Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai priėmus rezoliuciją įvesti neskraidymo zoną virš Libijos tai reiškė naują karą. Jungtinių Valstijų ir Prancūzijos karinės pajėgos smogė Libijai besiteisinant, kad reikia įsikišti į pilietinį karą, nes žūva taikūs gyventojai, kad ginklu iš šono bus pasiekta taika. Visa tai įteisinta tarptautinės teisės. Ar iš tiesų mes viską Libijoje iš čia matome? O gal tik tai, ką mums rodo sukilėlius palaikančios užsienio pajėgos, besistengiančios pateisinti savo veiksmus? Kas ir kodėl nusprendė palaikyti tik sukilėlius, kurių Libijoje yra mažuma? Ar šis procesas gali pasikartoti Lietuvoje, jei kuri nors mažuma pareikš teritorines pretenzijas?
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Mykolo Romerio universiteto Lyginamosios teisės katedros vedėjas Justinas ŽILINSKAS, Generolo Jono Žemaičio karo akademijos lektorius, politologas Liudas ZDANAVIČIUS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS ir žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Kas ta Libija ir kas ten, jūsų manymu, iš tikrųjų vyksta?
J.ŽILINSKAS: Tai yra valstybė. O kas joje vyksta... Šiuo metu vyksta tarptautinė operacija, kurios tikslas - deklaruojant Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją įvesti neskraidymo zoną, nes ten prasidėjo pilietinis karas.
L.ZDANAVIČIUS: Libija skiriasi nuo daugelio arabų valstybių. Joje gyvenimo lygis buvo palyginti neblogas, nes M.Kadafis, nors ir autoritarinis vadovas, realizavo vadinamojo arabiškojo socializmo (kitas terminas yra “džamahirija”) modelį. Trumpai tariant, nemaža dalis gaunamų lėšų iš naftos ir dujų buvo panaudojama socialiniams tikslams. Jeigu lygintume su kitomis arabų valstybėmis, kuriose vyko revoliuciniai įvykiai, be abejo, Egipte pragyvenimo lygis yra gerokai žemesnis. Tunise, galima sakyti, šiek tiek žemesnis, bet, kita vertus, Tunisas šiaip yra geriau valdoma valstybė. Tiesiog ten nėra naftos ir dujų, kurių pagrindu galima sukurti gerovę savo gyventojams. Jeigu kalbėtume apie Jemeną, Alžyrą, Libijoje padėtis yra geresnė. Kas ta Libija - labai platus klausimas. Pats M.Kadafis siekė kurti tam tikrą trečiąjį kelią - nei kapitalizmą, nei komunizmą. Kaip suprantate, kai jis 1969-aisiais atėjo į valdžią, pasaulis buvo visai kitoks. Egzistavo du blokai. Akivaizdu, kad iki 1991 metų stengėsi rasti savo vietą, maksimaliai gauti naudos ir išlikti valdžioje. Jam tai neblogai sekėsi. Po 1991-ųjų jis turėjo pakeisti savo politiką. Nemaža dalimi jis suartėjo su Vakarais. Net apie 2000-uosius, galima sakyti, buvo ganėtinas rinkos santykių atšilimas. Vienas iš M.Kadafio veiksmų buvo branduolinių ginklų kūrimo programos atsisakymas. Jis oficialiai neteigė, kad kūrė branduolinį ginklą. Bet de facto sustabdė veiksmus šioje srityje. Kitas dalykas - buvo sustiprintas bendradarbiavimas su Europos Sąjungos valstybėmis. Bet M.Kadafis leisdavo sau nemažai ir įdomių dalykų nuveikti. Pavyzdžiui, žinome įvykį su bulgarų medicinos seserimis, kai jos buvo nuteistos mirties bausme už tai, kad neva apkrėtė vaikus ŽIV. Taip pat jis turėjo nemažą konfliktą su Šveicarija. M.Kadafis - labai prieštaringas vadovas. Jis nemažai buvo susijęs su terorizmu. Kita vertus, vykdė socialinę politiką. Santykiai su Vakarais irgi buvo prieštaringi. Jis leisdavo sau gana aštrių pasisakymų. Ekonominėje plotmėje santykiai iš principo nebuvo blogi.
