Kodėl šiluma kelia siaubą?

Diskusijos vaizdo įrašą žiūrėkite čia

G.JAKAVONIS: Artėja šildymo sezonas, natūralu, kad kyla klausimas, kiek reikės mokėti už šilumą. Jei šiuo metu paklausysite, ką per televiziją kalba Parlamentas, išgirsite diskusijas apie kačių ir šunų apmokestinimą. Tačiau apie šildymo sezoną, kuris labiausiai rūpi žmonėms, nekalbama. Ar gali mūsų valdžia daryti įtaką šildymo kainoms, jas sumažinti?

V.SIDZIKAUSKAS: Manau, kad artėjantis šildymo sezonas labai nesiskirs nuo praėjusio. Dėl kokių priežasčių? Kuro išteklių kainos šį artėjantį šildymo sezoną žymiai nemažės. Pagrindinio kuro - gamtinių dujų - kaina, kaip žinote, priklauso nuo Europos rinkose esančių naftos produktų. Galime užeiti į degalines, pamatysime, kad benzino ir dyzelino kainos kyla.

Kitas labai svarbus rodiklis - tai euro ir dolerio santykis. Vasaros pradžioje doleris labai stiprėjo ir atrodė, kad euras - beviltiška valiuta, o dabar doleris smunka euro atžvilgiu. Todėl labai ryškių išteklių kainų pokyčių iki Naujųjų metų neturėtų būti.

Tai visa kita lieka taip, kaip buvę. Išskyrus Seimo priimtą įstatymą, kuris iš dalies išveja stambiuosius šilumos tiekėjus iš daugiabučių namų šilumos punktų. Ir dabar gyventojai susiduria su problema. Jiems buvo pažadėta sutvarkyti vamzdynus, pirmiausia turiu galvoje senamiesčius, kur yra senos, kiauros trasos ir tarp tų namų esantys vamzdynai atsiduria už apskaitos įrenginio, o atsitikus avarijai jie „prisuka“ labai daug šilumos ir gyventojai turi sumokėti.

Iki praėjusių metų tam buvo sudaryti planai ir šilumos tiekėjai buvo pasižadėję tuos vamzdynus lyg ir tvarkyti. Dabar, pasikeitus teisės aktams, jie iš tos rinkos turėjo pasitraukti. Vėl artėja naujas šildymo sezonas, tokie namai tampa tarsi įkalinti ir neaišku, kas turėtų tvarkyti.

Dar vienas labai svarbus aspektas - konkurencingumas. Akivaizdu, kad šiandien decentralizuotas šilumos tiekimas išlošia prieš centralizuotą šilumos tiekimą. Kaip minėta, politikai užsiima šunimis ir katėmis. Rinkimų programose šilumos klausimai aktyviai keliami. Bet ką mes girdime? Vienas šūkis yra, kad sudeginsime Lietuvos miškus. Pasinaudosime turimais miškais ir atpiginsime šildymą. Nors ir vaikas žino, kad Stelmužės ąžuolui užaugti reikia vos ne tūkstančio metų, o sudeginti jį gali per kelias valandas. Antras didelis šūkis yra, kad renovuosime namus. Bet visi nutyli, kad tai renovacijai reikia vos ne 30 milijardų litų - tiek kainuotų pastatyti kelias atomines elektrines. Ir tuos pinigus turi sunešti ne kas kitas, o vartotojas. Ir trečia, mes girdime, kad reikėtų pagerinti rusų kalbos mokėjimą, ypač sprendimų priėmėjams. Nes tai pagerintų mūsų energijos išteklių balansą. Abejoju, ar situacija galėtų pasikeisti nuo kalbos mokėjimo. Įstatymų leidėjai tikisi padidinti konkurenciją ir šilumos šaltinių srityje. Tai galbūt yra gera žinia investuotojams, kurie nori statyti ir gauti įvairias paramas. Kaip žinote, biokuro katilai neatsiperka, jeigu jų pusė investicijų neparemiama. Yra rajonų, kurie medieną degina, kad ir Biržai, ir šilumos kainos ten didesnės nei kūrenant dujomis. Tokių pavyzdžių galime daug pririnkti. Konkurencija verslui galbūt bus ir nebloga, bet vartotojams nuo to nebus geriau.

