6 nuotr.Nepaisant demonstruojamų pastangų Lietuvos biurokratinį aparatą sumažinti, rezultatų kol kas nematyti. Gyventojų vis mažėja, valdininkų daugėja. Latvijoje atvirkščiai - net Saeimos narių skaičių ketinama mažinti, nors įstatymų leidėjų ten ir šiaip mažiau nei pas mus. Ten - 100, pas mus - 141. Kodėl pas mus politikai ir valdininkai taip saugomi?
Apie tai ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje kalbėjo socialinių mokslų daktarė Jolanta SOLNYŠKINIENĖ, pirmosios atkurtos Vyriausybės narys Albertas SINEVIČIUS, Seimo narys, buvęs ministras Julius VESELKA ir rašytojas Vytautas MARTINKUS. Diskusiją vedė Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Valdininkai - ar čia koks sluoksnis, ar kažkokiu nesuprantamu būdu vis besidauginančių žmonių rūšis?
J.SOLNYŠKINIENĖ: Priežasčių, kodėl valstybės valdininkų ir valstybės tarnautojų skaičius didėja, galima nurodyti daug ir įvairių. Yra atlikta daug įvairiausių sociologinių tyrimų, bet, manyčiau, pati pagrindinė priežastis yra ta, kad apskritai darbas valstybės tarnyboje yra laikomas socialiai saugia, patikima vieta ir ypač ekonomikos griūties sąlygomis, kai iš Lietuvos jau išvažiavo Marijampolės dydžio gyventojų skaičius. Tiek sumažėjus lietuvių mūsų valstybėje, valstybės tarnautojo arba valstybės valdininko darbas yra laikomas labai nebloga vieta. Nuo 2005 metų valstybės tarnautojų skaičius nuo 75 tūkst. 2009-aisiais buvo išaugęs iki 76 tūkst., o dabar, 2012 m. sausio 1 d., vėl lyg ir grįžo iki 76 tūkst.
Šis skaičius iš tikrųjų yra labai didelis, ir, palyginti su kitomis šalimis, tokia didelė valdininkų armija yra tik buvusiose sovietinio bloko valstybėse.
A.SINEVIČIUS: 1990 metais respublikoje funkcionavo 31 ministerija ir turbūt 30 komitetų, ir buvo dar kai kurių sąjunginės priklausomybės dalykų. Per pusę metų mes palikome 17 ministerijų, o visų komitetų - ir sąjunginių, ir nesąjunginių - funkcijas perėmė ministerijos. Ministrų taryboje iš karto per kokius keturis mėnesius sumažėjo 102 žmonėmis.
Mes visi manome, kad valstybę valdo Ministrų taryba, Seimas arba dar kas nors. Nė velnio, mieli kolegos. Valstybę valdo biurokratai. Atleiskite man už tokį pasakymą, moterytės kai kurios gražios, kai kurios ne visai gražios, kai kurios užtampytais sijonais sėdi ir daro tvarką Lietuvoje. Tai čia vienareikšmiškai galiu bet kam bet kada įrodyti.
Štai sėdi Seimo narys, ką jis gali padaryti? O dabar nueikit prie langelio bet kokioje įstaigoje, tai, pirmas dalykas, dar neįleis.
Aš pažiūrėjau į Vidaus reikalų ministerijos tinklalapį ir radau ten parašyta, kad daugiausiai biurokratų buvo prieš aštuonerius metus, jeigu neklystu, 90 tūkst. „su uodegyte“, bet šiandieną visoj tarnyboj dar yra, atrodo, 5300 tuščių etatų. Tai štai jums atsakymas, toks keistas dalykas.
Dar su a.a. Bronislovu Lubiu mes darėme tokias studijas, tokius tiesiog pasiūlymus kai kurioms ministerijoms, dar tada, kai ministrai protingi buvo, savo srities specialistai. Tada mes pasiūlėme iškart juos visus nubraukti, kaip dabar jie daro, tuos fondus, etatus pasilieka, pinigus paima, išdalija kitiems žmonėms, ir štai jokios strategijos, kad ką nors padirbėtų daugiau ar mažiau.
