Kodėl Lietuvos energetikoje biokuras pamestinuko vietoje

Diskusijos vaizdo įrašą žiūrėkite čia

G.JAKAVONIS: Kalbėdami apie atominę energetiką lyg ir priėjome išvadą, kad ji Lietuvai yra neperspektyvi. Kokia yra alternatyva?

G.UMBRASAS: Norėčiau pradėti nuo vieno labai paprasto dalyko: paprastai labai pavojinga koncentruotis į kokią nors vieną rūšį. Mes visą laiką turime ką nors labai mylimo. Dabar tikriausiai kuriame naują madą, kad biokuras - mediena, medienos atliekos - gali mus išgelbėti. Laikyčiausi nuomonės, kad sprendžiant energetikos klausimus visada reikia kalbėti apie krepšelį. Lygiai taip pat būtų labai pavojinga energetikos krepšelį suformuoti vienos atominės energetikos pagrindu.

Tad pirmiausia turėtume kaip nors išlaikyti bent keletą šaltinių ir gebėti jais naudotis tada, kai palankiausia.

Antras momentas, apie kurį reikia pakalbėti rengiant strategiją, yra vartotojų skaičius. Nuo 1992 iki 2011 metų Lietuvoje praradome 600 tūkst. vartotojų. Tikriausiai ši tendencija išliks iki 2030, o gal net iki 2060 metų. Tai yra per pastarąjį dvidešimtmetį nebuvo tokių metų, kad šalyje gyventojų nebūtų sumažėję mažiau kaip 0,5 proc.

Tai reiškia, kad jeigu statysime ką nors labai didelio ir koncentruoto, rizikuojame atsidurti tokioje situacijoje, kad po 7-8 metų, kai vis tiek reikės mokėti už tas investicijas, mes jas perkelsime vis mažesniam vartotojų skaičiui ir visi šie sprendimai santykinai bus vis brangesni.

Todėl dar viena tokia aiški kryptis būtų, kad reikėtų labai gerai pagalvoti, kaip decentralizuoti šį ūkį, kaip gebėti atjungti didžiasalius, kuriuose tikriausiai niekada nieko nebebus ir vargu ar kada nors atsiras naujų gyventojų.

Ką daryti, kad požeminiai vamzdžiai nešildytų negyvenamų rajonų, nes staiga pasirodys, kad magistralių vis tiek pakeisti negali.

Taigi mūsų polinkis į stambaus masto projektus, esant neigiamam vartotojų skaičiui, yra labai pavojingas. Čia, matyt, reikėtų galvoti apie du sprendimus. Vienas sprendimas - apskritai galima decentralizacija, antras sprendimas - visą laiką turėti kelias, kad ir nedideles, gal ir atrodančias brangesnes, alternatyvas. Dabar grįžčiau prie dujų, nemačiau nė vienų mūsų Energetikos ministerijos skaičiavimų, kur būtų aiškiai pasakyta, kad mums tokio suskystintųjų gamtinių dujų kiekio reikės, o mes perkame didelį laivą.

G.JAKAVONIS: Kaip vertintumėte, kad statomas didžiulis dujų terminalas?

M.NAGEVIČIUS: Jeigu dujų terminalą vertinsime kaip regioninį projektą, kuris tieks dujas Latvijai ir Estijai, tai viskas yra gerai. Nežinau, kaip Latvijai, bet Estijai ta idėja patinka. Jeigu dujų terminalas yra skirtas tik Lietuvai, tai be didelių skaičiavimų matyti, kad jis per didelis, kad daug kainuos jį išlaikyti, o tai brangins dujas ir visą laiką motyvuos Vyriausybę palaikyti didesnį dujų suvartojimą.

Nelabai sutinku, kad dabar reikėtų šnekėti apie atsinaujinančios energetikos rinkos perkaitimą. Mes čia tik pradėjome rodyti ženklus, išvis dar tik atsiranda, dar iki to perkaitimo bus galima svarstyti, ar jos ne per daug. Apie šią baimę kada nors turėsime kalbėti, bet tikrai ne šiandien.

