Kam skambina prezidentė? Gal tau?

Seimo Antikorupcijos komisijai pakako vos savaitės išsiaiškinti FNTT vadovų atleidimo aplinkybes. Tyrimo epicentre atsidūrė prezidentė Dalia Grybauskaitė, paskambinusi vasario 14-ąją buvusiam FNTT direktoriui ir nurodžiusi, kad šis privalo atleisti savo pavaduotoją. Šalies vadovė pati sugalvojo, kad be jokių įrodymų valstybėje galima nukirsdinti vieną ar kitą pareigūną? Ar prezidentės pagalbininkai patarė? Visuomenei įdomu išgirsti atsakymą, kas darosi valstybėje, kas jai vadovauja ir kuo remiantis jai vadovaujama.

Prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo tema „Kam skambina prezidentė“ diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas Paulauskas, filosofas Vytautas Rubavičius, Lietuvos Respublikos Seimo narys Ligitas Kernagis ir Seimo narys Naglis Puteikis. Diskusiją veda Gediminas Jakavonis.

G.JAKAVONIS: Ne paslaptis, kad šią aktualiją išprovokavo komisijos tyrimas, kurį atlieka Ligito Kernagio vadovaujama komisija. Temos pavadinimas „Kam skambina prezidentė“ lyg ir susisieja su Hemingvėjaus „Kam skambina varpai“. Kaip rodo dabartinė istorija, kai paskambina prezidentė, irgi nieko gero nelauk. Ką reiškia sulaukti Lietuvos Respublikos prezidentės telefono skambučio?

L.KERNAGIS: Istorija nėra labai sena. Tiesioginiame eteryje pats FNTT vadovas Vitalijus Gailius pripažino, kad buvo skambinama, dažniausiai, ko gero, su nelabai geromis naujienomis. Mūsų komisija ir pradėjo tyrimą bandydama išsiaiškinti. Besiaiškinant visada atsiranda naujų aplinkybių. Mėginsime galbūt klausimais prezidentei išsiaiškinti, ar tie skambučiai buvo jos pavaldinių ar jos inicijuoti. Ar nebuvo pažeista konstitucinė teisė. Labai keista, kai mūsų politiniai oponentai tai traktuoja kaip prezidentės įžeidimą, puolimą prieš prezidentę. Kiti pradeda dengtis kaip skėčiu menkindami būsimas mūsų komisijos tyrimo išvadas. Galbūt ir visą tyrimą menkina. Manyčiau, visada iš šalies geriau atrodo. Aš, dirbdamas su komisija, dariau taip, kaip, man atrodė, reikėtų dirbti. Įvertinti pats tikrai negaliu.

G.JAKAVONIS: Juk negalėjo tokia operacija, toks veiksmas kaip banko „Snoras“ uždarymas vykti be prezidentės palaikymo. Kaip reikėtų vertinti telefoninių skambučių teisę?

V.RUBAVIČIUS: Man „Snoro“ istorijoje labai daug neaiškumų. Nenorėčiau čia samprotauti, kiek vadovavo ar nevadovavo prezidentė. O jeigu kam ir skambino, manau, kaip ir kiekvienas žmogus, daro klaidų.

Norėčiau atkreipti dėmesį į kitą dalyką. Ne pati prezidentė disponuoja ir renka informaciją. Yra labai daug departamentų, institucijų, kurios renka, filtruoja ir pateikia informaciją. Galų gale ta informacija gula ant prezidentės stalo. Tie žmonės nematomi. Dažnai net nesuvokiamas pats informacijos gaminimo būdas, pobūdis.

Sakyčiau, ganėtinai nesunku kai kuriems žmonėms, turintiems tam tikrą išsilavinimą, modeliuoti tam tikras situacijas, teikti tam tikrą informaciją. Galų gale kurti situacijas, kai prezidentė padaro žingsnius, paskambina, ko ji tikrai neturėtų daryti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad institucijos, kurias prezidentė iš esmės tarsi, pabrėžiu, tarsi valdo, skiria savo žmones, t.y. Generalinė prokuratūra ir Valstybės saugumo departamentas (VSD), iš esmės labai glaudžiai bendradarbiauja.

