Kodėl lenkai nenori sugyventi su lietuviais?

Ar įmanoma, kad visos Lietuvoje gyvenančios tautos būtų savo valstybės patriotės? Lietuvos lenkų ir Lietuvos lietuvių santykiai vis labiau aštrėja. Iki šiol netyla diskusijos dėl Sausio 13-osios iškilmingo minėjimo Seime, kai Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijos nariai paniekino Nepriklausomybės aukas - išėjo iš salės. Netrukus lenkų akcijos vadovas Strasbūre dar apšmeižė Lietuvą dėl tariamo tautinių mažumų persekiojimo.

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys Povilas URBŠYS, prof. Kazimieras GARŠVA, politologas ir istorikas Marius KUNDROTAS bei filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Lenkų akcijos atstovai pakviesti dalyvauti valdančiosiose koalicijose visuose valdžios lygmenyse. Gal dėl to niekaip neįvertinamas Sausio 13-osios akibrokštas?

P.URBŠYS: Mes turime fiksuoti, kad šiuo metu Lenkų rinkimų akcija, būdama politinės daugumos dalimi, kelia reikalavimus, kurie prieštarauja mūsų Konstitucijai. Ir koalicijos partneriai niekaip neįvertino šios situacijos.

Tai parodo, kad siauras politinių partijų interesas užgožia nacionalinius interesus ir yra aukščiau Konstitucijos.

Tai, kad Lenkų rinkimų akcija taip elgėsi iškilmingo posėdžio metu, rodo, jog tos lenkų nuostatos gali kelti grėsmę mūsų valstybės nacionaliniam saugumui.

Bet tai yra būtent tradicinių politinių partijų savanaudiškumo pasekmė. Jeigu prisiminsime anos kadencijos Seimą, tuometė Vyriausybė savo programoje buvo įsirašiusi priimti tautinių mažumų įstatymą. Ir tas įstatymas turėjo būti priimtas 2010 metais. Bet dėl siaurų interesų Vilniaus miesto savivaldybėje, kai buvo paranku turėti lenkų atstovų palaikymą, įstatymas buvo atidėtas. Buvo praleista proga išnaudoti tą daugumą, kuri būtų įtvirtinusi įstatymą, nepažeidžiantį Lietuvos Konstitucijos.

Lenkai išnaudojo tą neveiklumą, susijusį su savanaudišku išskaičiavimu. Ir dabar jie teikia tokį tautinių mažumų įstatymą, kuris atitinka jų lūkesčius, bet prieštarauja mūsų Konstitucijai.

G.JAKAVONIS: Tai tarp tradicinių partijų lieka tik kova dėl valdžios, kur reikalingi tam tikri lenkų balsai?

K.GARŠVA: Man nejauku jų žodžių klausytis, ir ypač šūkio apie Dievą, nes jie meluoja. Ir kaip V.Tomaševskis neseniai interviu per Lietuvos televiziją sakė: „Tautinių mažumų situacija yra net blogesnė nei sovietiniais laikais“.

Esant sovietiniams laikams, jis dirbtų fabrike kaip inžinierius, kalbėtų „po russki“, jokios partijos, lenkų darželio nė vieno nebūtų, nes jų nebuvo. Nebūtų nei organizacijų, nei jokių problemų. Ir jis tai žino.

M.KUNDROTAS: Turbūt reikėtų skirti lenkų tautybės Lietuvos piliečius nuo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos. Kuo toliau, tuo sunkiau ją vadinti tiek Lietuvos, tiek apskritai lenkų rinkimų akcija.

Viena pagrindinių problemų Lietuvoje tiek lietuviams, tiek ir lenkams yra žemės grąžinimas teisėtiems jos savininkams. Lenkų rinkimų akcija dažnai eskaluoja šią problemą, kaltindama centrinę Lietuvos valdžią dėl to, kad lenkų gyvenamuose rajonuose žemės grąžinimas iki galo taip ir neįvykdytas. Tačiau kas gi sprendžia žemės grąžinimo klausimus? Daugiausia tai sprendžia savivaldybės. Kas vadovauja Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybėms? Ta pati Lenkų rinkimų akcija.

V.RUBAVIČIUS: Mes mėgstame kalbėti atsiliepdami į vienokius ar kitokius akibrokštus, ir per tuos kalbėjimus tarsi nesimato kryptingos veiklos, kuri vyksta 25 metus.

G.JAKAVONIS: Per medžius miško nematome.