Man teko dirbti penkiose vyriausybėse, nors nebuvau joks partijos narys. Įsivaizduoju, kiek to darbo yra ministerijoje. Ten laiko neužtekdavo visiškai, vis tiek reikėdavo kiekvieną stumti.
Kas yra valdymas? Informacijos pateikimas, apdirbimas ir paskui kontrolė. Tai dabar pagalvokite: sėdi visi ministrai Seime, antradienį - komitetai, ketvirtadienį - Seimas, antradienį - Seimas, trečiadienį - balsavimas, penktadienį - komitetai. Kada jiems dirbti? Jeigu nėra vado, tai kaip ten gali ta komanda dirbti? Ir daro jie ką nori.
Administruoti, žmonės, yra menas, jo neišmoksi iš knygos, reikia, kad praeitų keletą metų ar netgi dešimtmečių, kad galėtum ministerijai vadovauti. Čia tau ne kooperatyvui, kur 5-6 žmonės, ir ne savo žmonai.
G.JAKAVONIS: Pabandžiau suskaičiuoti, kad šioje Vyriausybėje yra paskirti bent penki ministrai, kurie nėra savo srities specialistai. Kiek apskritai ateina tokių žmonių, kurie neturi visiškai nieko bendro su savo kuruojama sritimi?
J.VESELKA: Tarybiniais laikais ministerijose dirbo specialistai. Tarkime, Statybos ministerijoje dirbo specialistai, kurie išmanė, kiek kokia konkreti statyba kainuoja, kiek medžiagos, darbai kainuoja, apgauti juos buvo labai sunku. Jie puikiai gaudėsi ir nebuvo politrukų.
Dabar, galima sakyti, iš ministerijų beveik visi specialistai išvaikyti. Liko tik vadinamieji - aš juos taip vadinu - politrukai, kurie tik žiūri į įstatymus ir amžinai perrašinėja; pavyzdžiui, per sesiją 500 įstatymų priima. Absurdas. Mat jie ne specialistai, o tik politikai, kurie pagal kažkokios sugalvotos laisvosios rinkos sampratą vis perrašinėja įstatymus, juos lengvina.
Aš dar 2000 metais suskaičiavau, kiek biurokratų tvarkė įmonę tarybiniais laikais ir kiek - nepriklausomos Lietuvos laikais. Ir gavau, kad 2,5 karto daugiau negu tarybiniais laikais.
Priėjau prie išvados, kad kitaip ir negali būti toje sistemoje, kurią sukūrėme, nes sukūrėme parazitinę demokratiją, kur vadovauja partijos. Partijos vadovauja, partijos žmones išrenka, o atėjus į valdžią reikia priimti dar daugiau „savų“ žmonių. Be to, iš kokio UAB tave bet kada išmes, neišmokės atlyginimo, tyčia subankrutuos ir t.t. Tai dar viena priežastis, dėl ko žmones traukia į valstybės tarnybą.
Pas mus, labai džiaugiamės, yra Prezidentūra, Vyriausybė ir Seimas. Sako, yra valdžių padalijimas, konkurencija, labai gražu, viskas demokratiška, o atsakomybė kieno nors yra? Prezidento atsakomybės nėra, tiktai politinė, Vyriausybės atsakomybės nėra, Seimo atsakomybės nėra. Visi svertai neva yra, ir niekas už nieką neatsako.
Seimą išrenka, nors į rinkimus neateina 50 proc. Laimi tie, kurie surenka 25 proc.+1. Vadinasi, tik 25 procentai tų Seimo narių atstovauja visai tautai.
