Lietuvos demokratija - valdoma

- Atsimenu jus Sąjūdžio laikais - trisdešimtmetį jaunuolį, kalbantį apie žaliųjų idėjas, ekologiją... Sąjūdis tiesiog nešte nusinešė jus į politiką... Ar dėl politikos nesijaučiate praradęs savęs, kaip mokslininko?

- Aukštasis išsilavinimas, disertacija, turimos branduolinės fizikos žinios mane ir nuvedė tuo keliu. Jei dar tiksliau - 1988 metų Černobylio įvykiai. Negalėjau tylėti žinodamas, kad valdžia slepia tiesą nuo mūsų, siunčia žmones į tikrą mirtį. Dirbdami Fizikos institute mes žinojom, kokios pasekmės Lietuvoje. Negalėjau tylėti, todėl birželį spaudoje pasirodė trijų straipsnių ciklas apie Černobylį ir Ignalinos atominės elektrinės būklę. Tai buvo mano visuomeninės veiklos pradžia.

Savęs neapgausi, praėjus penkeriems metams darbo ne mokslo srityje, kvalifikaciją praradau, o ir grįžti nebuvo kur.

- Na, taip. Tačiau šiandien, kai politikoje esate pamatęs daug purvo, nesąžiningų žaidimų, intrigų ir grėsmių, nesigailite, kad tiesiog nelikote moksle, kur daugelio nemalonių dalykų būtumėte taip ir nesužinojęs. Juk būtų lengviau gyventi?

- Atgimimo laikotarpiu purvą pylė mažiau žmonių, dabar ištobulėjo technologijos... Su žmonėmis bendravome atvirai, susitikimuose, kūrėme “Sąjūdžio žinias”, dirbome, o žmonės mus vertino pagal darbus ir siekius.

Purvas, apkalbos ir visa kita pradėjo veržtis per kraštus tada, kai Sąjūdis atėjo į valdžią, kai konkretūs žmonės gavo konkrečius postus ir pradėjo priiminėti asmeninius sprendimus, be bendrų siekių, atsirado ir konjunktūriniai siekiai.

- Užsiminėte apie “Sąjūdžio žinias”. Iš arti matėte ir pirmuosius “Respublikos” žingsnius. Ar Vitas Tomkus tikrai pavogė laikraštį iš Sąjūdžio, kaip kai kurie teigia?

- Vienareikšmiškai - nepavogė. Spekuliatyvinės kalbos kilo dėl to, kad Vitas Tomkus nepakluso Sąjūdžio vadovybės spaudimui publikuoti tik jai priimtinus tekstus. Ko gero, esu glaudžiausiai susijęs su šiais reikalais. Pirmiausia “samizdato” pavidalu atsirado “Sąjūdžio žinios”, kiek vėliau Romualdo Ozolo nuopelnu atsirado “Atgimimas”. Ne tik “Respublikos”, bet ir “Sąjūdžio žinių”, “Atgimimo” santykiai su Sąjūdžio vadovybe klostėsi nevienareikšmiškai. V. Tomkus siekė nepriklausomos žiniasklaidos, o Sąjūdžio tarybos pirmininkas V.Landsbergis tiek “Atgimime”, tiek “Respublikoje” siekė ir išskirtinio dėmesio sau. Čia ir glūdi konflikto esmė. Tai patvirtina ir faktas, kad negirdime V.Landsbergio priekaištų “Atgimimui”, bet girdime juos “Respublikos” atžvilgiu. “Atgimimo” redaktorius R.Ozolas ne kartą pasakydavo saviškiams - spausdinkite tai, ką pateikė V.Landsbergis, o V.Tomkus buvo labiau žurnalistas, o ne politikas. Gaila, kad šiame konflikte nugalėjo emocijos...

Mėginau Vitą Tomkų su Vytautu Landsbergiu sutaikyti 1989 metų gruodį Maskvoje antrajame liaudies deputatų suvažiavime, “Maskvos” viešbutyje, kur sėdome trise susitarti dėl kompromiso. Kompromisas jau veik buvo pasiektas, bet Vytautas Landsbergis apsimetė užmigęs ir tema liko nebaigta. Gaila, kad tuo nesibaigė konfliktas, kuris nebuvo naudingas nei V.Landsbergiui, nei V.Tomkui, nei Sąjūdžiui, nei “Respublikai”.

Nepaisant kai kurių veikėjų požiūrio, “Respublikos”, kaip dienraščio, pasirodymas buvo esminis to meto įvykis - iki tol teegzistavo sovietų režimui lojalūs dienraščiai. O jų tiražai buvo milžiniški (“Tiesos” - apie 400000 egz.). Spauda buvo vienas pagrindinių Lietuvos komunistų partijos išsilaikymo šaltinių. Todėl “Respublikos” atsiradimas buvo milžiniškas iššūkis tarybinei sistemai. Labai džiaugiuosi prisidėjęs prie “Respublikos” įkūrimo ir linkiu jai visada likti vertai Sąjūdžio vardo.

