Leisti bankams ar ne lupti trečią kailį nuo lietuvio?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo profesorius, ilgametis Seimo narys, kuris visada dirbo Biudžeto ir finansų komitete, Kęstutis GLAVECKAS, šio komiteto narys Raimundas MARKAUSKAS, Seimo nariai teisininkai Gintaras TAMOŠIŪNAS ir Vitalijus GAILIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas
JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Jeigu mes priimame sprendimus riboti grynųjų atsiskaitymą, žmonės, tuo patenkinti ar nepatenkinti, dėl to kaltins Seimą, o ne bankus. Kokie šių siūlymų pliusai ir minusai?

K.GLAVECKAS: Pliusai - kai mažinamas grynųjų pinigų kiekis, skatinamas atsiskaitymas elektroniniais pinigais, kreditinėmis kortelėmis, žmonėms tam tikra prasme yra šiek tiek patogiau, nereikia nešiotis grynųjų. Kita vertus, yra ir daug problemų. Pirmiausia nėra įrodyta, kaip teigia ir Laisvosios rinkos institutas, kad perėjimas vien prie kreditinių pinigų, prie kortelių, prie elektroninių pinigų sumažina šešėlį. Iš 28 Europos Sąjungos valstybių tik 15 yra ribojami atsiskaitymai grynaisiais.

Antras dalykas, šešėlinės ekonomikos priežastys ir šaknys yra ne tiek grynieji pinigai, kiek pati sistema - ar per dideli mokesčiai, ar nesąžininga konkurencija, ar neišplėtota rinka. Pvz., didelė dalis smulkiojo verslo tiesiog negali išgyventi - jeigu mokės visus mokesčius, bankrutuos. Taigi tam tikra prasme susidaro paradoksali situacija.

Kitas dalykas, nėra statistikos, kad tose šalyse, kuriose taikomas grynųjų pinigų ribojimas, šešėlis mažesnis.

O mūsų bankų žadamas grynųjų pinigų ribojimas, kai kalbama apie 3-5 tūkst. eurų grynaisiais limitą, prieštarauja ES principo chartijai, kuri skelbia laisvą pinigų ir kapitalo judėjimą. ES viduje yra nustatytas 10 tūkst. eurų dydžio laisvas pinigų judėjimas.

Taigi vokietis ar olandas, atsivežęs į Lietuvą 10 tūkst. eurų grynųjų, jau nieko nebegalės pirkti, turės pinigus padėti į banką, o banke atidaryti sąskaitą ne taip lengva. Nėra taip, kad atėjęs pasakysi: „Labas, aš atvažiavau iš Olandijos ir noriu Vilniaus banke sąskaitą atidaryti.“ Žinote, yra daug visokių formuliarų ir tvarkymų. Kitaip sakant, neprotinga būtų apriboti atsiskaitymus iki 3-5 tūkst., kai leidžiama tranzitu vežtis 10 tūkst. eurų.

Čia mano nuomonė, bet tai mes fiksavome ir komitete.

Kita vertus, pagrindinis klausimas yra tas, kad tuo labai suinteresuoti bankai. Galiu pateikti praeitų metų statistiką apie vadinamąsias grynąsias komisinių pajamas, t.y. ne iš bankinės veiklos, bet iš komisinių - už mokesčių korteles, už aptarnavimą. Pvz., „Swedbank“ komisiniai sudarė 257 mln., SEB - 215 mln. Tai beveik didesnė pusė visų pajamų, viso pelno. O bankinė veikla, kuri susijusi su skolinimu ir palūkanų gavimu, tesiekia 30-40 proc. Be to, pagal struktūrą didžioji dalis visų bankinių paskolų yra ne rezidentų, o tai reiškia, kad ne Lietuvos verslininkai gauna, o Švedijos arba Danijos. Esant tokiam kontekstui natūralu, jog bankai suinteresuoti, kad būtų kiek galima mažiau grynųjų pinigų ir kiek galima daugiau kreditinių pinigų, nes tada didėja jų pajamos.