Toliau. Seimo dauguma formuoja Vyriausybę. O iš ko formuoja? Iš savų. O paskui tų savų prisipildo valstybės aparatas ir suauga Seimo dauguma su Vyriausybe ir aparatu. Tie patys pavirsta uždaru klanu, kuris tik ir rūpinasi savo egzistencija. Štai čia įdėtas į Konstituciją parazitinės valstybės principas.
Dabar aš sakau, kad vis dėlto autoritarai, arba diktatoriai, yra labai sveikas dalykas. Bet iš karto, man taip teigiant, visi įsivaizduoja Staliną, kuris trėmė, sodino į kalėjimus. Aš turiu omenyje tai, kad autoritatas, diktatorius, turi valdymo aparatą, jog kiekvienas valdininkas žinotų, kad nebus taip, kaip dabar, kad visos trys grandys už nieką neatsako.
Todėl, mano galva, siekiant išgyvendinti parazitinės valstybės funkcionavimą, pirmiausia reikia atsisakyti atskiros Prezidentūros. Reikia, kad demokratiškai išrinktas prezidentas ir formuotų Vyriausybę, ir nė vienas Seimo narys neturėtų teisės eiti kitų pareigų, o tik būti Seimo nariu. Va ir klano nebėra. Kol šitos parazitinės sistemos neįveiksime, galime šnekėti, dejuoti, verkti ir t.t.
G.JAKAVONIS: Ar būtinai turi įvykti koks nors kataklizmas, kad vėl nugalėtų sveikas protas ir valdžioje atsirastų specialistų?
V.MARTINKUS: Šis klausimas man, žmogui iš šalies, turbūt per sunkus, nors klausydamas iš tikrųjų išsigandau, kad čia reikės mums ieškoti kokio diktatoriaus ar visagalio prezidento.
Specialistai, be abejo, yra svarbi grandis ar jėga. Aš esu humanitaras, bet savo laiku esu rašęs ir mokslinį darbą, daktaro disertaciją, apie inžinerijos kūrybos galimybes. Susipažinau su TorsteinoVebleno (Thorstein Veblen) ir kitų teorijomis, jie prieš šimtą metų svajojo apie vadinamąją inžinierių revoliuciją, apie technokratinę revoliuciją ir pagal tą jų teoriją mes šiandien, po šimto metų, turėtumėm gyventi jau technokratijos sąlygomis ir būti laimingi. Kaip matote, nėra tos technokratijos, atvirkščiai, mes manome, kad jos dar per maža. Pritariu tam, kad specialistai reikalingi, kad be jų čia mes turbūt ir tos valdininkų armijos nepagerinsim.
Bet kaip optimizuoti tą valstybės aparatą, kaip mažinant jį gerinti? Prisimename, kokius prieš dvidešimt metų sovietinius administracinius monstrus pertvarkėme, aš irgi Rašytojų sąjungoje buvau ir griebiausi reformos, ir man labai pasisekė. Perpus sumažinau savo kolegų, dirbančių mūsų visuomeninėje organizacijoje, skaičių, pasielgiau panašiai, kaip dabar generalinis prokuroras Darius Valys, atleidau net vairuotojus, pats vairavau. Šie mūsų bandymai, ko gero, yra juokingi, bet tuo metu jie atrodė svarbūs ir reikšmingi.
Kas dabar atsitiko? Atsitiko taip, kaip turbūt turėjo atsitikti, nes valstybė yra sudėtingas mechanizmas, sudėtinga institucija - ji privalo turėti žmonių, kurie ją valdytų, ir problema, matyt, yra tik tokia, kokie tie žmonės čia turėtų būti. Valstybė iš tikrųjų yra tokia labai didelė inertiška mašina, kuri dabar jau paleista ir ginasi.