G.JAKAVONIS: M.Kadafį galima vertinti prieštaringai. Tačiau sėdintys prie stalo kolegos paminėjo, kad iš tikrųjų Libija gana neblogai gyveno. Benzinas Libijoje kainuoja 15 amerikietiškųjų centų, bedarbio pašalpa - 700, vidutinė pensija - 500, nemokamas mokslas, gydymas, aukštasis mokslas. Ką tada kalbėti apie pilietinį karą Lietuvoje, esant mūsų pragyvenimo lygiui.
R.PAULAUSKAS: Jeigu prieš porą mėnesių manęs kas būtų paklausęs apie Libiją, būčiau atsakęs taip kaip kolegos. Bet prasidėjus įvykiams Šiaurės Afrikoje ir kitose arabų šalyse sakau taip: Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimas mane išsiuntė į žvalgybą. Į pasaulio informacinį laiką išsiuntė mane kaip žvalgą ir aš du mėnesius dirbau tenai. Juodai dirbau. Žvalgiau internetinę, televizinę erdvę. Ir štai šiandien galiu jums pateikti savo, kaip žvalgo, darbo rezultatus. Kaip gyvena Libijos žmonės? 2008 metų užsienio prekybos balansas - tai maždaug 40 milijardų dolerių. Palyginkime, Lietuvos prekybos balansas visada yra minusinis. Gyventojų ten yra tik du kartus daugiau nei Lietuvoje... Ką jie daro su tais pinigais? Algos, pensijos, pašalpos yra maždaug tokios kaip Lietuvoje, tik doleriais. Kitaip sakant, Libijos gyventojai gauna ne mažiau kaip du kartus daugiau algos, pašalpos, pensijos nei lietuviai. Ten dar dotuojami maisto produktai ir pagrindiniai maisto produktai beveik nieko nekainuoja. Benzinas kainuoja kapeikas, daugiau nei dešimt kartų pigiau nei Lietuvoje. Nemokamas mokslas, nemokamas gydymas, priedai perkant automobilį, būstą. Ten vykdomi grandioziniai projektai, nutiesti puikiausi keliai, elektros linijos ir kt. Pasirodo, nuo 1980 metų jie įgyvendina didžiulį projektą - iš pietų, kur po Sachara yra didžiuliai vandens telkiniai, jie atvedė požemines upes į šiaurę, ten, kur gyvena didžioji dalis žmonių. Tai grandiozinis projektas, įvykdytas pačios Libijos jėgomis, neimant jokių kreditų iš jokių bankų. Plius grandiozinė gyvenamųjų namų statyba. Kaip yra valdoma Libija? Ten nėra jokių partijų. Nėra mums įprastų rinkimų. Ten pats žemiausias lygis - gatvės komitetas. Toje gatvėje gyvenantys žmonės išsirenka atstovus į gatvės komitetą. Gatvės komitetas renka atstovus į miesto komitetą. Taip eina iki Generalinio Liaudies Kongreso, kuris ir yra pagrindinis įstatymų leidėjas, Vyriausybės planuotojas ir pan. Kitaip sakant, visiška demokratija. Taigi kyla klausimas: kokio velnio ta revoliucija? Bet kaip žvalgas turiu jums pranešti, kad ten jokios revoliucijos ir nėra. Jos ten ir nebuvo. Tai didžiulis skirtumas, palyginti su įvykiais Tunise, Egipte arba Jemene. Visai kitos priežastys. Libija yra gentinė valstybė. Ten daugybė genčių, kurios šimtmečiais viena kitos nekenčia. Būtent M.Kadafio nuopelnas ir yra, kad jis sugebėjo 40 metų tas gentis vienokiu ar kitokiu būdu - autoritariniu, diktatūros būdu - laikyti savo rankose. Ten yra trys pagrindinės dalys, jeigu žiūrėtume administraciškai: Tripolitanija su sostine Tripoliu, kur yra daugiau kaip milijonas gyventojų, Kirenaika su sostine Bengaziu, kur gyvena 600 tūkstančių žmonių, ir viduryje yra Fecanas, tai beveik vienos dykumos, ten gyventojų nedaug. Tarp Tripolitanijos ir Kirenaikos nuo senų laikų yra didžiulė nesantaika. Libijoje daugiau kaip 50 procentų gyventojų sudaro jaunimas, kuris gauna geras pašalpas, turi maisto, turi kur gyventi ir neturi ką veikti. Be to, ten yra islamas, sausasis įstatymas. Aišku, jie nori tokio paties gyvenimo, tokio linksmo, koks, jų manymu, yra Europoje. Jie nesugeba įvertinti savo materialinės gerovės, kurią praras gavę galimybę linksmintis. Dar vienas įdomus faktas: pasirodo, Irake, Afganistane tarp “Al Qaeda” karių yra žmonių, kilusių iš Kirenaikos, iš tų genčių, kurios šiandien priešinasi M.Kadafiui.