Dėl decentralizacijos, tai čia irgi, kaip kas ją supranta. Jeigu kalbame apie centralizuoto šilumos ūkio decentralizavimą, tai šis kelias labai pavojingas.

Taip labai sumažintume galimybę panaudoti atsinaujinančią energetiką, nes dideliuose miestuose individualiuose katiluose naudoti atsinaujinančius išteklius ir biokurą yra techniškai labai sudėtinga. Taigi centralizuotas šilumos ūkis iš tikro sukuria galimybes naudoti atsinaujinančius išteklius.

V.STASIŪNAS: Visi gerai žinome, Lietuvos energetika susideda iš šešių pagrindinių sektorių, tai yra elektros, šilumos, gamtinių dujų, naftos, branduolinės energetikos ir atsinaujinančių išteklių.

Jeigu kalbame apie atsinaujinančių išteklių panaudojimą energetikoje, tai reikia nurodyti, apie kurį sektorių kalbame. Biokuro resursais Lietuvoje patenkinti visas energetikos sritis yra neįmanoma, bet yra aiškiai nustatyta ir mūsų kaimynių patirtis rodo, kad biokuro panaudojimas šilumos gamybai gali visiškai patenkinti visą Lietuvos šilumos poreikį.

Toliau yra kitas klausimas, kad, pagal ES direktyvų reikalavimus, jeigu šilumą gaminančio įrenginio galia viršija 20 megavatų, tai turi būti statomas ne šilumos gamybos įrenginys, bet kogeneracinis įrenginys, kuris kartu gamintų šilumą ir elektros energiją.

Pagal mūsų turimus duomenis ir mokslininkų skaičiavimus, kiek 2020 metais Lietuvoje bus suvartojama šilumos, nustatome, kiek mums reikia suvartoti kuro.

Turėdami vietinio kuro, konkrečiai - biokuro resursus, galime aiškiai pasakyti, ar mums jo pakanka.

Noriu pasakyti, kad pagal turimus duomenis ir visus skaičiavimus Lietuvoje kasmet pagaminama 2 mln. tonų naftos ekvivalento biokuro. Tai yra medienos atliekos, žemės ūkio atliekos - šiaudai, komunalinio ūkio atliekų biodegraduojanti dalis. 2011 metais Lietuvos šilumos tiekimo įmonės sukūreno apie 1 mln. tonų naftos ekvivalento kuro. Tai reiškia, kad mūsų miškuose kasmet pražūsta 1 mln. tonų. Šiaudai ir komunalinės atliekos beveik nepradėti naudoti.

Galime palyginti: Danija, tokia valstybė kaip Lietuva, per metus sukūrena 2 mln. tonų šiaudų ir 2,5 mln. tonų komunalinių atliekų, kurios turi energetinę vertę ir gamina šilumą ir elektros energiją.

Taigi tiek, kiek Lietuvoje turime biokuro resursų, visiškai pakanka šilumai pagaminti, kiek mums reikia patiekti vartotojams, ir kartu pagaminti apie 2 teravatvalandes elektros energijos. O likusi dalis elektros energijos, aišku, turi būti gaminama kitais būdais, čia jau yra elektros sektoriaus klausimas, nesuplakime visų klausimų į vieną.

G.JAKAVONIS: Iš vienos pusės politikai tuos, kurie priešinasi naujos atominės elektrinės statybai, laiko vos ne rusų šnipais, Lietuvos priešais. Iš kitos pusės statomos dujų saugyklos, kurios vis tiek mus pririša prie rusiškų dujų. Jeigu jau mes tokie draugai su latviais ir estais, gal turėtų būti bendras projektas? Kaip politiškai vertinti šiuos dalykus?

Z.VAIŠVILA: Be abejo, smagu, kad atsinaujino kai kurios dešimtmečiais planuotos statybos, tai yra elektros ryšys su Lenkija, Švedija. Matyti labai neryškūs bendradarbiavimo su latviais pradmenys. Norėtųsi išlaikyti tą tendenciją, matyti bendrą vaizdą, nes kai žmonės jo nemato - nesupranta, tada labai lengva, ypač tiems, kurie valdžioje, spekuliuoti tais dalykais.

Iš vienos pusės, matome, kad bioresursų pakanka, iš kitos pusės, puikiai suprantame, kad viršijus 20 megavatų galingumą, turi būti kogeneracinė elektrinė. O dabar žiūrėkime, kad ir tomis dujomis šildome, elektra nori nenori gaminama. Tai kodėl dirbtinai nustatinėti kvotas, kiek galima supirkti  elektros iš konkrečios elektrinės, kiek ne, kai mūsų elektros sistema yra deficitinė. Pernai importavome 90 proc.

Taigi sprendimai konjunktūriniai, kurie pririšami prie esamos situacijos, prie konkrečių įmonių, kurios vienaip ar kitaip remia vieną ar kitą politinę jėgą. Norint to išvengti, reikia šviesti visuomenę ir ieškoti racionalių sprendimų.

Kogeneracinių elektrinių plėtra - akivaizdus prioritetas ir ginčytis dėl to nereikėtų. Ir jeigu šilumą gamina, tai supirkime visą šiluminių elektrinių gaminamą elektros energiją, nenustatinėkime dirbtinių kvotų.

Mes nematome regioninio bendradarbiavimo. Naujausias pavyzdys - Gardino hidroelektrinė. Jeigu Valstybės saugumo departamentas sako nežinantis, kas darosi prie valstybės sienos, tai jau galima apie anekdotus šnekėti. Bet gal ne tie laikai ir ne tokio lygio turėtų būti valstybinės struktūros, kad skelbtų tautai tokius pareiškimus.

Elektros ryšys tiek su Švedija, tiek su Lenkija būtinas, bet nekurkime iliuzijų, kad jis bus stebuklinga lazdelė. Elektros energijos kainos nebus geresnės Švedijoje, o Lenkijos šiaurės rytų regionas išvis yra deficitinis elektros energijos požiūriu. Lenkams šio ryšio reikia labiau negu mums. Bet mes jau pavėlavome, ir rusai Karaliaučiaus krašte ne tik pasistatė šiluminę elektrinę, bet ir sparčiai stato atominę.

Tokia yra realybė, todėl kalbant apie didelius tarpregioninius projektus, - o mažoms valstybėms jie yra būtini, - norėtųsi protingų sprendimų.

Pakalbėkime apie dujų importo terminalą. Nuo senų laikų žinoma latvių Inčiukalnio dujų saugykla. Tai pirma pasirašome sutartį, įsipareigojame dešimtimis milijonų mokėti kasdien už dujų terminalą, neaišku, ar nuomojame, ar perkame tą saugyklą, o prisiimti įsipareigojimai bent 1,5 karto, jeigu ne 2 kartus, didesni negu mūsų dujų poreikis. O tuo pat metu kalbame, kad reikia biomasės deginimo alternatyvos Lietuvos šildymui.

Turi būti racionalus sprendimas, o kai jo nėra, tai pirma pasirašome su norvegais dėl laivo, o paskui važiuojame į Latviją. Dėl ko važiuojame? Parodyti savo tautai, kad mūsų sprendimas teisingas ir tik tada pradėsime kalbėti su latviais?

Dabar ypač reikia perspėti dėl gigantomaniškų pajėgumų. Matome savo alternatyvą, galų gale yra Europos Sąjungos rekomendacijos, pirmyn, imamės didesnio biokuro panaudojimo, žiūrime, kaip racionaliau, kur pajėgumai gali būti didesni. Komunalinių atliekų panaudojimas spręstinas kompleksiškai su šiukšlynų problema.

