Kylančioms kainoms stabdžių nėra

Kaip skelbia Statistikos departamentas, 2017 m. rugpjūčio mėn. metinė (palyginti su tuo pačiu 2016 m. laikotarpiu) infliacija sudarė 4,4 proc. Teigiama, kad metinei infliacijai daugiausia įtakos turėjo alaus, pieno ir jo produktų, sūrio ir kiaušinių, degalų ir tepalų, restoranų, kavinių ir panašių įstaigų viešojo maitinimo paslaugų, keleivių vežimo oro transportu paslaugų kainų padidėjimas bei farmacijos gaminių, elektros energijos, daržovių kainų sumažėjimas.

Vartojimo prekių kainos per metus padidėjo 3,8 proc., paslaugų - 6 proc. 2017 m. rugpjūčio mėn., palyginti su 2016 m. rugpjūčio mėn., valstybės ir savivaldybių institucijų administruojamos kainos sumažėjo 0,4 proc., o rinkos kainos padidėjo 5,1 proc.

Bankų ekonomistai viešai sako, kad auganti infliacija visiškai nestebina, nes esą šalyje sparčiai kilo atlyginimai, tad kainų augimo žmonės nelabai ir pastebės. Be to, bankų atstovai įsitikinę, kad kainos kils ir toliau. Ir kaip gali nekilti, jei jau viešai apie tai kalbama. Kiekvienas save gerbiantis verslininkas, išgirdęs tokius pasvarstymus, dar tą pačią dieną kilstels populiariausių prekių kainas.

- Ar tikrai pakilę atlyginimai privertė augti ir infliaciją bei prekių ir paslaugų kainas? - „Vakaro žinios“ paklausė ekonomisto, buvusio Seimo nario Povilo GYLIO.

- Žinote, statistika - rafinuotas užsiėmimas. O juk infliacija skaičiuojama pasirenkant prekių ir paslaugų krepšelį ir sekant jo kainas. O į tą krepšelį gali įdėti prekes ir paslaugas, kurių kainos auga lėtai, arba priešingai - kurios brangsta greitai, todėl aš netgi manau, kad infliacija gali būti ir aukštesnė nei šiuo metu pateikiama. Juk parduotuvėje matome, kad kai kurios prekės kainuoja tiek pat eurais, kiek kainavo litais. Kai kas brango trečdaliu, kai kas perpus. Žinoma, buvo ir gana stabilių kainų, pavyzdžiui, benzino.

Be to, aš matau, kad mūsų bankų ekspertai, kuriuos vadinu lobistais, iš tiesų atstovauja ne viešiesiems, o privatiems interesams, tad jie stengiasi nuteikti žmones taip, neva dėl infliacijos kalti patys darbuotojai. Godūs darbuotojai nori didesnės algos, ją gauna ir su milžiniškomis algomis kelia infliaciją - kainų kilimą. Bet mano supratimu, tokia pozicija yra tikras nonsensas.

Juk iš tiesų kainų kilimas po euro įvedimo vyko dėl monopolinių efektų, o paskui į viršų kainos ėmė kilti ir kituose, ne monopolizuotuose sektoriuose. Susidarė psichologinė nuostata kelti kainas, nes neva visi turi daug pinigų. Žinoma, yra sričių, kur atlyginimai kilo dėl specialistų trūkumo. Nes verslininkų godumas ir politikų trumparegiškumas išvarė žmones iš šalies, ir sutinku, kai kam tenka mokėti didesnius atlyginimus. Bet tai nėra toks rimtas veiksnys, kaip bando pateikti bankų lobistai. Didžiausias vaidmuo tenka monopoliniam efektui ir susiformavusiai psichologinei situacijai. Nereikia kaltinti paprastų darbuotojų, kad jie įsuko infliaciją. Negi galvojame, kad mūsų darbuotojai turi milžiniškos galios - jiems užtenka nueiti pas darbdavį ir atlyginimas tuojau pat pakeliamas kokiais 30 proc.? Taip manyti gali tik iš dangaus nukritę.

- Kainų augimas prognozuojamas ir toliau, nors jau dabar gyventojai skundžiasi, jog neįperka tiek, kiek anksčiau. Ar yra kažkokie būdai sustabdyti nuolat kylančias kainas?

- Ekonomika nėra fizikos mokslas, nes ji pirmiausia yra susijusi su žmonių lūkesčiais. Jeigu sakysime, kad kainos kils, tai kainas kels ne tik prekybos centrai, bet ir močiutės turguje. Nes taip sukuriamas psichologinis pagrindas. Todėl pirmiausia nereikia formuoti tokių lūkesčių.

Atkreipkime dėmesį, kad nemažoje dalyje žiniasklaidos priemonių nekalba akademiniai ekonomistai, o tik verslo interesams atstovaujantys specialistai - banko ar verslo grupių ekonomistai. Aš nesakau, kad reikia uždrausti jiem sakyti savo nuomonę, bet greta turėtų būti žmogus, kuris tam pačiam banko atstovui užduotų klausimą: ar jūs rimtai manote, kad darbo užmokestis pakėlė kainas? O dabar turime tik vienpusišką nuomonę ir visiškai neturime valstybinės politikos.

Juk infliaciją lemia dar ir tai, kad mes neturime rimtai dirbančios Konkurencijos tarybos, kuri informuotų apie kainų struktūras, vykdytų kontrolę. Sviesto, kavos kainos tiesiog akyse pakilo. Ir ženkliai. Jei prekės kaina kilo kone dviem eurais, nejau tiek padidėjo kaštai ar darbo užmokestis? Eilinį kartą tai buvo mikrogudrumas ir makroidiotizmas. Taip, gaunamas didesnis pelnas, bet galutinė situacija - akivaizdi situacija šalyje.

- Kai buvome įkalbinėjami teigiamai priimti eurą, buvo žadėta, kad eurozonoje bus daug stabiliau. Tačiau šiandien turime europines kainas ir žemiausius ES atlyginimus. Apgavo?

- Turi būti valstybėje strategija. Vien tik savaiminiai procesai negali išspręsti visų ekonominių problemų. Turi veikti institucijos ir būti valdomi procesai. Aš suprantu, kad nėra lengva, bet niekas net nebando, viskas paleista savieigai. Aš gerai prisimenu, kai buvo prisiekinėjama, kad kainos nekils, nors jau tada žinojome Slovėnijos pavyzdį, kur buvo labai panaši situacija po euro įvedimo. Bet mes įpratę kalbėti lozungais, tikėdamiesi, kad žmonės užmirš, kas buvo pasakyta. Žmonės daug ką užmiršta, bet pažado, kad kainos nekils, žmonės niekada neužmirš.

Juk kainų kėlimas labiausiai pažeidžia žmones, kurie gauna stabilias pajamas - nekylančius atlyginimus gaunantys darbuotojai, pensininkai. Jie labiausiai nukenčia. Ir bankų specialistai nekalba apie tai, kad realios žmonių pajamos iš tiesų mažėja. Tai reiškia, kad dabar žmonės už gaunamas pajamas gali įsigyti mažiau nei galėjo anksčiau. Ir, ko gero, ne 4 ar 5 procentais mažiau.

- Dažnai dėl kylančių kainų kaltinami patys žmonės, esą perka daug. Jei pirktų mažiau - kristų kaina.

- Toks mąstymas yra makroidiotizmas. Jeigu norime verslą sužlugdyti, galime mažinti paklausą. Dažnai būtent todėl verslas ir šlubuoja, kad gali pagaminti, bet negali parduoti, nes žmonės neturi pakankamai pinigų. Žinoma, turime pripažinti, kad yra 20 ar 30 proc. žmonių, kurie nesunkiai pakelia kainų kilimą. Mes matome prabangius automobilius mieste, savaitgalį iš miesto važiuojančius srautus į sodybas ir manome, kad žmonės gerai gyvena. Bet reikia galvoti apie visumą. Mes juk nematome tų, kurie nevažiuoja, kurie nė neturi transporto priemonės, kurie negali susimokėti už šildymą, o yra priversti pragyventi šeimoje su dviem vaikais vos už kelis šimtus eurų. Taip, yra žmonių, kurie gerai gyvena prie kapitalizmo, bet didžioji dalis kenčia dėl infliacijos, nes realios jų pajamos tik mažėja.

- Ar reikia tikėti bankininkų gąsdinimais, kad dabartinė situacija panaši į prieškrizinius 2007-uosius?

- Po krizės bankai turbūt jau atsigavo, atsigavę ir bankų ekspertai. O jeigu bankai atsigauna ir jiems gerai, tai žmonėms ne visada gerai...

Doloresa Kazragytė, aktorė, rašytoja:

- Gyvenimas tikrai negerėja. O politikai ar ekonomistai taip sakydami tik meluoja. Jie kažkaip labai gerai moka suktis. Kaip ir su tom dujom, kurios kažkodėl visur pinga, o pas mus brangsta. Kainos kyla akyse. Štai aš grįžtu iš kaimo, sėdu į autobusą, o man sako, kad kaina jau ne 40 ct, o 50 ct. Suprantu, tik 10 ct, bet kodėl pensininkams reikia pakelti, juk jie kiekvieną centą susiskaičiavę. Aš neseniai grįžau iš Sankt Peterburgo. Ten išsikeičiau 50 eurų, kurių man užteko 6 dienom. Nes jogurtas ten kainuoja apie 0,4 euro, dešrelės vos 1,5 euro, kai pas mus kainuoja 3-4 eurus. Nemanau, kad tų 50 eurų man būtų pakakę Lietuvoje pragyvent 6 dienas. Nereikia būti nei specialistu, nei politiku, kad suprastum, jog senstant gyvenimas tampa labai nemalonus. Ypač, kai nėra kam padėti.

Žinote, aš gyvenu Labanoro girioje, kur dabar įsikūrę vienkiemiai. Prieš kelias dienas vaikščiojau Pakerotės kaime, kuris prieš 30 metų buvo pilnas žmonių. Šiandien ten - viena gyvenama trobelė su vienu gyventoju, o visi kiti namai parduoti ir naudojami tik kaip vasarnamiai. Tokių kaimų aplink ne vienas. Žmonių vos vienas kitas, kažkas įsidarbino pašte, kažkas vietinėje parduotuvėje. Kiti dažnai gyvena iš pašalpų, darbo rasti pavyksta ne visiems. Kaime nebėra net žmonių, iš kurių galėtum pieno nusipirkti. Aš pieną jau perku iš prekybininkų. Gyvenimas tampa nykokas, o ir sunkus. Štai aš daug metų važiuoju į mišką rinkti voveraičių, kurias atiduodu po insulto sunkiai judančiam kaimynui. Jis parduoda ir prisiduria šiek tiek pragyvenimui.

Tikrai nejaučiu gerėjančio gyvenimo. Mano pensija yra 283 eurai. Gerai, kad dar turiu veiklos. Su Kristiano Lupa spektakliu „Didvyrių aikštė“ lankėmės Kinijoje, Prancūzijoje. Ten moka neblogus dienpinigius -140 eurų už spektaklį. Į kavines aš neinu, išsiverdu virtuvėlėje kokią dešrelę, išsikepu kiaušinienę, tad dar iš tų dienpinigių pavyksta šiek tiek susitaupyti. Išleisiu knygą, už gautą honorarą gal pavyks kažkur nuvažiuoti. Ir jeigu ne tie papildomi pinigai, nežinau, gal gyvenimas suriestų į ragą. Dar taip neprispyrė, bet aš jau bijau, kaip reikėtų pragyventi vien iš gaunamos pensijos. Reikėtų kreiptis kažkokios kompensacijos. Nors ir dabar net brangesnių knygų neperku, palaukiu, kol atsiras bibliotekoje.

Juk kažkaip sukasi ir kiti. Kam išvažiavę vaikai ar anūkai padeda už butą sumokėti, kas kokias gėlytes, braškes pardavinėja. Užtenka pažiūrėti į senus žmones su lazdelėmis ir pamatyti jų veidus. Žmonės suvargę. Gal lengviau, jei vaikai turtingi, bet kaimuose ar mažuose miesteliuose, man atrodo, žmonės gyvena labai vargingai. Žinoma, ne visi tai parodo, kol apsirengti dar turi. Gerai, kad yra pigių drabužių parduotuvės. Ir aš pati ten perku visiškai to nesigėdydama. Juk jei firminėje parduotuvėje marškinėliai kainuoja 300 eurų, ko man ten eiti?

Kita vertus, toks amžius, kad galima jau košytės išsivirti trim dienom, turėti varškės, pieno, vištos šlaunelę ir taip kukliai prabūti. Žinote, man atrodo, kad tas malonumas daug valgyti ir nuolat pirkti šiais laikais jau tampa išprotėjimu. Tiek Sankt Peterburge, tiek Paryžiuje vaikščiodama centre pastebėjau, kad neaptinku nė vieno knygyno, vien restoranai, kavinės, parduotuvės. Ir tokia aplinka dar labiau slegia tą, kuris neturi pinigų.

Bet man ten ir nesinori. Aš labiausiai norėčiau keliauti. Jei tik galėčiau sau leisti, daug keliaučiau. Manau, jei Lietuvoje pensija siektų apie 1500 eurų, senjorai tikrai galėtų šiek tiek susitaupyti ir dar pakeliautų, daug ko pamatytų. Nebūtinai į šiltus kraštus, bent Lietuvoje. Na, galėtų bent kažką sau leisti. Kad ir nusipirkti gerą knygą. Nes, pavyzdžiui, regionuose nėra daugiau ką veikti. Būna bendruomenės, kuriose organizuojami renginiai, vakaronės, žmonės susitinka. Bet tam turi būti bent vienas ar keli žmonės, kurie imasi iniciatyvos už kitus, nes jie dar neapatiški, dar nepraradę vilties.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“