Koks lietuvis bus po 100 metų? Atsako genetikos ekspertas

Ką Lietuvos populiacijai ir jos genomui žada pastaruoju metu vis dažniau kuriamos įvairiatautės šeimos - kalbamės su medicininės genetikos ir genomikos mokslo ir jo taikymo klinikinėje praktikoje pradininku Lietuvoje akademiku prof. Vaidučiu KUČINSKU.

- Genai ir genomas - tai tas pats?

- Ne. Žmogaus genomas - tai visos DNR molekulės, kurių paprastai būna 23 ir kurios yra vienoje žmogaus lytinėje ląstelėje. O tame genome tik apie 1,5 proc. sudaro baltymus koduojantys - svarbūs - genai.

Chemiškai genomas, kurį žmogus perduoda iš kartos į kartą, - tai cheminė medžiaga nukleoproteidas. Bet ši medžiaga, jei joje nebūtų tam tikrų prasminių DNR sekų, būtų niekas ir nesukurtų naujos gyvybės. Gyvybė atsiranda tada, kai visa nukleotidų seka turi tam tikrą prasmę ir užkoduoja tam tikrą informaciją. Gyvybės esmė yra informacijoje.

Genomas nulemia tai, kaip galiausiai žmogus atrodys, bet jis veikia sąveikoje su aplinka - tik kai kurie požymiai yra labai griežtai paveldimi.

- Ar galima kalbėti apie genomą, būdingą kuriai nors tautai?

- Visų pirma reikia suvokti, kaip viena ar kita tauta atsirado. Mes dabar gyvename čia, Lietuvoje. Bet ar mes iš Mėnulio nusileidome jau būdami lietuviai, ar vis dėlto priimame tą hipotezę, kuri yra dabar pagrindinė pasaulyje, kad visos tautos kilo iš Afrikos ir vėliau paplito Europoje, Azijoje ir kitur? Aš laikausi pastarosios nuomonės.

Žmogaus kilmės teorija sako, kad žmonės paplito iš Afrikos maždaug prieš 100-200 tūkst. metų. Tai didelis laiko intervalas. Žinoma, yra metodai, kurie leidžia tyrinėti iškastines liekanas - išskirti DNR, lyginti su šiuolaikinėmis. Tie metodai leidžia apskaičiuoti, prieš kiek laiko genomai atsiskyrė vienas nuo kito. Be to, nagrinėjant DNR galima atskirti net atskiras tautas.

Pavyzdžiui, aš dabar tyrinėju lietuvius - ištiriu tam tikras genomo vietas, kurių gali būti, tarkime, milijonas. Lyginant jas su kitų tautų genomais galima apytikriai apskaičiuoti, prieš kiek laiko galėjo lietuviai atsiskirti nuo kitų populiacijų. Mūsų naujausias radinys - apskaičiavome, kad nuo pirminių indoeuropiečių lietuviai turėjo atsiskirti maždaug prieš 8 tūkst. metų. Lietuviais juos vadinti, aišku, galima tik sąlyginai - veikiau tai buvo tos gentys, iš kurių vėliau kilo šiandieniniai lietuviai.

Iš to galima daryti išvadą, kad lietuviai turėtų būti labai archajiški pagal savo genomą. Tačiau tai nereiškia, kad savo genomu mes visiškai skiriamės nuo kitų žmonių ir esame nežinia į ką panašūs. Tie skirtumai yra labai nežymūs.

Galiausiai galiu pasakyti, kad tam tikra prasme galima apibūdinti tautą arba rasę, - už odos spalvos ar kitų požymių stovi konkretūs genai.

Tyrinėjami ir tautų, ir rasių genomai. Ir reikia pripažinti, kad tautų genomų skirtumai yra didesni nei tarprasiniai, nors vizualiai žiūrint į skirtingų tautų ar rasių žmones ir atrodo priešingai. Kuo mažesnę grupę žmonių tyrinėji, tarkime, lygini vieną kaimą su kitu, tuo tie genomo skirtumai didesni - tarkime, viename Lietuvos kaime ir kaime, esančiame kitame gale, skirtumai didesni nei tarprasiniai.