- Per tą laiką, kol jūs buvote pasitraukęs iš politikos, politinės kovos taisyklės dar labiau sunuožmėjo. Šiandien politika tampa pavojingu gyvybei žaidimu?

- Politika gyvybei buvo pavojinga ir tada. Pradedant mano automobilio persekiojimu, milicijos bandymu susemti, žiaurus mano sumušimas netrukus po Kovo 11-osios Akto paskelbimo... Tokių epizodų netrūko ir iki mano “skyrybų” su Vytautu Landsbergiu (vėliau tai buvo paversta valstybine paslaptimi), tačiau po 1992 m. ne juokais nerimavau, kad galiu būti nugnybtas kaip per daug žinantis. Nemanau, kad atsitiktinumu buvo tuo laikotarpiu mano žmonos, o vėliau ir vyresniosios dukros užpuolimas.

Matot, anuomet įsiutinau daug žmonių, neleisdamas jiems užsidirbti iš tarpvalstybinio ginklų sandorio - dėl to buvau V.Landsbergio komandos išvadintas kagėbistu, išdaviku ir taip toliau... Kam anuomet sutrukdžiau - šiandien sėkmingai įgyvendinama dangstantis net įstatymais. Taip buvo su “Williams”, su dujomis, o dabar jau ir su elektros energija...

- Kitaip tariant, per dvi dešimtis metų politinės partijos sėkmingai ištobulino nusikalstamos veiklos sistemą ir šiandien ją legalizuoja?

- Tuo metu, kai atkūrėme nepriklausomybę ir atsivėrė sienos su Vakarais, prisiminkime, koks buvo ekonominis skirtumas tarp Rytų ir Vakarų. Milžiniškas. Tad pagalvokit, už kokius grašius galima buvo pirkti politikus ir kaip jiems buvo sunku atsilaikyti prieš tas pagundas. O per tą laiką tiesiog ištobulėjo metodikos ir išaugo sumos.

Praėję metai buvo Sąjūdžio jubiliejiniai metai. Gražiuose renginiuose susitikome, pasikalbėjome su tais žmonėmis, su kuriais kitados dirbome Sąjūdžiui. Pasirodo, ne aš vienas pastebiu, kas vyksta, ne man vienam nepatinka oligarchinis monopolijų įtvirtinimas mūsų šalyje. Ir ne man vienam neapsiverčia liežuvis sakyti, jog viskas Lietuvoje yra gerai, skaidru ir gražu. Lietuvos demokratija yra valdoma. Ir metas tai pripažinti tiesiai ir garsiai. Valdoma pirmiausia pinigais, rinkimų mechanizmais, o tada jau ir administraciniais svertais. Didžiosioms šalims, įmetus į tokią nedidelę šalelę dideles sumas, labai lengva valdyti visus šalies procesus.

- O į kurią pusę tos valdymo virvutės veda - į Rytus ar į Vakarus?

- Ir ten, ir ten. Rytų ryšius paveldėjome iš tarybinių laikų, o Vakarai netruko mus pastebėti, susirasti ir suprasti, kad iš mūsų galima turėti naudos. Tada prasidėjo “ekskliuzyvinės” sąlygos mūsų išeivijos ir kitų asmenų verslams Lietuvoje... Žodžiu, politika - jau seniai prekybos objektas.

- Iš teisybės, Lietuvoje jokių kairiųjų ir dešiniųjų nėra? Politiniai mūsų partijų įsitikinimai priklauso tik nuo kapitalą žarstančio “šeimininko”?

- Iš esmės - taip. Todėl ant dešiniųjų dar labiau pykstu nei ant kairiųjų. Juk kairieji (nors Lietuvoje vykdė dešiniąją politiką) tautai bent jau asocijuojasi su komunistais, nomenklatūra ir savotišku sąžinės supratimu, o dešinieji juk skelbiasi esą politinių kalinių, tremtinių, visų patriotiškai nusiteikusių ir nepriklausomybės lūkesčiais gyvenančių žmonių idėjų gynėjai. Mano galva, išnaudoti, spekuliuoti šių žmonių jausmais yra dvigubai amoralu.

- Jeigu štai aš mostelėčiau burtų lazdele ir suteikčiau jums neribotą valdžią Lietuvoje, kaip ir ką pultumėte tvarkyti, gelbėdamas šalį?

