Liaupsės Daliai Grybauskaitei

Ruošti vietą paminklui?

Tetrūksta apskelbti kadenciją baigiančią prezidentę Turkmenistano pavyzdžiu „lietuvbaše“, Kazachstano pavyzdžiu pervardinti Vilnių „Dalsultan“ ir gyvai esant pastatyti paminklą Lukiškių aikštėje? Nors knyga ir filmas - taip pat kaip du paminklai.

Ištraukos iš viešų D.Ulbinaitės pasisakymų, paaiškinančių knygos atsiradimo priežastis - „likimas lėmė dirbti šalia pasaulinio kalibro lyderės“, „kad kiekvienas įgytume drąsos gyventi sąžiningiau, kad pradėtų sveikti pataikavimo, godumo ir baimės susargdintos smegenys“, „gyvenimas prie Grybauskaitės buvo pilnas netipinių sprendimų, nepaaiškintų aplinkybių, netikėtų atomazgų ir charakterio ypatumų, kitokio vadovavimo stiliaus ir retorikos“.

Knygos parašymo priežastys skamba kiek dviprasmiškai. Pirma, pasaulinės lyderystės kalibras nustatomas palyginimo būdu. Tačiau nėra žinių, jog D.Ulbinaitė būtų dirbusi ir kitų valstybių prezidentų patarėja.

Antra, kas yra kitoks vadovavimo stilius, jei D.Ulbinaitė su kitais prezidentais nedirbo, todėl ir jų vadovavimo stiliaus nepatyrė. Trečia, kaip visuomenė gali pasveikti nuo pataikavimo, jei knyga „Nustokite krūpčioti. Prezidentė Dalia Grybauskaitė“ yra atvirai pataikūniška. Tokia pat pataikūniška, kaip ir garsioji, „slaptoji“ VSD pažyma. Kadaise nuskriejusi žiniasklaidai.

Yra ir kitokia knyga

Žinoma publicistė Rūta Janutienė yra 2013 m. išleidusi knygą „Raudonoji Dalia. Nuslėpti Dalios Grybauskaitės biografijos faktai“. Knygą parašyti paskatino viena aplinkybė. Tuo metu TV-3 dirbusi R.Janutienė ketino savo laidoje pakalbėti apie baltąsias dėmes prezidentės biografijoje. Tačiau, jau paskelbus laidos anonsą, televizijos vadovybė atsisakė laidą rodyti. Greitu laiku darbo neteko ir pati R.Janutienė. Tačiau tai neatgrasė žurnalistės.

R.Janutienė visą surinktą medžiagą apie baltąsias dėmes D.Grybauskaitės biografijoje sudėjo į savo knygą. Joje faktiškai atskleistos visos D.Grybauskaitės biografijos paslaptys. Kas buvo jos tėvas Polikarpas Grybauskas, kaip dirbo Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, kada, kariaudama savo „mažuosius karus“, pasitraukė iš Mykolo Burokevičiaus komunistų gretų.

Dėl šių atskleistų ne itin malonių paslapčių R.Janutienė tapo D.Grybauskaitės pataikūnų prieše. Nes pataikūnai - patys uoliausi kitaminčių apkiauksėtojai. Tol gins savo poną ar ponią, kol patys iš jo naudos turės. O ponui ar poniai nusilpus, praradus įtaką, pirmieji nusispjaus. Ir dar buvusį poną apkiauksės. Dums ieškoti kitų ponų. Kodėl taip yra?

R.Janutienės šis klausimas nenustebino. Atsakė iškart: „Lietuviai mokėsi laižyti „subines“ penkiasdešimt metų ir tas instinktas persidavė jaunesnei kartai. Ulbinaitė yra jaunesnės kartos atstovė. Galėjo liežuvį naudoti kitiems dalykams. Man bjauriausia, kad jauni žmonės, užaugę nepriklausomoje Lietuvoje, savo mentalitetu gramzdina Lietuvą į sovietmetį. Ulbinaitės pasirinktas žanras yra nieko naujo. Nueikite į Martyno Mažvydo biblioteką, pakelkite sovietinių laikraščių - „Tiesos“, „Komjaunimo tiesos“, „Pravdos“ - komplektus ir rasite tą patį. Tą pačią retoriką iš sovietmečio!“

Po penkerių metų ji grįš

Tačiau D.Ulvydo, D.Ulbinaitės karta to sovietmečio faktiškai nepatyrė. 1990 metais dar buvo paaugliai. Nei „Tiesos“, nei „Pravdos“ neskaitė. Iš kur toks noras pataikauti?