Čia nėra priešpriešos arba išlyginamosios galios, nėra jokio sverto. Kas tai rodo? Tai rodo labai daug atvejų. Rodo Vytauto Pociūno žūties byla, kai nepradedamas ikiteisminis tyrimas dėl akivaizdaus šmeižimo, kai VSD negina savo žuvusio karininko garbės. Ir prokuratūra čia tiesiog pritaria. Eglės Kusaitės byloje matome tokio demokratinėje valstybėje netoleruotino prokuratūros ir VSD bendradarbiavimo.

Taip pat ir „Snoro“ istorija tą bendradarbiavimą rodo. Nemanau, kad Generalinė prokuratūra taip ilgai nepradėjo ikiteisminio tyrimo dėl tokio atvejo, kuris prezidentės buvo įvardijamas kaip galimas valstybės išdavimas. Įsivaizduokite, jeigu vyksta toks aktas ir Generalinė prokuratūra kelis mėnesius net nepradeda ikiteisminio tyrimo. Tai rodo visišką mūsų institucijų veiklos pakrikimą arba kad tos institucijos užsiima ne valstybiniais, bet savais reikalais. Vykdo savas kovas, bando įgyvendinti savus siekius. Ir ganėtinai sėkmingai, nes visuomenė niekaip šitiems siekiams nepasipriešina.

Yra trečias dalykas, kuris pradėjo ryškėti toje istorijoje. Tai susiję su konkrečiu vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio ir liberalcentristų veiksmu. Mano galva, liberalcentristai ir jų vadovas iš esmės tapo spec. tarnybos politinio sparno atstovais.

G.JAKAVONIS: Ar tikrai ne atvirkščiai?

V.RUBAVIČIUS: Gali būti ir atvirkščiai. Bet manyčiau, kad šiuo metu yra, ko gero, šitaip. Nes, priimdami patyrusius arba bendraudami su patyrusiais specialiųjų tarnybų darbuotojais, jie kažkaip pamiršta, kad buvusiųjų nėra. Visi išlieka visada. Ir kad ne jie valdo tą situaciją. Politikai nevaldys bendradarbiaudami su spec. tarnybomis. Jie bus maitinami manipuliacijomis, informacijos dozėmis, gandais, kuo tik nori.

Šiuo metu iš to, ką matome viešojoje erdvėje, televizijos laidose, įvairiuose pasisakymuose, iš Algio Čapliko kalbų, ypač kūno kalbos ir retorikos, iš tikrųjų matome, kad ta istorija turi gilesnes šaknis. Čia, ko gero, R.Palaitis, į kurį dabar ir buvo nukreiptas visų dėmesys, yra toks vykdytojas, kuris net nelabai suvokia savo padėties.

G.JAKAVONIS: Kalbame apie skambučio teisę. Slaptą informaciją iš spec. tarnybų turbūt gauna prezidentė, Seimo pirmininkė ir premjeras. Bet kokiu atveju telefoninės teisės veiksmai yra teisinis nihilizmas. Kaip vertinti situaciją, kai ministras priima sprendimus, kuriuos premjeras lyg ir bando protestuoti?

N.PUTEIKIS: Konstitucijoje parašyta, kad ministras pavaldus ministrui pirmininkui. R.Palaitis tokio žingsnio žengti negalėjo. Tokiu savo žingsniu sukėlė chaosą. Bet mano versija yra tokia, kad V.Gailių ir V.Giržadą verčia ne prezidentė ir telefoninė teisė ne iš prezidentės, o iš dviejų kitų jėgų, kurios nekonstitucinės ir antiįstatymiškos.

Ką pamatėme komisijoje? T.y. Prezidentūros patarėjai, susiję su saugumu, ir pats saugumas. Džinas, kurį politikai paleido prieš Rolandą Paksą, pasidarė itin galingas. Estijoje, Amerikoje, Anglijoje spec. tarnyboms draudžiama sekti politikus. Kitaip atsiranda tai, ką dabar turime Lietuvoje. Čia yra viena grupė žmonių.