- Jei rasių genomo skirtumai mažesni nei tautų, vadinasi, didesnį poveikį genomui turi tautų maišymasis nei rasių? Koks tas poveikis gali būti?

- Žiūrint, ko mes iš to tikimės, - kad įvyks kažkas nepaprasto ar žiūrime į tai kaip į normalų reiškinį.

Jau minėjau, kad kadaise žmonės migravo - iš Afrikos per Turkijos Anatoliją, galiausiai dalis per Balkanus, kita dalis gal per Kaukazą ar kitur paplito, vieni ėjo į Šaurės Vakarus, o kiti į Rytus. Tie žmonės, kurie kraustėsi, neatėjo iki Lietuvos iškart. Negana to, kaip žinome, Europoje buvo apledėjimų - paskutinis prieš maždaug 11-13 tūkst. metų. Vėliau jis traukėsi į šiaurę, ir žmonės iš pradžių turėjo judėti Viduržemio jūros link, paskiau grįžti atgal. Taigi šiandien akivaizdu, kad ir dabartiniai žmonės, kurie Lietuvoje gyvena, neatėjo čia iškart prieš 10 tūkst. metų. Jie per Centrinę Europą jau kaip antrinis darinys pasiekė Lietuvos teritoriją.

Kita dalis gyventojų - nors šiandien mes dar ir negalime pasakyti kokia, - atėjo iš Šiaurės Rytų. Genomo tyrimai rodo ir tai, kad dalis lietuviams būdingų genetinių požymių yra tokie patys, kuriuos turi tautos, gyvenančios netoli Uralo kalnų.

Tad aišku, kad tie maišymaisi vyko tūkstantmečiais ir galiausiai mes perėmėme tam tikrą genomą tiek iš Centrinės Europos, tiek ir iš Šiaurės Rytų populiacijos. Tačiau tiksliai pasakyti, iš kur jis atėjo, kol kas niekas negali.

Kitaip sakant, tie žmonės, kurie ilgą laiką gyveno čia, jau buvo tam tikras „mišinys“. Ir ilgus šimtmečius jų galimybės greitai pakeisti gyvenamąją teritoriją buvo labai ribotos. Mūsų jau anksčiau atlikti tyrimai rodo, kad, tarkime, Europoje žmonių genetinė įvairovė pasiskirsčiusi taip, kad pagrindinis veiksnys, kuris ją lėmė, buvo geografiniai atstumai. Kitaip sakant, nors ir buvo tam tikras uždarumas, bet kalbiniai barjerai nebuvo lemiami.

Aš, pavyzdžiui, tyrinėjau žmonių genealogijas tarpukario Lietuvoje. Nagrinėjant atstumus tarp kurios nors šeimos narių gimimo vietų galima pastebėti, kad kuo giliau į istoriją, tuo tie atstumai mažesni. Ir čia išeina tam tikras paradoksas - tarytum lietuviai, viena vertus, buvo gana uždari, gal buvo paplitęs net tam tikras giminingų santuokų skaičius. Tačiau jeigu žiūrėsime, ką rašo mūsų istorikai, tyrinėjantys visokius grafus, bajorus, jie konstatuoja, kad šie žmonės iš principo nebuvo „pririšti“ prie Lietuvos, - ta pati šeima turėjo dvarą Palangoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Lenkijoje ir pan.

Kitas labai įdomus faktas apie geografinį mūsų protėvių judėjimą - vykstant Bonos Forcos sugalvotai valakų reformai, buvo perkeliamos šeimos. Negana to, dvarų knygose prie „inventoriaus“ būdavo įrašomi ir valstiečiai, baudžiauninkai. Dvarininkui, pavyzdžiui, pralošus turtą, kartu su juo būdavo atiduodamas ir visas gyvasis „inventorius“, kuris galėdavo būti išvežamas bet kur.

