Yra du Butkevičiai. Ne, Lietuvoje Butkevičių gerokai daugiau, tačiau politikoje labiau besireiškiančių, visuomenėje labiau žinomų - du. Abu daktarai. Vienas šiemet ėjo į prezidentus, kitas - ne. Ir visai kaip “Žaldokynėje” - “vienas Algirdas, o kitas - ne”. Šiandien “Respublikos” ketvirtadienio pašnekovas - tas, kuris “ne”...
- Mielas Audriau, neklausiu, kodėl tu ne Algirdas, klausiu: kodėl nėjai į prezidentus, o atėjai į “Respubliką”?
- Man jau greitai penkiasdešimt... Ir aš jau galvoju: tai kiekgi tu, Butkevičiau, dar mojuosi kardu? Geriausiu atveju - 15 metų! Paskui sėdėsi ir džiaugsiesi, kad jau gali ramiai žiūrėti į vandenį. Ar į dangų...
Ir dar galvoju, kad jeigu Viešpats Dievas, didysis Visatos architektas, sukūrė tokį gražų pasaulį, tai visai natūralu, kad kai nueisiu pas jį, jis mane paklaus: “Šmiki, aš darbavausi septynias dienas, kol sukūriau visą šitą grožį, o tu jo net neparagavai... Kur tavo gražuolių mulačių sąrašas, kur tavo balta burė, su kuria apiplaukei pasaulį, kur tavo nugalėtas Everestas?” Ir ką aš jam atsakysiu?
- Vadinasi, užuot sudarinėjęs gražuolių mulačių sąrašą, atėjai į “Respubliką”, ir ji tapo aštresnė, net piktesnė, radikalesnė... Nesakau, kad tu ją tokią padarei, - gal tai tik sutapo su tavo atėjimu? Ar ne geriau buvo eiti į prezidentus?..
- Kai būdamas 34 metų baigiau savo politinę karjerą, puikiai suprantu, kad jau net būdamas, sakykim, šalies prezidentu aš realiai daugiau padaryti nebegalėsiu. Savo fundamentalius darbus jau buvau padaręs. Signataras, pirmas krašto apsaugos ministras, Lietuvos kariuomenės kūrėjas, žmogus, organizavęs Rusijos kariuomenės išvedimą... Negi pasakysi, kad prezidentas šiandien gali ką nors didesnio nuveikti? O veržtis į kokius postus dėl kokio nors gardesnio kąsnio? Jeigu norėsiu, tai žinosiu, kur tą kąsnį pasiimti. Ir patikėk, laikyčiau garbingesniu dalyku susidėti su Somalio piratais ir savo dalį pasiimti per juos, negu ką nors gauti iš, tarkim, Rolando Pakso, Algirdo Paleckio ar dar ko nors, kam esu talkinęs daryti politinę karjerą.
O dabar labai sąžiningai atsakysiu, kodėl atėjau į “Respubliką”. Vienas protingas žmogus yra pasakęs, kad jeigu tu žinai, kas yra tiesa, jeigu tu ją suvoki, bet neatsistoji ir viešai neišsakai tos tiesos, vadinasi, jos atsižadi, ją išduodi... Šituos žodžius aš atsinešiau dar iš vaikystėje skaitytų knygų...
Beje, iš vaikystės atsinešiau ir tą tiesą, kurią turėjau viešai išrėkti. Kad jos neišduočiau. Man buvo 12 metų, kai susidegino Kalanta. Prasidėjo neramumai. Aš, žinoma, dalyvavau - mėčiau akmenis į miliciją. Netgi su senamiesčio vaikėzais Nemuno gatvėje stačiau pirmąją savo gyvenime barikadą. Paskui, žinoma, prieš miliciją paleidome nemažai akmenų, o jie paleido į darbą savo “bananus”. Gavau ir aš. Bet svarbu ne tai. Kai jie mus pliekė, kažkas iš vaikų šūktelėjo: “Už Lietuvą?” Bet tą akimirką aš kažkaip net nesureagavau. Gal todėl, kad man tai buvo įprasta, - ta dvasia buvau auklėjamas namie. Bet kitą dieną, kai gatvės vaikėzai vėl susirinkome, “Petuchas”, kuris buvo net ne lietuvis, man pasakė: “Mes už Lietuvą”. Ir štai tada tie patys žodžiai mane staiga tarsi žaibas nutvieskė: “Petuchui”, kuriam niekada iki tol nebuvo tekę suvokti, kad egzistuoja kažkokia Lietuva, kažkoks jos išskirtinumas, tie žodžiai “už Lietuvą” suplevėsavo kaip vėliava...