G.JAKAVONIS: Kaip tarptautinės teisės požiūriu vertintumėte priimtą rezoliuciją padėti vienai iš besipešančių grupuočių?
J.ŽILINSKAS: Visą laiką ten tvyro įtampa. Kaip minėjo R.Paulauskas, Libija yra gentinė valstybė. M.Kadafis ją suvienijo, panašiai kaip kadaise J.Broz-Titas suvienijo Jugoslaviją arba F.Frankas Ispaniją. Pačios rezoliucijos priėmimo aplinkybės, atrodo, gana aiškios. Kaip minėta, viskas prasidėjo nuo puolimo prieš policiją. Nebūtinai tai turi pasibaigti ginkluotu konfliktu. Bet faktas, kad ir paskui buvo prievartos veiksmų, prasidėjo nepaklusnumo akcijos. Į taikų protesto judėjimą M.Kadafis, numatydamas, kas buvo Egipte, Tunise, reagavo labai paprastai - kad jokių protestų nebus. Galiausiai prasidėjo susidorojimas, kuris vienaip ar kitaip sukelia karštų žmonių - Libijos žmonės, sakyčiau, yra karšto kraujo - rimtesnį pasipriešinimą. Tas pasipriešinimo rimtumas yra sąlygiškas. Ir dabar viena iš didžiausių problemų Vakarų sąjungininkams, kad M.Kadafio opozicija yra stebėtinai saugi. Ką veikia Jungtinės Tautos? Mato, kad nestabilumas gresia Europos interesams. Amerika šioje situacijoje, sakyčiau, buvo mažiau suinteresuota. B.Obamos pozicija, kai jis ilgai svyravo, rodo, kad Amerika nelabai norėjo veltis į šį reikalą. Kaip žinome, dabar Amerika nori kuo greičiau atiduoti misijos vadovavimą kam nors iš europiečių. Europiečiai vėl nesugeba tarpusavyje susitarti. Dvi pagrindinės valstybės - Didžioji Britanija ir Prancūzija - iškėlė neskraidymo zonos rezoliucijos iniciatyvą. Neskraidymo zonos paskelbimas yra minimalus įsikišimas, kad M.Kadafis nebeturėtų viršenybės, nes jis geriau ginkluotas už sukilėlius, turi sunkiosios technikos. Tai vienas iš būdų šį konfliktą išspręsti patiems libiams. O dabar viena pastaba dėl gero gyvenimo. Aš tuo metu dar buvau jaunas, bet atsimenu sovietinę Lietuvą, kur, atrodė, automobilis yra, tiesa, gautas pagal paskyrą, butas yra, tiesa, kooperatinis arba komunalinis, mokslas nemokamas, artimieji studijuoja universitete, rodės, nėra jokių priežasčių, kad reikėtų permainų. Ir staiga, žiūrėkite, dainuojanti revoliucija. Situacijos yra gana panašios.
G.JAKAVONIS: Man kyla abejonių, kad tai taikus judėjimas. O paskelbus neskraidymo zoną prancūzų lėktuvai pradeda numušinėti M.Kadafio tankus. Kyla klausimas: kodėl sprendžiant konfliktą palaikomas ne teisėtas vadovas M.Kadafis, o sukilėliai?
L.ZDANAVIČIUS: Šis klausimas labai platus. Kita vertus, labai trumpai norėčiau atsakyti į aspektus, kuriuos čia išgirdau. Dėl gyvenimo lygio ir apskritai dėl Libijos - akivaizdu, kad jei šalis yra viena didžiausių pasaulyje naftos ir dujų eksportuotojų ir turi tik 6 milijonus gyventojų, iš principo gyvenimo lygis negali būti blogas. Ir M.Kadafis gali savęs nenuskriausti. Mes kalbame apie tam tikrą informacijos lauką. Mano nuomone, su informacijos lauku iš Libijos yra didelių problemų. Tai absoliučiai fragmentinė informacija. Daugeliu atvejų tiek Vakarų televizijos, tiek ta pati “Al Jazeera” suka ratais.
