Kas bendra tarp lietuviškų reitingų ir britų monarchijos

Kas dedasi? Už ką kyla reitingai? Jei keturi iš dešimties gyventojų sako, kad jų gyvenimas pablogėjo. Pirmoji mintis - piliečiai grybavo, uogavo, dejavo, savaitgaliais kepė šašlykus ir beveik pamiršo, kad šioje rugpjūčio žemėje esama ir politikų. Nes jie prieš Seimo rudens sesiją minimaliai šmėžavo prieš piliečių akis. Patys kažkur grybavo, uogavo, dejavo, kepė šašlykus. Tad bitutėms dūzgiant, dobilienai žydint, tarp piliečių ir jų valdžios įsivyravo trapios paliaubos. Apsimeskime, kad jų nematome. Ai, tegul ir jie gyvena. Juk irgi žmonės. Štai šitą ir šitą, regėtą televizoriuje, kaimynė matė Palangoje brendantį į jūrą. Saulėje neįdegusį. Taigi toks pats kaip aš. Vaikus, anūkus gano. Šeimyniškas.

Piliečiai nebuvo linkę sieti savo gerovės su politikų veiksmais. Vien žavėjosi politikų portretais. Dar siejo juos su lietumi, perkūnija, vėjo greičiu ir debesuotumu. Lietuva tiesiog atsipalaidavo. Maždaug taip. Vaikučiai, gyvenkime draugiškai.

Rugpjūtį palankiausiai buvo vertinamas Valdas Adamkus (75 proc.), Dalia Grybauskaitė (69 proc.) ir finansų analitikas Gitanas Nausėda (58 proc.). Vėlgi paradoksas. 39 proc. gyventojų finansinė padėtis pablogėjo, tačiau net 58 proc. respondentų itin palankiai vertina komercinio banko finansinį analitiką. Už ką? Už specialisto ypatingas pastangas, kad piliečiai nenuskurstų ar nuskurstų? Ogi už nieką. Už nieką, kas būtų susiję su valiutų kursais, akcijomis, kainomis, skurdu, neskurdu ir t.t. Tai už ką toks palankumas? Na, tiesiog patinka - ir tiek. Kam ieškoti logikos? Kam svarstyti, kodėl ne ekonomistas Romas Lazutka? Logikos nėra. Arba tik tokia. Angliška. Dalis britų nemėgsta monarchijos, bet mėgsta monarchus. O lietuviai rugpjūtį nemėgo politikos, bet labiau pamėgo politikus. Dalis britų nemėgsta monarchų, bet mėgsta karalienę. Britai turi karalienę, o mes - V.Adamkų. Britai turi princesę ir mažiuką princą. O mes turime D.Grybauskaitę ir visai ne mažiuką G.Nausėdą. Mes į savo krepšius grybų, o į jų krepšius - reitingų. Ai, primėtykime. Negi gaila? Dručkiams už tai, kad jiems vasarą su švarkais per karšta, o kitiems už tai, kad originalesni.

Malonu žiūrėti ir į kitus palankiausiai vertinamus asmenis. Tiesiog šiaip. Vertinant vizualiai. Kaip paveikslus. Kaip vietinius bradus pitus. Na, ko Jonučiuose ar Kaniūkuose gyvenantis gali asmeniškai tikėtis iš tikro B.Pito? Papildomo euro? Ogi nieko. Iš vietinio B.Pito - taip pat. Bet vis vien simpatiškas. Matyt, taip mąstė tas nenuspėjamas, beveik neprognozuojamas rugpjūčio saulėje atitirpęs reitinguotojas. Ne iš Holivudo. Iš Lietuvos. Panašiai nenuspėjamai elgęsis ir praeitų metų rugpjūtį. Ir pernai 39 proc. respondentų skundėsi pablogėjusiu gyvenimu, o 48 proc. atrodė, kad jų šeimų finansinė padėtis nepasikeitė.

Ai, myliu, bet nepasitikiu!

