Kiek politikų skaitė migracijos paktą?

Kai kurioms šalims atsisakius pasirašyti tarptautinį dokumentą baiminantis, kad jis gali tik paskatinti nežabotą migraciją, Lietuvos visuomenė taip pat kritikavo valdžios norą pritarti paktui. Nepritarimą šiam visuotiniam susitarimui dėl migracijos paskelbė 31 Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras. 15 visuomeninių organizacijų, su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubu priešakyje, paskelbė peticiją, raginančią Lietuvos valdžią nepasirašyti „JTO pakto dėl migracijos“. Tačiau visuomenės nuomonė išgirsta nebuvo.

Todėl Lietuvos Visuomenės Tarybos valdybos nariai dar penktadienį lankėsi aukščiausiose valdžios institucijose, prašydami politikų persigalvoti. Nors apie visuomenininkų atvykimą Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis buvo įspėtas, svečių priimti jis nesiteikė. Į jo kabinetą pasibeldusiam Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarui Zigmui Vaišvilai buvo pasakyta, kad pirmininkas yra susitikime, nors kaip tik tuo metu jis stovėjo duris pravėrusiai darbuotojai už nugaros.

Visuomenininkai turėjo paruošę politikams faktų, kurie minimi pakte ir turėtų kelti susirūpinimą Lietuvos žmonėms. „Seimo nariai balsavo už šią deklaraciją be šio susitarimo vertimo į lietuvių kalbą, be Seimo Teisės departamento išvados dėl šio susitarimo ir išvis be jokių dokumentų, turėdami tik dviejų puslapių projektą. Svarstyti tai Seimas pradėjo tik lapkričio 27 d. Norime paklausti, ar politikams žinoma, jog šio visuotinio susitarimo dėl migracijos 15 straipsnyje įvedama sąvoka apie viršvyriausybinį migracijos procesų valdymą. Kodėl Lietuvos valdžia neišvertė šio dokumento ir jo nepaskelbė, kodėl nėra jokių diskusijų, kuriose visuomenė išsakytų savo nuomonę? Nerimą kelia visiška Lietuvos valdžios nekompetencija ir nesikalbėjimas su žmonėmis.

Beje, yra dar vienas susijęs dokumentas - JTO Visuotinis susitarimas dėl pabėgėlių. Matyt, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius „nutylėjo“ apie jį. O šis susitarimas dėl pabėgėlių, dėl kurio visuotinai bus pritariama gruodžio 18-19 d. Ženevoje, jau numato pritariančiųjų valstybių įsipareigojimus, įmokas. Matyt, todėl pirmiau gruodžio 10-11 d. Maroke visuotinai pritariama švelnesnių formuluočių Visuotiniam susitarimui dėl migracijos, o po savaitės - Visuotiniam susitarimui dėl pabėgėlių“, - sakė Z.Vaišvila.

Išklausyti visuomenininkų argumentų penktadienį sutiko vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas, kuris ir buvo išsiųstas į konferenciją Maroke. „Džiaugiuosi, kad yra aktyvių žmonių, kurie domisi, yra išstudijavę susitarimą ir turėjo konkrečius klausimus. Taip, išgirdau išsakytą susirūpinimą, todėl diskutavome. Kai kuriais klausimais suradome kompromisus. Aš dar kartą pakartojau, kad susitarimas yra neįpareigojantis teisiškai, o svarbiausias prioritetas - Lietuvos suverenitetas. Marakeše vyks šio dokumento pristatymas, pasirašymas bus 2019 m. Susitarimas yra principinių nuostatų rinkinys, kuriame bandoma aprašyti, kaip turėtų būti tvarkomas globalios migracijos klausimas. Lietuvai jokių grėsmių dėl to nėra ir į Lietuvą niekaip neplūstels daugiau migrantų“, - penktadienį „Vakaro žinioms“ sakė E.Misiūnas, tačiau vakar išreiškė pritarimą paktui Lietuvos vardu.