Ir faktas toks, kad pinigai investuojami į konkursą, kandidatūra suderinama su prezidente. Kitą dieną prezidentės patarėjas Jonas Markevičius (aš jį vadinu viceprezidentu, nes jis komisijoje elgiasi kaip viceprezidentas) viešai pareiškia, kad prezidentė pyksta, yra nepatenkinta. Akivaizdu, kad yra savarankiška jėga, išleista iš butelio.

O dar viena jėga išryškėjo iš buvusio generalinio prokuroro pavaduotojo Andriaus Neveros liudijimo. Tai yra vadinamoji teisininkų bendruomenė. Mes klausiame: jus Darius Valys pasirinko? Sako, ne. Jus prezidentė pasiūlė? Ne. Jus prezidentės patarėjas pasiūlė? Ne. O tai kas? Sako, negaliu sakyti. Tai kaip negalite atsakyti? Teisininkų bendruomenė. O galite pasakyti, kas vadovauja? Ne, negaliu, nes jeigu pasakysiu, negalėsiu daryti karjeros šioje srityje.

Tai matome per visas skandalingas prokuratūros bylas, kurias nutraukia arba „vsio zakonna“. Per įdomius teismų sprendimus labai aiškiai matome tą teisininkų bendruomenę, kuri, mano manymu, silpnesnė už spec. tarnybų tandemą su Prezidentūros patarėjais, nes per pažymas, ar leisti susipažinti su slapta informacija ar ne, jie valdo, kas gali būti teisėjas.

Pavyzdžiui, man neišduoda leidimo dirbti su slapta informacija motyvuodami tuo, kad man iškelta baudžiamoji byla dėl „stiklainių“ statybų nederinimo senamiestyje. Iš esmės, jeigu dabar mane kokiu nors būdu pavyktų prie poligrafo prileisti, tai pagal R.Palaičio logiką turėčiau būti atleistas iš Seimo nario pareigų kaip neturintis teisės dirbti su slapta informacija. Tai čia absurdas, negirdėta, neregėta.

Politikai, Seimas, versdamas R.Paksą, ir politinis pseudoelitas sukūrė šitą mechanizmą, įdavė saugumui į rankas idėją panaudoti poligrafą ir teisę dirbti su slapta informacija. Ir su šiomis dviem stebuklingomis lazdelėmis jie valdo teisininkų bendruomenę. Dabar teisininkų bendruomenė, spec. tarnybos, Prezidentūros patarėjai dirba su kitomis partijomis tam, kad mūsų komisijos išvados būtų paralyžiuotos. Kad viskas būtų išmesta, ten liktų tik vandenėlis.

R.PAULAUSKAS: Mano supratimu, visa tai, ką čia šnekame, ką iki tol šnekėjote, tas Brauno judėjimas, kuris tęsiasi 20 metų, yra dėl to, kad iš esmės nelabai suprantame, kaip renkame valdžią. Tiek Seimą, tiek prezidentą.

Norėčiau savo kalbą suskirstyti į tris dalis. Pasvarstyti, kokie kriterijai taikytini renkant prezidentą. Antroje dalyje pereisiu prie konkretaus žmogaus. Ir trečioje dalyje norėčiau pasakyti, kodėl taip išeina. Renkant prezidentą yra objektyvios sąlygos: kandidatas turi būti Lietuvos pilietis, pastaruosius trejus metus gyventi Lietuvoje.

Čia objektyvūs dalykai, bet yra subjektyvūs, dar svarbesni. Juk mes renkame valstybės vadovą. Vadinasi, jis kažkur turi mus vesti. Mes turime žinoti tą žmogų, turime matyti, kaip jis kovoja už savo pažiūras, kokią siūlo koncepciją, kad jis supranta daugiau už mane, vidutinį lietuvį. Jis demonstruoja tą savo supratimą. Metai iš metų jis tempia paskui save visuomenę. Matydami, kad jis suvokia įvykius, mes galime jį rinktis. Jis turi turėti pažiūras, mums suprantamas ir žinomas.

Tik pačiu paskutiniu kriterijumi gali būti „patinka“ ar „nepatinka“. Jeigu du pretendentai į valstybės vadovus yra vienodi, man tinkamų pažiūrų, matau, kad jie apgins savo pažiūras, man tinka jų koncepcija, jie supranta Lietuvos situaciją, supranta kylančius iššūkius, tuomet aš įjungiu emociją, kuris iš jų man dar ir patinka.

