1 nuotr.Ši analizė yra Rusijos taip vadinamų „minkštųjų galių“ problematika besidominčių žmonių bendras kūrinys, jis nėra oficialus politinės partijos dokumentas. Analizė skirta labiau apibrėžtoms ir konkretesnėms diskusijoms su visuomene, o pasiūlymų skirsnis yra labiausiai atviras diskusijoms ir pasiūlymams, koks turėtų būti mūsų valstybės atsakas į šias „minkštąsias galias“. Dokumentą rengė Rasos Juknevičienės vadovauta darbo grupė, į kurią įėjo Andrius Kubilius, Arvydas Anušauskas, Audronius Ažubalis, Dainius Kreivys, Mantas Adomėnas, Kęstutis Škiudas, Justas Šireika, Andrius Vyšniauskas, Indrė Pociūtė-Levickienė, Ugnė Naujokaitytė, Jaunius Petraitis, Petras Mendeika ir kiti asmenys.
2007 metais Tėvynės Sąjunga paskelbė dokumentą, pavadintą „Rusijos sulaikymo strategija“1, panaudodama garsios JAV diplomato George Kennano po II pasaulinio karo sukurtos „Rusijos sulaikymo“ doktrinos pavadinimą. Ši po karo suformuluota JAV strateginė doktrina išliko nepakitusi per visą šaltojo karo laikotarpį, iki pat sovietų imperijos griūties 1990-aisiais.
2007 metais, Lietuvai išbuvus pirmuosius trejus metus ES ir NATO, Tėvynės Sąjunga savo strateginiu dokumentu aiškiai pasakė – negalime būti naiviais ir negalime nematyti pavojų, kurių nepanaikina narystė ES ir NATO. Taip buvo nubrėžta mūsų energetinės nepriklausomybės kryptis, kurią ėmėmės įgyvendinti po 2008 metų Seimo rinkimų. Tuo metu, po Rolando Pakso apkaltos, strategijoje įvardijome ir kokius pavojus kelia lengvas Lietuvos politinių institucijų ar informacinės erdvės užvaldymas.
Per prabėgusius 7 metus po „Rusijos sulaikymo strategijos” paskelbimo, nemažai to, kas buvo numatyta dokumente, pavyko įgyvendinti. Tačiau įgyvendinome tikrai dar ne viską. Sutrukdė ir krizė, ir patirties stoka. Yra nemažai darbų, kurie yra pradėti, juos reikia tęsti.
Tačiau šiandien taip pat turime drąsiai pasakyti, kad yra svarbių priežasčių, kodėl 2007 metais paskelbtos „Rusijos sulaikymo strategijos“ nebeužtenka. Pirmiausia todėl, kad per prabėgusius metus keitėsi pati Rusija, deja – ne į gerąją pusę. Keitėsi jos naudojamos priemonės savo tikslams pasiekti ir tai mums kelia naujas grėsmes. Rusija pastaruoju metu vis efektyviau naudoja tai, ką ji pati vadina „Rusijos minkštosiomis galiomis“. Todėl Rusijos „minkštąsioms galioms“ turime priešpastatyti savąją naują „Minkštąją Rusijos sulaikymo strategiją“. Kaip ir 2007 metais tikimės, kad šis mūsų projektas sulauks ir kitų partijų dėmesio, o taip pat, kad dėl „Minkštosios Rusijos sulaikymo strategijos“ principų ir įgyvendinimo bus galima pasiekti platų politinį sutarimą.
„RUSIJOS SULAIKYMO STRATEGIJOS“ TĘSTINUMAS
1. „Rusijos kaimynystė per kelis pastaruosius amžius buvo, yra ir ateityje išliks didžiausias iššūkis Lietuvos valstybei. Rusijos siekių pobūdis bėgant laikui gali keistis – nuo „teritorijos okupacijos” link valdžios ar protų „okupacijos”, tačiau nematyti Rusijos keliamų pavojų būtų tiesiog lengvabūdiška". Tokiais žodžiais prasidėjo 2007 metų Andriaus Kubiliaus vadovaujamos darbo grupės parengta „Rusijos sulaikymo strategija“. Tai žodžiai, kurie tebelieka aktualūs ir šiandien. Tuomet strategiją Tėvynės Sąjunga rengė, tikėdamasi, kad ji taps partijų susitarimu. Deja, politinių jėgų, suvokiančių Rusijos įtaką Lietuvos raidai ir ypač politiniams procesams, nuo to laiko daugiau neatsirado.
2. 2008-2012 m. dirbusi XV-oji Vyriausybė, nors ir susidurdama su didžiuliais iššūkiais dėl pasaulinės krizės, siekė susilpninti pagrindinių Rusijos įrankių Lietuvoje galią ir dirbti būtent tomis kryptimis, kurios buvo įvardintos „Rusijos sulaikymo strategijoje“. Visų pirma – energetikoje. 2007 m. mūsų parengtoje strategijoje buvo rašoma: „Rusija didina savo įtaką visame regione, taip pat ir Lietuvoje, didindama energetikos priklausomybę nuo Rusijos resursų. Todėl Lietuva turi įgyvendinti politinę energetikos priklausomybės nuo Rusijos mažinimo strategiją, paversdama šią strategiją svarbiausiu užsienio politikos ir vidaus politikos prioritetu“.
3. Per 2008-2012 m. laikotarpį buvo priimta ne tik nauja energetikos strategija, bet ir pradėti įgyvendinti esminiai nepriklausomybę nuo Rusijos žaliavų ir įtakų stabdantys projektai elektros bei dujų sektoriuose. Kaip ir reikėjo tikėtis, susidurta su didžiuliu pasipriešinimu, nes energetika Kremliaus užsienio politikoje yra oficialiai patvirtinta pagrindiniu politikos įrankiu, o Rusijos Federacijos Gynybos štabas Europos siekį užsitikrinti energetinę nepriklausomybę yra įvardinęs svarbiausia karine grėsme.
4. „Vakaruose Lietuva turi pirmiausia siekti realistinio Vakarų valstybių požiūrio į pavojingas Rusijos vystymosi tendencijas dominavimo“, - buvo rašoma 2007 m. strategijoje. Šio tikslo įgyvendinimo siekėme nuosekliai kartu su Prezidente Dalia Grybauskaite. Pavyko pasiekti, kad ES pritartų svarbių energetikos projektų mūsų regione finansavimui. Po karo prieš Gruziją , Aleksandro Litvinenkos nužudymo Londone, negailestingo Bolotnaja mitingų išvaikymo Maskvoje ir ypač po Kremliaus desperatiškų pastangų sustabdyti ES Rytų kaimynystės politikos sėkmę, Vakarų sostinėse neformaliai yra konstatuojama, kad iliuzijų dėl Kremliaus politikos, kol Putinas yra valdžioje, nebeverta turėti.
5. Deja, pasikeitus Lenkiją šiuo metu valdančio politinio elito požiūriui į jų šalies vaidmenį regione, Lenkija nesiėmė organiškos lyderystės veiksmų mūsų regione, siekiant sumažinti šio regiono energetinę priklausomybę nuo Rusijos. 2007 m. tokio Lenkijos vaidmens mes tikėjomės kalbėdami net apie „energetinę Žečpospolitą“.
6. Po Rusijos-Gruzijos karo, kai NATO valstybėse baigėsi iliuzijos dėl galimų dabartinio Kremliaus pasikeitimų, mums pavyko įtikinti partnerius dėl Gynybos planų ir rimtų karinių pratybų mūsų regione reikalingumo.
7. Po 2007 m. ES priėmė Rytų partnerystės programą, kurią A. Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė patvirtino pagrindiniu prioritetu Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu. „Lietuva kartu su kaimynais bei JAV politikos šiame regione architektais turi tapti naujos „kaimynystės politikos“ architekte. Reikia siekti, kad Europos Sąjungoje būtų pradėta aiškiai skirti „kaimynystės Europoje“ ir „Europos kaimynystės” politikos“, - teigėme 2007 m. „Rusijos sulaikymo strategijoje“.
8. Dauguma 2007 m. „Rusijos sulaikymo strategijos“" įžvalgų dėl Rusijos Federacijos autoritarinės krypties ir siekio stiprinti įtaką aplinkinėse valstybėse pasitvirtino su kaupu. Rusijai, nors ir nedalyvaujant tiesiogiai, pavyko sustabdyti NATO plėtros procesą 2008 m. viršūnių susitikime Bukarešte. Tai padarė tiesioginį poveikį Gruzijos, Ukrainos ir kitų valstybių tolimesnei raidai.
„MINKŠTOJI GALIA“ PAGAL KREMLIŲ
1. Kremliaus bandymai daryti įtaką Lietuvos ir kitų aplinkinių valstybių visuomenės nuotaikoms, politiniams procesams pradėti vadinti minkštųjų galių („soft power“) naudojimu. Tačiau net ir termino autoriaus amerikiečių politologo Joseph S. Nye teigimu, Rusijos pastangos daryti taip vadinamą „minkštąją įtaką“ nėra patrauklios, todėl vargu ar galima jas vadinti „soft power“.
2. Norint surasti tinkamą apibūdinimą Rusijos politikai aplinkinių, tiksliau, Sovietų Sąjungos kontroliuotų teritorijų, atžvilgiu, pirmiausia reikia suprasti dabartinio Kremliaus tikslus. Labai atvirai apie Putino Rusijos kryptį Europą perspėjo pareigas palikdama JAV Valstybės sekretorė Hilary Clinton: „Einama į resovietizaciją, neapsirikite“.
3. Žurnalistė ir komunizmo ekspertė Anne Appelbaum neseniai apibūdino, ko savo įtakų ir galių demonstravimu siekia Kremlius: „Rusija neturi intencijų pradėti karo. Rusija greičiau ketina per trumpą laikotarpį pakirsti regiono pasitikėjimą NATO, JAV karinėmis garantijomis bei Vakarų Europos solidarumu. Ilgalaikiu laikotarpiu, Rusija siekia, kad Skandinavija, Baltijos valstybės ir palaipsniui, visa Europa priimtų Rusijos politiką kitose sferose.“
4. Plėtodama šį „naują šaltąjį karą“ (pagal E. Lucas knygą) Rusija yra pasiruošusi išplėtoti ir išnaudoti galingus „minkštosios politikos“ strateginius instrumentus: nuo aktyvaus rusakalbių tėvynainių3 potencialo kaimyninėse valstybėse išnaudojimo, iki Rusijos įvaizdžio užsienyje gerinimo ir tiesioginės įtakos politiniams procesams „artimajame užsienyje“, išnaudojant „draugiškos“ vietinės žiniasklaidos, vietinio verslo, susijusio su Rusija ar vietinių politikų paslaugas. Rusija neslepia, kad „minkštosios galios“ panaudojimas tampa jos pagrindiniu užsienio politikos instrumentu. Tai išsamiai atspindėta 2013 m. patvirtintoje Rusijos užsienio politikos koncepcijoje, kurioje numatyta, kad Rusijos valdžia skirs dideles lėšas ir kitokią „esminę valstybės paramą“ Rusijos žiniasklaidai ir kitiems komunikavimo kanalams, su kuriais dirbama užsienyje, siekiant pagerinti Rusijos įvaizdį ar kitaip realizuojant Rusijos „minkštosios galios“ stiprinimo tikslus.
5. Kaip rašo Oleg Surkov, 2013 m. pasirodžiusiame straipsnyje „Rusijos „minkštųjų galių“ konstatavimas“, Rusijos „minkštosiomis galiomis“ pasaulis susidomėjo po to, kai apie jas savo 2012 m. vasario mėnesį pasirodžiusiame priešrinkiniame straipsnyje atvirai prabilo V. Putinas, kuris pabrėžė, kad „minkštoji galia“ yra įrankis ir metodų matrica , naudojama siekiant užsienio politikos tikslų nenaudojant ginklų, bet išnaudojant informacinius ir kitus įtakos instrumentus. V. Putinas neslėpdamas pabrėžė, kad Rusijos „minkštąją galią“ jis supranta, kaip „galimybę tiesiogiai daryti įtaką suverenių valstybių vidaus politikai“.
Tėvynainių politika – tai su V. Putino atėjimu į valdžią sietina Rusijos politika, siekianti visus, istoriškai Lietuvoje ir kitose Sovietų okupuotose valstybėse gyvenančius arba okupacijos metu atvykusius slavų kilmės žmones dirbtinai priskirti savo kultūrinei civilizacijai bei skirtingais visuomeninės paramos kanalais mobilizuoti ir pajungti Lietuvos ir šalių valstybingumui priešiškiems politiniams tikslams.
6. Dar atviriau apie minkštąsias Rusijos galios kalba Konstantinas Kosačiovas, žinomas Rusijos politikas (ilgametis Rusijos Dūmos Užsienio reikalų komiteto pirmininkas), o dabar ir specialios Rusijos Federacijos agentūros „Rossotrudničestvo“4 vadovas, 2012 m. paskelbtame straipsnyje „Rusijos minkštųjų galių specifika“5 jis teigia, kad moderniais laikais „kietosios karinės galios“ naudojimas prieš kitą valstybę negatyviai paveikia valstybės, kuri tokią kietąją galią panaudoja, įvaizdį, todėl žymiai efektyvesnės yra pastangos panaudoti „minkštąsias galias“, sumenkinti priešininko valstybės įvaizdį, sukurti „anti-brandus“, kuriais būtų diskredituojamos oponentų valstybės, jų užsienio ir vidaus politika, jų ekonomika, istorija, kultūra, švietimas ir šie instrumentai tampa efektyviais užsienio politikos instrumentais. K. Kosačiovas išplėtoja „integracijos be inkorporacijos“ strategiją, tai suformuluodamas kaip pagrindinį Rusijos užsienio politikos „artimajame užsienyje“ principą. K. Kosačiovas taip pat atvirai aiškina, kad Rusija savo „minkštųjų galių“ strategiją pradėjo vystyti ir naudoti visų pirma siekdama sustabdyti „artimojo užsienio“ šalių elito pastangas (kurioms įtaką daro Vakarai) šias šalis paversti Vakarų aljanso sąjungininkėmis ar net narėmis. Todėl „minkštosios galios“ taikiniu yra pasirinktos visų pirma tų „artimojo užsienio“ šalių visuomenės, o ne elitas, nes paveikiant visuomenių nuotaikas, galima sunaikinti visas elito pastangas siekti didesnio tų šalių atsiskyrimo nuo Rusijos. Šiuo požiūriu ypatingą vaidmenį vaidina šių šalių rusakalbiai tėvynainiai, kuriuos K. Kosačiovas vadina „galingu milijoniniu Rusijos minkštosios galios resursu“, ir Rusija sieks visų pirma įrodyti šiam „resursui“, kad jis yra galingas, nes gali lemti, kad jų gyvenamos valstybės nebūtų tokios antikremliškos (kitaip sakant, kad tų valstybių politinis elitas būtų palankus Maskvai). Todėl K. Kosačiovas ir teigia, kad šiandien pagrindinė tarptautinių procesų tendencija – tai gebėjimas išnaudoti „minkštųjų galių“ politikos galimybes siekiant realizuoti savo interesus. Anot K. Kosačiovo „minkštųjų galių“ politika šiuo metu geriausiai atitinka Rusijos užsienio politikos tikslus.
7. Kokių ilgalaikių tikslų Baltijos valstybėse siekia Kremlius galima apibūdinti ir griežčiau. Artimiausias tikslas: „integracija be inkorporacijos“ – daryti įtaką Lietuvos, Latvijos ir Estijos politinei raidai taip, kad jose imtų dominuoti promaskvietiškas politinis elitas. Kaip rašo A. Grigas savo straipsnyje „Palikimas, prievarta ir minkštoji galia: Rusijos įtaka Baltijos šalyse“6: „Rusija siekia apriboti Baltijos šalių nepriklausomybę ir sumenkinti jų galimybes daryti politinius, ekonominius ir civilizacinius pasirinkimus“. Kitaip sakant, tai yra siekis apriboti Baltijos valstybių suverenitetą neatimant jų nepriklausomybės, tačiau išsaugant arba stiprinant jų energetinę, ekonominę ir galų gale politinę priklausomybę ar bent lojalumą Maskvai. Tolesnis tikslas, kurį formuluoja A. Dugino mokyklos nacionalistai: „integracija su inkorporacija“ – Lietuvos, Latvijos ir Federalinė agentūra, atsakinga už NVS, rusų gyvenančių užsienyje ir tarptautinio humanitarinio bendradarbiavimo reikalus.
Estijos nepriklausomybė ir valstybingumas yra laikini, jos neišgyvens kaip valstybės, todėl laukiama ir aktyviai skatinama, kad nusivylimas savo pačių valdžiomis peraugtų į nusivylimą Europos Sąjunga ir, išaušus valandai „x“, pavyzdžiui, subyrėjus euroatlantiniam ryšiui NATO viduje, įvykus rimtiems kataklizmams Europoje, pasikeitus geopolitinių jėgų balansui pasaulyje, Rusija galėtų susigrąžinti prarastas teritorijas.
8. Rusija, būdama paskutine Europos žemyne dar iki galo nesubyrėjusia imperija, pergyvena post-imperinį sindromą, sunkesnį nei savo laiku pergyveno kitos, prieš pusę amžiaus subyrėjusios Europos imperijos. Ji vis dar gyvena su ta pačia nuo Petro I laikų nesikeičiančia imperine geopolitine doktrina – šalia kitų teritorijų, Rusija būtinai turi valdyti ir rytinę Baltijos jūros pakrantę.
RUSIJOS „MINKŠTOSIOS GALIOS“ ĮRANKIAI IR PRIEMONĖS
1. Kokiomis priemonėmis Rusijos Federacija siekia savo tikslų mūsų valstybėje yra gerai apibūdinta Lietuvos Valstybės saugumo departamento 2012 m. ataskaitoje visuomenei: „Lietuvai nedraugiškos valstybės siekia menkinti Lietuvos suverenumą, istoriją, valdžią, vykdomą užsienio ir vidaus politiką, bando trukdyti įgyvendinti svarbiausius energetinius projektus, galinčius užtikrinti alternatyvų apsirūpinimą elektros energija ir energijos ištekliais. Siekdamos savo tikslų užsienio valstybės naudoja tradicinės galios politikos instrumentus, energetinių ir ekonominių resursų kontrolę, siekia Lietuvoje suformuoti įtakos grupes, galinčias paveikti Lietuvos politinių jėgų sprendimus. Prieš Lietuvą yra vykdoma aktyvi informacinė, ideologinė ir istorijos „perrašymo“ politika. Be užsienio šalių valdžios subjektų ir jų remiamų organizacijų, šiame procese dalyvauja ir saugumo bei žvalgybos tarnybos, vykdydamos aktyvią ir agresyvią žvalgybinę veiklą."
2. Labai konkrečiai Prezidento Vladimiro Putino vadovaujamo Kremliaus veiksmus Lietuvos visuomenei atskleidė agentūros BNS paskelbta informacija apie rengimąsi artėjantiems Lietuvos Prezidento rinkimams: „Rusijos prezidento administracijos Tarpregioninių ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis valdybos Visuomeninių procesų analizės departamento Baltijos šalių skyrius (...) jau artimiausiu metu planuoja paskleisti Lietuvos Prezidentę neva diskredituojančios informacijos, „atrandant” Rusijos archyvuose esą naujų duomenų apie jos biografiją. Anot VSD, Rusijos specialiosioms tarnyboms pavesta aktyviai naršyti Rusijos archyvuose renkant kompromituojančią informaciją apie aukštas pareigas užimančius buvusios SSRS valstybių pareigūnus, siekiant daryti jiems poveikį." BNS paskelbtoje informacijoje taip pat rašoma, kad „... Rusijos naudojami metodai šių atakų metu būtų įprastiniai – dezinformacija ir kompromitavimas, atskleidžiant sufalsifikuotus esą Rusijos Valstybiniame archyve aptiktus dokumentus, skelbiant „atrastų“ naujų liudininkų parodymus. Ši informacija gali būti skelbiama pasinaudojant ir Lietuvoje minėtos Rusijos Prezidento administracijos valdybos ryšiais Lietuvoje. VSD teigimu, valdyba turi ryšių su kai kurių Lietuvos partijų, žiniasklaidos atstovais, politologais. VSD duomenimis, pernai Rusijos Prezidento administracijos Tarpregioninių ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis valdyboje yra lankęsi Lietuvos lenkų rinkimų akcijos bei Lietuvos rusų sąjungos atstovai, minima, jog valdybos atstovai galėjo turėti kontaktų ir su kitų Lietuvos politinių partijų atstovais.“
4. Kremlius intensyviai kuria savo „darbo įrankius“, o vienas naujausiųjų buvo įvardintas ir BNS matytoje VSD informacijoje: „2013 metais ši valdyba <...> įkūrė ir valdo portalą rubaltic.ru, kuriame nuolat talpinama prieš Lietuvą nukreipta propagandinio, dezinformacinio pobūdžio informacija, tuo pačiu siekiama portale talpinamą informaciją paskleisti Lietuvos viešojoje erdvėje“.
5. Rusijoje vyksta „minkštosios galios“ instrumentų bei jas kontroliuojančių ir koordinuojančių institucijų centralizavimas. Šių procesų tikslas yra didinti veiklos efektyvumą (finansiškai ir organizaciniu atžvilgiu) ir efektyviau išnaudoti Vyriausybės skiriamas lėšas Maskvai naudingos informacijos sklaidai. Taip pat finansavimas centralizuojamas ir siekiant sumažinti lėšų grobstymą bei labiau kontroliuoti institucijų veiksmus.
6. Iš Rusijos Federalinio biudžeto vienai kertinių minkštosios galios koordinatorių agentūrai „Rossotrudničestvo“ 2013 m. tiesiogiai buvo skirta apie 15 proc. daugiau lėšų nei 2012 m., o 2014 m. – dar daugiau. Kaip rašo Yelena Osipova8, 2013 m. pasirodžiusiame straipsnyje „Suvokiant Rusijos „minkštąsias galias“, 2013 m. minėtos institucijos biudžetas pasiekė 500 mln. JAV dolerių. Ši institucija yra esminė rengiant „minkštosios galios“ doktriną, koordinuojant humanitarinio profilio programas užsienyje. Stebima stabili tendencija, kad „minkštosios galios“ politikos įgyvendinimo biudžetai nuolat auga. Tačiau tai tik vienos biudžeto eilutės suma. Dar gaunama pinigų iš kitų programų, bendrų projektų su kitomis tarnybomis, įvairių „nevyriausybinių“ fondų“. Ta pati Y. Osipova šalia „Rossotrudničestvo“ pažymi „Russkij Mirr“ ir A. Gorčiakovo fondus, o taip pat ir galingus valstybinės propagandos užsieniui instrumentus – televizijos tinklą „Russia Today“, radiją „Voice of Russia“, „Russia behind the Headlines“ ir „RIA Novosti“ (iki reorganizacijos) žiniasklaidos priemones. Lietuvai šalia minėtų žiniasklaidos kanalų, papildomai yra skiriama dar ir „Pervyj Baltiiskij“ televizijos kanalas, radijas „Russkoe Radio“, naujausias „rubaltic.ru“ interneto portalas ir kitos priemonės.
7. Iš tikrųjų yra beveik neįmanoma suskaičiuoti, kiek lėšų Rusija skiria informacinėms kampanijoms, kitoms „minkštosios galios“ sklaidos priemonėms, nes tokiomis priemonėmis laikytinos ir Rusijos saugumo tarnybų koordinuojamos ar remiamos akcijos, Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ir kitų ministerijų veikla.
8. Taip pat atkreiptinas dėmesys į Rusijos įsteigtus, finansuojamus ir kontroliuojamus Lietuvoje veikiančius „teisių gynimo centrus“: Nepriklausomas žmogaus teisių centras ir Pagrindinių teisių gynimo ir tyrimo centras.
9. Kremlius ypatingą dėmesį jau kelerius metus skiria jaunimui. Tiek kalbančiam, tiek nekalbančiam rusų kalba. Rengiamos stovyklos, leidiniai mokykloms, remiami įvairūs projektai, kuriais siekiama skleisti rusų kultūrą, diegti Rusijos istorijos politikos koncepciją.
10. Nėra tiesioginių įrodymų, tačiau, tikėtina, kad dalis į Lietuvą patenkančių rusiškų populiariųjų, televizijos, radijo projektų yra koordinuojami ir dalinai arba pilnai finansuojami iš įvairių Rusijos fondų ar tos pačios agentūros „Rossotrudničestvo“. Į jaunimą taikomasi ir per „tautinius“ rusų renginius, yra organizuojamos specialios programos per Rusijos cerkvę, rusakalbes mokyklas.
11. Pagrindinis visos šios veiklos Lietuvoje tikslas – nebūti išstumtiems iš Lietuvos kultūrinio, informacinio lauko, būti matomiems ir girdimiems, išlaikyti savo pozicijas ideologinėje plotmėje, rasti rėmėjų, išnaudoti vietinių institucijų ir politikų neveiklumą, užimti nišas.
ĮTAKA PER ŽINIASKLAIDĄ
1. Lietuvoje pagrindiniu „minkštųjų galių“ įrankiu yra bandoma naudoti Lietuvos žiniasklaidos priemones. Kremlius, pats nesilaikydamas jokių demokratijos ar žodžio laisvės principų, savo rankose laikydamas visas įtakingiausias Rusijos informacijos priemones, iki šiol gana sėkmingai naudojasi demokratijos taisyklėmis mūsų valstybėje ir dideliu pinigų poreikiu žiniasklaidos versle.
2. Ekspertų duomenimis, Kremlius kasmet skiria apie 1 milijardą JAV dolerių informacijos sklaidai pasaulyje. Vien brangiausiam ir didžiausią efektą duodančiam projektui – televizijos kanalui „Russia Today“ – išleidžiama 300 mln. JAV dolerių kasmet. Jį gali matyti 630 milijonai žmonių daugiau nei 100 pasaulio valstybių.
3. Pasinaudodami europietiškos demokratijos puoselėjamu nuomonių pliuralizmu bei prisidengdami tariamai kitokios nuomonės raiška, nuomonių įvairove, Rusija iš tiesų siekia įgyvendinti savo interesus. Tai nėra nauja tendencija. Ryškiausiai žiniasklaidos vaidmenį, darant įtaką visuomenės nuomonei, atspindi „Mažeikių naftos“ istorija. Buvęs JAV ambasadorius Lietuvoje apie Rusijos galias daryti įtakas per energetiką žiniasklaidai, politikams ir visuomenei yra aprašęs savo 2004 metais išleistoje studijoje: „Kai 1999 m. tapo aišku, jog „Lukoil“ netaps „Mažeikių naftos“ savininke, „Lukoil“ per Maskvą pakeitė savo ambasadorių Lietuvoje ir atsiuntė žvalgybos karininką, tikėdamasi, kad taip apsaugos naftos infrastruktūros kontrolę Lietuvoje. Naujasis ambasadorius buvo Jurijus Zubakovas, 25-erius metus dirbęs KGB, pastaraisiais metais - ryšininkas tarp KGB ir „Lukoil“. J. Zubakovas niekada iki tol nebuvo paskirtas darbui už Rusijos ribų. Netrukus po J. Zubakovo paskyrimo „Williams“ kompanija ir jos rėmėjai pajuto, kad ypač pagausėjo negatyvių straipsnių spaudoje ir oponuojančių parlamentarų. Tapo aišku, kad J. Zubakovui duota užduotis sustabdyti „Williams“, kad jis neatimtų iš „Lukoil“ dominuojančios partnerystės Lietuvoje naftos sektoriuje."
4. Rusija „minkštosiomis galiomis“ aktyviai veikia prieš mūsų tautiečius bei piliečius ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, tam skirdama vis didesnes lėšas, įsigydama (perpirkdama) ten leidžiamus lietuviškus laikraščius arba priversdama juos bankrutuoti – steigdama naujus, nemokamai platinamus leidinius, kuriais yra siekiama nuteikti Lietuvos emigrantus prieš savo valstybę, jos vertybes. Kaip pavyzdį galima pateikti JAV, Čikagoje 2007 m. pradėtą leisti ir nemokamai platinamą (visose JAV daugiau nei 1000 platinimo taškų) savaitraštį „Čikagos aidas“. Jis yra tiesiogiai finansuojamą tos pačios leidybinės grupės, kuri leidžia ir rusišką laikraštį „7Dnei“. Savaitraštyje publikuojami straipsniai nukreipti prieš Lietuvos gebėjimus eiti pažangos keliu, menkinami nepriklausomybės metais pasiekti laimėjimai, stengiamasi įpiršti mintį, kad dabartiniai Lietuvos vadovai, o ypač dešiniųjų pažiūrų, - nieko ne verti ir kenkia Lietuvos žmonėms bei valstybės gerovei. Apie panašų Rusijos „minkštųjų galių“ veikimą žinoma ir Jungtinėje Karalystėje bei kitose šalyse.
5. Kremlius yra sukūręs savo tiesiogiai valdomą rusišką kanalą „Piervyj Baltyjskij“. Visose Lietuvoje registruotose kabelinėse televizijose rusiški kanalai sudaro didelę programų dalį. Kremliaus finansinė parama yra esminė vietos rusakalbei ir galbūt kai kurių kitų tautinių mažumų žiniasklaidai. Tokių laikraščių, portalų turinys visiškai atitinka Kremliaus interesus Baltijos valstybėse.
6. Latvijoje įsikūręs nepriklausomas Baltijos centras tiriamajai žiniasklaidai „ReBaltica“ yra paskelbęs vertingą studiją „Maskva Baltijos šalyse yra surezgusi žiniasklaidos ir politikos voratinklį“10, kurioje yra nuosekliai išanalizuojama „Pervyj Baltiskij“ kanalo atsiradimo istorija, jo veiklos sąsajos su Kremliumi bei esminės kanalo įtakos procesai, kurių dėka buvęs šio kanalo žurnalistas N. Ušakovas tapo Rygos meru bei stipriausios Latvijos partijos „Santarvės centras“ lyderiu, o E. Savisaaras kelintą kartą iš eilės laimi Talino mero rinkimus.
7. Tačiau bene didžiausią poveikį Lietuvos visuomenės nuostatoms daro lietuviakalbė žiniasklaida. Ji yra skirtinga, kaip ir skirtingos visuomenės grupės, kurios ją vartoja. Pavyzdžiui, kaimo parduotuvėse visišką monopolį turi „Respublikos“ leidinių grupė, kuri net neslepia savo antieuropietiškos, antivakarietiškos ir dažnai prorusiškos orientacijos. Žinant leidinių grupės savininko finansinę padėtį, galima nesunkiai atspėti, kad tokia orientacija nėra idealistinis altruizmas. Gaila, kad Lietuvos teisėtvarka kol kas visai nesigilina į korupcijos mastus ir pinigų srautus prieš Lietuvos nacionalinius interesus veikiančioje žiniasklaidoje. Potenciali korupcija lietuviškoje „ketvirtojoje valdžioje“, skirtingai nuo pirmųjų trejų valdžių, iki šiol nėra įstatymais nei skaidrinama, nei užkardoma. Tai sukuria palankiausią terpę Rusijos „minkštosioms galioms“ Lietuvoje skleistis ir efektyviai veikti. Lietuvoje randasi vis daugiau, naujos, modernios, demokratiškos ir skaidrios žiniasklaidos, tačiau tradicinės žiniasklaidos, negebančios sau kelti aukštų skaidrumo ir objektyvumo standartų, neigiamas poveikis Lietuvos visuomenei, skleidžiant Rusijos „minkštąsias įtakas“, išlieka didelis.
8. Apie Rusijos siekius daryti įtaką informacinei erdvei visoje buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, įskaitant ir Baltijos valstybes, studiją „Paskutinis imperijos atodūsis: Rusijos pastangos kontroliuoti žiniasklaidą buvusiose sovietų respublikose“11 2014 m. sausio 8 d. paskelbė amerikiečių žurnalistas, Sovietų Sąjungos ir Rusijos ekspertas David Satter: „Rusijos režimas randa kelius kaip didinti savo įtaką žiniasklaidai šiose [postsovietinėse] nepriklausomose valstybėse. To tikslas yra – manipuliuojant skleidžiama informacija, siekiant didinti priklausomybę nuo Rusijos ir nepasitikėjimą Vakarais, padėti Rusijai siekti savo politinių ar komercinių tikslų <...> Rusijos pastangos didinti įtaką žiniasklaidai kaimyninėse valstybėse ne tik parodo ryškų pokytį Rusijos užsienio politikoje, bet ir sudaro didelį iššūkį tarptautinei laisvai žiniasklaidos bendruomenei, kuri per paskutinius du dešimtmečius išleido šimtus milijonų JAV dolerių, siekdama padėti buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje siekti nepriklausomos ir išsilaikančios žiniasklaidos <...> Rusijos didėjanti sėkmė stiprinant savo įtaką per žiniasklaidą sukuria sudėtingą, kartais priešišką aplinką 10 Inga Springe, Sallija Benfelde, Miks Salu, „Maskva Baltijos šalyse yra surezgusi žiniasklaidos ir politikų voratinklį“.
9. Minėtoje D. Satter studijoje apie Lietuvos žiniasklaidą yra teigiama, kad ji yra per maža pritraukti investicijas iš Vakarų, kurios galėtų pagerinti jos produktų kokybę. Todėl žiniasklaidos kanalus valdo vietiniai verslininkai, kurie dažnai žiniasklaidą laiko tiesiog verslo priedais. Dėl šios priežasties, pasak D. Satter, žiniasklaidos organizacijos – taip pat ir pačios įtakingiausios – gali būti parduotos/parduodamos Rusijai priklausančioms grupėms. Pavyzdžiui, 2009 m. Rusijos kapitalui priklausantis Lietuvos bankas „Snoras“ įsigijo 34 proc. „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupės akcijų. Autorius taip pat pamini, kad laikraščio „Lietuvos žinios“ savininkas yra koncernas „Achema“, kuris užsiima trąšų gamyba ir yra didžiausia gamtinių dujų vartotoja Lietuvoje. „Achema“ perka gamtines iš Rusijos dujų monopolininkės „Gazprom“ su didele nuolaida. Joks kitas gamintojas negali pasidžiaugti tokiomis didelėmis nuolaidomis. Tai yra paminima tik kaip keli iš daugelio pavyzdžių kaip yra daroma įtaka Lietuvos žiniasklaidai.
10. Vis dar didžiausią poveikį visuomenės nuostatoms ir nuotaikoms daro televizija. Būtent todėl, perėmęs pareigas Kremliuje, Vladimiras Putinas pirmiausia į savo rankas paėmė pagrindinius TV kanalus. Lietuvoje televizijos patiria didelę konkurencinę kovą, nes mažoje rinkoje konkuruoja sąlyginai daug kanalų, todėl galimybė per pinigus diktuoti sau naudingą televizijų vidaus politiką yra didelė. Ryškiausias šio reiškinio įrodymas 2013 m. Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų šventės, kurių metu beveik visų komercinių televizijos kanalų programos buvo išimtinai užpildytos rusiška, dažnai Kremliaus subsidijuojama, produkcija. Tai sukėlė daug nepasitenkinimo socialiniuose tinkluose, apie tai diskutavo patys žurnalistai, apžvalgininkai. Deja, vien nuo to niekas nesikeičia.
11. Prieš dvejus metus Kremliuje buvo priimtas sprendimas ypatingą dėmesį skirti socialiniams tinklams. Tam kasmet yra skiriama atskira pinigų eilutė, pradėtos kurti specialios kibernetinių atakų sistemos. Tiesiogines informacines atakas galima identifikuoti ir Lietuvos socialiniuose tinkluose, kur yra sukuriami agresyviai Kremliaus propagandą skleidžiantys „Facebook“ profiliai ar su Rusijos žvalgybomis bendradarbiaujančių žmonių sukurti internetiniai puslapiai (pavyzdžiui, judėjimas „Būkime vieningi“).
12. Informaciniai karai per žiniasklaidą yra tiesiogiai susiję su kibernetinėmis grėsmėmis. Lietuvoje jau buvo užfiksuoti atvejai, kai Kremliui nepalankią informaciją pateikęs portalas patyrė kibernetines atakas (pavyzdžiui, didžiausias naujienų portalas Lietuvoje „DELFI.lt“).
13. Ekspertams prognozuojant, kad kibernetinės grėsmės taps pagrindinėmis XXI amžiaus grėsmėmis pasaulyje ir įvertinus tai, kad Rusijos Federacija daug investuoja, kurdama naujausius kibernetinio karo įrankius, tikėtina, kad Lietuva, įskaitant ir Lietuvos demokratinę žiniasklaidą, ateityje gali patirti daugiau ir žymiai intensyvesnių kibernetinių atakų. Kibernetinių atakų, kaip galimo Kremliaus ginklo prieš kaimynines valstybes, grėsmes verta nagrinėti atskirai Vyriausybės lygiu.
SVARBIAUSIŲ STRATEGINIŲ LIETUVOS PROJEKTŲ „STABDYMO“ POLITIKA
1. Rusija ypač aktyviai savo „minkštąsias galias“ naudoja siekdama savo energetikos politikos tikslų, kurie pagal dabartinę Rusijos geopolitikos doktriną yra svarbiausias instrumentas Rusijai siekiant savo geopolitinių tikslų. Rusija siekia išlaikyti savo energetinę imperiją, nepaisant to, kad politinė ir ekonominė imperija sugriuvo dar 1990-ais. Buvusios energetinės imperijos išsaugojimas yra svarbiausias instrumentas, leidžiantis Rusijai daryti įtaką nuo šios imperijos vis dar priklausančių valstybių raidai.
2. 2000-aisiais Rusijos prezidentu inauguravus Vladimirą Putiną, energetika tapo pagrindiniu įrankiu įgyvendinant Kremliaus užsienio politiką posovietinėje erdvėje. Apie ekonominį spaudimą kaip užsienio politikos įgyvendinimo priemonę gana atvirai kalbama net svarbiausiuose šios šalies dokumentuose. Pavyzdžiui, 2008 m. paskelbtoje Rusijos Federacijos užsienio politikos koncepcijoje teigiama, jog siekdama apsaugot savo nacionalinius interesus, Rusija „naudoja visus galimus ekonominius svertus, išteklius ir konkurencinius pranašumus“. Dėl alternatyvos Rusijos tiekiamoms gamtinėms dujoms trūkumo, V. Putino užsienio politikoje itin svarbus vaidmuo teko dujų koncernui „Gazprom“ ir šios kompanijos interesus atstovaujančioms vietos įmonėms. Lietuvoje tokia.
3. Pirmą kartą su specifinėmis Rusijos „minkštosiomis galiomis“ energetikos reikaluose Lietuva susidūrė, kai 1998-1999 m. investuoti į „Mažeikių Naftą“ pasikvietė ir derėjosi su amerikiečių kompanija „Williams“. Propagandai prieš investuotojus į „Mažeikių Naftą“ buvo mestos didžiulės pajėgos, siekiant sustabdyti sutarties pasirašymą, netgi tuometis premjeras Rolandas Paksas buvo priverstas atsistatydinti. Tada pirmą kartą paaiškėjo kokias milžiniškas galimybes lietuviškoje žiniasklaidoje ir politinėje erdvėje valdo Rusija, tačiau rezultato nepavyko pasiekti, nes to meto valdanti Tėvynės Sąjungos ir Lietuvos krikščionių demokratų partijų parlamentinė dauguma išliko nepaveikta. Antra vertus, daliai visuomenės dirbtinai suformuotas priešiškumas vakarietiškam kapitalui pablogino investicinį klimatą Lietuvoje, o politinius dividendus iš priešstatos „Williams“ susikrovęs R. Paksas vėliau tapo Lietuvos prezidentu. Kaip teigta žiniasklaidoje skelbtoje pažymoje, 6 mln. JAV dolerių šiam tikslui per Jurijų Borisovą, su Rusijos žvalgyba siejamą verslininką, perdavė „Williams“ atėjimui į Lietuvą besipriešinusi „Lukoil“12.
4. Dar didesnius „minkštųjų galių“ resursus Rusija metė siekdama sustabdyti Visagino AE projektą 2012 m. Lietuvos specialiosios tarnybos yra užfiksavę Rusijos sprendimus išleisti milijonines sumas Lietuvos informacinėje erdvėje, siekiant sukompromituoti patį projektą ir pagrindinius jo įgyvendintojus – Tėvynės Sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus. Propagandiniais tikslais, siekdama sutrukdyti Visagino AE projektui, Rusija pradėjo tariamai vystyti savąjį Karaliaučiaus AE projektą, į tai investuodama šimtus milijonus ar net milijardus JAV dolerių. Kai tik Lietuva referendume nepritarė Visagino AE projektui, Rusija, nusprendusi, kad savo propagandinį tikslą pasiekė, tolesnę Karaliaučiaus AE statybą sustabdė. Didžiausia Rusijos „minkštųjų galių“ sėkmė buvo pasiekta, kai referendumui dėl Visagino AE sustabdymo 2012 metų vasarą Seime pritarė Lietuvos socialdemokratų partija ir jos vadovas, dabartinis premjeras Algirdas Butkevičius. Pagrindinis sprendimo dėl referendumo priėmimo Seime iniciatorius buvo Seimo narys Vidmantas Žiemelis, kurio sūnaus Gedimino Žiemelio koncernas pastaruoju metu plėtoja milijardinius verslo projektus Rusijoje.
5. Ne mažiau sėkmingai Rusijai pavyko įgyvendinti ir „minkštųjų galių“ operacija prieš skalūninių dujų paiešką ir JAV kompanijos „Chevron“ investicijas Lietuvoje. Siekiant sutrukdyti investuotojams iš Jungtinių Valstijų žvalgyti naftos ir dujų išteklius mūsų šalyje, buvo pasitelkta ne tik vietos žiniasklaida ar aplinkos apsaugą susirūpinusių žaliųjų grupės, bet ir anoniminiai socialinių tinklų veikėjai. Garliavos įvykių metu užmegzti interneto erdvėje veikiančių įtakos agentų tinklai tapo efektyvia priemone formuojant neigiamą pilietiškai aktyvių, tačiau patiklių Lietuvos piliečių nuomonę investicijų iš Vakarų valstybių (visų pirma JAV) atžvilgiu.
6. Lyginant su pirmąją „minkštųjų galių“ operacija prieš „Williams“ kompanijos atėjimą į „Mažeikių Naftą“, pastarosios dvi – prieš Visagino AE ir „Chevron“, buvo žymiai „minkštesnės“, „švelnesnės“, labiau sofistikuotos, geriau finansuojamos, sugebant įtraukti ir meno bei kultūros elito atstovus, sugeneruojant tariamai nepriklausomų ekspertų nuomonę, palankią Rusijos interesams. Paskutinių dviejų, Rusijos pergale pasibaigusių svarbių Lietuvai energetinių projektų stabdymo istorijos pagrindinis skirtumas nuo 1999 m., kai Rusijai nepavyko sustabdyti tuometės Vyriausybės plano pritraukti amerikiečių investuotojus ir neperleisti „Mažeikių Naftos“ Rusijos LUKOIL kompanijai, yra tai, kad 1999 m. projektą rėmė tvirtą ir didelę daugumą turėjusi Tėvynės Sąjungos ir Lietuvos krikščionių demokratų koalicija Seime. Tuo tarpu 2012 m., TS-LKD vadovaujama 4 partijų koalicija, rėmusi Visagino AE projektą, dirbo faktinės valdančios mažumos koalicijos sąlygomis, tai yra turėjo mažiau nei pusę balsų. 2013 m. „Chevron“ investiciniai planai neturėjo aiškios Vyriausybės paramos. Tokiais atvejais atsiveria plati erdvė Rusijos „minkštosioms galioms“ pasireikšti ir manipuliuoti Lietuvos žmonių viešąja nuomone.
7. Su nemažu pasipriešinimu susidūrė ir po 2008 m. Lietuvos Vyriausybės įgyvendintas dujų sektoriaus pertvarkos planas bei valstybės pajėgomis statomo Suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas. Rusijos „minkštosioms galioms“ nepavyko šių projektų sustabdyti, nes Lietuvai pavyko Rusijos „minkštąsias galias“ atremti pasitelkiant Briuselio „minkštąsias galias“ – visų pirma direktyvines, bet taip pat ir derybines bei antimonopolines tyrimų galias.
KULTŪRINĖ RUSIJOS POLITKA LIETUVOJE
1. Atskiro tyrinėjimo reikalauja ir akivaizdūs Rusijos bandymai daryti įtaką Lietuvai per kultūrinius projektus. Jie yra sudėtinė Rusijos „minkštųjų galių“ politikos dalis ir, objektyviai vertinant, viena sėkmingiausiai vykdomų Kremliaus „minkštųjų galių“ politikos sričių.
2. Jau prieš dešimtmetį pastebėta, kad per valstybines Lietuvos šventes didžiausiose koncertinėse arenose yra rengiami kontraversiškai vertinamų Rusijos atlikėjų koncertai su šovinistiniais ar imperialistiniais kūriniais programose. Ryškiausias pastarojo meto pavyzdys, vertintinas kaip provokacija, buvo Olego Gazmanovo koncertas 2013 m. pabaigoje.
3. Tačiau akivaizdu ir tai, kad net nieko bendro su dabartine Kremliaus imperialistine politika neturintys Rusijos kultūros klasikai tampa politikos įrankiais, siekiant išlaikyti rusiškos kultūros įtaką lietuvių, ypač jaunosios kartos, sąmonėje.
4. Kremliaus tikslai, įgyvendinant kultūrinę „minkštųjų galių“ politiką yra aiškūs: pasinaudojant sovietinės okupacijos metais vykusia rusifikacija ir daliai visuomenės savaime gravituojant į rusišką kultūrinę erdvę, bandyti kurstyti Lietuvos žmonių baimes ir psichologinio nesaugumo būseną, trinti ribas tarp Lietuvos ir Rusijos kultūrinių erdvių, dėti visas pastangas kad lietuviai liktų kiek galima labiau integruoti į Rusijos populiariosios kultūros, estrados, televizijos filmų, programų, klasikinės kultūros, sporto (net ir krepšinio) kultūros erdvę, taip realizuojant K. Kosačiovo apibrėžtą „integracijos be inkorporacijos“ strategiją. Tokia nesubalansuota, stipriai subsidijuojama rusiškos kultūros invazija į Lietuvos kultūrinę erdvę iki šiol yra neatsveriama tokios pat galios vakarietiška kultūrine „minkštąja galia“.
„MINKŠTŲJŲ GALIŲ“ REALIZAVIMAS PER VERSLĄ
1. Bene tiksliausiai Rusijos įtakos sukeliamas grėsmes yra apibūdinęs britų ekspertas, žurnalo „The Economist“ apžvalgininkas Edward Lucas: „Kokia yra didžiausia Rusijos keliama grėsmė? Vienintelė didžiausia grėsmė, kurią kelia Rusija – tai purvini pinigai. Rusijos purvini pinigai, kurie nukeliauja politinėms partijoms, į politikų asmenines kišenes, smegenų centrus, akademijas ir nevyriausybines organizacijas. Taip pat ir Rusijos švarūs pinigai. Rusijos sandėriai su ES šalių kompanijomis, kurių pasekoje kompanija politikams pasako, jog šie nesužlugdytų sandėrių su Rusija. Manau, kad lengviau kovoti/aiškintis dėl švarių pinigų. Tuo tarpu apie nešvarius pinigus sužinoma per žvalgybos kontaktus ir manipuliacijas bei informacinius karus ir informacijos rinkimą, o tai tik viską apsunkina.“
2. Iki šiol kalbėdami apie Rusijos „minkštąsias galias“ ir verslą dažniausiai tradiciškai kalbėdavome apie stambiąsias Rusijos energetikos kompanijas, veikiančias Lietuvoje ar turinčias didelių netiesioginių interesų Lietuvoje: „Gazprom“, „Lukoil“, „Rosneft“, „InterRAO“, „Rosatom“ ir kt. Šių kompanijų bandymai daryti įtaką Lietuvos politiniams sprendimams, jų politizuota kainų, tiekimų ar Lietuvos strateginių projektų „stabdymo“ politika yra jau pakankamai gerai matoma, nuolat stebima ir neblogai išanalizuota tiek Lietuvos specialiųjų tarnybų, tiek ir užsienio analitikų13. Akivaizdu, kad šios kompanijos buvo, yra ir bus Rusijos „minkštųjų galių“ realizavimo instrumentais, ir pati Rusija to neslepia. Lietuvos energetinės nepriklausomybės strategija visų pirma ir yra nepriklausomybės nuo taip realizuojamų „minkštųjų galių“ strategija. Ši strategija Lietuvoje nuo 2008-ųjų buvo pradėta įgyvendinti ir susidūrė su dideliu Rusijos pasipriešinimu. Nors tokiam pasipriešinimui buvo panaudoti įvairūs Rusijos „minkštųjų galių“ ir ne tik jų instrumentai, tačiau nemaža dalis šios strategijos buvo arba toliau yra sėkmingai įgyvendinama.
3. Iki šiol buvo skiriama per mažai dėmesio, kaip Rusijos „minkštųjų galių“ realizavime dalyvauja lietuviškas verslas, ypač tas kuris turi didelių verslo interesų pačioje Rusijoje. Tai visų pirma yra verslas, kuris išskirtinai priklauso nuo žaliavų arba energetinių resursų, tiekiamų iš Rusijos, arba verslas, kuris atskiruose rinkos sektoriuose yra užėmęs ženklią Rusijos rinkos dalį, arba verslas, kuris su labai palankiomis pelno maržomis importuoja ir Baltijos rinkose prekiauja dideliais kiekiais specifinių, Rusijoje pagamintų produktų, išsaugodami ilgametį tokios prekybos monopolį. Lietuvoje atsiranda lietuviško verslo, kuris Rusijoje gauna išskirtinę teisę plėtoti milijardinės vertės Rusijos valdžios įgyvendinamus infrastruktūrinius projektus. Visas šis verslas Lietuvoje išsiskiria ypatingą viešąja ir politine veikla.
4. Dar 2012 m. Lietuvos specialiosios tarnybos parengė ir pateikė oficialią informaciją, jog viena stambi Lietuvos kompanija, vedanti derybas Maskvoje dėl jai reikalingų energetinių resursų tiekimo, gavo pasiūlymą, pagal kurį ji mažesnes energetinių resursų kainas gautų, jeigu Lietuvoje imtųsi žygių diskredituoti vieną svarbų strateginį Lietuvos energetinį projektą. Kaip buvo pranešta informacijoje, kompanija tai ir padarė.
5. Lietuvoje per paskutinius dvejus metus buvo organizuotos bent trys stambios, gerai finansuotos visuomeninės politinės akcijos, kurios buvo nukreiptos arba prieš stambius Lietuvos strateginius energetikos projektus arba siekiant sukurti naujas problemas Lietuvos tolesnėje integracijoje į Europos Sajunga:
1) referendumas prieš Visagino AE projektą;
2) protesto kampanija prieš „Chevron“ investicijas skalūninių dujų sektoriuje;
3) referendumo iniciatyva uždrausti žemės pardavimą Europos Sąjungos piliečiams.
Šių politinių kampanijų realizavo tikslas, kurio Rusija siekia savo „minkštųjų galių“ strategijoje, – silpninti Lietuvos pastangas tapti energetiškai nepriklausoma valstybe ir kelti šalies žmonių nepasitikėjimą pasirinkta vakarietiška orientacija.
6. Minėtose politinėse kampanijose intensyviai dalyvavo stambus Lietuvos verslas ar jam artimi asmenys. Vien tik viešai skelbiamoje informacijoje galima rasti tai patvirtinančius faktus:
1) referendumą prieš Visagino AE projektą inicijavo Seimo narys Vidmantas Žiemelis, kurio sūnus Gediminas Žiemelis valdo stambų verslą Lietuvoje ir Rusijoje;
2) referendumo iniciatyvą rėmė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir jos lyderis, stambus rusiškų trąšų importuotojas ir stambiausias šalyje žemės ūkio verslininkas Ramūnas Karbauskis;
3) Koncernas „Achema“ suteikė solidžią finansinę paramą Lietuvos žaliųjų partijai jos lyderiui Linui Balsiui, aršiai pasisakinėjant prieš Visagino AE. „Achema“ taip pat aktyviai priešinosi valstybės statomam Suskystintų gamtinių dujų terminalui;
4) pasipriešinimą „Chevron“ investicijoms intensyviai rėmė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, minėtasis jos lyderis Ramūnas Karbauskis ir jo inicijuotuose kultūriniuose projektuose remiami menininkai;
5) referendumo iniciatyvą uždrausti žemės pardavimą Europos Sąjungos piliečiams taip pat remia tas pats Ramūnas Karbauskis.
4. Minėtos verslo kompanijos vysto labai intensyvius ryšius su ar yra tiesiogiai priklausomos nuo Rusijos:
1) Gedimino Žiemelio kompanija „Avia Solutions Group“, kaip skelbia spauda, pasirašė bendradarbiavimo sutartį su didžiausia Rusijos valstybine korporacija „Rostec“ steigti bendrą įmonę, kuri plėtos naująjį tarptautinį Maskvos oro uostą Rameskoje. 2014-aisiais „Avia Solutions Group“ yra numačiusi tęsti plėtrą. Iki šiol ASG daugiausiai dirbo NVS šalyse. „Avia Solutions Group“ tikslas – toliau plėsti klientų ratą augančiose Centrinės ir Rytų Europos rinkose bei NVS šalyse. 2011 m. Rusijoje G. Žiemelio valdoma „Avia Solutions Group“ buvo pripažinta oro transporto lydere Rusijoje ir pelnė „Auksinės karietos“ apdovanojimą, kurį Gediminas Žiemelis atsiėmė Kremliuje 2012 m. rugsėjo 12 d. „Auksinės karietos“ apdovanojimą yra įsteigusi Rusijos Dūma kartu su Rusijos Federacijos Susisiekimo ministerija.
2) R. Karbauskio kompanijos uždirba šimtamilijonines metines pelno maržas iš pelningos prekybos Rusijoje pagamintomis azoto ir kalio trąšomis. Agrokoncerno grupės įmonės iš trąšų pardavimo už 2012-2013 metus Lietuvoje ir Latvijoje gavo 782 mln. lt. pajamų. Pajamos iš trąšų pardavimo yra didžioji ir strateginė įmonės pajamų dalis. Pažymėtina, kad šio verslo perspektyva tiesiogiai priklauso nuo Rusijos politinio ir verslo elito geros valios ir nusiteikimo.
3) Koncerno „Achema“ verslo pelningumas priklauso nuo iš „Gazprom“ perkamų dujų kainos, dėl kurių nuolaidos „Achemos“ atstovai periodiškai derasi su Rusijos dujų monopolininku. „Achemos“ azotinių trąšų kaip pagrindinę žaliavą (80 proc. produkte) naudoja iš Rusijos importuojamas dujas, todėl produkcijos konkurencingumas, o tuo pačių ir gamyklos pelningumas, tiesiogiai priklauso nuo rusiškų dujų kainodaros bei Kremliaus geranoriškumo/interesų. „Achemos“ įmonių grupė aktyviausia veiklą vysto Lietuvos chemijos pramonės bei transporto sektoriuose. Šio koncerno verslo modelio stuburą sudarančios veiklos yra tiesiogiai sietinos su Rusija ir Baltarusija.
5. Su Rusija tokių sąsajų turintis jau minėtas ir kitas tokio paties pobūdžio lietuviškas verslas nevengia aktyviai, tiesiogiai dalyvauti Lietuvos politikoje, įvairiuose rinkimuose ir tuo ryškiai skiriasi nuo lietuviško verslo, kuris dirba arba tik Lietuvos rinkose, arba sėkmingai eksportuoja į Vakarų rinkas:
1) vienas stambiausių rusiškų trašų importuotojų Ramūnas Karbauskis yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis;
2) Viktoras Uspaskich, tiesiogiai ir netiesiogiai vadovaujantis Darbo partijai, pradėjo kurti savo verslą nuo Rusijos dujų importo į Lietuvą, o leidimą importuoti rusiškas dujas visuomet turi palaiminti Kremlius;
3) Iki 2008 m. valstybės politiniame ir viešajame gyvenime atvirai ir įvairiomis neviešomis formomis dalyvavo Rimandas Stonys ir jo valdoma Rusijos dujų importu užsiimanti „Dujotekanos“ kompanija;
4) 2003 m. Prezidento rinkimus laimėjo Rolandas Paksas. Jį milijonine pinigų suma rėmė rusiškų sraigtasparnių remonto verslą Lietuvoje ir Rusijoje valdantis Jurijus Borisovas. Po sėkmingų rinkimų jis nevengė ir „užvaldyti“ patį Prezidentą, kuris dėl šių aplinkybių apkaltos metu buvo pašalintas iš pareigų. Paties R. Pakso statybų įmonė turėjo nemažai užsakymų Rusijoje;
5) 2004 m. Prezidento rinkimuose antrajame ture labai sėkmingai pasirodžiusią Kazimirą Prunskienę tradiciškai aktyviai rėmė stambi kompanija „ARVI“, turinti didelių verslo interesų Baltarusijoje ir Rusijoje, vystanti rusiškų trąšų importo ir eksporto verslą;
6) 2014 m. Prezidento rinkimuose ruošiasi dalyvauti Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas, žinomas savo ypač artimais ryšiais (įgijusiais net „abonentinių“ ryšiu pavadinimą) su verslininku Andriumi Janukoniu ir jo valdomu „Icor“ koncernu (anksčiau vadinosi „Rubicon“). A. Janukonio valdoma komunalinių paslaugų kompanija „City Service“ Rusijoje yra viena stambiausių tokias paslaugas teikiančių kompanijų. A. Janukonis pastaruosius keletą metų buvo aktyvus, aršus ir garsus Prezidentės bei XV-osios Vyriausybės vykdytos energetinės nepriklausomybės politikos, svarbiausių strateginių energetikos projektų (Visagino AE, Suskystintų gamtinių dujų terminalo, III ES energetikos paketo įdiegimo dujų sektoriuje ir kt.) kritikas bei Rusijos realizuojamų energetikos projektų („Baltiskij AE“ Karaliaučiaus srityje ir „Astravo AE“ Baltarusijoje) viešas advokatas. Šiose prieš Lietuvos energetinės nepriklausomybės politiką nukreiptose akcijose aktyviai dalyvavo ir dalyvauja pats kandidatas į Prezidentus, Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas.
6. Su Rusija susijęs verslas valdo ir stambias žiniasklaidos priemones, kurios dažnai naudojamos „minkštųjų įtakų“ skleidimui. Lietuviškas verslas, eksportuojantis į Vakarus, to arba visai nedaro arba daro žymiai mažesniu mastu:
1) Viktoras Uspaskich ar su juo susiję asmenys, valdo internetinės žiniasklaidos grupę „Interneto žinios“ (priklauso portalas „balsas.lt“ ir platus regioninės žiniasklaidos portalų tinklas);
2) Koncernas „Achema“ valdo dienraštį „Lietuvos žinios“, kuris anksčiau labai intensyviai skleisdavo „Achemos“ koncerno kritišką požiūrį į Lietuvos energetinės nepriklausomybės darbus;
4) Ramūnas Karbauskis valdo ir investuoja į populiarių televizijos serialų gamybą bei kultūrinių projektų mecenavimą. Į šiuos projektus yra įtraukiami žinomi kultūros ir meno veikėjai, kurie po to nevengia paremti R. Karbauskio inicijuojamų ar remiamų viešų politinių akcijų;
5) Vladimiras Antonovas ir „Snoro“ bankas (iki bankroto) valdė daugiau kaip 30% koncerno „Lietuvos Rytas“ akcijų;
6) Vladimiras Romanovas valdė „Baltic Media Holding“ akcijas, t. y, „Diena Media News“, kuri leido laikraščius ir portalus. Taip pat jis buvo įsigijęs dalį „Respublikos“ leidinių grupės akcijų;
7) Gediminas Žiemelis anksčiau valdė „Valstiečių laikraštį“ ir „ŽIA Valdos“ žiniasklaidos holdingą.
8) Taip pat ir kitam stambiam Lietuvos verslui, kurio tiesioginiai ryšiai su Rusija nėra identifikuoti, priklausančios žiniasklaidos priemonės nevengia dirbti taip, lyg būtų tapę Rusijos „minkštųjų galių“ įrankiais.
7. Kalbant apie lietuviško su Rusija susijusio verslo naudojimą „minkštųjų galių“ tikslams pasiekti, galima padaryti šias apibendrinančias išvadas:
1) Lietuvos verslas, kuris didele dalimi priklauso nuo savo interesų Rusijoje, yra aktyvus Lietuvos viešajame ir politiniame gyvenime. Tuo tarpu verslas, kuris dirba su Vakarais, yra žymiai mažiau aktyvus Lietuvos viešajame gyvenime;
2) Lietuvos specialiosios tarnybos yra fiksavę faktų, kai verslas, priklausomas nuo interesų Rusijoje, buvo paprašytas atlikti Lietuvoje tam tikras užduotis siekiant Rusijai reikalingų tikslų įgyvendinimo;
3) verslas, kuris priklauso nuo interesų Rusijoje, dažnai inicijuoja arba remia stambias viešas politines akcijas, kurios dažniausiai sutampa su Rusijos interesais, pavyzdžiui, siekiant sutrukdyti Lietuvos energetinei nepriklausomybei ar europietiškai integracijai;
4) su Rusija susijęs verslas Lietuvoje valdo stambią nacionalinės Lietuvos žiniasklaidos dalį.
Šios išvados parodo kryptis, tendencijas. Verslas, kaip ir gyvenimas, yra įvairus, galima rasti visokių pavyzdžių segmente, dirbančiame su Rusija, kaip ir segmentuose, dirbančiuose kitomis kryptimis. Būtina suprasti verslo, dirbančio su Rusija, pažeidžiamumą. Žinant Kremliaus praktiką, kai ekonominės priemonės, sankcijos yra naudojamos politinių tikslų pasiekimui, toks verslas tampa itin pažeidžiamas, nes dėl politinių priežasčių jam gali būti grasinama suvaržymais, jie taikomi, dėl ko patiriami dideli nuostoliai versle. Tokiam verslui gali būti pasiūloma tapti „minkštųjų galių“ įrankiu, kad jam geriau sektųsi. Siekdamas išvengti nuostolių, toks verslas natūraliai siekia daryti įtaką Lietuvos valdžios institucijoms, jas veikti, kad būtų priimami Rusijai palankūs sprendimai. Taip natūraliai atsiranda „savicenzūra“, noras įsiteikti Rusijos valdžiai, tuo pačiu bandyti daryti įtaką Lietuvos valdžios sprendimams.
ISTORIJA - VIENAS SVARBIAUSIŲ KREMLIAUS TAIKINIŲ
1. Ypatingą vaidmenį Rusijos užsienio politikoje Baltijos valstybių atžvilgiu vaidina pastangos perrašyti esminius istorinius įvykius. Kartu su Sąjūdžiu ir Nepriklausomybe Lietuva atgavo savo istorinę atmintį, nes į pagrindinius teisinius dokumentus ir istorijos vadovėlius buvo sugrąžinta istorinė tiesa apie okupaciją, partizaninį pasipriešinimą, tremtis, Lietuvos žydų tragediją, rusifikaciją ir sovietizaciją. Neatsiejama naujausiųjų laikų Lietuvos valstybės moraline atrama tapo Sausio 13-oji.
2. Visi šie lietuvių tautai ir visiems lojaliems piliečiams svarbūs istorijos įvykiai šiuo metu yra Kremliaus atakų akiratyje. Atakų tikslas – sumenkinti valstybės moralinius pamatus, suskaldyti visuomenę, daryti jai įtaką, neleisti atitrūkti nuo sovietmečio, kompromituoti Baltijos valstybes pasaulyje, rodant mūsų tautas profašistinėmis, nacistinėmis ir pan. Tam net yra sukurtos specialios organizacijos (pavyzdžiui, prosovietiškos organizacijos „Lietuva be nacizmo“, „Latvija be nacizmo“, „Estija be nacizmo“), rengiamos Kremliaus finansuojamos „pseudomokslinės“ konferencijos. Tokia istorijos perrašymo politika visų pirma yra siekiama tos pačios „integracijos be inkorporacijos“. Primetant savąją istorijos versiją visų pirma yra veikiama, kad Lietuvos visuomenė išliktų toje pačioje kultūrinėje istorinėje erdvėje, kurią valdo ir istoriją aiškina Kremlius. Todėl tiek daug dėmesio skiriama okupacijos neigimui, pokario rezistenciją bandant vaizduoti ne kaip pasipriešinimą okupacijai, o kaip pačių lietuvių brolžudišką pilietinį karą, sovietmetį – kaip Lietuvos industrializacijos ir kultūrinio suklestėjimo „aukso amžių“, Sąjūdį tik kaip M. Gorbačiovo perestroikos įrankį, o sausio 13-ąją kaip „savų šaudymo į savus“ tragediją. Taip yra bandoma lietuvius palikti be savų svarbiausių istorijos ženklų, tokiu būdu bandant silpninti pamatus, ant kurių formuojasi nauja nebesovietinė visuomenės valstybinė savivoka. Antrasis tikslas, kurio yra nuosekliai siekiama, – Vakaruose piešti Baltijos valstybes, kaip nacionalistines, fašistines, žydšaudžių tautas, taip bandant Vakaruose įdiegti nuomonę, kad viskas ką mes kalbame apie Rusiją, apie Rytų partnerystę yra nepatikima, kaip tariamai nepatikimos ir neatitinkančios vakarietiškų demokratijos vertybių standartų yra Baltijos valstybės.
3. Ryškiausias pastarojo meto pavyzdys, bandant kompromituoti istoriją – puolimas prieš akciją „Neužmirštuolė“. „Atsibus tėvynės sūnūs, didžią praeitį atminę“, taipgi skaudžių išmėginimų ir kilnaus pasiaukojimo praeitį su gražiais artimo meilės pavyzdžiais – štai didysis pavojus kažkam“ – šitaip tiksliai puolimo prieš „Neužmirštuolės“ akciją esmę apibūdino Vytautas Landsbergis. Sausio 13-oji susilaukia ypatingų atakų todėl, kad ji yra labiausiai patriotizmą ir Tėvynės meilę puoselėjanti istorinė data dabartinei jaunajai kartai. Tai neatitinka Kremliaus interesų, nes jų tikslas – ugdyti Lietuvoje nusivylimą ir apatiją. Tačiau „Neužmirštuolė“ parodė, kad didelė dalis žmonių yra pasiilgę vienybės, bendrumo, kad jiems Lietuvos istorija yra svarbus vienijantis veiksnys.
4. Vienas svarbiausių istorijos perrašymo tikslų – okupacijos neigimas. Kartu su V. Putino pradėta Eurazijos, t. y. naujosios imperijos atkūrimo politika, sustiprėjo Kremliaus pastangos neigti Baltijos valstybių okupacijos faktą. Tai atsispindi ne tik ekspertų publikacijose, bet ir oficialiuose Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos pareiškimuose. Pastebėtina, kad pagrindinis Eurazijos ideologas Aleksandras Duginas yra pradedamas cituoti ir propaguoti Lietuvoje veikiančiuose neaiškios kilmės ir finansinių šaltinių internetiniuose puslapiuose Lietuvoje.
5. Ypatingu taikiniu, naudojant istoriją Lietuvos diskreditavimui, yra Lietuvos žydų tragedija. Išnaudojami, o gal net specialiai išprovokuojami įvairūs antisemitiniai išpuoliai, kad Lietuva ir kitos Baltijos valstybės būtų parodomos pasauliui kaip profašistinės, nacistinės. Tokią pačią propagandinę taktiką Kremlius naudoja ir prieš ukrainiečius, kovojančius „Euromaidane“.
6. Lietuvos partizanų, kovojusių prieš sovietinę okupaciją, menkinimas, šmeižimas – taip pat yra taktika naudojama nuo pat pokario laikų.
7. Istorija buvo, yra ir dar ilgai bus Kremliaus politikos taikinys, siekiant neleisti susiformuoti aiškiam patriotiniam dabartinės mūsų valstybės pagrindui, galinčiam suvienyti tautą tolimesniam valstybės kūrimo darbui.
ĮTAKA POLITINEI SISTEMAI
1. Nuo pat Nepriklausomybės atgavimo buvo siekiama Lietuvoje neleisti susikurti stipriai provakarietiškai politinei sistemai. Ypatingų propagandinių atakų susilaukdavo ir susilaukia politikai, pasisakantys už Rusijos įtakos mažinimą bei už gilesnę Lietuvos europinę integraciją, ypač – už energetinę nepriklausomybę. Kremliaus veikimas politinėje Lietuvos scenoje yra susijęs su įtakomis per verslą ir vietinę žiniasklaidą.
2. Veiklos mechanizmai yra įvairūs – per visuomenines rusakalbių ir kitas organizacijas, per politines partijas. Kai kurie prorusiški dariniai veikia ir Kremliaus politiką įgyvendina atvirai (pavyzdžiui, Algirdo Paleckio Socialistinis liaudies frontas), o kai kurie politiniai dariniai įtaką įgavo manipuliuodami sovietinę nostalgiją jaučiančių žmonių jausmais ir nevengdami pigaus populizmo, kuriam tokie žmonės yra lengvai pasiduodantys.
3. Lietuva yra pergyvenusi keletą didelių politinių sukrėtimų, kai paaiškėdavo, kad Lietuvos svarbiausios politinės institucijos gali būti lengvai „užvaldytos“ asmenų ar pinigų, kurių pėdsakai veda į Rusiją. Taip 2003 m. paaiškėjo, kad išrinktas Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas yra visiškai „užvaldytas“ su Rusijos kariniu kompleksu siejamo Jurijaus Borisovo ir jo nusamdytų patarėjų iš kompanijos „Almax“. J. Borisovas per rinkimus milijonais rėmė R. Paksą, o valstybė tik visuomenei skausmingo apkaltos proceso būdu sugebėjo šį „užvaldymą“ sustabdyti. Vėliau iškilo V. Uspaskicho gebėjimas „užvaldyti“ nemažą dalį Seimo, tam panaudojant su „Gazpromo“ pagalba uždirbtus milijonus ir neaiškiais neteisėtais būdais sukauptus ir partinei veiklai finansuoti panaudotus 24 mln. litų. Šios bylos tyrimas dar nesibaigė Lietuvos teismuose, tačiau tai yra stambiausia politinės korupcijos byla Lietuvos istorijoje.
4. Lietuvos specialiosios tarnybos yra fiksavusios kai kurių partijų atstovų artimus ryšius su atitinkamomis Kremliaus struktūromis. Rusijos ambasada Vilniuje taip pat yra ne vieną kartą fiksuota kaip aktyviai besidominti ir galimai daranti įtaką kai kurių partijų ar atskirų politikų veiklai. Tai ypač suaktyvėja, kai Lietuva svarsto arba priima sprendimus dėl ypač svarbių energetikos projektų. Pagal kai kurių politikų ar tariamai nepriklausomų ekspertų išsakomą neslepiamą palankumą ir tolesnei Lietuvos priklausomybei nuo Rusijos energetinių sistemų ir resursų, galima spėti, kad šie asmenys yra paveikti Rusijos „minkštųjų galių“ įtakos.
5. Pastaruoju metu Kremlius keičia taktiką ir ypač sustiprino savo veiklą stengdamasis daryti įtaką ir skatinti pseudopatriotišką antieuropietišką liniją. Patriotizmas yra gražus ir palaikytinas jausmas, jis neturi priešinti tautų ir juo labiau niekaip neprieštarauja Lietuvos integracijai į ES. Lietuva, įstojusi į ES, ne tik kad neprarado savo identiteto, bet ir sėkmingai atkuria sovietmečiu suniokotą tikrą, nuoširdų tautiškumą. V. Putino propaguojamas rusiškojo tipo nacionalizmas yra agresyvus ir remiasi antieuropietiškomis, antivakarietiškomis nuostatomis. Tokio agresyvaus, rusiško tipo nacionalizmo apraiškas vis dažniau matome ir Lietuvoje. Jis aktyviai platinamas per socialinius tinklus, reiškiasi per antieuropietiškų referendumų inicijavimą.
6. Matome vis daugiau Kremliaus pastangų demonstruoti, kad Rusija yra vienintelė tikrų krikščioniškų vertybių gynėja nuo „blogio“, kuris sklinda iš Vakarų. Tam pasitarnauja Europos kairieji, propaguodami Europoje savo politiką, nukreiptą prieš tradicinę šeimą. V. Putinas tuo sėkmingai gąsdina ne tik europietišką kelią besirenkančias Rytų partnerystės valstybes, bet ir po savo sparnu bando vienyti visoje Europoje nuoširdžiai šeimos vertybes saugančius žmones bei organizacijas. Tokia Kremliaus politika yra klastinga kaukė, tačiau ji ne visiems lengvai atpažįstama.
7. Verta pabrėžti, kad su bandymais per politines partijas daryti įtaką Lietuvos politiniams procesams yra susidūrę visos politinės jėgos. Ne išimtis – ir TS-LKD. Partijos neturi savų specialių analitinių centrų ar galimybių apie tokias pastangas gauti informaciją iš atitinkamų tarnybų, kad galėtų laiku įvertinti savo narių veiklą. Politinės sistemos atsparumą įtakoms iš šalies per su Rusija susijusį verslą padidino politinių partijų finansavimo principų pakeitimas, kuomet buvo atsisakyta juridinių asmenų paramos, tačiau šiam įtakos aspektui bei politinės sistemos atsparumo stiprinimui ir toliau reikia ypatingo dėmesio.
PASIŪLYMAI
1) Bendrosios nuostatos
1. Jeigu energetinio saugumo srityje yra visiškai aišku, ką Lietuva turi daryti, kokius namų darbus atlikti, kokios bendros Europos Sąjungos politikos turi siekti, tai informacinio karo fronte ne tik kad iki šiol nėra jokios aiškios strategijos, bet trūksta ir vieningo politikos bei visuomenės suvokimo, kad jos reikia. Šiuo tikslu galima inicijuoti ES direktyvos „Televizija be sienų“ keitimą.
2. Viešumas, visuomenės informavimas yra pagrindinė priemonė, atremiant Kremliaus propagandines atakas ir informacinį karą. Žmonės turi žinoti, kaip veikia propagandinė mašina, kaip veikia „minkštosios galios“ ne tik tada, kai jų veikimas yra ryškiai matomas, ir būti tam daug labiau atsparūs. Tam reikia ne tik nuolatinės stebėsenos, kas vyksta mūsų viešojoje informacinėje, kultūrinėje ar politinėje erdvėje, bet ir žymiai gilesnių analizių bei studijų, kurios leistų žmonėms žymiai geriau suprasti, kaip atsispirti „integracijos be inkorporacijos“ strategijai.
3. Švietimas taip pat yra viena svarbiausių priemonių kovojant su Rusijos „minkštosiomis galiomis“. Todėl turi būti skatinamas ir puoselėjamas modernaus, dabartinei jaunajai kartai suprantamo patriotizmo ugdymas visuose švietimo sistemos lygiuose. Atminties politikoje XX a. tremties ir pasipriešinimo istorija vaidina reikšmingą vaidmenį, tačiau keičiantis kartoms reikia ieškoti kitų jos pateikimo formų: ne tik per tradicinius renginius (atminimo dienos mokyklose, minėjimai prie paminklų), tačiau ir per simboliką ar vaizdinius. Interneto ir socialinių tinklų amžiuje reikalingas tiesioginis jaunimo įtraukimas į tam tikros informacijos sklaidą, pavyzdžiui, kompiuterinės aplikacijos gali būti skirtos istoriniams-pažintiniams žaidimams, lavinimui ir edukacijai.
4. Jaunimas jau dabar yra žymiai atsparesnis propagandai, gauna išsamesnę informaciją ir ja domisi. Tačiau reikia įvertinti ir kitos pusės pastangas orientuotis būtent į jaunimą. Todėl reikia informuoti žmones apie kiekvieną aiškiai matomą ataką ir paslėptus „minkštųjų galių“ veikimo procesus. Būtina skirti dėmesio tam vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, lavinant jaunosios kartos atsparumą propagandai.
5. Partnerių ES ir NATO įtraukimas. Reikia drąsiau ir plačiau apie Rusijos „minkštųjų galių“ įtakas kalbėtis su draugiškų Lietuvai valstybių atstovais visuose lygmenyse. Reikia aiškiai suvokti, kad Lietuvos atžvilgiu Rusija naudoja žymiai intensyvesnius ir efektyvesnius „minkštųjų galių“ instrumentus, kokių ji nenaudoja prieš „senąją“ Europą ar JAV. Todėl tose šalyse suvokimas apie tai, su kuo mums tenka susidurti, kol kas yra labai menkas. Latvija pasiūlė, o NATO pritarė Rygoje steigti NATO Strateginės komunikacijos centrą, kuris analizuos ir įtakas saugumo aplinkai, naudojant kaip priemonę informacijos kanalus.
6. Reikia siūlyti, kad ES suformuluotų savo politiką, padedant atremti propagandinius karus Rusijos kaimynystėje esančiose valstybėse.
2) Pagrindinių Kremliaus įrankių neutralizavimas viešajame informaciniame ir kultūriniame lauke
1. Lietuvoje būtina mažinti Rusijos propagandos įrankių tinklą. Lietuva yra ratifikavusi vieną iš ES direktyvų dėl produkcijos iš trečiųjų šalių ribojimo informaciniuose kanaluose. Lietuva turi siekti, kad direktyva būtų sustiprinta nuostatoms ir prieš trečiųjų šalių propagandą.
2. ES lygiu reikia įvertinti ir keisti trečiųjų šalių interesus propagandinėmis priemonėmis skleidžiančių informavimo priemonių registracijos ir kontrolės sistemą.
3. Būtina keisti tvarką dėl ypatingą propagandinį poveikį turinčių ir Rusijos vyriausybės subsidijuojamų filmų rodymo per Lietuvos televizijos kanalus:
1) tokių filmų rodymui turi būti taikoma atitinkama mokestinė politika, kad jų demonstravimas Lietuvos televizijos kanaluose nebūtų pelningas verslas;
2) ne ES ir NATO valstybių produkcija turi sudaryti ne daugiau, kaip 30 proc. Lietuvos televizijos kanalų eterio laiko, o Rusijoje pagamintą produkciją žymėti ženklu „Pagaminta Rusijoje“;
3) aiškiai propagandinį pobūdį turinčių filmų, ypač tokių, kuriuose šlovinami nusikaltimus prieš Lietuvos piliečius vykdę veikėjai arba sovietmetis, neturi būti iš viso leidžiami rodyti;
4) turi būti priimta žiniasklaidos atsparumo Rusijos „minkštųjų galių“ įtakai programa. Šioje programoje turi atsirasti objektyvus atskirų žiniasklaidos priemonių ar programų vertinimas pagal tarnavimą Rusijos „minkštųjų galių“ strategijai, viešai skelbiant tokio reguliaraus vertinimo rezultatus ir paskelbiant „Rusijos įtakos“ žiniasklaidos ar atskirų programų, publikacijų sąrašą, numatant tokią produkciją skleidžiančiai žiniasklaidai didesnius mokesčius, kaip yra taikoma erotinei, pornografinei ar smurtinio pobūdžio žiniasklaidai;
4. Būtina Lietuvoje plėsti vakarietiško informacinio lauko apimtis. Anglų kalba rodomus filmus versti ne įgarsinant, bet leidžiant lietuviškus subtitrus, kaip yra mūsų kaimyninėse valstybėse. Tuo labiau, kad rusiškiems filmams jau dabar yra taikoma tokia praktika.
5. Žiniasklaidos bendro atsparumo korupcijai ir pinigų įtakai stiprinimas, didinant žiniasklaidos funkcionavimo skaidrumą:
1) ES programų viešinimui naudojamos ES lėšos turi būti valdomos centralizuotai, ne per atskiras ministerijas;
2) valstybės lygmeniu turi būti centralizuotai kaupiami duomenys, kiek kuriai žiniasklaidos priemonei tenka ES lėšų. Duomenys turi būti reguliariai kiekvienais metais skelbiant viešai;
3) kiekvienais metais žiniasklaidos priemonės turi skelbti kiek ir su kokiais subjektais yra sudarę komercinių sutarčių dėl komunikacinių paslaugų teikimo. Šios ataskaitos turi būti valstybės lėšomis audituojamos ir viešai skelbiamos;
4) valstybės lėšomis turi būti atliekamas kiekvienos žiniasklaidos priemonės metinis tiražų ir auditorijos tyrimas.
6. Lietuvos Vyriausybėje turi būti įkurta institucija, atsakinga už kultūrinės ir informacinės erdvės pažeidžiamumo Rusijos „minkštosiomis galiomis“ stebėseną. Ši institucija turi atlikti Rusijos kultūrinių projektų dempingavimo tyrimus.
7. Būtina valstybės biudžete numatyti lėšas veiksmingam pasipriešinimui Rusijos „minkštosioms galioms“ kurios yra nukreiptos lietuvių išeivijai įtakoti.
8. Kultūros ministerijoje turi būti įkurtas padalinys, atsakingas už lietuviškos „minkštosios galios“ Lietuvos kultūroje ir viešojoje erdvėje strategijos parengimą ir įgyvendinimą. Tokios programos įgyvendinimui turi būti užtikrintas valstybinis finansavimas. Taip pat turi būti užtikrinamas pozityvaus, vienijančio, proeuropietiško patriotizmo kultūrinių ir švietėjiškų programų, istorinės atminties programų finansavimas ir skatinimas.
9. Užsienio reikalų ministerija turi užbaigti tobulinti 2012 m. parengtas ir URM Kolegijoje tobulinimui pristatytas istorinės atminties politikos rekomendacijas bei žinyną Lietuvai aktualiausiais istoriniais klausimais. Su šia informacija turi būti supažindinti visi Lietuvos diplomatai ir politikai.
10. Siūlome Užsienio reikalų ministrui institucionalizuoti praeitą kadenciją Užsienio reikalų ministerijos įkurtą neformalią tarpžinybinę istorinės atminties politikos grupę, kuri rengtų metinius istorinės atminties puoselėjimo darbų planus, vykdyti istorinės propagandos tarptautinėje politikoje stebėseną ir prevenciją bei koordinuotų Lietuvos žinybų bendradarbiavimą su užsienio partneriais istorinės atminties ir teisingumo klausimais.
11. Vyriausybė turi inicijuoti 2012 m. rugsėjo 28 d. patvirtintos komisijos deryboms dėl žalos, padarytos Lietuvos Respublikai 1940-1991 m. buvusios TSRS ir 1991-1993 m. Rusijos Federacijos kariuomenės, atlyginimo veiklos atnaujinimą. Lietuvos laikysena dėl okupacijos žalos atlyginimo, nors ir ne pačiu aktyviausiu režimu, bet yra svarbi ilgalaikės politikos gairė, riboženklis, kurį būtina išlaikyti, apsisaugant nuo „integracijos be inkorporacijos“ politikos pasėkmių.
12. Sovietmečio ideologiniai kūriniai turi būti pašalinti iš Lietuvos viešųjų erdvių.
3) Prievolės verslui, apsaugančios nuo jo panaudojimo Rusijos „minkštųjų galių“ sklaidai
1. Turi būti taikomi papildomi skaidrumo ir viešumo reikalavimai žiniasklaidos priemones valdančioms verslo bendrovėms, valstybės politikų valdomoms bendrovėms ir Lietuvoje veikiantiems užsienio fondams. Minėti juridiniai asmenys turėtų papildomai deklaruoti, kokią jų pajamų dalį sudaro verslas Rusijoje, kokią jų įsigijimų dalį sudaro Rusijoje perkamos žaliavos ar gaminiai, kiek jie skiria paramos ir kokioms visuomeninėms organizacijoms ji atitenka.
2. Lietuviškos verslas, turintis didelių verslo interesų Rusijoje ir užsiimantis kultūrine labdara bei kultūrinių projektų mecenavimu Lietuvoje, turi viešai deklaruoti savo verslo interesus Rusijoje;
3. Lietuviškas verslas, turintis didelių verslo interesų Rusijoje, ir remiantis svarbius politinius, visuomeninius ar viešuosius procesus, turi viešai deklaruoti apie savo remiamus projektus ir savo verslo interesus Rusijoje;
4. Vyriausybės ar Seimo reikalavimu VSD turi ištirti ir viešai skelbti viešų politinių procesų finansinius rėmėjus ir jų verslo interesus Rusijoje.
4) Lietuvos „minkštosios geopolitinės doktrinos“ – suartėjimo su Šiaurės šalimis – įgyvendinimas
1. Lietuva turi sąmoningai stengtis surasti efektyvų vakarietiškų „minkštųjų galių“ plėtros Lietuvoje mechanizmą, taip siekdama sumažinti ir subalansuoti Rusijos „minkštųjų galių“ dominavimą. Tokiam tikslui labiausiai padėtų sąmoningos Lietuvos pastangos sparčiau ir efektyviau suartėti su geografiškai arčiausiomis, sėkmingomis vakarietiškomis šalimis – Skandinavijos valstybėmis. Jų ekonominė, socialinė, kultūrinė, gyvenimo kokybės sėkmė galėtų tapti įkvepiančiu pavyzdžiu ir nauja nacionaline ambicija Lietuvos visuomenei ir politinei bendruomenei.
2. Tokios Šiaurės šalių „minkštųjų galių” stiprinimo pastangos turėtų prasidėti nuo žymiai intensyvesnio Skandinavijos šalių matomumo Lietuvos kultūrinėje ir informacinėje erdvėje. Tam yra visos galimybės, matant koks stiprus yra Skandinavijos verslo dalyvavimas Lietuvos ekonomikoje. Šis dalyvavimas turi pasireikšti per kultūros, meno, kino, teatro, televizijos ir kitų sričių informacijos sklaidą Lietuvoje.
3. Toks suartėjimas su Šiaurės šalimis turi būti Lietuvos politinio elito suprantamas kaip ypatingai svarbus uždavinys. Artėjant prie Skandinavijos „minkštųjų galių“ kartu būtų tolstama nuo Rusijos „minkštųjų galių“. Kad tai galėtume pasiekti, reikia ir žymiai intelektualiai stipresnio valstybinio elito, kurio telkimui, ugdymui, švietimui šiaurietiška dvasia būtinos sąmoningos pastangos. Silpnas valstybinis elitas yra vienas iš mūsų „Achilo kulnų“, kurį efektyviai išnaudoja Rusija savo „minkštųjų galių” sklaidai Lietuvos visuomenėje.
5) VSD ir kitų specialiųjų tarnybų veiklos pertvarkymas. Politinis dėmesys minkštosioms grėsmėms
1. Reikia išanalizuoti teisinę bazę ir suformuluoti nuostatas, kuriomis Valstybės saugumo departamentui ir kitoms žvalgybinėms institucijoms būtų sudarytos teisinės galimybės informuoti visuomenę apie jų pastebimas grėsmes valstybės saugumui, įskaitant ir Kremliaus finansuojamą propagandą.
2. VSD turi turėti prievolę vykdyti Rusijos „minkštųjų galių“ veikimo Lietuvoje stebėseną saugumo požiūriu ir skelbti viešas metines ataskaitas.
3. VSD turi parengti tokią informacijos pateikimo valstybės vadovams tvarką, kad ji leistų informaciją gavusiems asmenims, esant reikalui, tą informaciją nesudėtingai paviešinti, nepakenkiant VSD atliekamam žvalgybos ir kontražvalgybos darbui. Iki šiol galiojanti praktika, kai Rusijos Federacijos ar kitų valstybių paslaptys apie daromą įtaką mūsų valstybės politiniams bei ekonominiams procesams tampa Lietuvos valstybės paslaptimis, o už jų paviešinimą persekiojama ir baudžiama, yra ydinga.
4. Seime kiekvienais metais turi būti rengiami išsamūs Valstybės saugumo departamento ir Vyriausybės ataskaitos svarstymai – „Lietuvos saugumo debatai“.
5. Sveikintina praktika, kai žvalgybos institucijos jau dveji metai pateikia ataskaitas visuomenei. Tačiau jos galėtų būti dar drąsesnės ir informatyvesnės.
6. Siūlytina saugumo klausimais rengti ne tik uždaras tarptautinio lygio konferencijas, kokia yra kasmetinė saugumo konferencija „Snow Meeting“ Trakuose, bet ir nacionalinio lygio Lietuvos politikų ir ekspertų dalykinius seminarus saugumo politikos klausimais.