Dar vienas lietuviškas paradoksas. Piliečiai palankiai asmenį vertina, bet juo visiškai nepasitiki. Maždaug taip. Maloniai balkone pasisveikinčiau, išvaizdą pagirčiau, bet į savo butą neįsileisčiau. Dar apvogs. Bent taip „galvojo“ apklausos šį rugpjūtį. Premjerą Saulių Skvernelį gerai vertino 50 proc. respondentų. Bet pasitikėjo tik 9 proc. Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį palankiai vertino 48 proc. apklaustųjų. Bet pasitikėjo tik 3 proc. Aiman, net V.Adamkumi pasitiki tik 5 proc. Lygiai tiek pat, kiek Gabrieliumi Landsbergiu. Nors V.Adamkus pagal palankumą reitingų viršuje, o G.Landsbergis - gale, tačiau pasitikėjimas šiais politikais vienodas. Argi ne loginis absurdas. Maždaug taip. Tave, virėjau X, myliu, tavęs, virėjau Y, nemyliu, bet vienodai tikiu, kad mane ir X, ir Y nunuodys. Galima pagalvoti, kad žmonės laiko politikus žaviais aferistais, melagiais, mikliapirščiais fokusininkais. Nesiruošia jais pasitikėti, bet vis vien žavisi. Kaip prokuratūros nepagautais, į žmones prasimušusiais sukčiais. Arba kaip Pravieniškių pataisos namuose. „Bachūras, atrodai kietas. Mikliai „dūchus“ išdūrei. Pagarba, o jiems ragas. Bet manęs neišdursi. Savo daiktų bei paslapčių vis vien nepatikėsiu“. Išvada - žmonės Lietuvoje jau beveik niekuo nepasitiki. Išskyrus telefoniniais sukčiais. Tačiau linkę žavėtis. Jurginais, rožėmis, kai kuriais politikais. Kaip saldainių reklamoje. „Merci, dėkoju tau, kad esi!“. Ponai ir ponios, aš sužavėtas.

Partijų lyderiai rūsyje ir pusrūsyje

Į palankiausiai vertinamų visuomenės veikėjų dešimtuką pateko tik vienas politinės partijos vadovas. „Tvarkos ir teisingumo“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis. Kitų, Seime daug gausesnių partijų lyderiai, tokie kaip Ramūnas Karbauskis, Gabrielius Landsbergis, Valdemaras Tomaševskis, Remigijus Šimašius, vertinami daugiau neigiamai nei teigiamai. Jei valdančiosios partijos lyderis R. Karbauskis ir didžiausios opozicinės partijos lyderis G.Landsbergis vienodai gauna po 59 neigiamus procentus, tai vyraujantis požiūris į Seimą išlieka neigiamas. Nieko naujo. Ir po 100 metų, jei valstybė išliks, turėsime neigiamą Seimą, neigiamas partijas, neigiamus politikus ir bent dešimtuką simpatiškų. Ir blogėjantį dalies respondentų gyvenimą. Dėl ligų. Dėl senatvės.

O kas būtų, jei sudarytume Seimo „svajonių rinktinę“. Paliktume tik simpatiškuosius. V.Adamkų, D.Grybauskaitę, G.Nausėdą, S.Skvernelį, V.Pranckietį, Visvaldą Matijošaitį su Broške, Liną Antaną Linkevičių, Aušrą Maldeikienę, Viliją Blinkevičiūtę, Ingridą Šimonytę, Andrių Tapiną, Remigijų Žemaitaitį ir Naglį Puteikį. Turėtume tokį nediduką, bet daugumos mėgstamų žmonių parlamentą. Visiškai tarpusavyje nesuderinamą. Išsivadintų idiotais, naudingais idiotais, nenaudingais idiotais ir t.t. Gal net susimuštų. Šaltakraujė išliktų tik Broškė. O tarp besiskeryčiojančių individualybių nebūtų jokios amortizacijos. Tų tyliųjų, klusniųjų seimūnų kamšalo. Niekas negalėtų dirbti, nes tik vadintųsi, pravardžiuotųsi, aiškintųsi „pozicijas“ ir t.t. O piliečiai? O jie vis vien vertintų savo numylėtinius palankiai. Kaip kokį nors princą Harį. Mylėtų kaip fizinius asmenis. Ir toliau nepalankiai vertintų tokį Seimą-svajonių komandą kaip juridinį asmenį.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“