Antroje dalyje, kai pereisiu prie konkretaus žmogaus, pažiūrėsime, ar nors vienas iš tų kriterijų atitinka. Nuo to ir priklauso tas Brauno judėjimas, tai yra pasekmė mūsų pasirinkimo, padaryto prieš porą trejetą metų.

V.RUBAVIČIUS: Mes nelabai suvokiame patys, kokie tie iššūkiai yra. Daugiausia dalykų nepriklauso nuo mūsų pasirinkimo. Tie dalykai, apie kuriuos kalbame, priklauso nuo politinės sistemos. Teisingumu gali būti grindžiama tik prisiekusiųjų teisėtvarka, kur visuomenė per savo atstovus vykdo teisingumą, o ne teisėjai vykdo teisingumą, pasiėmę teismus į savo rankas.

G.JAKAVONIS: Vis dėlto žmonės yra pasiilgę stiprios rankos. Prezidentės reitingai aukšti. Tai gal keičiame Konstituciją, didiname prezidentės galias ir tegul D.Grybauskaitė, turėdama tokį pasitikėjimą, tokius reitingus, vadovauja taip, kaip jai atrodo.

N.PUTEIKIS: Gal Lietuva suklydo pasirinkdama modelį. Atrodo, tokio modelio Europoje nėra. Nepartinis prezidentas reiškia, kad ateina vienišas žmogus su maža komanda ir iš karto įkrenta į VSD glėbį. Užsienyje prezidentas būna partinis, jis bet kurią akimirką į aikštę gali pakviesti savo šalininkus, ką ir kiekviena partija Lietuvoje gali padaryti. Prezidentas ar prezidentė yra vieniši. Tuomet atsiranda viceprezidentai markevičiai, VSD įtaka, pažymos ir t.t.

Iš Europos mes pasiėmėme tik demokratijos elementų pavadinimus.

Komisijoje matome - nuolat mums meluojama. Amerikoje, Anglijoje už melą bausmės didesnės nei už bet kokius kitus nusikaltimus. Jei atliekant tyrimą meluoja valstybės pareigūnai, juos ilgam sodina į kalėjimą.

Mes keistai suprantame viešumą. Prieš 20 metų buvo totalus viešumas. Dabar Vakaruose visa tai tebėra, pas mus - nieko panašaus. Eiti į mitingą reiškia, kad tu plytą mesi į langą. Komisijos posėdis - slaptas. L.Kernagis išeina ir pasako ne slaptą informaciją, A.Čaplikas iš karto tvirtina - pažeidei įstatymą.

Manau, pasirinkome klaidingą modelį. Aš, skirtingai nuo politikų, kurie komentuoja šią situaciją, matau ne prezidentės, o būtent Prezidentūros patarėjų skambučius. Matau jų valią, kaip jie elgiasi su mumis, kaip jie elgiasi viešumoje. Kaip jie mėgaujasi savo neįtikėtina galia. Tą galią suteikė Seimas.

1996 metais, kai buvau Seimo narys, teisėjai buvo tvirtinami per viešus svarstymus, komitetai, komisijos, visuomenė buvo kviečiami teikti atsiliepimus. Ir apie asmeninį jų gyvenimą, asmenines savybes. Seimas svarstydavo mažiausiai du mėnesius. Dabar penkis Apeliacinio teismo teisėjus patvirtino per 48 valandas. Bandžiau klausti kolegos: per 16 metų įstatymai pasikeitė?

Tai Seimas kaltas, jis sustiprino spec. tarnybas, jis sukūrė prezidentūrėlę. Jis išleido džiną iš butelio. Seimas neperkėlė demokratijos institutų į Lietuvos teisę.

Ieškokime priežasčių Seime. Iš esmės dėl visų punktų kaltas Seimas. Jis sudarė šias sąlygas, jis išaugino šiuos konfliktus. Jis sustiprino spec. tarnybas, jis sukūrė tas bendruomenes. Ir tiktai Seimas gali tai pataisyti.
Nacionalinio saugumo komitetas pasimetęs, Teisės komitetas pasimetęs, vienintelė nepasimetusi institucija - Antikorupcijos komisija. Aš apstulbęs matau Seimo atgimimą šioje komisijoje. Ypač komisijos pirmininkas, kurį spec. tarnybos pražiopsojo. Jis bohema, jo nesukompromituosi. Jo neįmanoma paspausti.