Suprantu, jog autoritarinėms valstybėms būdingas asmens kultas. Pavyzdžiui, kai sovietinis Komunistų partijos generalinis sekretorius Nikita Chruščiovas jau buvo nuverstas, to nežinoję Lietuvos kino teatrai dar kelias dienas prieš kiekvieną meninį filmą sukdavo Chruščiovą garbinančią dokumentinę juostą „Mūsų Nikita Sergejevičius“. Chruščiovas medvilnės lauke, Chruščiovas prie kukurūzų, o už kadro diktorius skelbia liaupses. Tetrūksta, kad D.Ulbinaitei ar D.Ulvydui būtų paskirtos nacionalinės premijos už viso gyvenimo šalia Dalios nuopelnus.

Kodėl mūsų karta, daugiau patyrusi sovietmetį, turi savyje mažiau Azijos, labiau europietiški nei jaunesnė karta?

„Mes, mūsų karta, laimingi buvome, nes buvome ant barikadų, buvome prie Nepriklausomybės atgavimo ištakų, - priminė R.Janutienė. - Mes „makaronų kabinimui“ priešinomės. Bet išaugo karta, kuriai „makaronų kabinimas“ patinka. Nes nauda yra. Duoda „babkių“, įtaiso į gerus, šiltus darbelius. Bet gyveni, žmogau, tik vieną kartą, o sulindęs į „subinę“ juk šviesos taip ir nepamatai.

Netikiu, kad D.Grybauskaitė ramiai sėdės savo Bajoruose. Gal po penkerių metų vėl grįš į prezidentūrą ar premjere taps. Tačiau visame tame jos garbinime slypi komizmas. Po aukštosios partinės mokyklos baigi savo prezidentinę kadenciją ir vėl psichologiškai grįžti.... į tą pačią aukštąją partinę mokyklą! Į tą patį mentalitetą!

Man net jos gaila, kad ją tokie liaupsinimai „veža“. Pavyzdžiui, Sekmokas (buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas - aut. past.) dokumentiniame filme giria, kad Grybauskaitė išvijo iš Lietuvos slibiną. Tai yra „Gazpromą“. O Lietuva iš „Gazpromo“ ir dabar gamtinių dujų nuperka daugiausiai.“

Situaciją komentuoja žurnalistas, teatro kritikas Valdas VASILIAUSKAS:

Kalbėti apie filmo „Valstybės paslaptis“ meninę vertę būtų įžeidu menui. Aš dešimt metų dirbau, viename kabinete sėdėjau su pasaulinio lygio kino kritiku, šviesios atminties Sauliumi Macaičiu. Tai jis tokius režisierius vadindavo kino narkomanais.

Tas filmas yra valdančiosios politinės daugumos, jų nuomonės vizualizacija šiuolaikinėmis skaitmeninėmis technologijomis. Tai vienos tiesos filmas, nieko bendro neturintis su Lietuva ir realiu gyvenimu.

Tai nėra filmas apie Dalią Grybauskaitę. Tai filmas apie Grybauskaitės įvaizdį. Dalia Grybauskaitė čia paversta Lietuvos angelu sargu. Tik dar gyva, bet iš kur nusileido, kokios to angelo silpnybės - neaišku. Tiesa, vieną silpnybę pasakė pati - mėgsta pavalgyti. Kaip ir jos vienas mylimiausių ministrų, kuris buvo ir vienas iš keturių filmo „Valstybės paslaptis“ moderatorių. Pirmas - profesorius Vytautas Landsbergis, antras - Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas Egidijus Kūris, trečias -buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas, o ketvirtas - užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Jis pasakė, kad tokios prezidentės galėtų pavydėti visi. Tokią prezidentę galėtume paskolinti Ukrainai. Ir sulaukė žiūrovų salėje audringų plojimų. Nors tai ukrainiečių įžeidimas. Tik Stalinas ir į jį panašūs „skolino“ prezidentus kitoms šalims.

O Sekmokas pagyrė, kad prezidentė išvijo iš Lietuvos „Gazpromą“, nors pats „Gazpromas“ iki šiol nežino, kad yra išvytas. Toliau tiekia Lietuvai dujas. O po 50 m., kas nors žiūrės šį filmą ir manys, jog parodyta tiesa...

Grybauskaitė pirmos kadencijos pradžioje skelbė kovą su oligarchais, verslo, energetikos monopolijomis, o pati sukūrė labai galingą politinę monopoliją. Visi kiti, kas tai politinei monopolijai nepritaria, laikomi apgailėtinais. Pateikiama, jog kas prieš Grybauskaitę, tas prieš Lietuvą. Ir dėl tokios nuomonės net neprotestuoja mūsų intelektualai. Jeigu tokių Lietuvoje dar likę.