G.JAKAVONIS: Kalbama, kad žymią šildymo kainos dalį sudaro dujų kaina.

V.LUKOŠEVIČIUS: Čia atsakymas iš tikrųjų yra aiškus. Šiandien didieji mūsų miestai, kur gyvena didžioji dalis šilumos vartotojų, yra šildomi dujomis. Ir ten dujų kainos sumažinimas būtų labai greita ir efektyvi priemonė atpiginti šildymą. Deja, jeigu kalbėtume apie globalius dalykus, tai mes žinome, kad „Gazprom“ pelnosi iš dujų ir Rusijos biudžetas, visa valstybė iš to didele dalimi gyvena. Todėl šiaip paimti ir dalyti nuolaidas, kurios mažintų jų gaunamas pajamas, žinoma, niekas nesutiks.

Yra įvairios ilgalaikės sutartys, kontraktai, įsipareigojimai suvartoti tam tikrą dujų kiekį ir t.t. Tuomet galima derėtis.

Vis dėlto centralizuotas šilumos tiekimas buvo sukurtas ne dujoms deginti. Jos yra toks produktas, kurį gali deginti virtuvėje, pasiruošti visą karštą vandenį ir šildytis. Tam nereikia didžiulių centralizuotų šilumos tiekimo tinklų. Visos šalys, kurios turi centralizuotas šilumos tiekimo sistemas, - o tokių, beje, nėra labai daug, t.y. Skandinavijos ir buvusios sovietinės šalys - stengiasi pereiti nuo dujų prie kitų kuro rūšių. Kas yra tos kitos kuro rūšys? Jos vadinamos nekaloringu kuru, bet yra žymiai pigesnės. Tai durpės ir šiuo metu pats populiariausias bei priimtiniausias biokuras - medienos atliekos, šiaudai, komunalinės atliekos ir kt. Bet tai 2-3 kartus pigesnės kuro rūšys. Tai yra daugiau mažiau vietinis arba regioninis kuras. Jis nepriklauso nuo pasaulinių procesų naftos rinkoje, su kuriais susietos gamtinių dujų kainos.

Kitas sprendimas - šildymui panaudoti šiluminės elektrinės išmetamą šilumą. Puikiai žinote, kad Elektrėnuose gamindami elektrą išmetame maždaug nuo 50 iki 60 proc. šilumos tiesiog į ežerą. Ji galėtų būti panaudota centralizuotam šilumos tiekimui. Tai vadinama kogeneracine šiluma, kuriai panaudoti būtent ir buvo išrastos centralizuotos šilumos tiekimo sistemos. Deja, mes kol kas nei vieno, nei kito šių sistemų pranašumo nepanaudojame. Ir dujas deginame, ir elektros beveik nepagaminame. O atliekinė šiluma, kuri iš principo turėtų būti labai pigi, nepasiekia šilumos vartotojų. Ateityje vienareikšmiškai reikia keisti tą kuro balansą, struktūrą. Dabar stabdys yra  palyginti pigi rusiška elektra, ji galbūt laikui bėgant baigsis. Kogeneracija gal atras savo vietą Lietuvos energetikos sektoriuje.

Jeigu kalbėtume apie šį sezoną, akivaizdu, kad nei šilumos kainų, nei suvartojamų šilumos kiekių nesumažinsime, nes tiesiog nėra laiko ir fizinių galimybių. Ir ko per 20 metų nepadarėme, to per pusmetį nepadarysime. Mes, kaip konsultantai, siūlome spręsti vadinamąją šildymo prieinamumo problemą. Iškėlėme tokią iniciatyvą pasiremdami kitų šalių pavyzdžiu. Jeigu jau taikomas lengvatinis 9 proc. tarifas, tai gal jis turėtų būti taikomas prasmingiau ir efektyviau, t.y. diferencijuotai. Tam tikras kiekis šiluminės energijos, sakykime, 500 kilovatvalandžių per mėnesį, galėtų būti žmonėms parduodama taikant nulinį PVM. Kitas 500 kilovatvalandžių galima būtų apmokestinti tuo pačiu 9 proc. PVM tarifu. Ir dar didesnį kiekį, kurį iš esmės suvartoja arba labai didelių butų savininkai, arba labai neefektyviai šilumą naudojančių butų savininkai, apmokestinti 21 proc. tarifu.