G.JAKAVONIS: Dabar tiriama, kas nutekino informaciją. Pabandykime suprasti to informaciją nutekinusio pareigūno veiksmus.

L.KERNAGIS: Sužinoti, kas nutekino informaciją, nebuvo pagrindinė komisijos užduotis. Mes daugiau mažiau prisikapstėme prie aplinkybių, kuriomis buvo nutekinta ta informacija. Pirma, ką noriu pasakyti, kad ta informacija, kuri buvo laikoma slapta, nebuvo labai slapta. Patys prokurorai tai pripažino. Vėliau tai neigė. Paskui dar sykį paneigė. Saugumui buvo ideali aplinka tą informaciją pasiimti: ir pats kambarys, kuriame tas posėdis vyko, su mobiliaisiais telefonais, galimybės pasiklausyti per langus ir t.t.

Šioje situacijoje man modeliuojasi toks dalykas: ar tik nebuvo kažkaip sąmoningai tai vykdoma, kad ta informacija nutekėtų. Aiškėja, kad vienas iš labai aukštų prokurorų, kurie konkrečiai tyrė tą bylą, turi labai artimų sąsajų su tuo, kas tą informaciją gavo. Ir kaip to dalyko negali įvertinti?

Mes nesame specialistai, nesame nei teisėsauga, nei policija, o prisikapstėme iki tokių delikačių dalykų. Kaip to negalėjo padaryti prokuratūra? Jie tris mėnesius atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Svarstome, kad, ko gero, sąmoningai, nes Seimo narys kreipėsi ir jam buvo atsakyta. Tiek daug neatitikimų.

Yra labai gera rusų liaudies patarlė: „Liubov-zla, paliubiš i kozla. A potom kozly polzujutsa etim“ (lietuviškai nesirimuoja, bet vertimą pateikiame: „Meilė - pikta, pamilsi ir ožį. Todėl tuo ir naudojasi ožiai“, - red.pas.). Vadinasi, kažkas naudojasi tuo, kad Seimas gana žioplas, nedarnus, nevieningas. Tuo labai gudriai manipuliuoja tos tarnybos, kurios tą gali valdyti.

G.JAKAVONIS: Mes lyg ir pamiršome banko problemas. Ar neatrodo, kad čia yra dūmų uždanga?

V.RUBAVIČIUS: Kai prasideda koks nors skandalas ar kokia operacija įgauna didelę apimtį, įvyksta du dalykai. Pats skandalas turi tam tikrą vidinę logiką ir jo dažnai nebesuvaldo tos operacijos iniciatoriai. Mano galva, šiuo metu jau nebevaldo ir tie manipuliatoriai, kurie buvo kai ką sugalvoję.

Kitas dalykas, kad pradedama leisti nepaprastai daug informacijos. Šiaip jau žinome, kad geriausia daiktą paslėpti pačioje matomiausioje vietoje. Tarp visokiausios informacijos yra ir tikrosios informacijos. Manau, kad, analitiškai žvelgdami, mes sugebėtume ją ištraukti.

Mano duomenimis, Lietuvoje praeitą rudenį ne vienam finansininkui, ne vienam analitikui, ne vienam bankininkui buvo žinoma, kokie bankai „kabojo“ ir kodėl jie „kabojo“. Nes jie veikė kaip pinigų plovyklos. Bet tie bankai veikė ne vieni. Yra didžiulis bankų tinklas, kurie uždirba sąskaitinius pinigus per ofšorinius sandėrius. Tai sudėtingos operacijos. Tas schemas įgyvendina su įvairių bankų tinklu. Lietuvoje buvo, yra tokių bankų. Tik buvo nuostaba, kad pirmas krito „Snoras“.

Vienaip ar kitaip su tais bankais valstybei reikia tvarkytis. Ateina metas, kai ten kažkas peržengiama, išvagiama arba pradedama leisti tarsi draudžiamas obligacijas. Atvirai apgaudinėjami žmonės. Juolab kad Europoje egzistuoja visas „zombių“ bankų tinklas. Jie labai įtartini, bet jeigu juos visus staiga valstybės imtų ir prigriebtų, tai finansinė sistema gali patirti dar didesnių nuostolių. Tokia yra ekonomika.