R.PAULAUSKAS: Gal nėra tokios informacijos, nėra ką rodyti.
L.ZDANAVIČIUS: Negaliu spręsti, nes neprieinu prie jos. O dėl sukilėlių yra keletas probleminių klausimų. Vienos ar kitos valstybinės ir nevalstybinės organizacijos ir netgi opozicija Jungtinėse Amerikos Valstijose klausia, kodėl būtent Libija, kodėl nesikišama kitur. Pasaulyje yra labai bjaurių režimų. M.Kadafio režimas nėra geras, nepaisant pliusų, kurie buvo paminėti. Su priešininkais jis gali susidoroti gana žiauriai. Kaip ir daugelis kitų. Bet yra Bahreino situacija, tas pats Jemenas, piečiau Sacharos nuolat vyksta baisūs dalykai. Šiek tiek plačiau norėčiau pakalbėti apie Jungtinių Tautų rezoliuciją. Ne tik paskelbta neskraidymo zona, bet apskritai kalbama apie veiksmus, kurie apsaugotų civilius gyventojus, jeigu neklystu. Kita vertus, atsiranda labai daug interpretacijos laisvės. Dabar pradėjo reikštis kinai, indai, netgi Arabų lygos vadovai, tas pats V.Putinas. Aiškiai suvokia, kad šioje rezoliucijoje užprogramuota labai daug, o dabar jie sako: mes susilaikėme dėl vienos rezoliucijos, o dabar ji labai išplėsta. Jie žinojo, kad taip bus. Bando pademonstruoti, kad juos dabar atseit apgavo. Akivaizdu, kad taip nėra.
J.ŽILINSKAS: Norėčiau trumpai papildyti. Rezoliucija susideda iš kelių dalių. Pirma, iš šalių reikalaujama nutraukti ugnį. Antra, steigiama neskraidymo zona. Trečia, reikalaujama užtikrinti civilių apsaugą. Noriu pritarti kolegai dėl Rusijos vadovo ir kitų pareiškimų. Tai ne pirma neskraidymo zona. Pirmosios neskraidymo zonos buvo paskelbtos Irake, vėliau Jugoslavijoje. Prieš priimant rezoliuciją JAV gynybos sekretorius R.Geitsas pasakė labai aiškiai, jog neskraidymo zonos pirmasis etapas bus oro gynybos sunaikinimas, kad lėktuvai galėtų ramiai patruliuoti. Kad taip bus, jie tikrai žinojo. Man atrodo, kad dabar veidmainiškai piktinamasi, kas gi čia dedasi su neskraidymo zona.
G.JAKAVONIS: Kodėl pasirinkta tarptautinėmis pajėgomis palaikyti vieną pusę?
R.PAULAUSKAS: Kai Jungtinės Tautos ir Vakarų šalys ėmė reikšti pretenzijas M.Kadafiui, jis iš karto pasiūlė sudaryti komisijas ir kvietė atvažiuoti į Libiją. M.Kadafio sūnus, duodamas interviu Prancūzijos, Anglijos spaudai, kvietė: atvažiuokit, aš jums parodysiu. Kvietė porą savaičių, niekas nevažiuoja. Vietoj to priimamos rezoliucijos. Tarptautinė teisė pagrįsta 1945 metais priimta Jungtinių Tautų Chartija. Ir ten pasakyta, kad šalys įsipareigoja gerbti suverenitetą, politinę nepriklausomybę, kad galioja nesikišimas jėga į kitų šalių reikalus. Tai yra bazinės nuostatos. Saugumo Tarybos posėdyje privalo dalyvauti tas, kieno klausimas svarstomas, be balso teisės. Libijai net nebuvo leista pasiaiškinti, oficiali valdžia nebuvo pakviesta. Viskas padaryta už akių. Žiaurumai, taikių demonstracijų bombardavimai neįrodyti. Jokių vaizdų nėra. Buvo bombarduojami kariniai sandėliai, šitą jie pripažįsta. Tačiau kai oficiali valdžia kviečia komisiją atvykti ir pasižiūrėti ir kai ta komisija nevyksta, o vietoj to už akių yra teisiami žmonės, man kyla didelių abejonių. Čia dar galioja tarptautinė teisė ar ne? Kas pasakyta 1973-iojoje rezoliucijoje? Pirmiausia - abiejų pusių ugnies nutraukimas. O kas buvo po to, kai ta rezoliucija buvo priimta. Jungtinės Valstijos paprašė Saudo Arabijos tiekti maištininkams ginklus, nes šių ima trūkti.