Aš nesu prieš, kad būtų grynieji pinigai. Lietuvoje dar didelė dalis žmonių gyvena kaime. Ten ne tik nėra bankomatų, bet ir jie nelabai moka tomis kreditinėmis kortelėmis naudotis. Todėl pereinamasis laikotarpis turėtų būti gerokai ilgesnis. Ne taip, kad per 4-5 metus būtų visiškai panaikinti grynieji pinigai.

Trečias dalykas, apie kurį mes nekalbame, - makroekonominis. Iš tikrųjų visas pasaulis pereina prie kreditinių pinigų. Pvz., net pagrindinis JAV „Manhattan“ bankas uždraudė kreditoriams atsiskaityti už hipoteką arba paskolas grynaisiais pinigais. Turi mokėti tik pervedimu, t.y. kortelėmis ar kitais instrumentais. Kitas dalykas, kuris atėjęs ir į Europą, tas, kad seifuose, kurie yra bankuose, uždrausta laikyti pinigus. Galima laikyti auksą, antikvarinius daiktus bet ne pinigus.

Iš esmės visas pasaulis eina į virtualius pinigus. Makroekonomine ir valdymo prasme virtualių pinigų yra visiškai kitos galimybės. Tada valstybė beveik viską kontroliuoja. Kitaip sakant, politinės jėgos, kurios yra valdžioje, gali viską kontroliuoti. Ir pinigų emisiją, ir biudžetus, ir deficitus, ir visa kita.

Grėsmių yra daug. Jos ypač išryškėjo, kai 2007 ar 2008 metais Europoje žlugo bankas „Lehman Brothers“. Tada bankai iš tikrųjų parodė blogą moralinį veidą ir labai blogai tvarkė visus reikalus. Dėl to bankams buvo uždėtas toks didelis rizikos ribojimų apynasris, kad beveik ėmė neskolinti ir uždirbti iš aptarnavimo.

R.MARKAUSKAS: Perėjimas iš grynųjų pinigų į virtualiuosius nėra toks paprastas. Žinome mūsų tautiečių įpročius, taupumą, ypač kaimo žmonių, kurie tikrai turi susitaupę pinigų sloikuose. Jiems tikrai būtų sunkiai suprantamas iki 5 tūkst. eurų ribojamas atsiskaitymas grynaisiais. Nemanau, kad mes šiandien turėtume labai skubėti. Gal po gerų 10 metų, bet ne šiandien ir ne rytoj.

Žinoma, kiekviena valstybė nori kovoti su šešėliu. Mūsų šalyje didelė dalis pinigų sukasi šešėlyje. Valstybė nori surinkti į biudžetą šiuos pinigus ir tai bando daryti visais būdais. Vienas iš būdų - grynųjų pinigų ribojimas. Tuo norima pasiekti, kad būtų papildytas biudžetas. Kaip seksis tai padaryti, sunku pasakyti. Kaip jau minėjo profesorius, Europos ir pasaulinė praktika neįrodė, kad jeigu rinkoje sukasi mažiau grynųjų pinigų, vadinasi, ir šešėlis mažesnis. Nes iš tikrųjų yra tam tikri būdai, sukurta visa sistema tam šešėliui egzistuoti. Taigi tai labai diskutuotinas dalykas. Mūsų Seimo nariams prieš paskutinį balsavimą reikėtų daugiau paklausyti ekspertų nuomonės.

G.JAKAVONIS: Kas tie ekspertai?

R.MARKAUSKAS: Manau, tai žmonės, kurie dirba laisvosios rinkos institutuose.

K.GLAVECKAS: Ne, bankuose.

R.MARKAUSKAS: Taip, ne bankuose. Nes iš tikrųjų grynųjų pinigų ribojimas yra bankų verslas. O tokiu būdu jiems tik suteikiame galimybę uždirbti. Reikėtų atlikti išsamesnę visuomenės apklausą, įsiklausyti į žmonių nuomonę, kaip jie tai įsivaizduoja, ar nebus sudėtinga tokiomis sumomis vykdyti operacijas.