Gali būti, kad su tuo banku reikėjo vienaip ar kitaip tvarkytis, pribrendo metas. Bet tuomet reikėjo paaiškinti. Iš to neturėjo rastis visa dabartinė politinė sistema, krečiama karštinė. Bet gali būti, kad ta karštinė labai sveika. Mes šiek tiek atsipeikėsime ir visa tai politinei sistemai išeis į naudą.

G.JAKAVONIS: Per vieną pokalbį apie banką pasigirdo nuomonė, kad sprendimas uždaryti buvo priimtas ne Lietuvoje. Jeigu jis priimtas ne Lietuvoje ir duotas įsakymas Lietuvai, vadinasi, tai ateina per pirmus asmenis. Jei ateina per pirmus asmenis ir sutinkama vykdyti užsienio nurodymus, kurie kenksmingi mūsų ekonomikai, ar atitinka tie asmenys einamas pareigas?

R.PAULAUSKAS: Pats paprasčiausias konstitucinis kriterijus - treji metai gyventi Lietuvoje. Deja, iš keturių prezidentų du šito kriterijaus neatitiko. Pasakyti, kad žmogus, kuris dirba komisaru Briuselyje, pusę metų gyvena Lietuvoje, turbūt sutiksite, nelogiška. Jeigu žmogus, kuris neturi teisės balotiruotis, balotiruojasi, ko paskui stebėtis, kad aplinka, saugumas, patarėjai įgyja tokią įtaką. Tas žmogus a priori yra silpnas, jis negalėjo atsirasti šitame poste. Kaip vienas, gyvenęs Amerikoje, taip ir kitas, gyvenęs Briuselyje.

Kita konstitucinė nuostata - Lietuvos pilietybė. Gal skamba keistai, man irgi keistai skambėtų, bet vienoje Žinių radijo diskusijoje dalyvavę žmonės įrodinėjo, kad mūsų valstybės vadovė nepriėmė Lietuvos pilietybės per tą pirmą pusmetį, kai mes visi tuos pažymėjimus paėmėme. Savo nuomonės neturiu, bet tai buvo pasakyta viešai per Žinių radiją. Paneigimo negirdėjau.

Ar kuris nors iš čia sėdinčiųjų žino, pavyzdžiui, mūsų valstybės vadovo pažiūras, ar mes ką nors apie ją girdėjome prieš dešimtmetį? Žinau savo politinius oponentus, aš nemėgstu liberalų, sakykime, tarp mūsų 20 metų tvyro politinis ginčas. O dabartiniam valstybės vadovui aš negaliu būti politinis oponentas, nes net nežinau, kas jis toks yra.

Valstybės vadovas gali vesti ir liberalia kryptimi, ir tautine kryptimi, tai suponuoja visiškai skirtingus veiksmus. Jeigu esi tautiškai nusiteikęs, tu būsi už valstybinio komercinio banko buvimą, jeigu liberaliai - būsi „prieš“. O jūs galite pasakyti, kokios yra valstybės vadovo pažiūros? Kas jis yra? Socialdemokratas, liberalas, tautininkas?

Pasakysiu vieną faktą, kuris nesulaukia visuomenės dėmesio. Trys valstybinės šventės - Vasario 16-oji, Kovo 11-oji ir Mindaugo karūnavimo diena. Tai tos trys dienos, kai vykdavo minėjimai, kai susirinkdavo visas politinis elitas, visi politiniai priešininkai į vieną vietą ir visa tai tęsėsi 20 metų. Tai buvo tam tikra valstybės tradicija.

Atėjus naujai valstybės vadovei, pirmą kartą iš trijų valstybinių švenčių dvi nebeminimos. Vasario 16-oji pavirto į labai formalizuotą, Mindauginių taip pat nebėra. Kovo 11-osios, matyt, irgi nebūtų, bet Seimas ją mini ir toliau minės.