Kitaip tariant, tuos milijonus, kurie šiandien skiriami PVM kompensacijoms, būtų galima perskirstyti taip, kad visi solidariai gautų vienodą porciją lengvatinės šilumos, nepriklausomai nuo buto dydžio. O didelių būstų savininkai arba turtingesnieji atitinkamai gautų brangesnę šilumą. Tai paskatintų pirmiausia labiau rūpintis šilumos energijos suvartojimu, atkreipti dėmesį, kiek vartojama, ir spausti administratorius, bendrijas, kad būtų kuo mažiau viršijama brangesnės šilumos riba. Antra, tada sumažėtų socialiai remtinų žmonių. Nes tie mažesnių butų savininkai dabar gauna valstybės  kompensacijas arba socialines išmokas. Tai būtų palengvinimas bent jau didžiai daliai žmonių, kurie gyvena nedideliuose butuose ir neturi galimybių nei reguliuoti šildymo, nei pasirinkti kito šilumos tiekimo būdo.

G.JAKAVONIS: Lietuva - tai ne vien Vilnius ir kiti didieji miestai. Pavyzdžiui, Varėnoje 87 proc. šilumos jau pagaminama naudojant biokurą. Varėnos savivaldybės taryba dėl to netgi pirmą kartą galėjo sumažinti šilumos kainą. Kaip vertinti teiginį, kad dabar imsime ir iškirsime savo miškus? Matyti, kad į šilumos gamybos įmonių sandėlius atsivežama pakankamai medienos atliekų, tačiau apskritų rąstų šildymui drožiant nemačiau.

V.GUOGA: Tikrai galime pasidžiaugti, kad Varėnoje šilumos kaina yra viena iš mažesnių. Šiuo metu esame aštunti Lietuvoje pagal šilumos pigumą. Padedami rajono savivaldybės ir mero įgyvendiname savo nusibrėžtą viziją.

Skandinavijos šalių įmonių, kurios dirba verslo konkurencijos sąlygomis, pavyzdys rodo, kad galima išvengti dujų naudojimo. Jos šilumos gamybai naudoja biokurą ir visokias atliekas, taip pat ir šiukšles.

Šiuo metu kuro kainas nulemia rinka. Stambių celiuliozės fabrikų yra ir kaimynėje Lenkijoje. Tačiau medienos atliekų kainos jose yra gana aukštos. Šiuo metu žiūrima, kur galima pigiau nusipirkti, net vežama iš Baltarusijos, kitų šalių. Kadangi Varėna yra miškingas kraštas, rezervų mums užtenka. Matome, kad biokuro jėgainė atsiranda ir Alytuje.

Dabar planuojame statyti naują katilą, pritaikytą kūrenti miško kirtimo atliekomis, kurios yra tikrai nebrangios. Galbūt joms tik reikia daugiau ruošos darbų. Kai užsninga ar užšąla, sunkiau įvažiuoti į mišką, visa logistika sudėtingesnė. Bet matydami Skandinavijos patirtį suprantame, kad tai daryti tikrai reikia. Tai vienas iš būdų mažinti kainą.

G.JAKAVONIS: Vienu metu, kai buvo kalbama apie šiluminės elektrinės statybą, D.Grybauskaitė pasakė, kad šilumos kainos gal ir sumažėtų, bet elektros kaina Lietuvoje pakiltų. Kaip iš tiesų?

V.STASIŪNAS: Čia nesunku suskaičiuoti. Kadangi termofikacinių elektrinių, kurios gamina kartu ir šilumą, ir elektros energiją, elektros energijos daliai tenka daug mažesnė kuro sąnaudų dalis. Palyginimui pasakysiu, kad Elektrėnuose vienai kilovatvalandei elektros energijos pagaminti suvartojama 230 gramų kuro, tuo tarpu kogeneracinėse elektrinėse - tiktai 120 gramų kuro. Jeigu padaugintumėte iš pagaminamos elektros energijos kiekio ir palygintumėte tų kainų skirtumą, pamatytumėte, kokios tai yra šimtamilijoninės sumos, kurias būtų galima skirti šilumos kainoms mažinti nedidinant elektros kainų visiems Lietuvos vartotojams.