Dabar išgirdau, kad lyg 10 tūkst. per trejus ar ketverius metus sumažėjo ta valdininkų armija, bet neužimtų, laisvų kažkokių etatų liko. Kodėl? Nes tokia yra struktūra, ji tamsi, neperšviečiama jėga, ji save gina kaip ir visos demokratinės institucinės jėgos. Dabar peršviesti ir patikrinti, ar tie visi darbuotojai yra reikalingi, ar jie dirba savo darbą, ar tinkamai dirba, iš tikrųjų yra negalima.
Mano giliu įsitikinimu, daugiausiai rezervų, ko gero, slypėtų, jeigu būtų kokios Saulėlydžio komisijos, jeigu mes bandytume tikrinti tokius tarpdalykinius, tarpinstitucinius laukus, nes ten yra vietų, kur prisidengia, pasislepia.
Ir štai dabar, kai mūsų šalis, mūsų valstybė yra šiek tiek jau prižiūrima ir Europos Sąjungos, tai daugelis dalykų nusprendžiama tenai ir daugelį dalykų mes tik patvirtiname, kaip sakoma, pritariame jiems. Tai jei jau nepriimame sprendimų, tai kokių čia specialistų reikia?
G.JAKAVONIS: Juk stojant į ES visą laiką buvo deklaruojama, kad joje valdininkų skaičius išaugs. Kiek čia yra mūsų pačių, ir kiek - Europos įtakos?
J.SOLNYŠKINIENĖ: Aš pasakyčiau taip, kad iš tikrųjų pasaulinė praktika yra labai įvairi, o Europos Sąjungą mes suprantame kaip kažkokį vienalytį darinį, nors iš tikrųjų ten yra labai skirtinga praktika, jeigu kalbėsime apie valstybės valdymą, valdininkų skaičių, apmokėjimą už jų darbą ir pan. Be jokios abejonės, Europos Sąjungos valdymo struktūra iš tikrųjų yra labai išpūsta, ši tradicija ateina ir pas mus. Kita vertus, galime sakyti, kad žmonių visuomenės gyvenimas sudėtingėja, atsiranda vis naujų funkcijų ir galbūt reikia jas kažkaip koordinuoti, valdyti ir pan.
Ir dar vienas aspektas - pasakyti, kad būtent toks skaičius yra optimalus, labai sudėtinga, nes, viena vertus, tai būtų lyg susitarimas tarp visuomenės. Ir jei mes iš tikrųjų norime turėti kokybišką gydymą, mokslą, švietimą, ir t.t., tai lyg ir būtų pagrįstas tas valdininkų skaičiaus didėjimas.
Kita vertus, reikia kalbėti apie tai, kad atsirado daug naujų technologijų, tarkim, internetas, todėl to rankų darbo lyg ir nereikėtų. Tai čia išryškėja dar vienas aspektas, kaip minėta, jau formuojasi parazitinis sluoksnis ir tai tampa tradicija. Taigi dirbti valstybės tarnyboje yra ir prestižo reikalas, ir karjeros galimybė, ir socialinės garantijos.
Ir tai nėra vien tik Lietuvos fenomenas. Tarkim, Vokietijoje pagal įstatymą valstybės tarnautojas gali dalyvauti politinių partijų veikloje ir siekti parlamentinės karjeros. Tai yra ne kas kita kaip turėti visus išteklius ir tokiu būdu tu esi tarnautojas ir darai karjerą. Labai panašiai yra Prancūzijoje, Italijoje - faktiškai politinis elitas yra lyg atskira kasta, jinai valdo didžiulius informacijos resursus ir taip dalyvauja politinėje veikloje bei gerina savo asmeninio gyvenimo rodiklius. Geru pavyzdžiu čia galėtų būti kad ir Švedija, kur politinė karjera atskirta nuo administracinės karjeros ir laikoma, kad šių dalykų nereikėtų painioti; bet kadangi nuo 1976 metų su pertraukom valdžioje buvo socialdemokratai, tai atsirado simpatikų, kurie irgi ieško šiltesnės vietos ir ta gera tradicija lyg ir dingsta.
