Kodėl iki šiol nesumedžiotos Sausio 13-osios raganos?

Šiemet Sausio 13-osios proga daug dėmesio skirta 1991-ųjų sausį vykusiai Lietuvos vyriausybės dramai. Labai rimtas žmogus viešai štai ką pareiškė: „Buvę sovietiniai lyderiai tebėra aukščiausioje valdžioje - prezidentūroje, Vyriausybėje, Seime, tik, vietoj menančiųjų kovas dėl Nepriklausomybės, juos supa nieko apie tuos laikus nežinantis jaunimas. Tad dabar galima net neraustant dėti gėles prie žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kapų. Tikrai reikėtų ištirti, kas turėjo sudaryti promaskvietišką Vyriausybę, jei 1991 metų sausį būtų pavykę užgniaužti Lietuvos Nepriklausomybę. Vargu ar tai buvo vien Burokevičius ir keli jo draugai. Žinant sovietinę istoriją, aišku, kad tikrieji valdžios perėmėjai buvo Maskvos paruošti, bet tūnojo šešėlyje. Tada nesunku paaiškinti lemiamomis dienomis staiga išvykusiųjų atostogauti ar šiaip nežinojusiųjų, kas vyko, elgesį. Būtų aiškesni ir jų karjeros, vedusios aukštyn, rėmėjai.“

„Vakaro žinios“ šiandien aiškinasi, kodėl Valstybės saugumo departamento pareigūnai per tiek laiko nuo 1991-ųjų nesidomėjo, kas turėjo dirbti toje mistinėje prorusiškoje vyriausybėje. Negi niekam iš VSD vadovų tai nebuvo įdomu? Ištirtų ir baigtųsi manipuliacijos visuomene.

Pirmasis Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Valstybės saugumo departamento direktorius Mečys Laurinkus prisiminė matęs sąrašą, kurį sudarė žmonės, organizavę perversmą ir kurie buvo nuteisti ir jau atlikę bausmę.

„Čia nieko naujo ir ypatingo nėra, tada buvo labai primityvus požiūris, o tai tam metui buvo būdinga. Jeigu vyksta, kaip tada vadino Maskvoje, pasipriešinimas iš vidaus, tai tie, kurie pasipriešinimui vadovauja, ir turi būti valdžioje. Specialaus gubernatoriaus iš Maskvos jie, matyt, neketino atsiųsti. Tas sąrašas egzistavo. Bet jis nebuvo kaip šešėlinė vyriausybė, ministrai nebuvo numatyti. Sąrašą sudarė ta publika, kuri ir rengė perversmą“, - pasak pirmojo VSD vadovo, jame buvo apie 15 pavardžių.

Tie žmonės esą buvo VSD akiratyje. Nagrinėjant šį sąrašą netgi būta tokių pastabų, kad kai kurie asmenys nebuvo aiškiau kritę į akis. „Tai tokie nomenklatūrininkai, buvę „prie dvaro“, - M.Laurinkus neprisiminė pavardžių, tačiau užtikrino, kad tarp jų tuometinės Aukščiausiosios Tarybos narių tikrai nebuvo.

Jurgis Jurgelis, VSD vadovavęs 1993-1998 metais, prisimindamas 1991-ųjų sausio dienas, kai Vilniaus gatvėmis važinėjo mašinos per ruporus ragindamos žmones skirstytis, nes „darbo liaudis“ laimėjo ir Seimas išvaikytas, taip pat sakė manantis, kad į valdžią galėjo būti atvežtas „Švedas ir jo chebra“. Tačiau jis pripažino, kad nuo 1993 metų, kai ėmė vadovauti VSD, ši tarnyba turėjo „savo aktualijas“ ir perversmininkais jau nebesidomėjo. Kai kurie jų buvo nuteisti ir, J.Jurgelio nuomone, apie tai kalbėti nebeverta.

Tad ką jis mano apie bandymus priminti, kad dabar Seime ar Vyriausybėje dirba buvę kolaborantai?

„Juk saugumas dirba, kontroliuoja ir disponuoja informacija, todėl, manau, šito dalyko tikrai nėra“, - tokia J.Jurgelio nuomonė.

Artūras Paulauskas, pirmasis Atkurtos Lietuvos generalinis prokuroras, buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, pamena, kad tuo metu buvo sukurtos alternatyvios institucijų struktūros. Jis siūlo atsiversti nuteistųjų perversmininkų bylas.

