Nusižudžiusiems politikų strategijos jau nereikalingos

Pasaulyje esame pirmoje vietoje pagal savižudybių skaičių. O štai Klaipėdoje buvo surengtas koncertas „Flesh&Bones - gyvųjų numirėlių puota!“ Vaikams pakankamai prieinamas. Vienos grupės pavadinimas, išvertus iš anglų kalbos, reiškia „Smaugėjas“. Dainų tekstuose skambėjo tokie žodžiai: ar išsirinkai stiprią šaką. Yra toks „Išlikimo vadovas“, kur raginama paremti senąsias savižudybių tradicijas“. Demonstruojami marškinėliai su užrašais „Nepakartojamas mirties ritualas“. Dekoracijose manekenai išvirtusiais viduriais. Politikai kuria strategijas prieš savižudybes, o gyvenime yra kitaip. Kodėl tai - ne skandalas?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys Naglis PUTEIKIS, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas BUDNIKAS, politologas Marius KUNDROTAS ir filosofas Krescencijus STOŠKUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Valdančiosios daugumos lyderis, ateidamas į valdžią, deklaravo dėmesį kultūrai. Ir tokiam koncertui profesionalų Vyriausybė lėšų rado. Kultūros rėmimo fondas taip pat prisidėjo prie to.

N.PUTEIKIS: Pinigai, skirti šitai grupei, šitam koncertui, išverstiems viduriams ir savižudybių propagandai, pateko per liberalų rankas. Klaipėdoje absoliučią daugumą turi liberalai kartu su Rusų aljansu. Jų žmonės skirsto pinigus kultūrai ir priima tokius sprendimus.

Konkrečiai šis sprendimas buvo priimtas Klaipėdos kultūros ir meno tarybos. Beje, Kultūros ir meno tarybos narys yra tas pats žmogus, kuris organizuoja šitą festivalį. Klaipėdos liberalai visiškai neliberalūs. Jie leidžia pinigų skirstytojams patiems sau paskirti pinigų.

Savivaldybės ir valstybės pinigai patenka savižudybių propagandai.

Savižudybių kankinamoje Lietuvoje kaip grupės logotipas feisbuke vaizduojama pasikorimo virvė. Grupės pavadinimas („Stranguliatorius“ - red. past.), išvertus iš anglų kalbos, reiškia ne vien smaugimą, bet ir pasismaugimą, tai yra nusižudymą.

Esu sukrėstas ir Kultūros komiteto pirmininkui pranešiu šituos dalykus. Prašysiu, kad Kultūros ministerija svarstytų.

Ir aš per Jūros šventę nuėjau į tą vietą. Iš tikrųjų „nuostabus“ renginys. Stovi konteineris, jame manekenai prapjautais pilvais, išvirtusiom žarnom, aprengti karinėm uniformom.

Atsimenu, dukrai buvo 11 metų, ėjome į kiną pasižiūrėti „Žiedų valdovo“. Mūsų neįleido, nes tokie įstatymai. Negali iki 12 metų matyti „Žiedų valdovo“, nes ten yra daug smurto. Ten vieni prieš kitus smurtauja pasakų personažai.

Tame konteineryje, kurį aš mačiau, yra 100 kartų daugiau smurto. Zona neatitverta, vaikai vaikšto, jiems tikrai patinka.

Jeigu mes leisime propaguoti savižudybes už valdiškus pinigus, tai ir toliau tvirtai pirmausime pagal savižudybių skaičių.

G.JAKAVONIS: Kodėl niekas nereaguoja į marškinėlius, kuriais propaguojamos savižudybės?

V.BUDNIKAS: Sąmoningai veikia griovimo kultūra. Aš jos nevadinsiu kultūra, apskritai griovimo veikla. Demoralizuoti, klaidinti visuomenę, sukeisti vertybes.

Minėjote, neaišku, kokiu principu veikia kontroliuojančios institucijos. Ar tai žmonės, įdarbinti pagal ryšius, ar pagal giminystę. Tos institucijos turi galią ir gali viską sutvarkyti.