Kalbant apie ministerijų skaičių derėtų paminėti, kad pas mus jis atrodo gana didelis, bet, tarkim, Švedijoje irgi yra 13 ministerijų, o, pavyzdžiui, Šveicarijoje jų yra 7, bet tos ministerijos apaugusios didžiuliu institucijų tinklu.
Didžiausias valdininkų skaičius Lietuvoje yra savivaldos lygmenyje, nes Vyriausybė dar pakankamai visuomenės kontroliuojama, stebima, Seimas taip pat, tad egzistuoja tam tikra kontrolė. O savivaldoje, kai kada bandant priartinti tas paslaugas prie žmonių, siekiamybė gera, bet tų įvairiausių reikalingų ir nereikalingų pareigybių atsiranda, ir jos paprastai būna užimamos savų, draugų.
G.JAKAVONIS: Kai pradedama kalbėti apie švietimo privatizavimą, kai švietimas prilyginamas paslaugos davimui, manau, tai jau yra tragedija. Juk yra socialiniai dalykai, sritys kur pelno siekti paprasčiausiai negalima.
A.SINEVIČIUS: Man atrodo, kad yra du dalykai. Kalbant apie investicijas, kuo kvailesnis žmogus, tuo jis geriau įsisavinęs žodį „investicija“. O jeigu dar žino plyno lauko investiciją ir dar inovatyvią investiciją, tai tada viskas gerai.
Buvo toks šposas: spaudoje rašė, kad buvo apdovanota organizacija, kuri daugiausiai įdarbino žmonių, t.y. 70 įdarbino, o 300 atleido.
Man atrodo, kad viena didžiausių investicijų yra mokslas, švietimas ir kultūra. Tai čia yra tikros investicijos. Valstybė privalo į kultūrą investuoti, kaip ir privalo elektrinę pati statyti, didelį tiltą, kuris brangiai kainuoja ir atsipirks po 30-50 metų.
Gal jums įdomus toks pavyzdėlis. Mongolijos BVP praeitais metais augo 9 proc., šiemet žada augti 16-17 proc., daug iškasenų yra, žaliava brangsta, ten pigi darbo jėga. Prieš tai oro susisiekimas buvo patikėtas airiams. Airis kaip ir airis, panašus į lietuvį, greitai prisitaikė čia pagal tas kuopeles, tautinius dalykus, kaip nori ponas chanas, taip ir daro jiems. Bet tai juk Čingischano palikuonys, vienam šovė į galvą, išvaikė tuos veikėjus, pietų korėjiečiai už 14 mln. dolerių apsiėmė paleisti tą visą sistemą ir tvarkyti. Airius išvarė iš oro susisiekimo, iš lėktuvų verslo.
Tai aš dabar pamaniau, gal ir mums taip reikia padaryti. Mums blogai su teisėsauga. Kodėl mes mokame pinigus, perkame krepšininkus? Nusipirkime kokius tris prokurorus, penkis teisėjus. Baisu, kad mes prieisime iki to dalyko.
Betgi visame pasaulyje būdavo toks žodis „fondogrąža“. Įdiegiau aš kokias nors stakles, duok man žmonių, turi būti padaryta pridėtinė vertė. Pridėtinė vertė yra šventas dalykas.
Pakalbėkime apie mediciną. Pagal Konstituciją medicina yra nemokama, o jau gydymo paslaugos mokamos. Ir kas gali paneigti - viskas pagal įstatymą. Už paslaugą reikia mokėti. Tai jeigu čia būtų gaspadoriškas gaspadorius, tai va, čia atsilaisvina, eik, žiūrėk prie ligonio, eik prie to, mes vis tiek pinigus metame. Tai man tokie dalykai baisūs darosi.