G.JAKAVONIS: Ar neatrodo, kad bankai, kaip verslas, turi išskirtinę padėtį? Gali diktuoti sąlygas. Pvz., dabar pradėta kalbėti apie nulines palūkanas už pinigų laikymą banke. Aš pradedu nesuprasti, negi jie neturi kur investuoti, kad turiu namuose laikyti ir pats saugoti savo santaupas?

R.MARKAUSKAS: Mes neturime savo Lietuvos banko. Maža konkurencija tarp bankų. O atėję didelių valstybių, skandinavų, bankai, kaip čia pasakius, ir visą mūsų valstybę galėtų nupirkti. Jie, matyt, turi daugiau pinigų nei bendras mūsų vidaus produktas. Čia yra tam tikras mūsų valstybės blogis.

G.JAKAVONIS: Galbūt nebūtų toks didelis blogis, jeigu iš tų bankų pelno mes mokėtume pensijas ne skandinavų pensininkams, o saviems.

R.MARKAUSKAS: Sutinku. Iš tikrųjų svarstant Seime dėl grynųjų pinigų verslininkai nebuvo išklausyti - nė viena asocijuota struktūra, kuri signalizuoja, kad toks apribojimas sudarys tam tikrų keblumų statybos, medienos, automobilių pramonei, sumažins apyvartą. Nes daugelis tų, kurie atvyksta pas mus kad ir automobilių pirkti, tie patys kazachai ar rusai, atsiveža grynuosius pinigus.

G.JAKAVONIS: Kurie čia ir lieka.

G.TAMOŠIŪNAS: Mano požiūriu, ne mažinant ar didinant grynųjų pinigų atsiskaitymo galimybes reikia mažinti šešėlį. Šešėlis atsiranda dėl į apskaitas nepakliuvusių pinigų, šešėliniai pinigai yra pinigai, kurių niekur nematyti. Šiandien yra idėja apriboti oficialiai, t.y. legaliai, naudojamus grynuosius pinigus. T.y. jeigu aš ateinu į įmonę nusipirkti televizoriaus ir jeigu aš sumoku tuos 5 ar 10 tūkst. eurų už baldą, už mašiną ar dar kažką, iš kitos pusės, tarkime, iš įmonės, gaunu kvitą, kad aš jai sumokėjau.

Oficialiai Mokesčių inspekcijai teikiamose pažymose matyti, kad aš mokėjau grynuosius pinigus. Jeigu Mokesčių inspekcija norės manęs paklausti, iš kur aš juos gavau, turėsiu pateikti visą informaciją.

O šešėliniai pinigai vaikšto kitaip. Šešėliniai pinigai yra tie, kurių nematyti jokiose ataskaitose. Ar tu atliksi pavedimu kažkokį atsiskaitymą? Dažniausiai tai būna daliniai atsiskaitymai.

Oficiali paslaptis - jeigu aš einu pirkti kokių nors statybinių medžiagų, einu į turgų, o ten manęs ir klausia: reikia čekio ar nereikia. Dabar daug kur yra tokių dalykų. Ypač jei kalbame apie statybos darbus.

Tad visiškai nesvarbu, ar mes priimsime tą įstatymą, ar nepriimsime, vis tiek toks žmogus neparodys tokių pinigų savo ataskaitose, jų niekur ir nesimatys. Čia ir yra šešėlinė ekonomika.

Mums reikia skatinti, kad tie žmonės norėtų rodyti gaunamas pajamas oficialiai. Skatinti įvairiais būdais, turbūt mažinant mokesčius, supaprastinant mokesčių sistemą. Yra daug įvairių būdų, kaip tai padaryti, kad būtų patrauklu tuos pinigus parodyti apskaitose. Bet problema keliama ne dėl pinigų įtraukimo į apskaitas, o dėl grynųjų ribojimo. Mano požiūriu, tai tikrai neturi nieko bendro su šešėline ekonomika.

Kitas aspektas, kurio nepalietėme, - emigrantai. Esu Seimo Emigracijos komisijos narys. Pirmas dalykas, kad emigrantai per metus į Lietuvą atsiunčia apie 6 mlrd. litų. Tarkime, 2014-ieji buvo rekordiniai metai, kai buvo atsiųsta būtent tiek. Tai yra maždaug 5 proc. BVP, beveik tokia pati suma, kokią generuoja „Sodra“. Tai yra labai dideli pinigai mūsų ekonomikai.

Ir ką dabar daryti emigrantui, kuris gyvena Airijoje, kuris dirba ir siunčia čia pinigus? Kuris dažniausiai už tuos pinigus perka butą, žemės sklypą, nes tikisi grįžti į Lietuvą. Mano nuomone, įvedus tokį dalyką, automatiškai atsiras daug problemų. Nes dabar emigrantas pinigus čia arba siunčia per siuntas, arba vežasi grynaisiais. Automobiliu važiuodami prieš Naujuosius ir kitokiais būdais tuos pinigus atsiveža. Taigi mes automatiškai neteksime kokios nors dalies.

Juo labiau kad, pvz., jaunas žmogus, uždirbęs pinigų Airijoje ar kitoje šaly, tikrai pagalvos, ar jam reikalingos tos problemos. Nes jam reikės turėti sąskaitą čia, Lietuvoje, įnešti į sąskaitą pinigus, kažkam mokėti oficialiai, o bankai automatiškai iš to tikrai pasipelnys. Padėti pinigus ir atlikti pervedimą kainuoja, atidaryti sąskaitą irgi kainuoja. Žmonės susimąstys, ar jiems reikalingos tokios problemos. Manau, kad nemaža dalis tų investicijų liks nebe Lietuvoje, o Londone, Airijoje ir t.t. Manau, šis aspektas bus pats baisiausias ekonomikai.

Pažvelkime į kitą dalyką. Pvz., mūsų statybininkai, kurie už darbą ima grynaisiais ir jų neįtraukia į apskaitą. Ir ką dabar tam statybininkui daryti? Jeigu dar likusį gerą tinkuotoją, gerą mūrininką, kuris teikia paslaugas čia, Lietuvoje, ir kuris turi galimybę tą patį daryti kad ir išvažiavęs į Norvegiją, Švediją ar Airiją, mes užspausime ir jis nebeturės galimybės čia verstis, automatiškai jam bus daug paprasčiau apsispręsti išvažiuoti ten. Ir tų specialistų Lietuvoje liks dar mažiau, nors mes jau ir dabar turime problemų dėl jų trūkumo. Tai dar vienas aspektas, kuris privers tuos žmones bėgti iš šalies.

Dar kitas dalykas dėl smulkaus verslo, dėl turgų. Pvz., net ne visi regionai turi bankų skyrius. Jūs man paaiškinkite, kaip nusipirkti automobilį Pagėgiuose šeštadienį. Ką man padaryti? Pagėgiuose net ir pirmadienį jo nenusipirksi. Nes Pagėgiuose nėra bankų skyrių. Paskutinis banko skyrius, kuris ten buvo, - „Snoro“ banko.

Pagėgių miesto savivaldybė važiuoja į Tauragę atlikti pervedimų. Jau net nešneku apie tai, kaip reikės ūkininkui nuvažiavus pas kaimyną ūkininką už tuos 3 tūkst. eurų nusipirkti kad ir šieno pjovimo įrangą. Ką jis, kaip juridinis asmuo, gali nusipirkti už tuos 3 tūkst. eurų? Bus begalė problemų. Ypač tiems smulkiesiems. Mes, miestuose gyvenantieji, žinoma, to net nepajusime.

Aišku, iki šiol nė vienas bankas neuždirbo jokių pinigų, jeigu kažkas turguje nusipirko mašiną, jeigu ūkininkas kažkam pardavė grūdų maišą ar smulkus prekeivis pardavė mėsą turguje. Bankai iš to neuždirba. O smulkusis verslas yra labai didelė rinka.

Tikrai ne tokiomis priemonėmis reikia mažinti šešėlinį verslą. Čia tas pat kaip ir vaiko auklėjimas. Jokiais griežtais draudimais vaiko tinkamai neišauklėsi. Mes gyvename kitame amžiuje, taigi ir priemonių, manau, galime rasti kitokių.

G.JAKAVONIS: Bankai, kaip verslas, turi išskirtinę vietą mūsų valstybėje. Ar jums neatrodo, kad mes, priimdami tokį sprendimą ir Seime nepasakydami „ne“, tampame jų marionetėmis?

K.GLAVECKAS: Atrodo, jomis tapome.

G.JAKAVONIS: Kodėl taip nutiko?

K.GLAVECKAS: Pirmas dalykas - ekonominis. Beveik 96 proc. visų bankuose laikomų pinigų yra skandinaviškų bankų sąskaitose. Vadinasi, tie aktyvai yra „Danske“, „Swedbank“, SEB bankuose. Lietuviškuose bankuose, tokiuose kaip Medicinos, arba kredito unijose yra 2-3 proc. pinigų. Tam tikra prasme politiškai sunku bankininkams ką ir sakyti, nes natūralu, kad tas, kuriam paskolinai, turi šiokią tokią įtaką.

Antras dalykas, į kurį kolegos taikliai atkreipė dėmesį, - bankai iš tikrųjų daro didžiulį spaudimą tais instrumentais, kuriuos turi. Pvz., bankomatų, kurių Lietuvoje yra keli tūkstančiai, išgryninimo mokestis gali siekti 1-2 proc. O jeigu turite 200 arba 100 eurų kupiūrą ir jos nepriima parduotuvė, einate į banką iškeisti į smulkesnes. Bankas už tą paslaugą paims 1 proc. Tai yra visiškas absurdas. Iš tokių dalykų jie ir susigraibo tą milijardą. Didžiulį pelną, kuris juos labai tenkina.

Bankai tikrai tapo kitokie. Klasikinis bankas turėtų gyventi iš to, kad skolina ir moka palūkanas. Tai yra iš skirtumo tarp gaunamų ir mokamų palūkanų. Deja, šita banko veiklos dalis tesudaro tik 30 proc. Visa kita dalis - mokesčių administravimas ir rinkimas. O, pvz., tų struktūrų, kurios galėtų sudaryti konkurencinę aplinką, tokių kaip „Olifėja“, atsiskaitymų nuošimtis yra labai menkas.

Bankai iš esmės turi visus mūsų išteklius ir beveik visas tas galias, kurios jiems reikalingos, ir Europos Sąjungos pritarimą. Bazelio konvencija ES leido sugriežtinti reikalavimus dėl bankų rizikos, jų likvidumo, o jie tuo pasinaudojo. Pvz., Vokietijoje yra minusinės palūkanos, obligacijų palūkanos ten taip pat minusinės. Pas mus dabar nulinės palūkanos. Galima sakyti, vyriausybiniai vertybiniai popieriai arba obligacijos platinami už 0,6 proc. Tiesa, pas mus dabar vyksta defliacija. Bet vis tiek metinė infliacija bus 1,5 proc. Kitaip sakant, mes visi jau tiesiogiai prarandame pinigus.

G.JAKAVONIS: Kai buvo steigiamos kredito unijos, buvo kalbama, kad nedideliuose miesteliuose atsiras bankams atsvara. Neatsirado...

K.GLAVECKAS: Matote, kai tik atsirado šiokia tokia atsvara, iš karto buvo apribota jų rizika, sugriežtinti visi reikalavimai. Ir liko centrinė ir vos kelios unijos. Be to, kai kurios iš jų tikrai neatsakingai valdė išteklius.

