarcho Romano Abramovičiaus sūnus, Lietuvos pilietis Arkadijus Abramovičius. Neteko girdėti, nes neatliko. Todėl visiškai netikiu, jog lietuviška diaspora, apsirūpinusi „dvipasyste", masiškai veržtųsi į Ruklos poligonus, kad taptų šauktiniais. Mokėtų į Lietuvos biudžetą mokesčius ir t.t.
Tad kuo ta pilietybė praktiškai apsireikštų? Tik prastai informuotu balsu į rinkimų urną? Matyt, būtent tokie prastai informuoti labiausiai mūsų politikams tinka. Bent nekritikuos. Nes ir dabar turbūt bent pusė lietuviškos diasporos iškart nepasakytų Lietuvos energetikos ministro pavardės, o bent 1-2 proc. mano, kad dabartinė prezidentė vis dar Dalia Grybauskaitė.
Tad neturėkime dėl daugybinės pilietybės iliuzijų, nes ir Lietuvoje pastoviai balsuoja tik apie 53-59 proc. rinkėjų, o Lietuvos užsienio atstovybėse registruojasi balsuoti tik 6-10 proc. lietuvių, turinčių balsavimo teisę. Gerai pasakė socialiniuose tinkluose vienas komentatorius, jog Lietuvos pilietybė ne atimama, bet prarandama. Pačių lietuvių pageidavimu. Nes pati Lietuva neatima pilietybės net ir iš pačių pavojingiausių, iki gyvos galvos nuteistų banditų. O jei žmonės Lietuvos nenori, tai ir mums jų nereikia. Kam įkyriai siūlytis, pataikauti?