Antras dalykas, dar šviežias pavyzdėlis, kokių dalykų pridarė, na, minties galiūnė Asta Baukutė. Sumanė vaikučių pervystymo kambarį. Tai dabar jis niekad nebūna tuščias, manot, Jonas Mileris neduos žmogaus, t.y. kelių etatų, kad atidarytų, pavalytų, pašluotų, kažką pakeistų, budėtojų dar reikia, kad neateitų išgėrusių su dviem trim vaikais po pažastim. Štai jums pavyzdys, kokie dalykai darosi.
Dabar įsivaizduokite, kad Anglijos Parlamento Lordų Rūmuose būtų vaikų vystymo kambarys įrengtas. Juokinga, ar ne? Tai kiek galima tokius dalykus daryti? Ir tai yra baisiausia.
Dabar jie gyvena anoj pusėj tvoros ir visai nieko nebijo. Kai buvo blogai prie sovietų 1988 metais, tada Antano Terlecko moterytės su rankinukais taškė tuos milicininkus kaip norėjo, mušė visur, tada ateidavai ir tu, ir aš, po šimtą tūkstančių, o dabar tave įkiš, ir dar nusipirko patranką su vandeniu, iš kurios į tave ir į mane šaudys, kai nueisime. Labai gerai, kad „Respublika“ apie tai rašo. Pažiūrėkit, kas daugiau tokiais klausimais rašo?
G.JAKAVONIS: Ši diskusija išeis penktadienį, kai būsime atšventę Vasario 16-ąją. Turiu 1938 metų perspausdintą leidinį „Nepriklausomybei 20 metų“ na, ir gražu į jį žiūrėti. O jeigu dabar panorėtume išleisti knygą, ar būtų joje kuo nuoširdžiai pasidžiaugti?
J.VESELKA: Kalbėsiu savo senelės, kuri buvo beraštė, žodžiais. Sakė, iki 1926 metų darbo tokio kryptingo nebuvo, ir 1926 m. įvyko perversmas, atėjo Smetona, baigėsi pliurpalynė, prasidėjo darbas. Patys rusai Lietuvą vadino „Mažąja Amerika“. Taigi Lietuva buvo daug pasiekusi.
O 1990 m. paveldėjome Lietuvą, kurioje mokslas buvo aukšto lygio, švietimas, sveikatos apsauga, ekonomika - aukšto išsivystymo, kurioje nebuvo turtuolių, bet ir ubagų nebuvo.
Ką mes per 21 metus padarėme? Tuos objektus geriausius, kurie duoda maksimalią naudą, pardavėme užsieniečiams. Ir, svarbiausia, teigdami, kad privatus gerai tvarkosi, „Telekomą“ pardavėme valstybinei suomių įmonei, „Mažeikių naftą“ - valstybinei lenkų įmonei ir t.t. Jūs suprantat, mes patys tiek paniekinom save, lyg mes, kaip valstybė, negalime valdyti savo įmonių, o štai lenkų, švedų ar kitos valstybinės įmonės gali efektyviai valdyti Lietuvos įmones. Absurdų absurdas. Tokio kvailo elito per visą Lietuvos istoriją nebuvo.
Bankai, bankų sektorius, kuris lemiamas reguliuojant rinką, nebepriklauso Lietuvai; net centrinį banką surišom ir padarėm neįgaliu. Paskelbėme nepriklausomybę, nusigandome ir pradėjome ją laidoti.
Juk ir į Europos Sąjungą, gerbiamieji, ko stojome? Stojome iš baimės, kad mus vėl okupuos. Ne dėl to, kad surastume naujus partnerius, o iš baimės. O ar gali bailus, nusigandęs žmogus ką nors gero padaryti? Jis bijo.
Todėl aš visada kartojau: pirma pagyvenkime 50 metų kaip nepriklausoma valstybė, suvokime save šitame pasaulyje, perpraskime visus partnerius ir tada galime eiti į sąjungą.