Sukuriame problemą po problemos, nematydami plačiau ir nelygindami vienos srities su kita, kaip jas kompleksiškai plėtoti. Šito vaizdo nėra, yra sprendimai, kurie katastrofiškai didina valstybės įsipareigojimus, o atsiperkamumas mažėja. To reikia bijoti, kaip ir atominės energetikos problemos reikia bijoti ne tik dėl to, kad prie Drūkšių ežero negalima statyti, ir tai yra aišku nuo senų laikų, bet ir dėl to, ką mes darysime, kai bus ta mūsų elektros energija, o jos tuo metu aplinkui bus daugiau negu pakankamai.

G.JAKAVONIS: Ar neatsiras visiškai naujų technologijų? Ant langų klijuojamos plėvelės, kurios kaupia saulės energiją ir gamina šilumą. Kokios naujų technologijų panaudojimo Lietuvoje galimybės?

G.UMBRASAS: Čia yra du momentai. Vienas momentas yra tai, kad visi eksperimentai, net ir saulės energijos panaudojimas stambiu mastu, brangina dabartinę energetiką. Danai šiuo metu pripažįsta, kad jų konkurencingumas nukrito 10 ar 15 punktų vien dėl to, kad keletą pastarųjų metų jie buvo susitelkę į naujas investicijas į atsinaujinančius šaltinius.

Visą laiką turi žinoti, kiek turi pinigų ir kiek gali šitiems dalykams leisti, bet yra kita nenumaldoma tendencija. Kadangi visas pasaulis supranta, kad iškastinė energetika vienaip ar kitaip baigiasi, iškastinis kuras brangsta, tikrai ne viena ir ne dvi protingos galvos dirba, kad šitos technologijos atpigtų. Vadinasi, labai tikėtina, kad po 10-15 metų sulauksime naujų technologinių sprendimų, kurie bus gerokai pigesni.

Bet tai nereiškia, kad neturėtume šiandien daryti praktinių žingsnių. Tiktai nenorėčiau, kad elgtumės pagal tą principą, kai visi kiaušiniai būtų sudėti į vieną krepšelį ir kai tas krepšelis suduš, tai iš karto kiaušinienę ir galėsime padaryti. Nesunaikindami tradicinės energetikos turime bent šiuo metu skubiai atsigręžti į alternatyviąją energetiką ir įdėti į savo energetinį krepšelį 20, gal 25 proc.

Nebūčiau toks optimistas, kad po 5 metų galime turėti šimtaprocentinį apsirūpinimą iš atsinaujinančios energetikos. Tiesiog mūsų technologiniai žingsniai bus per lėti ir iš kitos pusės mūsų pačių ekonomika bus per lėta, nes vargu ar į Lietuvą ateis kokios nors ypatingos užsienio investicijos, mūsų turima vartotojų bazė irgi nelabai daug galės įnešti pinigų į šitą sritį.

G.JAKAVONIS: Kodėl ta gerutė Europos Sąjunga duoda mums katilinėms tik 5 mln. litų išmokas. Iš vienos pusės ten labai geros direktyvos, bet dėl jų pagalbos mes esame priversti naudoti rusiškas dujas.

Ar ilgai Lietuva visam pasauliui rodys, kad savo protu negali vadovautis?

V.STASIŪNAS: Jūs sakėte, kad Europos Sąjunga nustatė 5 mln. litų paramą. Tai yra ne ES, o mūsų valstybės vidaus sprendimai, kad nebūtų suteikiama parama dideliems objektams, kad būtų tiktai mažų objektų statybai.

Alytuje, Šiauliuose pradėtos eksploatuoti biokogeneracinės jėgainės, dabar dar bus pradėta eksploatuoti Utenoje. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad 2012 metais mūsų katilinės atrodys kaip Danijoje. Jų technologijos atėjo į Lietuvą, tai yra didžiulis turtas. Išeinančių dūmų temperatūra yra 40 laipsnių. Tarybiniais laikais niekas nė įsivaizduoti negalėjo, kad temperatūra būtų mažesnė kaip 180-220 laipsnių.