V.RUBAVIČIUS: Tiesiog to tikslo, kurį sau yra iškėlusi Lenkų rinkimų akcija ir kai kurie su ta akcija susiję veikėjai. Ir dalis, sakyčiau, lenkų politinio elito, kuris į Lietuvą žiūri, kaip jau nuo seno įprasta, pašaipiai, kai kada net ir negatyviai.

Ši akcija, kuria pasižymėjo Lenkų rinkimų akcijos žmonės Seime, yra tokia simbolinė, rodanti autonomininkų veiklos tęstinumą. Ji tiesiog pažymi, kad autonomijos klausimas nėra užmirštas.

Tas klausimas dabar yra įgyvendinamas įvairiomis kitomis priemonėmis, pasitelkiant net europinį politinį elitą, vienaip ar kitaip aiškinant padėtį. Ir kaip dabar jau labai aiškiai matyti, šmeižiant Lietuvos žmones, Lietuvos valstybę ir kurstant tautinę nesantaiką.

Čia galima būtų nusakyti keletą veikų, pagal kurias prokuratūra turėtų užsiimti šios organizacijos veikla. Tik stebėtina, kad nieko nedaroma. Pvz., tautinės nesantaikos kurstymas yra akivaizdus jų veiklos elementas.

Norėčiau išsakyti labai aiškiai regimą tikslą ir priemones, kuriomis naudojasi V.Tomaševskio partija, ir tos priemonės pagal situaciją vienaip ar kitaip įvairinamos, keičiamos.

Tikslas paprastas - šią teritoriją paversti beveik lenkų piliečių gyvenama vietove, kurią kol kas administruoja Lietuva. Tas „kol kas“, plečiantis Europos Sąjungai, priimant naujus įstatymus, tarsi neliekant aiškių valstybinių ribų ir apibrėžčių, gali de facto ir išnykti.

Reikia, kad lenkų bendruomenė iš esmės tapatintųsi su lenkų tauta, lenkų valstybe, o ne su Lietuvos pilietybe. Ir nesijaustų esą Lietuvos valstybės piliečiais. Ši veikla nuosekliai vykdoma.

Kadangi tas procesas vyksta ne taip greitai, kaip norėtųsi tos partijos vadovams, pasirinkta dar pavojingesnė priemonė. Tiesiog savo veiksmais skatinti lietuvių nepasitikėjimą lenkų tautine kultūrine bendruomene. Ir netgi per Lenkų rinkimų akciją skatinti lietuvių, jei tai įmanoma, neapykantą visai tai lenkų tautinei kultūrinei bendruomenei.

Tie žmonės puikiai suvokia, ką daro, ir tai yra ilgalaikė tradicija, siekianti XIX a. antrąją pusę. Kai formavosi lietuvių tauta, ji siekė valstybingumo ir kūrė savo valstybę. Lenkų politinis elitas, politinė tauta visą tą Lietuvos vyksmą suvokė kaip tam tikrą akibrokštą, kad jie praranda ir dalį tautos, ir dalį savo galimos teritorijos.

Ši nuoskauda ir šita netektis išlikusi kultūrinėje ir politinėje atmintyje iki šių laikų. Tą istorijos klaidą stengiamasi vienaip ar kitaip ištaisyti. Ištaisyti, beje, pasitelkiant ir mūsų kai kuriuos istorikus.

Ar mes matome mūsų politinio elito savivoką šiuo klausimu? Abejotina. Kitaip tokiai veiklai nebūtų leidžiama net įsibėgėti.

Lenkų politinė partija yra suformuota tautiniu pagrindu, tai keistokai atrodo. Į ką ji pirmiausia kreipia dėmesį ir kokias sritis ji imasi valdyti, įgavusi politinės galios? Ji pasiima tas sritis, nuo kurių esmiškai priklauso tautinis tapatumas. Tai švietimas, kultūra.

Lietuvos politinis elitas, mano galva, trumparegiškai, nusikalstamai visa tai atiduoda savivaldos lygiu vienam kitam Lenkų rinkimų akcijos atstovui. Vilniuje tą vyksmą regime beveik nuolatos, nes Lenkų rinkimų akcija patenka į įvairias koalicijas. Pasirodo, ji reikalinga įvairių spalvų mūsų politiniam elitui.

P.URBŠYS: Lenkų valstybė turi politiką ir strategiją tuo klausimu. Dirbama nuosekliai. Jeigu nebūtų palaikymo ir skatinimo iš lenkų valstybės, tai ta problema Lietuvoje atrodytų visai kitaip. Visais laikais ta problema buvo daugiau inicijuojama iš išorės.