Lietuvoje dėl visų šilumos ūkio klausimų skleidžiama labai daug dezinformacijos. Mes, šilumos tiekėjai, kurių 50-yje įmonių dirba apie 5 tūkstančius žmonių, tą dezinformaciją vienaip ar kitaip ištveriame. Bet labiausiai nuo to kenčia Lietuvos gyventojai. Dėl tų netikrų duomenų, kurie skleidžiami žmonėms, labai daug projektų yra neįgyvendinama. Nes žmonės laukia ir tiki, kad tikrai gal šilumininkai vagia, ir tuos vagis išgaudys, ir tuos šimtus milijonų, kuriuos šilumininkai pavagia, galės skirti mokėjimams už šildymą mažinti. Tai tikra dezinformacija.

Dabar pasakysiu tikrus skaičius. Šilumos kilovatvalandės kainos pagrindinė dedamoji yra kuro kaina. Lietuvoje šilumos tiekimo įmonės, kaip minėta, gamina šilumą kūrendamos iš esmės dvi kuro rūšis, t.y. biokurą ir gamtines dujas. Gamtinių dujų kaina praėjusį šildymo sezoną šilumos tiekimo įmonėms buvo apie 1700 litų už toną naftos ekvivalento. Šį šildymo sezoną ši kaina jau sudaro apie 2000 litų už toną naftos ekvivalento. Ir tai lėmė, kad šį šildymo sezoną šilumos tiekimo įmonių šilumos kilovatvalandės kaina, kūrenant gamtines dujas, sudarys apie 31 centą. Pernai sudarė vidutiniškai apie 30 centų.

Biokuro kaina sudaro apie 700 litų, tai yra tris kartus pigiau už gamtines dujas. Tų įmonių, kurios gamina šilumą kūrendamos biokurą, šį šildymo sezoną vidutinė šilumos kilovatvalandės kaina bus apie 21 centrą. Pernai ji buvo 22 centai. Dėl biokuro pertekliaus kaina mažėja.

Kitas labai svarbus faktorius, kiek gyventojai mokės už šilumą. T.y. kiek pastatas suvartoja šilumos, kad jame šildymo sezono metu būtų palaikoma reikalinga 18-20 laipsnių temperatūra. Pastatai yra labai skirtingi. Noriu akcentuoti pagrindinę gyventojų grupę, kuri gyvena standartiniuose nešiltintuose, tarybinės statybos daugiabučiuose. Tai yra didžioji gyventojų dalis. Ir tie namai, pagal mūsų turimus daugiamečius statistinius duomenis, vidutiniškai per 6 mėnesius vienam kvadratiniam metrui kiekvieną mėnesį suvartoja apie 25 kilovatvalandes šilumos. Kiekvieną mėnesį suvartojama skirtingai, priklausomai nuo lauko oro temperatūros. Spalį šildoma apie pusę mėnesio, lapkritis būna dar ne visai šaltas. Gruodis, sausis ir vasaris yra šalti. Kovas jau yra pavasario mėnuo. Šildoma dar ir pusę balandžio. Standartiniam 60 kv.m butui per mėnesį sunaudojama 1500 kilovatvalandžių šilumos. Ir kiekvienas gyventojas, paėmęs praėjusio šildymo sezono sąskaitą, gali labai lengvai susiskaičiuoti, kiek jam reikės mokėti šį sezoną. Praėjusį šildymo sezoną miestuose, kuriuose šiluma gaminama dujomis, kilovatvalandė kainavo 30 centų. Šį sezoną - 31 centą. Jeigu 30 centų daugintume iš 1500, tai pernai gyventojai mokėjo vidutiniškai 450 litų per mėnesį, skirtingais mėnesiais, kaip minėjau, - skirtingai. Tai šiais metais mokės vidutiniškai 465 litus.