Unijos pradėjo elgtis kaip „Snoro“ ar Ūkio bankai - išdavė kreditų visiškai be užstato arba užstatai buvo simboliniai. Tai buvo pagrindas Lietuvos bankui apriboti finansinių įstaigų veiklą, sugriežtinti jų priežiūrą. Dėl to blogosios unijos užsidarė, o likusios užima tik
2 proc. rinkos. Ir jos įtakos ekonomikai nedaro.

G.JAKAVONIS: Buvo dvi puikios progos, kai krito „Snoras“ ir Ūkio bankas, steigti valstybinį banką. Kodėl mes patys negalime sukurti atsvaros užsienio bankams?

R.MARKAUSKAS: Matyt, mes, lietuviai, nemokame tvarkyti savo pinigų. Norime, kad kas nors iš šalies ateitų ir mums uždėtų apynasrį.

G.JAKAVONIS: Nemokame ar turime kažkokį kompleksą?

R.MARKAUSKAS: Matyt, kompleksą. Skandinavai turi seną tradiciją, įstatymus, patyrimą. Jie perkėlė veiklą pas mus į Lietuvą, ir kol kas jiems neblogai sekasi. Į Biudžeto ir finansų komitetą juos tikrai kviečiame - ir bankininkus, bankų vadovus, asocijuotų struktūrų vadovus - ir bandome kariauti. Bet šiandien juos palenkti sudėtinga. Sklando mintis kurti savo banką, bet kol kas kalbų lygiu.

K.GLAVECKAS: Dėl ekspertų. Pažiūrėkite į laikraščius, žurnalus, televiziją - iš esmės ekspertai yra bankų.

R.MARKAUSKAS: Kurie diktuoja visai mūsų ekonomikai.

G.TAMOŠIŪNAS: Yra didelis didelių bankų lobizmas. Kas suteikia paskolas valstybei? Iš esmės trys patys didžiausi bankai. Dažniausiai kai kuriais atvejais jie konsoliduojasi. Pvz., Vilniaus miesto skola. Jie susijungę į tam tikrą konglomeratą, netgi jau daro įtaką politikai. Jie gali restruktūrizuoti skolą, jeigu, pvz., yra meras, kuris jiems patinka. Nerestruktūrizuoti, jeigu meras jiems nepatinka. Jų valdyba priima sprendimą. Taigi šiuo požiūriu galima įžvelgti vienokių ar kitokių didelių įtakų politikoje.

G.JAKAVONIS: Vis dėlto grįžkime prie to, ar įvedus atsiskaitymus be grynųjų pinigų staiga išnyks šešėlis.

V.GAILIUS: Ir iki šiol egzistavo grynųjų pinigų atsiskaitymo kontrolės mechanizmai. Jie numatyti Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme. Dabar svarstomas teisinis reglamentavimas įneš papildomų abejonių ar nežinios, sumaišties į esamą nusistovėjusią teisinę aplinką, nes Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo nuostatos yra labai aiškios, yra numatyti mechanizmai, įgyvendinti poįstatyminiai teisės aktai ir šita sistema veikia jau 10 metų, ji numato ir įpareigoja visas finansų įstaigas teikti duomenis apie atsiskaitymus grynaisiais pinigais, apie įtartinas neįprastas operacijas, ir šita informacija yra teikiama, apdorojama, vertinama, yra numatyti transakcijų sulaikymo terminai, galimybės, veikia patikrinimo mechanizmai.