J.ŽILINSKAS: Čia kažkas ne taip su informacija.
R.PAULAUSKAS: Egiptas prisipažino, kad maištininkus šelpia ginklais, maisto produktais. Šįryt mačiau. Sako: mums jau visko trūksta, gerai, kad Egiptas padeda. Mums rodo ginkluotus Libijos maištininkus, o Jemene, Bahreine, Sirijoje, Alžyre renkasi šimtatūkstantinės neginkluotų žmonių minios. Ir į jas šaudoma. Suprantu, eiliniam žinių vartotojui užsifiksavo Libija, jis mato Jemeną, pagalvoja, kad ten Libija. Niekas tų vaizdų neskiria. Bet aš kaip žvalgas, dirbantis du mėnesius, pradėjau skirti. Skiriu vėliavas, matau, ką man rodo. Įsijungiu Libijos televiziją ir matau Tripolio Žaliąją aikštę, dieną naktį pripildytą žmonių, moterų su vaikais, visos mojuoja žaliomis vėliavėlėmis. Tai yra M.Kadafį palaikantys žmonės. Jų taip pat yra šimtai tūkstančių. Tie žmonės apsupa aerodromus. Galite įsivaizduoti tokį vaizdą: ant aerodromo nusileidimo tako susėdusios moterys su vaikais - jos atseit saugo aerodromą nuo amerikonų bombonešių. Ir tų žmonių pilna. M.Kadafį, be jokios abejonės, palaiko visa Tripolitanija arba didžioji dalis, palaiko Fecanas ir sunku pasakyti, kokia Kirenaikos dalis. Valstybės mastu jis turi didesnį palaikymą. Ar matėte nors vieną opozicijos lyderį? Pirmomis dienomis rodė buvusį ministrą. Jau gal porą savaičių jo nėra. Ir iš viso opozicijos vardu kalba žurnalistai.
G.JAKAVONIS: Neseniai buvo kovo 23 diena. Lietuvos istorijoje ji garsi tuo, kad 1939 metais Vokietija iš mūsų atėmė Klaipėdos kraštą. Buvo įvykdyta nedidelė provokacija. Šiaip ar taip, rezultatas aiškus.
R.PAULAUSKAS: Reikėjo apsaugoti civilius Klaipėdos krašto gyventojus ir vokiečiai pasiėmė visą kraštą.
G.JAKAVONIS: Ar įvykių scenarijus galėtų pasikartoti Lietuvoje? Įsivaizduokime tokią situaciją: sakykime, sukyla Vilniaus ir Šalčininkų lenkai, apie kurių pažeidžiamas žmogaus teises Europos Parlamente nuolat kalba V.Tomaševskis. Ir ginkluoti būriai pradeda atsiiminėti lenkiškas žemes, lenkišką miestą. Lietuvos kariuomenė turi ginti savo valstybę. Tada lenkai sukilėliai paprašo valstybių kaimynių arba NATO pajėgų pagalbos. Ar nematote paralelių?
L.ZDANAVIČIUS: Kol kas nematau jokių prielaidų minėtai situacijai dėl labai paprastos priežasties. Europoje yra nemažai tokių teritorinių konfliktų. Tai ir slovakai su vengrais, vengrai su rumunais, austrai su italais, ta pati Ispanija neaišku kokioje situacijoje. Tie visi variantai galėtų egzistuoti tam tikroje anarchijos situacijoje, kai Europos Sąjunga atsidurtų prie žlugimo ribos arba žlugtų ir būtų absoliutus krachas. Mano nuomone, kol kas bent jau Europoje ir mūsų regione nematau tokių prielaidų. Kitas dalykas dėl tos operacijos. Be abejo, tarptautinė teisė yra tik instrumentas. Niekas to neslepia ir puikiai supranta. Tiesiog kalbama, kaip šį klausimą įforminti. Išaiškėjo, kad daugelis stambių veikėjų susilaikė. Vadinasi, de facto visiems tai, kas dabar vyksta, yra tinkama, visi to nori. Be abejo, dėl skirtingų priežasčių.