„Kam tie dalykai rūpi, jose galima paskaityti, kad buvo sukurta visa struktūra - ir bankas, ir politinė valdžia, ir policija, ir prokuratūra.

Bet byloje buvo tik apie Vytautą Sakalauską žinoma, kad jį iškvietė iš Afrikos ir buvo jam pasiūlymas“ (vadovauti vyriausybei, tačiau jis atsisakė - red. past.).

A.Paulausko teigimu, iš sovietinio laikotarpio dabar dirbančių žmonių yra gana daug, tad jų esama valdžios struktūrose. Ar reikia jų praeities tyrimo? Anot buvusio seimūno, galima jų kenkėjiška veikla tėra pasvarstymas „į orą“.

„Yra nuteisti Sausio 13-osios byloje. Yra laisvę gynę ir prie Seimo stovėję žmonės iš visos Lietuvos, bet ir iš tos pačios nomenklatūros stovėjo. Dabar kažko ieškoti, kai laisvę gynė ir vieni, ir kiti...“ - išsakė abejones dėl tokių ieškojimų prasmingumo A.Paulauskas.

Dabartinis VSD vadovas Darius Jauniškis į viešąją erdvę išmetamų „kažkokių gandų“ komentuoti nenorėjo.

„VSD reaguoja į visus dalykus, kurie susiję su nacionaliniu saugumu. Kol kas mums tai neužkliuvo“, - teigė VSD direktorius ir apsiribojo pasvarstymu, kad kiekvienu atveju reikia žiūrėti, kokia ta informacija, kokie klausimai keliami.

Kur kas kalbesnis buvo Gediminas Grina, VSD vadovavęs 2010-2015 m. Jo teigimu, laikas susivokti, kad gyvename demokratinėje valstybėje, tad apie žmones turime spręsti pagal tai, ką jie daro dabar.

- Jeigu yra veikimas, kuris yra nusikalstamas, yra atitinkamos institucijos, kurios pagal BK straipsnius sprendžia apie nusikaltimo sudėtį, - sako G.Grina. - Tokia sąvoka kaip lojalumas valstybei yra neapibrėžta. Kiekvienas žmogus ją traktuoja taip, kaip pats išmano. O kai kalbame apie oficialias valstybės institucijas, jos privalo dirbti ne pagal savo įsitikinimus, o pagal įstatymus, nes esame demokratinė valstybė. Man gali kas nors nepatikti, bet aš negaliu nieko daryti, jeigu man įstatymai neleidžia.

- Jeigu prie šių klausimų vis grįžtama, galbūt VSD galėtų padėti jiems tašką?

- Į šitą klausimą galima žiūrėti kontržvalgybiškai. Tačiau bet koks žiūrėjimas kontržvalgybiškai susijęs su tuo, ar žmogus daro ką nors priešiško, neteisėto valstybės atžvilgiu, ar nedaro. Galiu tik pasakyti, kad pas mus labai daug politizavimo. Šiandien patogiau „užvažiuoti“ ant vieno politiko, ryt, jeigu ką nors prisimena, - ant kito. O kai reikalas prieina prie kažkokių konkretybių, tada sakoma, kad VSD neveikia. Šitie istoriniai klausimai tiesiog politizuoja bet kokį institucijų veikimą. Jeigu yra kokių nors problemų, jos turi būti identifikuotos, žiūrima, kaip jas spręsti. Praeina mėnuo, kažkas kažką pasako, praeina dar mėnuo - vėl. Mes gyvename jau 2017-aisiais, bet tebeužsiimame istoriniais tyrinėjimais. Mes niekaip nesuprantame, kur mes gyvename, kad čia yra demokratinė valstybė, kurioje visą veiklą reguliuoja įstatymai, o ne mano ar jūsų nuomonė. Mano požiūris toks, kad aš negaliu teigti to, ko negaliu įrodyti.


 Audrius BUTKEVIČIUS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, pirmasis krašto apsaugos vadovas:

- Buvote pirmasis krašto apsaugos ministras. Ar turėjote informacijos, kaip Maskva planavo veiksmus Lietuvoje, jeigu M.Burokevičiaus kompanijai būtų pavykęs perversmas 1991-ųjų sausį?