Yra Reklamos įstatymas, 4 straipsnio 2 dalis. Draudžiama reklama, kuria pažeidžiami visuomenės moralės principai, skatinama prievarta arba agresija, keliama panika, skatinamas elgesys, keliantis grėsmę sveikatai, saugumui, aplinkai. O jeigu nesilaiko Vaiko teisių pagrindų įstatymo 8 straipsnio? Visuomenė turi garantuoti vaiko sveiko gyvenimo ugdymą, informaciją ir švietimą.

Pasižiūrėkime per teisės prizmę. Kokius įstatymus pažeidė šitas renginys? Labai daug.

Jeigu kontroliuojančios institucijos neveikia, o kad jos neveikia, jūs tik ką pasakėte, beliktų teismai. Mūsų praktika rodo, kad labai daug dalykų galima išspręsti per teismus.

Jeigu atsirastų visuomeninė organizacija, kuri pateiktų ieškinį dėl šitų įstatymų pažeidimų, galbūt pas kažką kreipėsi vaikai, pas kažką tėvai, tuo pagrindu galima inicijuoti ieškinį teismui.

Jeigu nuo visuomenės atsirastų tokie ieškiniai ginant viešąjį interesą, patikėkite manimi, tie renginiai greitai baigtųsi.

Dabar kyla klausimas, o kodėl visuomenė to nedaro. Teisės suteiktos.

Rodos, prieš porą metų viena vaistinė pasiskundė dėl reklamos, kuri skatina smurtą. Tai buvo kažkoks drabužių išpardavimas. Buvo pavaizduota žiaurios išvaizdos mergina, peiliu plėšianti drabužius. Mes pareikalavome, kad savivaldybė, kuri atsakinga už reklamos kontrolę, pašalintų šitą reklamą ir nubaustų reklamos propaguotoją. Jie taip ir padarė, iš tikrųjų ištyrė šitą faktą, uždraudė, bet, ko gero, nenubaudė.

Pati visuomenė žiūri taip: yra institucija, ji turi kontroliuoti, mes čia niekuo dėti, mes sėdim ir stebim. Taip neturi būti. Jeigu visuomenė mano, kad jai kenkia, žmonės mano, kad jų vaikai žalojami, siūlau tada susiburti, kreiptis į kažkokią organizaciją. Pavieniam piliečiui yra sudėtinga, bet organizacijų yra daug ir kai kurios jų pakankamai aktyvios, tai teikite teismo ieškinius dėl šito. Čia gi senaties nėra.

Ir dabar galima šitai padaryti. Pažeisti konkretūs įstatymai, ir labai šiurkščiai.

G.JAKAVONIS: Yra Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisija. Yra Savižudybių prevencijos biuras, yra visuomeninė organizacija „Jaunimo linija“, „Vaikų linija“. Vaikams šitie koncertai prieinami. Bet nė iš vienos į diskusiją niekas neatėjo...

M.KUNDROTAS: Alternatyvioji kultūra turi savo specifiką. Vieni žaidžia satanizmais, kiti žaidžia nacizmais arba komunizmais. Daugeliu atvejų tai iš tikrųjų yra žaidimai. Bet riba ganėtinai plona ir jautri.

Man jūsų tema priminė dar vieną dainininką, jeigu jį taip galima pavadinti, slapyvardžiu Whydotas. Jam, rodos, buvo iškelta byla dėl dainos, kur jis dainavo: „Šėtone, prašau, nupirki mano sielą už leidimą taškyti vaikų galvas į sieną.“ Jam buvo iškelta byla, bet ta byla baigėsi niekuo. Šitas pseudodainininkas buvo išteisintas.

Tai dabar įsivaizduokime, jeigu vietoj vaikų ten būtų įvardyti imigrantai, kokia nors tautinė mažuma, tie patys čigonai. Tai iš tikrųjų didelis klausimas, ar bylos baigtis būtų tokia.

Man, kaip politologui, labiausiai nerimą kelia tai, kad Lietuvoje taikomi dvejopi standartai. Kažkoks smurto pateikimas tam tikrame kultūriniame kontekste vienais atvejais yra vertinamas vienaip, kitais atvejais kitaip.

