Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas: „Metai baigiasi, bet iššūkiai išlieka“

- Šiais metais pradėjote trečią kadenciją Klaipėdos miesto mero pozicijoje. Jeigu atsuktume laiką atgal, ar jūsų sprendimas kandidatuoti į merus būtų toks pat?

- Jeigu šiandien kiltų toks klausimas, tikriausiai atsakyčiau „ne“.

- Kodėl?

- Niekada nežinai, kas laukia ateityje, pasirinkdamas vieną ar kitą kelią. Tik juo pradėjęs eiti, supranti, kad kelio atgal jau nėra. Iššūkių gausa, gelmė, aštrumas ir intensyvumas gerokai gilesni nei tikėjausi. Kita vertus, tai labai grūdina, stiprina. Vaizdžiai sakant, didėjantis svoris ant pečių neišvengiamai stiprina kojų raumenis.

Tik tiek, kad išbandymai tenka ne man vienam. Mano šeima mane mato gerokai rečiau nei per pirmąsias dvi kadencijas ir įtampa, užvėrus mero kabineto duris, niekur nedingsta. Vis dėlto, jeigu jau pasirinkau šį kelią - tai eisiu juo garbingai iki galo, atiduodamas visas jėgas ir patirtį.

- Jūsų rinkimų kompanijos šūkis buvo „Klaipėda, kuria didžiuojamės“. Kokia Klaipėda didžiuojatės šiandien, kokią ją norite matyti ateityje?

- Myliu Klaipėdą visada ir visokią. Myliu Klaipėdą kaip motiną, kuri kartais būna linksma, o kartais pavargusi.

Didžiuojuosi Klaipėda tokia, kokia ji yra, suvokdamas, kad yra dalykų, kuriuos reikia keisti, tobulinti, pertvarkyti iš pagrindų.

Manau, kad nėra idealaus miesto, bet jeigu myli miestą, nežiūri, ką padarė ar ko nepadarė jam kiti, o klausi, ką aš padariau, kad miestas būtų jaukesnis, saugesnis, gražesnis.

Klaipėda yra ne tik miestas, tai procesas, kuris niekada negali sustoti. Siekis yra kurti tokį miestą, kuriuo didžiuotųsi kiekvienas klaipėdietis dabar, kuriuo didžiuotųsi jo vaikai ir anūkai. Tai yra nesibaigianti istorija. Ją kuriame kiekvienas iš mūsų.

Visgi labiausiai matomą įtaką, kuria kryptimi miestas eis, kaip atrodys, daro Taryba ir Savivaldybės administracija. Šiais metais pasikeitė Savivaldybės administracijos vadovai. Ar dabar ją galite pavadinti dešiniąja ranka? Kaip vertinate naujai išrinktos Tarybos darbą?

- Sako, rizikinga džiaugtis, nenusispjovus tris kartus per petį ir nepabeldus į medį.

- Vis dėlto drįsiu pasidžiaugti, kad šiandien ryšys tarp dviejų rankų - politinės ir administracinės - yra labai geras, nuoširdus ir darbingas. Lyginant su praėjusios kadencijos antrąja puse, permaina yra didelė.

Taryba yra tokia, kokią išrinko ir mandatą suteikė miestiečiai. Jos girti ar peikti negaliu sau leisti. Esu toks pats Tarybos narys kaip ir dar trisdešimt kitų. Man tenka vadovauti trečiajai Tarybai ir ši yra visai kitokia savo sudėtimi, patirtimi tam tikrose srityse, raiška, aštrumu.

Tikiuosi, kad visa tai tarnaus miestui, kad jis augtų, tobulėtų. Gerbiu kiekvieną Tarybos narį, nepriklausomai nuo to, koks mano asmeninis santykis su juo ar koks jo požiūris į mane, nepriklausomai nuo to, kokiai jis partijai, pozicijai ar opozicijai priklauso. Stengsiuosi išlikti lygiai teisingas visiems, bendrauti su visais, kas neatsisako bendrauti su manimi.

- Šiais metais patvirtintas vienas svarbiausių strateginių dokumentų - uosto Bendrasis planas. Trumpai ir aiškiai: kas miestui iš to? Kokie pliusai, minusai?

- Susisiekimo ministras, pristatydamas šį planą Vyriausybei, labai daug kalbėjo apie jo ekonominę naudą valstybei: kiek bus mokesčių, naujų galimybių, darbo vietų, investicijų, kaip padidės krovos apimtys... Įvardinti, kokia iš viso to nauda miestui, nėra taip lengva.

Kalbant apie tą legendinį septyniolikos dalykinių sąlygų sąvadą, - jis galėjo iš pagalvės miesto plėtrai tapti girnapuse ant kojų. Šiemet pavyko įtikinti ministerijos vadovybę ir Vyriausybę, kad neskubėtų priimti mūsų pačių su uostininkais kurto dokumento, tačiau, kad jis netaptų vien miesto prievolių ir įsipareigojimų dokumentu, dar teks padirbėti.