Jeigu nebūčiau nuvažiavęs vieną kartą dėl atominės, sakyčiau, kad Europos Sąjunga viską diktuoja. Šiaip visos imperijos diktuoja, bet Europos Sąjunga yra nebe tas diktatas, kuris sakydavo, kad mano karinė jėga yra stipriausia ir aš diktuoju. Ten viskas vyksta subtiliai, ir tu turi teisę, jeigu esi protingas, argumentuodamas apsiginti. Aš buvau rašęs ES pirmininkams, ir gaudavau iš tikrųjų tokius atsakymus, kad reikia sėsti ir diskutuoti.
Taip, Europos Sąjunga daug diktuoja, bet jeigu mes turėtume nacionalinės savigarbos valdžią, ypač Vyriausybę, su Europos Sąjunga daug kur galima būtų susitarti. Jie supranta, kad esame maža valstybė, ir tos normos, kurios tinka Vokietijai, Anglijai, Prancūzijai, Ispanijai ar Portugalijai, mums gali visai netikti.
Galiu pasakyti dėl trečios dujų direktyvos - to dujų atskyrimo, perdavimo, skirstymo ir tiekimo. Tik užtektų nuvažiuoti ir įrodyti, kad tai tik padidins kainą, nes kur brangiau - kai ant vieno vamzdžio sėdi trys valdininkai ar vienas? Latviai, estai susitarė, suomiai, Malta susitarė, bet mūsų...
Yra taip, kad kai nemoki valdyti, apeliuoji į patriotizmą ir į praeitį. Štai praeitis, reikia mums nuo Rusijos atsiskirti energetiškai. Vienintelė valstybė Europoje, kuri turi apsirūpinusi 100 proc. energetika ir gali pigiausiai energiją gaminti ir konkuruoti visoje Europoje, o mes atsijungti norime!
G.JAKAVONIS: Gal valdininkų skaičius auga, kad mes neišsiugdėme šeimininko jausmo per tuos 20 metų?
V.MARTINKUS: Per vienerius metus jokia valstybė turbūt nieko nepadaro tokio labai reikšmingo. Bet mes negalime pasakyti, kad nieko nepadaryta. Kitados, turbūt prieš 20 metų, esu tą Vasario 16-osios fenomeną lyg ir apibrėžęs, kad mes po tuo pareiškimu, po kuriuo pasirašėme, turėkime kiekvienas kasdien pasirašyti savo kokiu nors konkrečiu darbu, kitaip sakant, vis tęsti tą parašą. Tai tada galėtume galvoti ir apie kokią ministerijos ar vyriausybės diktatūrą.
Jeigu mes turėtume tą sistemą, - „sistema“ šiais laikais nepopuliarus žodis, nes visi kalbame apie atviras sistemas, apie horizontalias, vertikalias kažkokias jėgas, - bet subordinacija, hierarchija, valstybei yra reikalinga, ji čia turi būti. Vieni technokratai, specialistai, be abejo, negali šitos sistemos sukurti, jiems irgi reikia humanitarų. Tai jeigu mes valstybėje turėtume šitokią protingą subalansuotą funkcijų sistemą, tada nesakytume, kad valstybė štai to ar ano nepadarė. Būtų koks nors svarbiausias jos tikslas.
Lenkija dukart padidino kultūrai asignavimus, latviai įsirašė į savo strateginę programą, kad kultūra yra pats svarbiausias strateginis dalykas, o mes nedrįstame to padaryti. Vadinasi, kažkas negerai mūsų sistemoje ir jeigu mes turėtume tą sistemą iš tikrųjų tokią, humanitariškai ir kitaip pagrįstą, mūsų valstybė ir jos valdininkų armija, arba tas korpusas, dirbtų savo darbą. Dabar, deja, mes dažnai nežinome, ką turime daryti, arba darome ne tuos darbus tik dėl to, kad neturime tokios tvarkos.
Kultūra yra tvarka, iš chaoso mes turime kaip nors kapstytis.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