Vienu metu bandė inicijuoti komunistų partija, kai mes buvome Sovietų Sąjungos sudėtyje. Dabar jau bus dešimtmetis, kai lenkų Vyriausybės atstovai demonstruoja akivaizdų palaikymą tų tendencijų, kurios yra prasidėjusios Vilniaus krašte. Ir ne tik - bet kokiu atveju dabar Lenkijos valstybė užima tokią poziciją, kuri prieštarauja Lietuvos interesams.

Ne kartą įsitikinome, kad jeigu atvažiuoja iš Lenkijos valstybės koks valdžios atstovas, jis demonstratyviai apsilanko tuose rajonuose ir skatina būtent Lenkų rinkimų akcijos dominavimą.

G.JAKAVONIS: Ir ypač prieš rinkimus.

P.URBŠYS: Man atrodo, labai svarbios yra vidinės priežastys. Buvo pasakyta, kad Lietuvos lenkai nesijaučia Lietuvos Respublikos piliečiais. Bet mes kiekvienas sau užduokime retorinį klausimą: ar Lietuvos Respublikoje lietuvis jaučiasi valstybės piliečiu? Jeigu panagrinėsime socialines apklausas, matysime, kad tikrai lietuvis Lietuvoje nesijaučia visaverčiu piliečiu, kad galėtų pasitikėti valdžia ir politinėmis partijomis.

Tas dominuojantis politinių partijų savanaudiškumas, kuris pakerta žmonių pasitikėjimą valdžia, sudaro labai palankias sąlygas būtent Vilniaus krašte. Į tą terpę įterpiami tik tam tikri nacionaliniai moduliai, bet pati medžiaga nepasitikėjimui sukurta iš vidaus.

Žmonių nepasitikėjimas esama valdžia, esama politine partija iš tikrųjų kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Tai sudaro labai palankią terpę inicijuoti tam tikrą nesantaiką tarp atskirų tautinių grupių.

Nori nenori turime konstatuoti, kad Vilniaus krašte vyksta savotiškas tautinis pakilimas. Ar jis tariamas, ar ne, faktas, kad lenkai, jeigu negali jaustis Lietuvos Respublikos piliečiais, gauna kitą alternatyvą. Tai jūs jauskitės lenkų tautos dalimi ir tarsi jauskitės lenkų valstybės dalimi.

Tradicinės partijos iš tikro jokio Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo nesuformavo. Šio krašto atžvilgiu nėra jokios strategijos, kad tie patys lenkai galėtų pasirinkti tarp Lenkų rinkimų akcijos ir ne Lenkų rinkimų akcijos. Šiuo metu tokia situacija savotiškai skatinama lietuviškų politinių partijų.

Dabartinės koalicijos partneriai niekaip neįvertino lenkų akibrokšto, kuris buvo padarytas norint išsireikalauti antikonstitucinių veiksmų.

Labai didelę atsakomybę turi prisiimti Tėvynės sąjunga, nes ji kiekvieną sykį spekuliuoja ta tema. Per rinkimus susirenka balsus, bet kai turėjo galių praeitoje kadencijoje, nė piršto nepajudino, kad ši situacija būtų keičiama iš esmės ir būtų suformuota strategija.

K.GARŠVA: Dėl tautinių mažumų įstatymo. Lenkai reikalauja rašyti caro laikų vietovardžius. Bet iš tikro tradiciniai, autentiški vietovardžiai ir pavardės yra baltiškos kilmės jau 4 tūkst. metų. Dabar jie tautybę pakeitė ar prieš 100, ar prieš 200, ar tik prieš 70 metų. Dabar tik mokykloje lenkiškai išmokstama. Šalčininkų rajone iki šiol dauguma arba rusiškai, arba gudiškai kalba. Jūs paprašytumėte parašyti „po polsku“, dauguma neparašytų.

Dabar aiškina, kad dvikalbės lentelės pakabintos seniai ir teisėtai. Iš tikro neseniai, keleri metai. Dar Lenkijos konsulato darbuotojas internete kursto, kad jūs daugiau dvikalbių lentelių kabinkite. Ir čia yra žaidimas. Visa ta politika, labai gaila, nesilaiko Konstitucijos įstatymų ir ugdo ne Lietuvos piliečius. Reikėtų valdžiai, ir dabartinei, kurią dabar peikia, bendrauti su mokyklomis, kultūros įstaigomis, nes tos problemos dabar gilinamos.