Paktui oficialiai pritarė daugiau kaip 150 šalių. Susitarimo nepatvirtino Austrija, Australija, Bulgarija, Kroatija, Čekija, Italija, Izraelis, JAV, Latvija, Lenkija, Slovakija, Šveicarija ir Vengrija.

Situaciją komentuoja Lietuvos Visuomeninės Tarybos valdybos narys Kęstutis EIVA:

- Jungtinių Tautų interneto svetainėje jau anksčiau buvo paskelbtas dokumentas apie tuo metu dar tik vyksiančią konferenciją Maroke. Čia skelbiama ne tik išankstinė konferencijos darbotvarkė, bet ir konferencijos rezultatų dokumento projektas su pranešimu Generalinės asamblėjos pirmininkui, kuriame jau numatytas suderintas priimto dokumento tekstas. Prieš susitarimo tekstą, rašoma: „Mes, valstybių ir vyriausybių vadovai bei aukšto rango įgaliotiniai, susitikome 2018 m. gruodžio 10 ir 11 dienomis Maroke, dar kartą patvirtindami Niujorko deklaraciją dėl pabėgėlių ir migrantų, ir pasiryžę padaryti reikšmingą indėlį į sustiprintą bendradarbiavimą tarptautinės migracijos srityje visais aspektais, priėmėme žemiau pateiktą Visuotinį saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos paktą.“ Čia ir yra atsakymas, kas vyksta šiomis dienomis - visi, kas dalyvauja konferencijoje paktui pritaria ir jį priima.

Šis migracijos paktas nutrina ribą tarp legalios ir nelegalios migracijos, todėl kiekvienas atsidūręs šalyje turės būti laikomas migrantu - su visais iš to išeinančiais padariniais, kaip prieiga prie pašalpų, švietimo, galimybė atsivežti savo šeimas. Šio pakto paisančios šalys nebegalės turėti savarankiškos migracijos politikos, nes nebegalės nustatinėti, kas laikomi migrantais ir negalės riboti šių prieigos prie valstybės resursų. Paktu ar sutartimi pirmiausia kuriama JT kontroliuojama migracijos pramonė, su visa jai būdinga pasauline migracijos biurokratija.

Beje, žodis „teisė“ dokumente kartojasi 112 kartų, žodis „pareiga“ nėra pavartotas nė karto. Taip pat nė karto nepaminėtas žodis „demokratija“. Skelbiama, kad dokumentas nėra įpareigojantis, neva valstybės gali pačios savo valia jį taikyti, tačiau beveik 100 kartų jame pasikartoja žodis „įsipareigojame“. Kantrus ir dėmesingas skaitytojas čia suras daug nuorodų ir konkrečiai paskelbtų naujų viršnacionalinių organizacinių struktūrų. JT atveju migracijos tema tapo jos pagrindine veiklos sritimi ir turi atitinkamą svarbą jos finansavimui. Sprendimai be JT dalyvavimo yra nepageidaujami.

Turbūt kontraversiškiausias pakto punktas yra pažymėtas 15 numeriu. Čia skelbiama, kad paktas pripažįsta šalių teisę vykdyti suverenią migracijos politiką. Tačiau šio punkto priešpaskutinė pastraipa apibrėžia, kad šiuo paktu kuriama viršvyriausybinė organizacija, kuriai atskirų valstybių vyriausybės praktiškai neturėtų įtakos.

25 punkte teigiama, kad migrantas neneša baudžiamosios atsakomybės už tai, kad tapo neteisėtos migracijos objektu, t.y., kad susidėjo su žmonių kontrabandininkais ir leidosi į neteisėtą migraciją. Šalys įsipareigoja užtikrinti jų teises, ypač moterų ir vaikų. Šalys įsipareigoja mokyti migrantus reikiamų įgūdžių, kad jie galėtų įsilieti į darbo rinką, taip pat užtikrinti, kad migrantai pasirašytų darbo sutartis, kad būtų supažindinti su darbo įstatymais šalyje, kad suprastų visas savo darbo sutarčių sąlygas. 53 punkte šalys kviečiamos įsisteigti nacionalines tarnybas, prižiūrėsiančias kaip įgyvendinamas paktas.