Dabar dedamos visos pastangos, kad, gink Dieve, nebūtų prisiliesta prie didžiųjų miestų iškastiniu kuru kūrenamų jėgainių, nes tai yra pusė Lietuvos šilumos ūkio. Vilnius ir Kaunas yra pusė, o visi kiti miestai su miesteliais yra kita pusė. Tai pusei leidžiama, o čia dedamos visos pastangos, kad tik, gink Dieve, Vilniuje ir Kaune nebūtų naudojamas biokuras. Kopenhagoje tokia pat jėgainė kaip Vilniaus trečioji elektrinė sėkmingai veikia kūrenama biokuru ir tiekia šilumą ir elektros energiją miestui.

Vilniaus projektas pradėti naudoti biokurą yra parengtas. Vieno megavato pastatymas biokuro plyno lauko projekte kainuoja 12 mln., Vilniaus elektrinės vieno megavato pervedimas į biokurą kainuotų 2 mln. litų. Didžiulis ekonominis efektas, atsiperkantis per 6 metus, nes gamtinių dujų kaina šilumos tiekimo įmonėms šiandien yra 2030 litų, biokuro kaina - 650 litų. Jūs palyginkite, koks tai didžiulis skirtumas. Mūsų valstybės vidaus institucijų klausimas, kaip atidaryti finansavimo schemą ir kaip duoti įmonėms galimybę naudojant ir privatų kapitalą įgyvendinti šiuos projektus.

Šiandien labai daug kalbame apie langų užklijavimą plėvelėmis ir elektros energijos gaminimą ir nekalbame apie to namo skylės, pro kurią eina šiluma, užtaisymą. Lygiai taip pat akcentuojame monopoliją, kurios nėra šilumos ūkyje, būsimą biokuro monopoliją, kurios irgi nėra, nes yra tarptautinė biokuro rinka ir tas kuras yra daug pigesnis už iškastinį. Europos Sąjunga skiria paramą, bet tos finansinės paramos valstybės vidaus institucijos nesuteikia biokurui.

Galima palyginti: biokuro jėgainei statyti per 7 metus suteikta 150 mln., o vandentvarkai - 3 mlrd. litų, kurių nesugebama įsisavinti. O atsinaujinančių išteklių šilumos ūkiui iš tų 150 mln. taikomas limitas, kad ne daugiau kaip 5 mln. litų vienai jėgainei. Žodžiu, čia yra mūsų valstybės vidaus institucijų klausimas.

M.NAGEVIČIUS: Dar papildysiu skaičiais, jeigu pradėjome šnekėti apie Europos Sąjungos fondų pinigus. Jeigu skaičiuojame 2007-2013 metų laikotarpį, tai iš viso šilumos tinklų įmonėms atsinaujinančiai energetikai skirta 88 mln. litų ir dar 75 mln. žadama nuo 2009-ųjų rugsėjo ir niekaip „nesugebama“ jų paskirstyti.

Manau, kad taip skirstydami Europos Sąjungos paramą atsinaujinančiai energetikai darome neigiamą įtaką.

Drįsčiau pasakyti, kad jeigu Europos Sąjungos struktūrinių fondų nebūtų buvę iš viso arba jų parama nebūtų skirta šilumos tinklams, tai atsinaujinanti energetika vystytųsi sparčiau. Dalis tų investicijų šiaip atsiperka, jos mažina kainą ir viskas gerai, pirmasis katilas atsiperka be jokių struktūrinių fondų paramos. O dabar įmonėms tas saldainis pakabintas labai aukštai ir, sako, tuoj mes jį nuleisime, ir jos nedaro, laukia, kol tas saldainis nusileis, laukia nuo 2009 metų, o tas saldainis kaip kabo, kad ir nedidelis, taip ir kabo.

V.STASIŪNAS: Reikia pasakyti, kad įmonė pati negali investuoti. Dabar įmonei užkirstas kelias pačiai imti paskolą ir investuoti. Jai nėra kaip grąžinti paskolą. Anksčiau buvo: kūreni gamtines dujas, šilumos kilovatvalandės kaina yra tokia, jeigu perėjai į biokurą, paėmei paskolą, tai dar tą laikotarpį, kol grąžini paskolą, tau būdavo šilumos kaina nustatoma tokia, kad tu gali sugrąžinti. O dabar yra pataisytas teisės aktas, jums perskaičiuoja šilumos kainą ir tą kelią uždarė valstybės institucijos, kad tiktai šilumos tiekimo įmonės negalėtų atlikti tų veiksmų.