- Trumpai šnekant, jiems nelabai kas rūpėjo. Sausio 13-oji buvo mūsų viešųjų ryšių pergalė prieš sovietus, jie negalėjo veikti jėga. Tuo metu pas juos pačius prasidėjo labai rimti bruzdėjimai ir iš esmės po Sausio 13-osios įvykių Tarybų Sąjungoje buvo pradėtas rengti pasipriešinimas ankstesnei politikai, t.y. buvo pradėtas rengti politikos pokytis, į kurį buvo įtraukta ir M.Gorbačiovo aplinka, iš dalies ir jis pats. Savi vidaus dalykai jiems buvo svarbiau.

- Bet negali būti, kad prieš Sausio 13-ąją Kremlius neturėjo plano, kokie žmonės bus valdžioje Lietuvoje.

- Prieš Sausio 13-ąją jie tiesiog per daug nekėlė to klausimo, nes buvo visa M.Burokevičiaus, V.Švedo komanda, jie turėjo suformavę savo grupuotę, kuriai iš karto būtų buvusi perduota valdžia. Bet Sausio 13-oji parodė, kad žmonės nepriims šitos grupuotės.

- Nejaugi nebuvo parengtos alternatyvos, jeigu žmonės nepriimtų M.Burokevičiaus kompanijos?

- Jie nebuvo pasiruošę ir neturėjo alternatyvos. Aš tai sakau visiškai atsakingai, nes tuo metu buvau derybų su Tarybų Sąjunga delegacijos nariu, man iki Sausio 13-osios yra tekę dalyvauti įvairiose, taip pat ir privačiose diskusijose. Jeigu jie būtų galėję ką nors daryti, jie būtų darę. Bet jie turėjo daug didesnių problemų negu Lietuva po Sausio 13-osios. Iš esmės Tarybų Sąjunga tada sprendė savo valdžios išlikimo klausimą. Sprendė, kaip išsivežti savo pinigus. Suvokimas, kad Tarybų Sąjunga griūva, jiems atėjo anksčiau, negu tai supratome mes. Lietuvoje dažnai neįvertinamas B.Jelcino faktorius, dažnai užmirštama, kad iki Sausio įvykių visa B.Jelcino komanda teikė mums didžiulę paramą, kaip, beje, ir mes jam. Iki Sausio 13-osios mes veikėme kaip ledlaužis, o vėliau B.Jelcinas visa jėga įsitraukė į šį žaidimą. Ir šitiems ponams Tarybų Sąjungoje rūpėjo nebe įvykiai Lietuvoje.

- Kodėl iki dabar netyla raginimai ištirti, kas turėjo paimti valdžią 1991 metais, šūkaliojama apie komunistus valdžios institucijose?

- Aš manau, kad tai yra dar viena raganų medžioklė ir peštynės, vykstančios Lietuvoje. Nelabai suprantu, kokie sovietiniai lyderiai turimi omeny. Iš LKP CK darbuotojų dabar likęs turbūt tik G.Kirkilas. Ir tai jis buvo ne pats didžiausias komunistas. O visas komunistinis aktyvas, kurį buvo surinkę net konservatoriai, ir tas jau išmirė.

- Tad kokia tos raganų medžioklės prasmė?

-Aš apskritai nesu linkęs kovoti su seniokais. Vienintelis perversmas, už kurį reikėtų teisti, - savanorių maišto kurstymas, kai savanoriai išėjo į mišką.

- Tad kam naudinga eskaluoti tą klausimą?

- Aš jaučiu, iš kur vėjas pučia. Mes Sausio 13-osios išvakarėse rengėme konferenciją Seime. Vytautas Landsbergis kalbėjo, kad pirmojoje Vyriausybėje buvo žmonės, kurie buvo pasiruošę veikti su rusais. Jis varė ant Prunskienės (Kazimiera Prunskienė - pirmoji premjerė - red. past.) ir bandė pasakyti, kad jie visi (Ministrų kabinetas - red. past.) buvo susitarę ir buvo išdavikai. Prunskienė serga ir negali gintis, o Landsbergis ją puola. O kad suprastume, kas vyko, reikia prisiminti, kad nuo seno vyko karas dėl valdžios tarp K.Prunskienės pirmosios Vyriausybės ir Landsbergio. Jis kiek galėdamas stengėsi Prunskienę juodinti ir faktiškai jo pastangomis pačiu sudėtingiausiu momentu Lietuva liko be Vyriausybės. Kadangi Landsbergis jaučia, kad istorijoje jis nėra vienintelis Tėvynės gynėjas, jis dabar bando apdergti visus kitus.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"