J.ŽILINSKAS: Pradėsiu nuo prognozių, ar gali tai įvykti Lietuvoje. Visiškai pritariu, kad ne. Skirtinguose regionuose taikyti tas pačias taisykles, sakyčiau, yra gana neprogresyvu. Dėl Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos - pirmiausia norėčiau pasakyti, kad visi tie karo komitetai, ką mums citavo ponas R.Paulauskas, taip ir nebuvo sukurti, vienintelė išimtis buvo 1956 metais, kai pajėgos veikė kaip Jungtinių Tautų pajėgos. Toliau visą laiką buvo buriamos vadinamosios pritariančios valstybės. Ir šioje rezoliucijoje labai aiškiai parašyta, kad tai yra kvietimas pačioms Jungtinių Tautų narėms: tos, kurios nori, prie tos operacijos gali prisidėti. Iš tiesų rezoliucijas rašo nekvaili žmonės. Jie puikiai žino, kas yra tarptautinė teisė, kokie reikalavimai, kokie formalumai. Galėčiau pritarti teiginiui, kad iš esmės dabar vyksta situacijos įforminimas - Libija šiuo atveju yra tam tikra įkaitė. Bet tikrai nėra kokių nors ypač probleminių aspektų dėl tarptautinės teisės.
G.JAKAVONIS: Negirdžiu atsakymo, kodėl palaikoma ana pusė, o ne šita.
R.PAULAUSKAS: Prieš tris mėnesius S.Berluskonis M.Kadafiui bučiavo ranką.
J.ŽILINSKAS: Nesakyčiau, kad palaikoma viena pusė. Ar buvo pralieta kraujo? Manau, kad taip. Nors mums sakoma, kad nerodė demonstracijos sušaudymo ir panašiai. Nežinau, galbūt aš ne toks geras žvalgas, galbūt klausiau ne tų informacijos šaltinių. Kiek žinau, M.Kadafio palaikymas Tripolyje abejotinas. Vieni žmonės sėdi ant oro uosto takų, kiti sėdi namie ir bijo, kada pasibels į duris slaptoji policija ir juos kur nors išgabens. Taigi ką davė rezoliucija? Nustatytas tam tikras status quo. Nei M.Kadafis turi pirmenybę, nei sukilėliai gali ką nors padaryti. Dėl neskraidymo zonos - sakote, o ką gi jie ten bombarduoja. Viskas labai paprasta. Kad lėktuvai galėtų ramiai skraidyti, turi neveikti priešlėktuvinės gynybos sistemos.
R.PAULAUSKAS: Vakar bombardavo jūrų uostus. Yra tam tikrų objektyvių dalykų. Negalima visko versti atvirkščiai. Paskutinis dalykas, kurio kaip žvalgas neatlikau, tai neišsiaiškinau, kodėl Libija. Iš tikrųjų nėra vienareikšmio atsakymo, kodėl Jemene galima žudyti taikius demonstrantus. Kodėl Izraelis gali? Neseniai vėl bombardavo Palestinoje, žuvo vaikų, ir niekam nerūpi. Tai tęsiasi dešimtmečius. O ką šiandien šneka vadinamieji sprendėjai? H.Klinton išeina ir sako: M.Kadafis neteko liaudies pasitikėjimo. O iš kur tu žinai, ar tu referendumą rengei? Tai jeigu neteko pasitikėjimo, kodėl jis ginklus išdalijo savo žmonėms? Ar jūs įsivaizduojate diktatorių, kuris savo žmonėms išdalija ginklus? Kodėl gaunama prieštaringa informacija? Tripolyje jokių protesto demonstracijų nėra. M.Kadafį palaikančiųjų demonstracijos milžiniškos. Vienareikšmiškos nuomonės nėra, bet pasiūlysiu keletą variantų. Daug kas sako, kad čia kariaujama dėl naftos. Greičiausiai ne, nafta kai kam yra tik šalutinis grobis. Libija turi kur kas didesnį turtą. Ji turi vandens ir jos vandens atsargos vertingesnės už naftą. Afrikoje vandens trūksta labiau negu naftos. Pasakysiu vieną skaičių: paprastai Libija pirkdavo vandenį po tris su puse dolerio už kubinį metrą, o dabar - 35 centai. Ir anksčiau pirko iš tos pačios Europos Sąjungos, o šiandien jie