Keistas būdas „patrolinti" Rusiją

Pirmasis diskusijoje pasisakęs istorikas prof. Alfredas Bumblauskas tvirtino, kad Rusija nusavino Rusios vardą. Pasak jo, Vladimiras Putinas pradėjo karą prieš Ukrainą remdamasis istoriniais „faktais", įrašytais dar sovietiniuose istorijos vadovėliuose, kuriuose teigiama, kad rusai, ukrainiečiai ir baltarusiai yra viena tauta. Paklaustas, kaip reikėtų vadinti Rusiją, profesorius atsakė, kad prie Dniepro dabar „kariauja Rusia (Kijevas) ir Rosija".

Ateities komiteto pirmininkas R.Lopata teigė, kad mes Rusiją vadiname Rusija, nes taip save pirmiausia vadina pati Rusija.

„Ilgai buvome įsitikinę, kad istorinė atmintis gali būti ir saugumo garantu. Tačiau štai Maskva savo karą prieš Ukrainą parėmė iškraipyta melaginga istorija. Todėl verta kelti klausimą, ar Vakarų savimonėje nėra iškreiptai suvokiamas Rusijos istorinis vaidmuo, kaip ir pats visos šalies pavadinimas", - svarstė R.Lopata, pasak kurio, daug kam nepriimtina net tai, kad Rusijos pavadinimas rašomas ne iš mažosios „r". Tačiau to esą reikalauja vietovardžių rašybos principai. Beje, pavyzdžiui, Lietuvos bankas, skelbdamas pranešimus spaudai ir paminėdamas pagrindinę ekonominės krizės priežastį, visada nurodo, kad tai - „rusijos pradėtas karas Ukrainoje".

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas Pavelas Lavrinecas kalbėjo nuosaikiau. Anot jo, rusų istorinė tapatybė yra suformuota TSRS vadovėlių, todėl valstybių pavadinimų keitimai neatneštų didelės naudos: reikėtų pagalvoti, kaip paveikti istorijos supratimą, nes tai yra tapatybės dalis, nuo to priklauso piliečių ir sprendimų priėmėjų elgesys.

Seimo nario „laisviečio" Kasparo Adomaičio nuomone, Rusijos pavadinimo keitimas galėtų būti pirmasis žingsnis keičiant ir Rusijos žmonių mąstymą, atsisakant imperinių nusistatymų.

„Šalių pavadinimo keitimo nereikėtų nuvertinti. Tai labai daug lemia, kaip mes galvojame, kaip bendraujame, kaip mes reaguojame į išorinio pasaulio idėjas. Pakeitus pavadinimą, mums reikėtų perrašyti vadovėlius, tada užaugs karta, kuri bus skaičiusi tokius vadovėlius ir galbūt taip mes paneigsime Rusijos imperinę idėją. Rusija tėra tik idėja, gimusi XVIII a. propagandoje ir Maskvos kunigaikščių strategijoje. Tą gerai atskleidė ir prof. A.Bumblauskas", - svarstė K.Adomaitis.

Tačiau Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydas Jokubaitis nepalaiko idėjos pervadinti Rusiją. Anot jo, Ukraina politizuoja istoriją dėl Maskovijos, bet yra būtinosios ginties situacijoje, todėl turi tokią teisę. Ir vaizdingai pareiškė, kad jei kas valstybes palygintų su vištomis, tai Ukraina būtų višta, dedanti kiaušinius, o Lietuva - višta, kuri negali dėti kiaušinių, užtat giedanti kaip gaidys.

„Tai darosi visos mūsų užsienio ir ne tik užsienio politikos bruožas", - konstatavo profesorius.

Anot jo, Lietuva mėgsta prisidėti prie svetimų kovų, vaizduoti didelę kovotoją, pati kovų nepradėjusi. Profesoriaus teigimu, perkrikštyti galima ir velnią, tačiau realybė nuo to nepasikeis, nes „Rusijos problema - ne pavadinimas, o kad ją civilizacija apėjo šonu", todėl įžeidinėjimai nieko nepakeis.

Propagandos tyrinėtojo, filosofo prof. Gintauto Mažeikio nuomone, Rusijos pervadinimas kitu pavadinimu turi prasmę tik kaip informacinio karo dalis.

„Tai būtų Rusijos trolinimas, priešo pažeminimas. Tačiau toks sprendimas tarptautinės ir administracinės reikšmės neturėtų", - sakė diskusijos dalyvis.

Pasak jo, tai galėtų netgi sukelti chaosą, kai Rusija pralaimės karą ir turės atlyginti nuostolius.

„Valstybė, kuri turi mokėti reparacijas, turi būti aiškiai įvardinta. Jeigu pradėsime kaitalioti pavadinimus, o pati Rusija pradės persivadinti įvairiais vardais, tai sukeltų sąmyšį", - sakė mokslininkas, pridurdamas, kad taip okupantai gal net bandytų išsisukti nuo atsakomybės.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė pabrėžė, kad valstybių pavadinimų keitimas yra sudėtinga procedūra, o prioritetas turėtų būti teikiamas sąmonės keitimui.

„Ne pavadinimo, o sąmonės keitimas turėtų būti pati esmė. Jeigu keičiame pavadinimą, o ne pačią sąvoką, mes greičiausiai neturėsime naujo pavadinimo vartosenos tradicijų. Mažų mažiausiai reikėtų pradėti nuo mąstymo keitimo ir nuo aiškinimo, kuo skiriasi ta Rusija, kurią mes įsivaizduojame kaip civilizuotą šalį, nuo tos Rusijos, agresorės", - svarstė V.Meiliūnaitė.