Štai todėl atėjau į “Respubliką”. Štai todėl ir vėl atsiradome drauge. Ir Vitas Tomkus, ir Rolandas Paulauskas. Kaip tada, kai atėjome į Sąjūdį, kai statėme jau tikras, jau ne vaikiškas barikadas. Kai garsiai šaukėme savo tiesą. Tą pačią, kuri kitados net mano “Petuchui” suplevėsavo kaip vėliava... Mes vėl kartu, nes pajutome, kad visa tai, ką mes asmeniškai įdėjome į šią idėją, šią vėliavą, yra pavojuje.
O tai, kad galėjo pasirodyti, jog kai kas “Respublikoje” buvo pasakyta aštriau, garsiau, nei įprasta, griežčiau - tai ne iš gero...
- Reikėjo visuomenei alkūne padaužyti šonkaulius, kad pagaliau nubustų?
- Žinoma! Tik jau ne alkūne - visuomenę dabar reikia paspardyti, nes įmygis vos ne mirtinas. O gal tu manai, kad prieš 20 metų visa tauta vieningai troško nepriklausomybės? Tauta miegojo. Kaip dabar. Tie, kurie dalyvavo Sąjūdžio renginiuose, lakstydavo iš mitingo į mitingą. Taip buvo sukurtas galingo veikimo įspūdis.
Ir tuomet gimė idėja, kaip daugiau visuomenės pažadinti. Tada jau buvau pradėjęs domėtis psichologiniu karu, psichologinėmis operacijomis. Supratau, kad tautą reikia... įžeisti. Kad ji pagaliau neištvertų ir sureaguotų. Ir užimtų tvirtą poziciją.
Jau buvau Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos pirmininkas, tad turėjau ryšių su Rusijos organizacijos “Memorial” žmonėmis, tarp kurių buvo artimų Jakovlevui, Jelcinui. Per juos pavyko susitarti, kad mums būtų leista parsivežti savo tremtinių palaikus. Mano bičiuliams Rusijoje tai irgi buvo paranku, nes tokia mūsų akcija galėjo jiems padėti žadinti ir Rusijos visuomenę.
O dabar prisimink tuos kino kadrus oro uoste. Atsimeni, daugybė iš grubių lentų sukaltų dėžių-karstų su palaikais. Visi uždengti tautinėmis trispalvėmis. Tarp jų blaškosi senutė juodu drabužiu ir, užgoždama šimtų tremtinių dainas ir giesmes, nerasdama savo artimo žmogaus palaikų, šaukia: “Juozai, Juozeli...”
Tai dabar įsivaizduok, ką turėjo jausti paprastas lietuvis, per visas televizijas matydamas tuos kadrus. Ir nors emocijoms laiko nebuvo, nes man tai buvo juodas organizacinis darbas, tuo momentu aš suvokiau vieną dalyką. Kai graikai mušėsi prie Trojos, jie laukė ženklų, kurie pasakytų, kad dievai su jais. Tai va, tada, kai pamačiau tą močiutę, besiblaškančią tarp karstų, suvokiau, kad dievai tau duoda ženklą. Vadinasi, jie su tavimi. Tu pajunti, kad tu jau nebe vienas... Tokiomis akimirkomis tu tiesiog imi jausti, kaip bunda tauta. Ir supranti, kad kai tave anapus paklaus, ką tu padarei, tu turėsi ką atsakyti...
- O kas čia tokio atsitiko, kad turime tautą žadinti? Gal Europos Sąjunga mus atakuoja ar okupuoja? Jeigu mes nenorėsime, nieko su mumis nepadarys.
- Žinoma, ne “europėnai” atakuoja. Iš Briuselio ateina tik pagrindinis tonas, kuriuo naudojasi vietos “šaika”, turinti pataikautojų instinktą, ir bando mus padaryti tokiais pat kaip jie patys - belyčiais, beveidžiais, betaučiais, bedieviais... Kažkokia mase. Viduramžiais didžiausias įžeidimas buvo pasakyti žmogui, kad jis be šeimos, be tautos, be tėvynės, be karaliaus. Toks žmogus buvo laikomas valkata! Dabar tas valkata - pasaulio pilietis. Iš tos pataikautojų “šaikos”.
Man patinka Europa. Man patinka joje. Bet aš nenoriu joje būti beveidis. Aš noriu būti tautų Europoje, o ne Europos tautoje. Dar daugiau pasakysiu. Pagrindinis evoliucijos variklis - rūšių įvairovė. Evoliucija ir vyksta tik todėl, kad yra skirtumų. Kai tiktai viskas susivienodina, evoliucija sustoja.
Todėl aš ir atėjau į “Respubliką” - grįžau prie savo tiesos, kurią atsinešiau iš vaikystės barikados. Ir turiu ją garsiai pasakyti. Kad jos neišduočiau.
- Ačiū, Audriau, už tavo idėjos karštį, man išsakytą. Sėkmės Everesto šturme. Gal, sakau, Everestas vis dėlto geriau nei Somalio piratų laivas...
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