Bet tų dalykų nežino nei visuomenė, nei specialistai, ir tada imama samprotauti iš nuogirdų ir visuomenei kaip tikroji padėtis pateikiama, kad yra baisi monopolija, kad reikia ją skaldyti, kad susidarys biokuro monopolija ir ji pasidarys dar baisesnė už „Gazprom“ monopoliją.

Tuo tarpu visi labai gerai žino, kad šiandien daugiau kaip milijonas tonų biokuro per Klaipėdos uostą iš Lietuvos iškeliauja į užsienį. Tas biokuras sėkmingai kūrenamas Skandinavijos šalyse. Viename laikraštyje buvo išspausdintas straipsnis antrašte „Eksportuojame pigų biokurą ir importuojame brangias gamtines dujas“, ir dar skelbiame, kad, gink Dieve, nesudarykime galimybės atsirasti biokuro monopolijai.

Z.VAIŠVILA: Dabar susiklosto užburtas ratas. Ko gero, galima daryti dvi išvadas.

Iš vienos pusės, Europos Sąjungos parama - ne tik šioje srityje, bet ir kitur - gadina žmones ir faktiškai paralyžiuoja iniciatyvą. Ką ir kalbėti, kad žvejams ir žemdirbiams mokama už tai, kad atsisakytų verslo. Tai išvis nesuderinama su žmogaus mentalitetu ir viso gyvenimo idėja. Žmogus gyvas tol, kol ką nors daro, dirba, o ne tinginiauja ir tampa išlaikytiniu.

Iš kitos pusės, matome, kieno lobizmas, kas suinteresuotas išsaugoti dabartinę sistemą ir kainų politikos, ir kainų peržiūrėjimo atžvilgiu. Norminių aktų įtaka tam, kad nesikeistų situacija, ir vadinamųjų europinių lėšų vietinis perskirstymas išvis atima iniciatyvą. Lauki to saldainio, kuris ekonomiškai beprasmis. O dar iniciatyvoms kelius uždaro ekonominiai dalykai per konjunktūrinį, o ne valstybinį kainų reguliavimą.

V.STASIŪNAS: Kita vertus, Europos Sąjunga suteikia paramą daugiabučiams renovuoti, kompensacija už investicijas - milijardas litų, tai per tuos 4 metus tiktai keli namai apšiltinti. Atvažiavusi eurokomisarė stebisi; pas jus kažkas negerai. Negali žmonės išsimokėti už šilumą dėl to, kad namai kiauri, suteikta parama, neatidarytas finansavimo kelias. Įsivaizduokite, nebūtų paramos, ar mes sugebėtume ligonines, mokyklas, vaikų darželius apšiltinti?

G.JAKAVONIS: Šiukšlių deginimo ir panaudojimo kaip energetikos resursų technologijos yra patobulėjusios. Kodėl mūsų gyventojai priešinasi?

G.UMBRASAS: Matyt, apeliuojate į mano patirtį bendraujant su Lazdynų bendruomene? Buvau vienas iš tų drąsių žmonių, kurie sakė, kad reikia statyti deginimo įmonę. Rodžiau Vienos pavyzdį ir sakiau, kad visa tai gali būti švaru. Deja, nuo to populiaresnis nepasidariau.

Manau, kad mums būdingas vienas labai paprastas dalykas - technologinis netikėjimas ir neišprusimas plius politinis interesas. Kai susitikinėjau su Lazdynų ir aplinkinių rajonų gyventojais, artėjo rinkimai į Vilniaus tarybą ir aiškiai mačiau žmones, kurie kandidatuoja. Kai būdavo išdėstyti argumentai, kodėl Vilniaus miestui reikėtų civilizuotai deginti šiukšles, jie atsistodavo ir pasakydavo: tik per mano lavoną aš leisiu priimti vieną ar kitą sprendimą.