Tik tada bus galima sakyti, ar gaus miestas realios, apčiuopiamos naudos, ar tai liks tik ateities vizija, kurios išsipildymas paskęs rudeniniame uostamiesčio rūke. Svarbu, kad šis sąvadas netaptų našta miestui ir nestabdytų miesto bendrojo plano priėmimo, nes tokių jame užkoduotų grėsmių buvo. Jau tai taptų didele pagalba, o jeigu dar pavyks įgyvendinti vizijas dėl jungčių, būtų didelis pliusas.

- Kalbant apie rengiamą miesto Bendrąjį planą, kokios jūsų asmeninės pastabos jam būtų, ką keistumėte?

- Nėra idealaus miesto Bendrojo plano, kuris tiktų visiems. Aš asmeniškai nebūčiau toks kategoriškas planuojant gyvenamųjų namų, kurie priartės prie uosto pietinėje miesto dalyje, plėtrą. Kiek metrų, koks aukštingumas, ar vien tik gyvenamoji, ar ir komercinė paskirtis. Atsakant į šiuos klausimus norėtųsi šiek tiek daugiau lankstumo.

Uostas, turėdamas patvirtintą Bendrąjį planą, tai yra aukštesnio planavimo dokumentą, yra stiprioje pozicijoje. Norime to ar ne, turime derintis.

Nenoriu pasakyti, kad miestas turėtų užleisti savo bastionus, apskritai nesinorėtų, kad čia būtų kova, barikados ir bastionai. Nenoriu, kad miestas pradėtų sąmoningai trauktis, ko nors atsisakyti ar riboti savo ambicijas, bet kai kuriose pozicijose ieškočiau lankstesnio požiūrio.

- Viena aštriausių problemų kylančių tarp uosto ir miesto ir ypač išryškėjusių pastaraisiais metais, yra taršos problema. Smarvė, dusinanti pietinėje uostamiesčio dalyje gyvenančiuosius, išaugęs užterštumas kietosiomis dalelėmis, galiausiai dirvožemio užterštumas chromu. Ar viskas padaryta, sprendžiant šias problemas, ar galite miestiečius užtikrinti, kad miesto tarša bent jau nedidės?

- Iš tiesų, Klaipėdos taršos problemos, iškilusios šiais metais, buvo vienas didžiausių iššūkių. Neatsimenu, ar kuriais metais buvo toks pliūpsnis ekologinių problemų kaip šiemet.

Neeilinė situacija pagimdė neeilinį atsaką. Šiam procesui suvaldyti sutelktos ne tik miesto institucijos, bet ir ministerijos, Vyriausybė. Pagrindai šiai problemai spręsti buvo padėti šiais metais.

Tik išaiškėjus situacijai apie užterštumą chromu, imtasi priemonių atlikti išsamius, detalius tyrimus, kad išsiaiškintume, keliavalentis chromas, kiek jis pavojingas žmonių sveikatai ir pan. Tik turėdami tikslius tyrimus, galėsime nustatyti tikslias rekomendacijas, ką daryti. Jeigu išvežti dirvožemį - tai kokį kiekį, jeigu nukasti - tai kiek, jeigu pakeisti - tai ką, jeigu iškelti - tai kiek ir kur.

Šiandien galime pasakyti tik tiek, kad šiai situacijai reikalingas išskirtinis dėmesys ir jis yra. Konkursai ir procedūros dėl papildomų geologinių tyrimų pradėti ir jau ateinančiais metais tikimės turėti ir pradėti įgyvendinti veiksmų planą.

- Itin daug ir aštrių diskusijų šiais metais Klaipėdoje kėlė paveldosaugos problemos. Buvęs policijos komisariato pastatas miesto menininkų bendruomenei atiduotas nebuvo, Klaipėdos senamiestyje buvo nugriauti du paveldosauginiai pastatai, pagaliau nežinioje pakibo Klaipėdos centrinio pašto likimas. Ką manote apie šią krizę?

- Santykis su paveldosaugos institucija Klaipėdoje yra ne mažesnė epopėja už miesto ir uosto santykius. Kiekvienas iš išvardintų atvejų turi savo istoriją ir subtilybes, ir kiekvienas yra specifinis.

Nors ne visi unisonu pritarė, kad buvusį policijos komisariatą reikėtų perduoti Klaipėdos menininkų bendruomenei, aš vyliausi, kad tai pavyks padaryti. Vis dėlto skeptikų balsas tą kartą buvo garsesnis.

Nugriauti pastatai Klaipėdos senamiestyje - tai barbarizmo atvejis, kurį vertina teisėsauga, ir, kiek žinau, vertinimas yra gana griežtas su rimtomis baudomis. Tikiuosi, jis atgrasys nuo tokio elgesio ateityje.

Kalbant apie pašto istoriją, tai ji tikrai dar nesibaigė. Pozityvioji šios istorijos pusė, kad pavyko sutelkti miesto ir paveldosaugos institucijos jėgas, kad pastatas būtų išsaugotas nuo neprognozuojamos ateities. Nežinau, kiek tame pastate liks pašto. Atsakymų, kaip įveiklinti šį pastatą, dar bus ieškoma, tačiau svarbiausias tikslas - išsaugoti šį objektą, jį restauruoti. Tam reikės sutelkti ir jėgas, ir finansus.

- Paskutinė krizė, sudrebinusi uostamiestį jau metams baigiantis, buvo uostamiesčio futbolo komandos „Atlantas“ pašalinimas iš aukščiausiųjų šalies divizionų. Ką apie tai galvojate?

- Daugiau pasakyti šiuo klausimu galėsiu tik po Naujųjų metų, kai bus šioks toks aiškumas išnagrinėjus apeliaciją, kurią „Atlantas“ yra pateikęs Apeliacijų komitetui Futbolo federacijoje. Nuo to atsakymo priklausys „Atlanto“ ateitis. Jeigu „Atlantas“ išliks - susidurs su vienais iššūkiais, jeigu įsigalios tie sprendimai, kurie jau yra paskelbti, teks spręsti klausimą, kas bus Klaipėdos futbolas. Kokia bus jo struktūra?

Akivaizdu, kad bus atverstas naujas puslpis Klaipėdos futbolo istorijoje. Ar tai bus „Atlantas 2“, ar „Atlantėlė„, ar „Atlantukas“, o gal didžiųjų vandens stichijų „Neptūno“ ir „Atlanto“ sąjunga. O gal bus kuriama visiškai nauja struktūra, suvienijant biudžetines pajėgas ir privačiai veikiančias futbolininkus ugdančias struktūras. Šiandien klausimų yra daugiau nei atsakymų.

Aš tikiu Klaipėdos futbolu, tikiu, kad futbolas Klaipėdoje išliks. Jeigu reikės, viskas bus pradėta iš pradžių, jei reikės, pradėsime nuo antros, trečios lygos, bet pradėsime.

Jeigu tęsis „Atlanto“ storija, neliksime nuošalyje, bet žvelgsime dar giliau, atsakingiau, dėmesingiau.

- Opozicija neretai priekaištauja, kad jūs per daug laiko praleidžiate užsienyje, per mažai dalyvaujate miesto valdyme. Kaip pats jaučiatės, ar ne per sunki jūsų atsakomybių ir įsipareigojimų našta?

- Palinkėčiau kiekvienam pelnyti pasitikėjimą atstovauti ne tik miestui, bet ir valstybei tokiose institucijose kaip Europos regionų komitetas. Tai tikrai yra didelė atsakomybė ir ne kievienam ji pagal pečius, nors gal iš šalies ji atrodo kaip lengvas papramogavimas.

Esu patvirtintas Europos regionų komitete dar vienai kadencijai. Tai liudija, jog atstovauju valstybei tinkamai ir nenuvyliau lūkesčių, kurie yra skirti Lietuvos delegatams. Vis dėlto šioje kadencijoje savo dalyvavimus posėdžiuose mažinsiu tiek, kiek leidžiama tai daryti, ir pasinaudosiu galimybe vietoje savęs siųsti pakaitinius asmenis, tačiau pareiga ir patikėta atsakomybė turi būti įgyvendinta.

Opozicija turi dirbti savo darbą ir ieškoti jautrių vietų arba nejautrias vietas paversti jautriomis. Vertinimų, kurie yra, aš nekvestionuoju. Aš atsakingai žiūriu į visus darbus, kurie yra mano kompetencijae, mano darbų sąraše, ir jeigu imuosi, dirbu atsakingai, jeigu matau, kad tai ne pagal mano jėgas - nesiimu, jeigu matau, kad man trūksta jėgų - nebijau paprašyti pagalbos arba deleguoti tam tikrus darbus.

Vicemerai ir kiti kolegos gauna iš manęs pakankamai rimtų įpareigojimų, kurie yra jų galiose. Per kelias kadencijas išmokau nebandyti visko padaryti pats vienas, o pasidalinti ne tik garbe, bet ir atsakomybe su žmonėmis, dirbančiais kartu.

- Kur sutiksite Naujuosius metus?

- Gruodžio 31 d. dar būsiu Klaipėdoje, bet Naujuosius sutiksiu jau svetur. Su šeima trumpam išvyksime. Kur - papasakosiu, kai sugrįšiu.

- Ko palinkėtumėte sau ir Klaipėdai ateinančiais 2020-aisiais?

- Palinkėsiu šventiniame šurmulyje nepamiršti, kad vertybė yra ne šurmulys, o ramybė, susikaupimas ir susivokimas, ką švenčiame, kur esame. Ar norime tik kuo didesnius fejerverkus iššauti, kuo daugiau girliandų įžiebti, kuo daugiau konkursų dalyvauti, ar ieškosime susitelkimo, sielos, dvasios šventės.

Visiems ir sau linkiu truputėlį stabtelti ir įvertinti tai, kas pasiekta, susimąstyti, ką dar norime ir reikia nuveikti, susitelkti ir pasidalinti šiluma, gerumu, kuris užplūsta širdį per šventes. Neprašomi paspauskime vienas kitam ranką, pažvelkime į akis įkvėpdami, padrąsindami. Neraginami pasidalinkiime, kuo galime: šiluma, dar geru drabužiu, maistu, dovana. Nelaukime, kol mus kas nors pakvies, kurkime šventę patys.