Tad dabar man aiškėja, kad nors pati lietuvių tauta ir buvo gana uždara, šeimos gan dažnai buvo kilnojamos į kitą Lietuvos dalį ar visiškai kitą teritoriją.

Kitas dalykas, kurį mes jau nustatėme, - kai kurie genai, galintys lemti tam tikras ligas, nėra būdingi mūsų tautai, bet jie pas mus genome yra. Tarkime, Viduržemio jūros karštligė. Ji paplitusi Viduržemio jūros šalyse, mes ja nesergame, bet genų variantų vis tiek yra. Genas neatsiranda iš niekur - jis yra perduodamas, vadinasi, iš ten kažkokiu būdu turėjo patekti į mūsų genomą.

Nepamirškime dar ir to fakto, jog vyko įvairiausi karai, jų metu „maišėsi“ skirtingų tautų žmonės, tad ir tų genomų mūsų populiacijoje buvo „paplatinta“ įvairių.

Iš viso to seka, kad lietuviai yra palyginti uždara tauta, tačiau maišymosi būta nemažai. Tad dar didelis klausimas, ar tas genų maišymasis, kuris vyksta dabar, didesnis nei vykęs kadaise.

- Kaip jau minėjote, yra ligų, būdingų tam tikroms tautoms. Vadinasi, yra rizika, kad dėl tautų maišymosi tos ligos atkeliaus ir į lietuvių genomą?

- Taip, tikrai taip ir bus. Jeigu bus didesnis maišymasis su tam tikrų teritorijų asmenimis, tos ligos atsiras ir mūsų genome. Iš pradžių atsiras tam tikri genai, vėliau jie pereis į tam tikrą būklę, kai lems ligas. Dėl to sveikatos priežiūros sistema jau dabar turi galvoti apie tai, mokyti studentus apie tas ligas, kurių dabar nėra, bet kurios, tikėtina, atsiras.

Kita vertus, ir tie skirtingų tautų žmonės, kurdami santuoką ir susilaukdami vaikų, turi pagalvoti, kokius genus gali vaikams perduoti.

- Genai tam tikra prasme lemia mūsų išvaizdą. Maišantis rasėms keisis ir lietuvio įvaizdis, išvaizda?

- Be abejo. Ir geriausias pavyzdys yra Kalifornija, kur dabar yra net suskaičiuota, kokia dalis juodaodžių genų „perėjo“ į baltaodžių genomą. Ir matome, kaip jų sportininkai atrodo, - tikrai gražūs, dažnai fiziškai gerai išsivystę, bet jie nėra nei baltaodžiai, nei juodaodžiai.

Jei toliau vyks aktyvus rasių maišymasis, be abejo, ateis tokie laikai, kai ryškūs tarprasiniai skirtumai išnyks. Į tai einame.

- Tad savo vizualinį savitumą mes prarasime?

- Manau, kad taip. Jeigu bus maišymasis, genomas keisis, norime mes to ar nenorime.

- Apie kokį laiką mes kalbame? Dešimtmečius, šimtmečius?

- Sunku pasakyti, nes nematau, kad kas nors vertintų realų to maišymosi mastą ir koks to maišymosi poveikis. Kad žmogaus genomas pasikeistų, pakanka dviejų kartų.

Tačiau grįžkime prie to, ką aš pradžioje pasakiau: mes nelabai žinome, kokie istoriškai vyko migraciniai procesai, kiek ir kas čia maišėsi, kito. Norint įvertinti procesus, kurie dabar vyksta Lietuvos populiacijoje, ir ką nors prognozuoti, reikia žinoti, koks buvo ar koks yra migracijos intensyvumas. Šiuo momentu bent aš nežinau, kad kokie stebėjimai vyktų.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"