Pagrindinę įtaką turi namo būklė. Jeigu namas neapšiltintas, joks teisės aktas negali sustabdyti šilumos nuostolių per namo nesandarumus į lauką. Visuose miestuose yra naujai pastatytų arba apšiltintų daugiabučių. Toks daugiabutis namas per mėnesį suvartoja vidutiniškai 10 kilovatvalandžių šilumos kvadratiniam metrui. Tai reiškia, kad per mėnesį butas suvartoja 600 kilovatvalandžių. Jeigu 600 kilovatvalandžių padauginsite iš 30 centų, tai gausite 180 litų per mėnesį.

Noriu pasakyti, kad iš 17 tūkstančių daugiabučių namų, kurie perka šilumą iš centralizuotų šilumos tiekimų sistemų, Lietuvoje yra apie vienas tūkstantis daugiabučių namų, kurie yra naujai pastatyti arba apšiltinti. Ir jeigu paklaustumėte tų namų gyventojų, ar jie jaučia kokias nors įsisenėjusias šilumos ūkio problemas, apie kurias kalbama visoje šalyje, arba paklaustumėte, ar jie nori atsijungti, tai nė iš vieno neišgirstumėte teigiamo atsakymo. Visi patenkinti mūsų tiekiama šiluma. Visos šilumos ūkio problemos kyla dėl daugiabučių namų būklės.

V.SIDZIKAUSKAS: 2009 metais Europos Komisija Lietuvos statistikos departamentui pateikė užsakymą surinkti duomenis, kas pas mus čia vyksta su energetika, komunaliniu ūkiu. Statistikai paskelbė daugybę įdomių skaičių. Bet mane ypač nustebino tai, kad per 2000-2009 metus du trečdaliai, arba 65 proc., būstų buvo iš dalies atnaujinti namų ūkių iniciatyva ir lėšomis.

Iš jų 88 proc. būstų pakeitė langus. Mes trimitavome, kad daugiausia šilumos nuostolių patiriama dėl nesandarių langų. Tai jų jau 90 proc. pakeista. 33 proc. iš tų visų būstų apsišiltino stogus. 28 proc. pasikeitė šildymo sistemas, kurios, mes čia irgi sakome, netobulos, vienas aukštas šyla, kitas šąla. Ir 16 proc. apsišiltino išorės sienas. Taip pateikta Europos Komisijai. Čia oficiali deklaracija.

Toliau, ką jie suskaičiavo. Kas pas mus yra centralizuota šiluma? 2009 m. duomenimis, 53,5 proc. būstų buvo šildomi centralizuotai, o 40 proc. būstų žmonės šildė malkomis. Labai įdomus skaičius, kiek išleidžiama pinigų. Centralizuotam šildymui išleidžiama beveik pusantro milijardo litų, o  kūrenant individualiai malkomis - 237 milijonai. Įsivaizduojate, koks santykis! Centralizuotas šilumos tiekimas šiandien Lietuvoje neturi perspektyvos. Tai turime suprasti. Ir būtent šilumos tiekėjai gali išlošti pereidami nuo centralizuoto prie decentralizuoto šildymo. Kaip tai padaryti, taip pat galėčiau pasakyti. Kodėl taip atsitiks? Jūs puikiai žinote, kad yra projektas jau 2020 metais įvesti naują direktyvą, kad būstas būtų pasyvus. Pats apsišildytų iš to, ką žmogus savo veikloje sukuria, ir netgi gal būtų išmanus - energijos perteklių galėtų atiduoti į elektros ar kitus tinklus. Bet eikime dar toliau. Ši perspektyva, kad mes turime visai sumažinti šilumos poreikį būsto šildymui, toliau plėsis. Numatoma, kad apie 2050 metus negalėsime vamzdžiais tiekti šilumos. Nuostolių po žeme neturi likti. Ta kryptis į decentralizaciją yra aiški. Prie šito turi prisitaikyti ir energetikai.

V.STASIŪNAS: Lenkai, čekai, slovakai apsišiltino 80 proc. daugiabučių. Pas mus skleidžiama dezinformacija, kad nereikia šiltinti, kad namai bus pasyvūs, kad tuos namus greitai griaus ir nieko daryti nereikia. Ir žmonės kenčia. Tuo tarpu kaimynai jau gyvena civilizuotai.

V.SIDZIKAUSKAS: Negyvena jie civilizuotai.

V.LUKOŠEVIČIUS: Siūlyčiau tikrai nekalbėti apie 2050 metų perspektyvą, nes tai tikrai toli. Mums reikia išgyventi nors iki 2020 metų. Čia vėl reikia pasakyti pagrindinį dalyką, kad Europos Sąjungoje ir pas mus yra du pagrindiniai energijos švaistymo šaltiniai: pastatai ir kondensacinės elektrinės. Ir ta naujoji energijos efektyvumo direktyva, kuri dabar priimama ir greitu laiku įsigalios, įpareigos kiekvieną valstybę parengti nacionalinį šilumos planą, kurio pagrindu būtų parenkami optimaliausi būdai  aprūpinti gyventojus, vartotojus šilumine energija. Ir pagrindinis prioritetas yra teikiamas būtent centralizuotam šilumos tiekimui su efektyvia kogeneracija.

Tai mes ir toliau tiktai skatinsime. Tik klausimas, kodėl mes per lėtai tuo keliu einame. Nes biokuro kaina yra gana stabili. Pastarųjų 20 metų statistika rodo, kad Danija diktuoja Baltijos regione šitas kainas, t.y. 6-7 ct kuro dedamoji. Tai yra tikrai pigus kuras. Tačiau problema yra investicijos. Kai kalbame apie kondensacijas, ekonomaizerius, vieno megavato katilo kaina yra beveik milijonas, tuo tarpu dujinio katilo - tik 100 tūkstančių. Daugelis statė prieš gerą dešimtmetį naujus dujinius katilus ir nesitikėjo, kad dujos taip pabrangs. O dabar jie nepereina prie biokuro, nes reikia daug milijonų.

G.JAKAVONIS: Ar galima būtų pritaikyti naujas technologijas, kurias žmonės naudoja individualiuose namuose? Pavyzdžiui, geoterminį šildymą? 

V.LUKOŠEVIČIUS: Galbūt nuo 2020 metų prasidės pasyvių namų era, bet ji per metus neįvyks, kaip renovacija per 20 metų net neprasidėjo. Pasyvūs namai atsiras Lietuvos tempais 2050-aisiais, galbūt vėliau. Šiandien mūsų oficiali statistika rodo, kad vieno kvadratinio metro šidymui sunaudojama maždaug 220-240 kilovatvalandžių, kai Švedijoje - 70. Tai sumažinkime tris kartus vartojimą ir sąskaitos tris kartus sumažės. Ir bus pasyvus namas. Bet tam reikia realių sprendimų.

G.JAKAVONIS: Ar gali valdžia lemti kainų sumažinimą?

V.LUKOŠEVIČIUS: Žinoma, gali. Yra labai paprastas dalykas. Apie 20 proc. biokuro įrenginių atsirado su Europos Sąjungos parama. Kaip minėta, tam reikia labai didelių investicijų. Buvo teikiama parama po 5 milijonus įmonei arba katilui. Visi maži miestukai, kaip kolega iš Varėnos sakė, turėjo galimybę įsigyti įrenginius. Tuo tarpu didieji miestai su 5 milijonais nelabai galėjo ką padaryti. Ir nei Vilnius, nei Kaunas, nei Klaipėda šiandien neturi nuosavų biokuro katilų. Ir tai yra pagrindinė didelių šilumos kainų priežastis. Brangiai kainuoja dujos, kurių vartojimo didieji miestai net iš dalies nesumažino.

Pagrindinis valdžios uždavinys buvo paskatinti biokuro naudojimą, nes biokuras šiaip ar taip sukuria didelę pridėtinę vertę valstybės ekonomikai. Dauguma valstybių kuria specialius fondus iš tų biudžete sukauptų pinigų ir subsidijuoja investicijas į biokuro plėtrą. Ta pridėtinė vertė natūraliai sugrįžta atgal. Ir visi tuo džiaugiasi. Mums dabar reikia apie pusantro milijardo litų investuoti į biokuro naudojimą, tačiau Europos parama yra maždaug 100-200 milijonų per kadenciją. Tai yra lašas jūroje su tais kiekiais, kurių reikia.