Ką noriu pasakyti? Kad šiandien valstybei vadovauja atsitiktinis žmogus. Jis tapo valstybės vadovu tik dėl to, kad buvo Briuselyje komisaru. Jeigu nebūtų buvęs komisaru Briuselyje, niekas net nebūtų svarstęs tokios kandidatūros. Šiandien eilinis Lietuvos žmogus, kuris balsuoja ir jo nuomone paremti reitingai, paklaustas, ar ką nors žino apie pažiūras, nepasakys nieko. Ir nereikia stebėtis. Pareigūnai, antriniai, tretiniai, tampa visiškai kitos vertės, nes jie neturi jokios komandos.

Šiandien ES išgyvena fundamentalius pasikeitimus, tai yra dešimtmečius į priekį orientuoti dalykai. Čia reikia valstybės vadovo pozicijos. Pirmas metinis pranešimas Seime skambėjo kaip pasityčiojimas, 10 minučių. Tai buvo pats trumpiausias valstybės vadovo pranešimas istorijoje. Kodėl jis toks buvo? Drįstu teigti, kad nelabai ir yra ką pasakyti. Abejoju, kad žmogus, sulaukęs tokių metų, niekada nemąstęs valstybiniu mastu, įmestas į tas pozicijas staiga pradėtų mąstyti šitokiomis kategorijomis. Ir dėl to natūraliai pradeda vadovauti paradui patarėjai ir visokios tarnybos.

G.JAKAVONIS: Kaip vertinate komisijos išvadas, valstybės perspektyvas, politinę situaciją, prezidentės, visuomenės veiksmus? Kas pasikeis, jeigu staiga sužinosime tiesą?

N.PUTEIKIS: Manau, kad įvyko sukrėtimas ir dėl to reikia padėkoti teisininkų bendruomenei ir prezidentės patarėjams. Sukrėtimas prasidėjo tada, kai faktiškasis viceprezidentas Jonas Markevičius pareiškė kitą dieną po konkurso, kad V.Gailius yra blogas, netinkamas ir čia bus blogai. Paskui, matyt, viskas virė po kilimu.

Beje, „Lietuvos rytas“ parašė tai, ko nebuvo šnekama pas D.Raulušaitį kabinete. Spėju, kad čia išvis dirbtinai sukurta situacija - sutvarkyti banko reikalus ir sutvarkyti V.Gailių su V.Giržadu. Vadinasi, intrigantai sukūrė intrigą, kokią norėjo sukurti, o Seimas bejėgiškai stebėjo.

Dabar viskas stojasi į savo vietas.

R.PAULAUSKAS: Kur žmonės nukreipia dėmesį? Į tai, kas patinka, kas nepatinka. Lengva svarstyti, kas kam paskambino, kas atsistatydino, kas neatsistatydino. Mūsų valstybės vadovė pasirašė Europos stabilumo paktą. Jis yra kur kas svarbesnis negu visa tai, ką mes čia šnekame. Ką nors apie tai žinome? Mes tokių klausimų net nekeliame.

Tarp kitko, Lenkijoje ūžia, Seimas kelia klausimus, ko tas Sikorskis nori, ką pasirašė, kas čia per siūlymai vokiečiams imtis iniciatyvos. O juk iš esmės yra kuriamas ketvirtas reichas. Taip įvardijama, tai ne mano žodžiai. Štai kur yra fundamentalios problemos. Bet tai yra per sudėtinga žmogui ir mes pasitraukiam.

Ignalinos uždarymas. Mane tiesiog stebina, kad niekas neprieštarauja, jog uždarė Ignaliną ir visi pasibrangino sau gyvenimą. Tikėjausi, kad valstybės vadovė, turinti ryšių Europoje, pabandys pratęsti šitos elektrinės gyvavimą. Suprasčiau, jei būtume atsisakę atominės energetikos, kaip vokiečiai. Suprantu, yra kažkokia logika. Bet kai mes uždarome veikiančią ir dabar statome kitą, pasibrangindami sau viską, žmonės kažkodėl priima ramiai.

Dažnai sakoma - valstybės interesai, o juk juos mes suprantame skirtingai. Ir kai nėra išaiškinama, kaip valstybės interesus suvokia valstybės vadovas, nežinau, apie ką diskutuoti.