G.JAKAVONIS: Tų pačių lenkų duomenimis, pagal XIX a. surašymą Vilniaus krašte 80 proc. gyventojų sudarė lietuviai. Vilniaus universiteto profesūra, šiek tiek geriau gyvenusi, pirkdavo žemes, statydavosi dvarus, lenkiškas bažnyčias. Pažiūrėkime Medininkuose kapinių užrašus, kur pavardės - Gaidel, Žiemoit. Kodėl tie žmonės, buvę lietuvių kilmės, daug aršesni nei tikri lenkai? Kas čia per fenomenas? Jie neigs, kad jų proseneliai, seneliai buvo lietuviai.

M.KUNDROTAS: Kodėl pagrindinis tautinės manipuliacijos objektas Lietuvoje yra būtent lenkai, o ne kokia kita tautinė bendrija? Pirma priežastis yra teritoriškumas. Kitos tautinės bendrijos nėra tokios kompaktiškos. Jos nėra tokios vientisos konkrečioje teritorinėje erdvėje. Dėl to jų atžvilgiu daug sunkiau pritaikyti administracinius išteklius.

Pasižiūrėkime ir į Lenkijos politinį kontekstą. Brolius Kačynskius buvo galima vertinti labai įvairiai, bet kol jie buvo valdžioje, jie buvo bent jau nuoseklūs. Jie buvo Lenkijos patriotai, kovojo už Lenkijos valstybės suverenumą nuo Briuselio. Jie kovojo už lenkišką kultūrą Lenkijos valstybėje ir nuosekliai stengėsi atstovauti lenkų tautinei bendrijai Lietuvoje.

Bet kai juos pakeitė D.Tusko, B.Komorovskio ir R.Sikorskio triumviratas, politika iš esmės pasikeitė. Pirmiausia labai atšilo santykiai su ta pačia V.Putino Rusija.

Drįsčiau oponuoti nuomonei, kad tautinės partijos savaime yra problema. Tautinės partijos, tiek titulinių tautų, tiek ir tautinių mažumų, yra visiškai normali demokratinė praktika. Daugelyje Europos valstybių tokios partijos veikia. Problema ne ta, kad šita partija yra lenkų. Problema ta, kad šita partija yra antivalstybinė ir antilietuviška. Ir galbūt vienas iš galimų sprendimų būtų tiesiog padėti susikurti alternatyviai pilietiškai, lietuviams draugiškai lenkų partijai.

V.RUBAVIČIUS: Po šitokio demaršo labai svarbus Lietuvos politinio elito elgesys.

Mūsų politinis elitas su tokia partija, kuri akivaizdžiai veikia prieš valstybę, neturėtų sudarinėti jokių koalicijų. Ir tai turėtų būti ne atskirų partijų žaidimas. Pvz., jūs nesudarysite, mes tada ką nors sužaisime ir gausime naudos. Tai turėtų būti tiesiog esminė valstybingumo tvirtinimo nuostata: su tokiais veikėjais mes nesudarome koalicijų.

Po šio akibrokšto galima buvo išmesti Lenkų rinkimų akciją iš koalicijos, bet taip pat sutarus ir su konservatoriais, kad jie nesiimtų nieko laimėti iš tokio žingsnio. Per daug niekas nuo to nenukentėtų. Būtų parodyti labai svarbūs dalykai, kad Lietuvos politiniam elitui rūpi Lietuvos valstybė, Lietuvos piliečiai ir tie patys lenkai. Bet net jokie pareiškimai dėl to nedaromi, o juolab žingsniai.

Partinės nomenklatūros valdymo principai yra tie patys. Iš ten kilo ir autonomininkai, ir komunistai, ir dabartinis partinis nomenklatūrinis elitas. Lenkai, gyvenantys Vilniaus krašte, valdomi lygiai taip pat, kaip ir daugelyje regionų, kur susidaro įvairios kitokios koalicijos. Juk Vilniaus krašte negausi jokios normalios pareigybės, jeigu nebūsi lojalus.

Kodėl tas kraštas tampa toks išskirtinis? Labai aiškios yra istorinės priežastys. Kai tik šį kraštą užėmė L.Želigovskis, jis ir buvo pradėtas nepaprastai lenkinti. O lenkinimo pagrindas buvo labai aiškus. Pagrindas buvo antilietuviškumas. Ir šitas tokios kultūrinės konsolidacijos pagrindas yra išlikęs iki šiol. Pirmas punktas yra ne kalba ir lenkų kultūra, o antilietuviškumas.