Valdžia turėtų tiksliai susiskaičiuoti, kiek iš tikrųjų lieka biokuro pinigų Lietuvoje, kiek sumontuojama įrangos, kiek darbo vietų sukuriama, kiek biudžetas gauna pajamų iš biokuro. Tuomet nuspręsti, kokią dalį pinigų grąžinti atgal.

G.JAKAVONIS: Minėjote, kad Skandinavijos šalyse yra technologijos, šiukšlės deginamos. Bet pažiūrėkite, mūsų žmonės iš karto su šakėmis puola. Vienu metu siūlyta deginti medicinos atliekas. Nors teigta, kad išmetamosios dujos nekenksmingos, vis tiek kilo žmonių pasipriešinimas. Kaip vertinate tokią perspektyvą? Austrijoje, Vienoje, pačiame miesto centre deginama, ir jokių dūmų, viskas virsta šilumos energija.

V.GUOGA: Pas mus yra daug mąstymo stereotipų, kas galima, ko negalima. Vienas iš tokių stereotipų yra atsakomybės klausimas. Mes kalbame, kad reikia tvarkyti, renovuoti daugiabučius namus, bet realiai tai nevyksta. Nes labai sunku priimti sprendimus. Daugiabučio namo viduje žmonėms iniciatyvų kyla tikrai daug. Yra žmonių, kurie domisi, nori kažką daryti, bet sudėtinga susirinkti visiems, priimti sprendimą, ar renovuoti, ar galbūt kitą šildymo būdą pasirinkti. O dėl centrinio šildymo, manau, tai esminis dalykas, kuo mes galime džiaugtis, - kad turime sistemą. Nes jeigu pabrangsta, tarkim, malkos arba kuro atliekos, mes galime pereiti prie kito kuro.

G.JAKAVONIS: Tai būtų alternatyva.

V.GUOGA: Galima keisti, jeigu bus namo sistema įrengta. Keisti visame mieste mažus katiliukus bus žymiai brangiau, sudėtingiau.

V.STASIŪNAS: Norint gyventojams išspręsti problemą dėl mokėjimo už šilumą, reikia pereiti prie biokuro ir apšiltinti daugiabučius gyvenamuosius namus. Ir užuot mokėjus vidutiniškai 465 litus, galima mokėti tik 132 litus per mėnesį. Noriu priminti, kad Europos Sąjunga dėl tų tikslų įgyvendinimo yra priėmusi 5 direktyvas.

Svarbi atsinaujinančių išteklių panaudojimo plėtra. Lietuvoje iš atsinaujinančių išteklių didžiausi yra biokuro ištekliai, jie sudaro 82 proc. 18 proc. - visa likusi dalis: geotermija, saulė, vėjas, vanduo, degalai. Lietuvoje kasmet susikaupia, užauga ir pasigamina apie 2 milijonus tonų naftos ekvivalento biokuro. Šiandien Lietuva naudoja tik vieną milijoną tonų, vienas milijonas žūsta arba užkasamas į sąvartynus. Europos Sąjungoje 430 jėgainių naudoja komunalines atliekas, kurių suvartojama apie 60 milijonų tonų per metus, ir gamina šilumą bei elektros energiją, tiekia miesto gyventojams, visos valstybės elektros vartotojams. Lietuvoje kasmet susidaro 1,3 milijono tonų degiųjų komunalinių atliekų, kurias galima naudoti gaminti šilumai ir elektros energijai. Ateinančiais metais Klaipėdoje bus paleidžiama pirmoji jėgainė Lietuvoje. 2011 metais jau pagal Vyriausybės patvirtintą programą turėjo būti paleistos Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio. Mes tų projektų neįgyvendinome. Vilniaus 3-ios elektrinės energijos blokas, kuris naudoja gamtines dujas ir gamina brangią šilumą - 30 ct už kilovatvalandę, galėjo būti pertvarkytas kūrenti biokurą ir šiluma Vilniaus miesto gyventojams šį šildymo sezoną būtų kainavusi 22 ct. Tačiau Vilniaus miesto taryba 2010 m. pasipriešino šiam projektui ir paliko Vilniaus gyventojus prie 30 centų.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"