Šis naujas teisinis reglamentavimas 2011 metais teikiant Vyriausybei pasiūlymus buvo kaip bendras paketas, bet įgyvendinti irgi tiko. Šiandien mes turime grynųjų pinigų kontrolės mechanizmo, gabenant juos per vidinę Europos Sąjungos sieną, teisinio reglamentavimo idėją. Šitas teisinis reglamentavimas buvo nulemtas tam tikrų teisinių tyrimų, kai pinigai buvo išgryninami kitose valstybėse ir po to gabenami per sieną. Mes turime teisinį reglamentavimą gabenimo per išorinę Europos Sąjungos sieną ir šita suma, kurią leidžiama įvežti iš trečiųjų valstybių į Lietuvos teritoriją, yra 10 tūkst. eurų. Mes neišnaudojame 5 tūkst. eurų ribos. Tai vėl neatitiktis, kaip ir pinigų plovimo ar teroristų finansavimo prevencijos atveju. Jeigu ta suma viršys ir vieną, ir kitą, abiem atvejais eis pranešimai, paskui bus tam tikri administravimo veiksmai. Per svarstymus aš tuos klausimus uždaviau įstatymo autoriams. Atsakymo nebuvo, buvo daugiau abejonių. Tai ar bus pasiekti tikslai? Abejoju. Ar bus papildomų įpareigojimų verslui? Net neabejoju. Ar bus tame kontekste papildomų įpareigojimų bankams?

G.JAKAVONIS: Ar patys bankai sąžiningai visą laiką elgiasi?

V.GAILIUS: Kad skaidrumo nėra, tai rodo tyrimai dėl Ūkio ir „Snoro“ bankų valdymo, padarytos didelės žalos valstybei. Šie tyrimai yra grindžiami surinktais faktiniais duomenimis. Ne kartą šių bankų atžvilgiu taikytos sankcijos už Pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimus įrodo, kad nėra viskas taip gerai.

K.GLAVECKAS: Noriu pasakyti, kad bankų nesąžiningumas buvo viena iš 2008 m. finansų krizės priežasčių. Pvz., „Lehman Brothers“ net trilijoną dolerių praganė.

G.JAKAVONIS: Norėčiau tokį paskutinį tašką padėti - visi šitie paminėti bankai į Lietuvos biudžetą sumoka 5 tūkst. litų per metus.

K.GLAVECKAS: Priminsiu, kad didžiausia problema yra tai, kad 60 proc. banko pajamų yra nebankinės pajamos, o ir iš tų likusių pusę jie dar skolina motininiams bankams savo šalyse. Bet juk banko pagrindinė paskirtis yra skatinti ekonominį verslą.

G.TAMOŠIŪNAS: Kodėl bankai nori turėti tuos pinigus savo sąskaitose? Todėl, kad bankas visada likutį sąskaitos, nesvarbu, tu leidi ar neleidi, turi galimybę investuoti. Atkreipkite dėmesį į paprastą dalyką, kad kiekvienai kortelei, kurią turi žmogus, numatytas limitas, kiek pinigų per dieną galima išleisti. Nesvarbu, kad tai yra tavo asmeniniai pinigai. Tarkim, 50 tūkst. eurų padėjai į savo sąskaitą ir nors tai tavo pinigai, tik jie elektroniniai, bankas neleidžia iškart jų visų pasiimti. Ar žinote kodėl? Todėl, kad tuos pinigus naudoja. Jis juos naudoja už dyką ir jums nieko nemoka. Pagal kai kurias sutartis jie moka kažkokį procentą už likutį kortelėse, bet dabar manau, kad nieko nemoka. O tai labai didelės pajamos, apie kurias niekas nešneka.

G.JAKAVONIS: Bankas užblokavo mano kortelę, negalėjau ja pasinaudoti užsienyje. Nuėjau pas banko valdytoją. O jis ir sako: „Tai kad veikia, - Lietuvoje, prekybos centre, vakar pirkote tą aną.“ Kaip banko valdytojas gali tiek žinoti? Kur žmogaus privatumo ribos? Jau ne tik mobilieji telefonai kontroliuojami. Amerikoje kalbama apie privalomus čipus. Ar tai nėra sudedamoji sekimo ir visiškos kontrolės dalis?

V.GAILIUS: Čia jokia paslaptis. Bankai jūsų informacijos neskleidžia. Jūsų sąskaitos judėjimus atskleisti gali tik teismo leidimu.

K.GLAVECKAS: Bet mes dabar svarstome įstatymo pataisą, kuri leidžia ir tas ribas išplečia. Ir inspektoriai, ir teismų vykdytojai, ir antstoliai, ir notarai galės...

Daugiau informacijos rasite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“