- Visų pirma, žmogus, kuriam tauta paskiria atsakingą postą, turėtų jausti asmeninę atsakomybę. Neturėdamas tokio požiūrio, žmogus neturėtų siekti valdžios. Dar 1988 m. liepos 9 d. mitinge, kalbėdamas miniai žmonių, supratau, koks galingas gaivalas yra minia ir koks tas gaivalas paveikus - valdyti minią labai lengva. Tai patyręs pasijutau nejaukiai - supratau, kad leisti sau vesti paskui save minią galima tik jei tai darai veik antžmogiškai atsakingai. Juk minią galima nuvesti ir suvedinėti tavo asmeninių sąskaitų. Ar gali būti kas baisiau?

Tiesa, politika - kompromisų menas. Bet šios dienos Lietuvos politikai linkę daryti kompromisus su sąžine. Tai nedovanotina.

Todėl pirmiausia reikėtų pradėti nuo politikų požiūrio. Toliau galima pasiremti ir išbandyta praktika - kai kuriose Pietų Amerikos valstybėse viešai skelbiama informacija apie valstybės tenderius ir jų pateiktas sąlygas. Tai jau savaime drausminantis dalykas. O pas mus kas? Privatizavimo sutartys yra valstybės paslaptis. Lietuviškas turtas parceliuojamas pusvelčiui ir niekas apie tai negali kalbėti. Tokius nesąžiningus sandorius turi nagrinėti teismai.

- O teisinės struktūros nedalyvauja tame pačiame žaidime kaip ir politikai?

- Na, kokią jau turim teisinę struktūrą, tokią turim. O pridėjus dar ir mūsų šalies finansinę situaciją, kapitalą, “gyvenantį” užsienyje... Visa tai yra faktai, su kuriais reikia skaitytis priimant sprendimus.

Mano pirmasis sprendimas - viešumas. Viešumas yra kontrolė. Tiek valdžios, tiek pačios žiniasklaidos. O visa kita priklausytų nuo tautos palaikymo. Kad būtų toks palaikymas, visuomenės interesas ir noras dalyvauti valstybės procesuose - būtinas patriotinis jaunimo auklėjimas ir tikros, nenutylėtos istorijos mokymas. Tautą reikia auginti... Kaip pažadinti žmones? Trūksta dviejų dalykų - mūsų šalyje nesukurtas vidurinis ekonominis sluoksnis, kurio žmogus - ekonomiškai nepriklausomas ir laisvas reikšti savo valią, nesukurtos sąlygos egzistuoti visuomeninėms organizacijoms. To, beje, galima pasimokyti iš Europos Sąjungos, kuri savoms tiesoms brukti meta didžiulius pinigus, o mūsų bado kankinama visuomenė juos praryja ir ima šokti pagal jų dūdelę. (Juokiasi.)

Esant aktyviai visuomenei, valdžiai sunkiau savivaliauti.

Beje, keisčiau ir pačią politinę sistemą. 55-asis Lietuvos Konstitucijos straipsnis sako, kad Seimo nariai renkami tiesioginiu būdu. Konstitucija nenumato rinkimų per partijų sąrašus. Kodėl nesilaikome Konstitucijos?

Jei būtų nuspręsta palikti partijų sąrašus, reikia sistemą apgalvoti taip, kad išrinktasis jaustųsi dėkingas ne partijos vadovybei, o iš tiesų dirbtų partinį darbą vietoje, kur visuomenė galėtų pamatyti jo dirbamus darbus ir vertinti juos.

- Kuris iš valstybės pareigūnų yra veiksniausias mūsų šalyje? Prezidentas, Seimo pirmininkas, premjeras?

- Daugiausia svertų savo rankose turi tas, kas valdo finansus - be abejo, premjeras. Stiprus premjeras galėtų būti ledlaužis situaciją keičiant. Prezidentas taip pat turi galios - nes jis yra žmonių išrinktas.

- O susivieniję Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai negalėtų tapti dar viena, nepriklausoma nuo jokių politinių bei finansinių struktūrų jėga?

- Visuomeninis judėjimas, manau, bręsta - tai tik laiko klausimas. O signatarai... Dalis jų tebėra aktyvioje politinėje veikloje. O kiti - įpratinti tylėti. Tai ir rentos, ir kiti išimtiniai dalykai. Praktiškai signatarų klubas tapo biudžetine įstaiga. Labiau matau save Sąjūdžio iniciatyvinės grupės veikloje - ketinu būti valdžios sprendimų žmonėms išaiškintojas, reikalaujantis iš valdžios atsakingų sprendimų prieš visuomenę ir prieš žmones.

- O jūsų verslui tai nepakenks?

- Ne jūs pirmas perspėjate. Pagyvensim - pamatysim. Tačiau aš tikiu, kad Lietuva iš situacijos išsikapstys, jei tik kapstysis, jei tik supras, jog būtina kapstytis. Antraip kurių gi velnių mes čia su jumis kalbamės?

Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita".