Lygiai prieš 90 metų duris atvėrė Lietuvos bankas, o po visą Lietuvą išsibarsčiusios iždinės pradėjo keisti tuo metu apyvartoje cirkuliavusius auksinus į lietuvišką nacionalinę valiutą - litus. Įdomus sutapimas, kad prieš 20 metų, 1992 m. spalio 1 d., nacionalinė pinigų sistema buvo atkurta iš naujo - įvesti talonai.
Vos netapo muštiniu
Šiandien mažai kas žino, kad 1918 m. susikūrus Lietuvos Respublikai jos piniginį vienetą iš pradžių siūlyta vadinti muštiniu. Tačiau netrukus įvykusi Vyriausybės krizė privertė atidėti Lietuvos banko steigimą ir nacionalinių pinigų įvedimą.
Lito tėvu vadinamas pirmasis Lietuvos banko vadovas prof. Vladas Jurgutis. Tačiau, kaip „Respublikai“ sakė Lietuvos banko Pinigų muziejaus direktorius Vidmantas Laurinavičius, prof. V.Jurgutis buvo paskirtas banko valdytoju likus kelioms dienoms iki lito įvedimo, o visą parengiamąjį darbą, sutarčių sudarymą, projekto rengimą ir derinimą atliko tuometė Finansų, pramonės ir prekybos ministerija.
„Profesorius V.Jurgutis litą „augino“, išlaikė jį stabilų, todėl jam ir prigijo lito tėvo vardas. O prie lito ištakų stovėjo tuomečiai finansų, pramonės ir prekybos ministrai Jonas Dobkevičius ir jį pakeitęs Vytautas Petrulis“, - dėstė V.Laurinavičius.
Pradžia - auksas iš Rusijos
Ne menkesni ir tuometės Užsienio reikalų ministerijos nuopelnai derybose su sovietine Rusija dėl karo nuostolių atlyginimo, nes būtent Rusijos pervesti 3 mln. aukso rublių ir buvo pagrindas Lietuvos centriniam bankui lito stabilumui užtikrinti. Iš Rusijos buvo pervesta apie 2,5 tonos aukso 10 rublių monetomis, kurių viena svėrė apie 8,4 gramo.
Valstybės pradžiai to visai pakako, nes pinigų kiekis apyvartoje nebuvo didelis. Be to, reikėjo labai skubėti, nes mūsų naudoti auksinai, vadinamosios vokiškos ostmarkės, pagal sutartį buvo leidžiamos į emisiją Vokietijos Rytų skolinamosios kasos iki tol, kol įsteigsime savo emisinį banką. Tokia sutartis buvo sudaryta, nes Lietuva iš Vokietijos buvo paėmusi daug paskolų.
„Auksinas arba ostmarkė buvo susieta santykiu 1 su 1 su Vokietijos marke. O Vokietijoje po karo buvo didžiulis ekonomikos nuosmukis, nedarbas, milžiniška infliacija. Todėl ir mūsų auksinas nuvertėdavo per dieną, - aiškino V.Laurinavičius. - Įsivaizduokite - jie didina tiražus ir siunčia mums beverčius popierėlius, o iš čia į Vokietiją veža arklius, karves, sūrius, pieną, grūdus - visa, kas vertingiausia. Tokia padėtis darė Lietuvai didžiulius nuostolius, žmonės nuskurdo“.
Pasitikėjo ne visi
Tačiau Lietuvos iždinėms pradėjus išdavinėti litus, gyventojai iš pradžių nelabai pasitikėjo nacionaline valiuta. Juk ištisos kartos gyvenimą nugyveno su stabiliu carinės Rusijos rubliu, ir daug kas galvojo, kad ši valiuta dar sugrįš, todėl keisti neskubėjo. Pasak V.Laurinavičiaus, Pinigų muziejuje demonstruojami rusiški banknotai iš lobio, rasto Alytaus rajone apie 1996-uosius.
„Tačiau nepasitikintys padarė didelę klaidą: nuo spalio 2 d. 1 litas buvo keičiamas į 175 ostmarkes arba auksinus, o po mėnesio - jau į 500. Pagal rinkos kainą. Neišsikeitusieji iki 1922 m. galo vieną litą gaudavo net už 850 auksinų. Jų vertė krito ir toliau, o iškeisti litai jau nebenuvertėjo“, - sakė V.Laurinavičius.
Pasaulis gerbė litą
Lietuva pagrįstai gali didžiuotis savo litu, nes jis buvo stabilus ir kotiruojamas užsienio biržose.
„Po lito įvedimo Lietuvos bankas laikėsi tokios politikos: neišleisti į apyvartą nė vieno lito, 100 proc. nepadengto auksu (0,150462 gramo už 1 litą) arba užsienio valiutomis. Jokia papildoma pinigų spausdinimo mašinėlė nebuvo įjungta“, - pasitikėjimo litu pagrindą įvardijo V.Laurinavičius.
Ūkiui vystantis, pinigų kiekis apyvartoje augo, bet didėjo ir aukso atsargos. Per 1931-1935 m. krizę jos buvo gerokai sumenkusios, bet paskui vėl smarkiai kilo, ir prieš pat sovietų okupaciją Lietuva turėjo apie 9,5 t aukso.
„Okupantai sunaikino visas nacionalinės valiutos atsargas Lietuvos banko saugyklose Kaune. Litas laikinai buvo paliktas cirkuliuoti kartu su rubliu, nuvertinus jį iki 90 sovietinės valiutos kapeikų, bet, pakliuvęs į bet kokią kasą, iš jos jau neišeidavo, - teigė V.Laurinavičius. - 1941 m. kovo 25 d. litai iš apyvartos išimti, o paskui per mėnesį tiesiog sudeginti. Litų kupiūrų liko tik pas kolekcininkus ar gyventojus, kurie juos laikė paslėpę tikėdamiesi, kad Lietuva išsivaduos“.
Auka dėl integracijos?
Pasak V.Laurinavičiaus, panašus likimas laukia ir mūsų šiandieninio lito, jeigu Lietuva, kaip vis dar žadama, įsives eurą.
„Litas - ne tik nacionalinė valiuta, tai yra ir nepriklausomybės simbolis, - teigė V.Laurinavičius. - Bet matome, kaip dabar ne viena valstybė atsisako dalies savo suvereniteto, aukoja jį dėl... na, gilesnės integracijos, turbūt. Nes ir pati ES sukurta integruojant visus politinius, ekonominius ir finansinius dalykus. Tik dėl to, bet jūs galvojate, kad vokiečiams nebuvo gaila savo markės? Priešingai - labai gaila“.
Jis teigė nuolat matantis, kaip nostalgiškai lankytojai iš užsienio žvelgia į Pinigų muziejuje demonstruojamą meninę kompoziciją - sieną, „sumūrytą“ iš „plytų“, sulipintų iš sunaikintų ES valstybių nacionalinių pinigų. Žmonės pagal spalvas atskiria, kuri plyta yra iš kokių markių, šilingų ar pesetų banknotų.
Paklaustas, ar mums negresia dar didesnis nusivylimas įsivedus į krizę įklimpusį ES piniginį vienetą, V.Laurinavičius atsiduso: „Kas gi tikėjosi, kad sulauksime tokios neaiškios situacijos. Gerai bus ar ne - nežinia, juk spręs politikai“.
Informacija
1930 m. pragyvenimo minimumas Lietuvoje buvo vidutiniškai 90 litų per mėnesį vienam suaugusiam žmogui. Brangiausi Lietuvos miestai buvo Šilutė, Klaipėda, Pagėgiai, Kaunas ir Šiauliai, pigiausi - Zarasai, Rokiškis, Šakiai, Utena ir Lazdijai. Juose tų pačių produktų kainos dažnai skyrėsi net ne dešimtimis, o šimtais procentų.
Pavyzdžiui, bulvių centneris Kaune kainavo 6 litus, Klaipėdoje - 5, Šiauliuose ir Panevėžyje - 3, o mažesniuose miestuose - tik 2 litus. Darbinio arklio, melžiamos karvės kainos svyravo nuo 250 iki 550 litų, kiaulės - nuo 65 iki 100 litų. Višta kainavo 5-6 litus didžiuosiuose miestuose ir 3-4 litus mažesniuose. Dešimties kiaušinių kaina buvo pusantro trys litai, litro pieno - 25-40 centų, grietinės - nuo vieno iki pustrečio lito.
Vyriškų batų porą Lietuvos miestuose buvo galima įsigyti už 25-35 litus, kostiumą - už 80 litų, moterišką suknelę - už 35 litus.
Didžiausius atlyginimus Lietuvoje, neskaitant privataus verslo, gaudavo aukščiausi valstybės pareigūnai. Respublikos prezidentui buvo mokamas 4 tūkst. litų mėnesinis atlyginimas, o reprezentacinėms išlaidoms, už kurias nereikėjo atsiskaityti, skiriama 1 tūkst. litų mėnesiui. Ministrams ir valstybės kontrolieriui buvo nustatytas 2,5 tūkst. litų mėnesinis atlyginimas, be to, reprezentacijos reikalams jie gaudavo po 400 litų per mėnesį neatsiskaitytinų lėšų.
Seimo nariams, be 900 litų mėnesinio atlyginimo, papildomai reprezentacijai buvo skiriama Seimo pirmininkui - 200 proc., vicepirmininkui ir sekretoriams - 50 proc. atlyginimo dydžio priedai neatsiskaitytinai.
Valstybės tarnautojai pagal jiems mokamo atlyginimo dydį buvo skirstomi į 20 tarnybos kategorijų. Pirmajai, arba mažiausiai apmokamai, kategorijai priklausė sargai, kiemsargiai, tarnai, vežėjai, valytojai, paprasti darbininkai. Jiems buvo nustatytas 150 litų per mėnesį pagrindinis atlyginimas.
Raštininkai, policininkai, sodininkai, elektrotechnikai ir kt. gaudavo 180 litų. Apskrities policijos vadų, smulkesnių muitinių viršininkų, žemės matininkų, revizorių buhalterių, vidurinių mokyklų mokytojų atlyginimai buvo 380 litų. Ministerijų generaliniai sekretoriai ir Klaipėdos krašto gubernatorius gaudavo 1,2 tūkst. per mėnesį, taupomųjų kasų valdytojas - 4 tūkst., Vyriausiojo tribunolo pirmininkas - 1,8 tūkst., universiteto profesorius - 1,2 tūkst. litų, neskaitant atlyginimo už papildomas paskaitas.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