G.JAKAVONIS: Iš tikrųjų dėl įvairių priežasčių mes esame vienareikšmiškai susipykę su visais savo kaimynais. Dievas davė, kad mes nepasirinksime motinos, tėvo, galų gale ir kaimynų. Yra toks žodis „diplomatija“. Kaip suderinti tuos dalykus, kad nebūtų akivaizdžios trinties?

P.URBŠYS: Turbūt reikia nustoti Lietuvos lenkams įrodinėti, kad jie yra netikrieji lenkai. Mes turime pripažinti, kad tai yra Lietuvos lenkai. Kai kalbamės, minime tik vieną žodį „lenkai“, dažnai pamiršdami paminėti, kad tai yra Lietuvos lenkai.

Viena pagrindinių tiek politinių partijų, tiek ir visuomeninių organizacijų strategijų turėtų būti žiūrėti į tą bendruomenę kaip į Lietuvos Respublikos piliečių bendruomenę.

Lietuviškų ir Lietuvos lenkų partijų mentalitetas iš tikrųjų yra tas pats. Tam mentalitetui būdingos tos pačios ydos, tie patys klanai, ta pati korupcija.

Prieš keletą metų, dar ankstesnėje kadencijoje, Seimo nariai teiravosi Valstybės saugumo departamento, ar pas juos yra žmonių, kurie dirba šiame krašte. Atsakymas suglumino - nėra.

Iš Specialiųjų tyrimų tarnybos galiu pasakyti, kad tas padalinys, kuris tyrė korupcijos atvejus šiame regione, yra Vilniaus valdyba. Jos pajėgos leidžia nagrinėti tik tuos atvejus, kurie yra Vilniaus mieste, bet nėra tų pajėgų, kurios būtų sutelktos Vilniaus rajono savivaldybėse. Tai labai paranku tiems žmonėms, kurie gali vadovautis labai pragmatiškais, savanaudiškais tikslais, prisidengdami nebaudžiamumu.

Valstybinės institucijos turėtų tą savo požiūrį keisti. Bet jos nepakeis to požiūrio, kol nebus suformuotas politinis požiūris. Pagalvokime, o kas formuos tą politinį požiūrį. Prezidentė? Tikrai ne. Ar tai formuos Seime?

Daug kalbame apie Kremliaus rengiamas slaptas pažymas, kurios labai nori diskredituoti mūsų vieną ir nepakartojamą prezidentę. Bet kažkodėl nėra jokios informacijos, kaip Rusija išnaudoja būtent tą situaciją pas mus Vilniaus krašte. Galų gale nėra mūsų pačių analizės įvairiais šio krašto aspektais - švietimo, ekonomikos.

Bendrauju su lenkų frakcijos atstovais. Jie sako: mūsų savivaldybės nėra taip prasiskolinusios kaip kitos savivaldybės. Bet aš, atvirai pasakius, dirbdamas Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete, tikrai niekada nemačiau tos palyginamosios informacijos. Ta analizė leistų maždaug identifikuoti problemas.

Dabartinė dauguma neinicijuos tokios analizės, nes nenorės prarasti koalicijos partnerio. Nors tie patys koalicijos partneriai, tie patys lenkai, kalba, kad yra persekiojami dėl politinių nuostatų ir teismų sprendimai yra politiniai. Tai atrodo keistai, nes teismai dabar lyg ir turėtų priiminėti dabartinės politinės daugumos politinius sprendimus.

Lenkai reikalauja, kad būtų panaikintos teismų nutartys, nes jos yra politinės. Jie kalba, kad socialdemokratai ar Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“ daro įtaką teismams, kurie jų atžvilgiu priima politinius sprendimus. Akivaizdi nesąmonė. Bet kodėl jie tai daro? Tokiu būdu jie formuoja savo elektorato nuomonę, bet kartu paslepia savanaudiškumą bet kokia kaina išlikti valdžioje.

Jeigu kalbėtume apie vertybinę skalę partijose ir politiniuose dariniuose, tokiuose kaip Lenkų rinkimų akcija, reikia pripažinti, kad vertybes jie planuoja daug aiškiau nei kitos politinės partijos. Kodėl? Jeigu buvo sudaromos koalicijos, ministerijos buvo įvardijamos pagal indeksus. Indeksas yra tai, kokios lėšos bus paskirstomos per tas ministerijas. Bet lenkai, kaip buvo minėta, saugo savo strateginę padėtį Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijoje.