yra nepriklausomi. Jiems nereikia pirkti vandens, sutaupyti didžiuliai pinigai. Tą vandenį svarbiau paimti nei naftą. O jei bendrai Iranas kartu su JAV šiandien yra prieš M.Kadafį todėl, kad M.Kadafis eina trečiuoju keliu. Tai visai savita ideologija. Tai ne liberali ekonomika. Jis prieštarauja ir Vakarų, ir Irano idėjinei politikai. Jis eina prieš radikalųjį islamą, todėl pastariesiems irgi nepatinka. Toliau Kinija - ji turi savo interesų Afrikoje ir arabų šalyse. Tai nepatinka JAV. Afrika pasidarė Kinijos ir JAV ekonominio karo arena. Per visas šias revoliucijas Kinija iš čia išstumiama. Štai jums dar vienas motyvas: N.Sarkozi ėmė pinigus rinkimams iš M.Kadafio. T.Bleras buvo M.Kadafio patarėjas, jis irgi ėmė pinigus. Manau, kad tokių bus dar daug. Ir šiandien jie gali pateikti sąskaitas. M.Kadafio sūnus sakė: prašom, galime viską parodyti. Manau, jis turi visus įrodymus. Tad iškyla paprastas noras pašalinti tą, kuris primena tavo paties nuodėmes. Šiandien JAV padėtis yra labai sunki. Išeitys dvi: arba pradėti gyventi pagal išteklius, o tai reiškia chaosą, revoliuciją pačiose Valstijose, arba viską permesti pasauliui. Ir tą chaosą JAV kuria arabų pasaulyje. Vėliau jis pasklis ir Pakistane, ir Indijoje, ateis ir Ukrainos eilė, ir prie pat mūsų prieis.
L.ZDANAVIČIUS: Neaišku kas ateityje bus Libijoje. Net jeigu M.Kadafis pasitrauks. Kokia ta šalis bus, ar ji bus iš dviejų, trijų regionų? Ji bus naujas autoritarizmas ar demokratijos imitacija? Tikra demokratija toje šalyje netikiu. Manau, niekas netiki. Tame regione nėra nė vienos tikros demokratijos. O mums įvykiai Libijoje naudos, deja, neduoda; tai veiksnys, kuris nuolat didina naftos kainą. Benzino kainos pakilimas nuo 4,70 iki 5 litų irgi gali tapti realybe, jeigu naftos kaina didės. Visa tai išsirutulioja į paprastus dalykus, tokius kaip šildymo kainos. Viskas ateina į mūsų kasdienybę.
R.PAULAUSKAS: Mes esame nedidelė valstybė. Kažkodėl įsivaizduojame, kad istorija baigiasi. Istorija niekada nesibaigia. Visada vyksta tie patys procesai. Vis dar turime ginčytinų teritorijų. Ne kartą sakiau: Klaipėda, Kaunas ir Vilnius mūsų administruojami tik 50 metų. Niekada to nebuvo. Tai kodėl manote, jei niekada nebuvo, tai nuo šiol bus visada. Ir jeigu nekreipiame dėmesio į tarptautinę teisę, jeigu leidžiame manipuliuoti kaip kam išeina, tai anksčiau ar vėliau prieš mus tai atsigręš. Lietuvos uždavinys būtų kategoriškai nepritarti tam, kas ten vyksta, tai būtų geriausia Lietuvos pozicija. Jokia kita pozicija naudos neduos. Nors moralinį autoritetą mums suteiktų ateityje. Turėkite omeny - Belgija pasitraukė, Norvegija pasitraukė, Vokietija visus savo laivus patraukė iš Viduržemio jūros. Ji net neprisideda prie ginklų embargo. Vadinasi, Vokietija kažką supranta. Dėl paties noro dalyvauti - amerikonams nereikia nei mūsų, nei belgų, nei norvegų. Dėl poros lėktuvų niekas nepasikeis. Bet jiems reikia vėliavos, įtraukti į bendrą nuodėmę. Štai ko jiems reikia. Kaip nusikaltėlių gaujoje, kai reikia visus krauju sutepti. Pasaulis visai ne toks, kaip daugeliui atrodo. Jis kur kas žiauresnis ir jame svarbiausia nauda, savo marškinių artumo jausmas.
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Žalgiris"