Mes turime apie tai daugiau kalbėti, nes mūsų auditorija yra protinga, ji viską žino, bet tingi aiškinti tai auditorijai, kuri nežino ir negali suprasti. Netgi tuose pačiuose Lazdynuose, kai ilgiau ir su mažesne distancija pakalbi, pasirodo, kad atsiranda supratimas. Tam reikia skirti laiko, o laikas paprastai yra pinigai ir savo pinigų dažniausiai gaila. O kai valstybė arba Audito komitetas prieina prie šito dalyko, tai jis sako, kad visos šitos lėšos, išmestos tiek valdininkams, tiek visuomenei šviesti, yra mažų mažiausiai žala arba kenkimas tai pačiai Europos Sąjungai ir Lietuvos valstybei. Mes niekaip negalime suprasti, kad gera informacija turi nemažai kainuoti ir visuomenė turi turėti ir laiko, ir leisti pinigus, kad mes visi vienas kitą suprastume ir paskui skaidriai matytume savo valdymą.

M.NAGEVIČIUS: Atliekų panaudojimas energijai gaminti - daug teko dirbti prie šito projekto. Pagrindinė priežastis, kodėl jiems taip sunkiai sekasi prasimušti, yra žmonių nepasitikėjimas valstybės institucijomis. Kad valstybės institucijos nekontroliuos aplinkosaugos, būtent šitos įmonės, kad leis jiems teršti, nors techniškai visi, mano manymu, supranta, kad jeigu tokia pati elektrinė veikia Vienos centre ir niekas neišnuodija Vienos gyventojų, sugaudo visus teršalus, tai jinai turėtų ir Vilniuje taip pat veikti.

V.STASIŪNAS: Europoje veikia 430 kogeneracinių jėgainių, kurios sukūrena 65 mln. tonų komunalinių atliekų. Lietuva turi 1,3 mln. tonų komunalinių atliekų, kurios gali būti kūrenamos ir gaminama šiluma bei elektros energija. Vienoje, Stokholme, Kopenhagoje - visuose miestuose, kur benuvažiuosite, visur rasite veikiančią elektrinę, turinčią visus valymo įrenginius. Pagal lygiai tokį pat projektą dabar stato Lietuva. Klaipėdoje pastatys, paleis, bet labai abejoju, ar vėl čia sutiks, kadangi mes turime gyvus pavyzdžius. Renovuotas namas vasario mėnesį, esant 30 centų kainai už šilumos kilovatvalandę, moka 130 litų. Šalia nerenovuotas namas vasario mėnesį, esant tai pačiai šilumos kainai, moka 560 litų. Maniau, kad kai mes paskleisime šitą informaciją, tai visi palaikys tą procesą ir pradės renovuoti. Nieko panašaus. Suteikta parama, bet procesas nevyksta.

G.UMBRASAS: Tarp kalbėjimo ir tikro veiksmo yra didelis tarpas. Vienoje pastatyti tą pirmą elektrinę municipalitetui irgi labai brangiai kainavo įtikinti. Vien tam, kad vieniečiai sutiktų, buvo pasamdytas pasaulinio lygio architektas, jis suprojektavo unikalų architektūrinį statinį, tai nėra funkcionalus sprendimas. Mūsų logika yra tokia, kad jūs, avinai, nieko nesuprantat, mes jums duosim gerą inžinerinį sprendimą ir žiūrėkit, kaip jūs gerai gyvensite. Kadangi mes per savo netrumpą amžių esame ne kartą apgauti, tai kai mums šitą idėją tokiu principu parduoda, mes netikime.

V.STASIŪNAS: Bet vis dėlto noriu užbaigti, kad Lietuva turi didelį turtą - veikiančias centrinio šildymo sistemas. Tai yra miestai be kaminų. Vienas kaminas 6000 gyventojų, miestas švarus.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"