Tai jeigu mes, lietuviai, nesirūpiname savo kultūra, švietimu, jie tuo rūpinasi. O politinio elito požiūris gali keistis tiek, kiek kitos visuomeninės jėgos iš tikrųjų aiškiai išreikš savo poziciją. Nėra vertinimo iš politinio elito. Bet iš visuomeninių organizacijų ar yra koks nors vertinimas šiuo atžvilgiu? Ar yra nors piketas prie Seimo ar Vyriausybės, kur reikalautų asmeninės premjero atsakomybės už tokio elgesio toleravimą?

K.GARŠVA: Mūsų šalis turi finansuoti tokią veiklą, kuri atitinka įstatymus, Konstituciją, teismų sprendimus. Dėl to siūloma mokyklas perimti Švietimo ir mokslo ministerijai, kad nė vienai mokyklai nebūtų spaudimo. Dabar lenkiškos yra privilegijuotos. Kadangi yra Lenkų rinkimų akcijos direktorius, pinigus jis turi rūpintis tiktai savo partijos mokyklai, kasmet būna konferencija „Polskie dziecko - w polskiej szkole“. Ir visi tuos vaikus perka, agituoja, tėvus verčia. Ir jokios demokratijos nėra.

Žinote Seimo nario priesaiką. Prisiekėte saugoti Lietuvos žemių vientisumą ir nedalomumą. O vientisumas yra be teritorinės autonomijos su kita nevalstybine kalba.

Kas pažeidė Seimo nario priesaiką - lauk iš Seimo. Nė vieno neišvijo. Tuomet ir V.Tomaševskis pasakė: nesilaikiau teismo sprendimo ir noriu juos pakeisti.
 
G.JAKAVONIS: Sakykime, R.Sikorskis pakeitė politiką. Bet sunkiai suvokiu, kad Rusija su Lenkija būtų labai stiprūs partneriai. Lenkų pasąmonėje yra išlikęs ruso kaip priešo įvaizdis. Prisiminkime L.Želigovskį, J.Pilsudskį, M.Tuchačevskio armijos sutriuškinimą prie Varšuvos, karininkų sušaudymą Katynėje. Mano supratimu, tai trumpalaikė politika. Ar jie nesuvokia tam tikrų V.Putino žingsnių šiuo metu čia mus supjudyti?

M.KUNDROTAS: Politikoje yra strategija ir yra taktika. Rodos, 1938 metais, dar prieš Ribentropo-Molotovo paktą, buvo kitas paktas - Ribentropo-Beko (Ribbentrop-Beck), Lenkijos užsienio reikalų ministro. Ir pagal tą paktą Lietuvą buvo sutarta pasidalinti ties Dubysa. Visa teritorija į vakarus - Vokietijai, visa teritorija į rytus - Lenkijai. O 1939 metais jau ta pati Vokietija okupuoja Lenkijos valstybę.
Jėga integracijos neįvykdysi. Toks variantas jėga integruoti tautines mažumas buvo išmėgintas Klaipėdos krašte 4-ajame dešimtmetyje. Tai tik nuteikė vietos gyventojus, taip pat ir pačius lietuvininkus, prieš Lietuvos valstybę. Nepasiteisino lygiai taip pat, kaip ir dabartinė nuolaidų politika Vilniaus krašte.

Reikalingas vidurio kelias - gerbiant tautiškumą ir stiprinti pilietiškumą. Ir atvirkščiai, be jokios abejonės. Dabar lietuvių atveju valstybės politikoje trūksta abiejų dalykų, bet tautiškumo labiau. O lenkų atveju trūksta pilietiškumo. Vadinasi, reikia darnios ir nuoseklios politikos skatinant abu dalykus. Tai ir švietimo, ir kultūros, ir teisės politika.

V.RUBAVIČIUS: Čia svarbiausios politinio elito esminės nuostatos. Politinis elitas turi suprasti, kad reikia palaikyti ir stiprinti Lietuvos valstybingumą. Kol kas 25 metus mes valstybingumą tarsi parceliuojame, esame palikę savivaldai ir politiniam elitui, dievas šiuo metu yra BVP. Kalbas apie BVP mes girdime nuo ryto iki vakaro.

Tam tikros strategijos įgyvendinimo pagrindas yra švietimo sistema, kad ji veiktų stiprinant valstybingumą ir nepažeidžiat tautinio orumo, leidžiant vykti normaliai tautinei kultūrinei veiklai, plėtoti tautinį kultūrinį tapatumą. Tai čia sena A.Smetonos vykdyta politika.