Daugelis alternatyvių kultūrų gerbėjų, tie patys metalistai ir pankai, gyvenime būna daug mažiau agresyvūs negu pagrindinių kultūrų atstovai, kurie klauso populiariąją muziką, kur vien tik meilė seilė, cukrus, sacharinas, vynas.

Kiek teko dalyvauti metalistų koncertuose, jokio smurto net tikimybės ten nebuvo. Teko dalyvauti skinhedų, kuriuos kaltina agresija, koncertuose, ten yra toks pogo šokis. Per jį žmonės stumdosi vienas į kitą. Bet jeigu kas nors parkrinta ant grindų, tai iš karto dešimt rankų tave pakelia.

Nueikime į kokį popmuzikos koncertą, tai ten ir muštynės, ir girtuoklystės, ir prievartavimai.

Tam tikri tarsi smurtiniai, agresijos aspektai alternatyvioje kultūroje padeda iškrauti savo negatyvią energiją, tada žmonės nebetaiko to realioje praktikoje.

G.JAKAVONIS: Kodėl vyksta tokie dalykai? Juk čia nėra išskirtinis atvejis.

K.STOŠKUS: Mane šiurpina tai, kad šitai yra sankcionuota ministerijos. Vadinasi, ji neskiria to, ką mes iki šiol vadinome kultūra, nuo kontrkultūros. Buvo diskutuota, bet politikai apsimeta, kad čia smulkūs dalykai, lyg privačios sferos.

Dabartinė kultūra pavojinga tuo, kad andergraundas, arba kontrkultūra, arba kultūros griovimo tendencijos, įteisinami kaip kultūros faktai.

Kai Amerikoje atsirado „Fluxus“, tai patyčios, pasišaipymai ten buvo priimami kaip kontrkultūros reiškiniai. Niekam negalėjo ateiti į galvą, kad už juos kas nors apmokėtų. Pavyzdžiui, apmokėtų už tai, kad žmogus sudaužo smuiką kokio spektaklio metu. Tai Lietuvoje jau buvo kelis kartus rodyta.

Eina pamažėle, paskui tą smuiką sudaužo, parodydamas protestą prieš tradicinę kultūrą, kuri susijusi su viešpataujančiom klasėm ir sluoksniais. Taip sakant, tai buvo maišto formos, arba naujasis kairumas, kuris bandė įteisinti savo neapykantą tam pasauliui, kuriame jie gyvena.

Ir tai mūsų krašte tampa kultūros pavyzdžiu, finansuojamu ministerijos. Šita kultūra patenka į Šiuolaikinio meno centrą.

Seniau buvome organizavę konferenciją apie savižudybių pavojų, grėsmes. R.Šalaševičiūtė kaip tik tąsyk ją kuravo. Joje buvo prisimintas ne kur kitur, bet vienoje garsiausių Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje studentės parengtas darbas, garbingų dėstytojų vadovaujamas, „Septyni savižudybės būdai“. Čia šiek tiek buvo aliuzijų turbūt į R.Gavelio knygą, kuri tokiu pat pavadinimu išleista.

Yra savinaikos tendencija. Kai kam tai patinka, kai kas taip išsikrauna. Žmonės, kurie deklaruoja šitokią laikyseną, užmiršta, kokios būsenos yra dabartinė Lietuva.

Bandžiau skaičiuoti būdus, kokiais Lietuva dabar save naikina. Juk ne tik nusižudymu. Žudosi tik tam tikra žmonių dalis, kuri neišlaiko esamo spaudimo.

Gyvename pasaulyje, kuris yra lyg užminuotas. Kažkada egzistencializmas prasidėjo su tokiu pripažinimu, kad pasaulis šiuolaikiniam žmogui yra nepatikimas. Gyvename pasaulyje, kuris nelabai jau turi vilties. Viskas kažkaip netikra, alternatyvos lyg ir išsemtos. Ir dabar visi susigūžę tik laukia, kada bus sprogimas. Tai yra neviltis, daugybė beviltiškų dalykų. Ta jausena be galo platinama visais kanalais.

Žudosi tie, kurie neištveria. Kiti bėga iš krašto. Ar čia ne pasirinkimas? Ar tai neliudija, kad ir tiems, ir tiems gyvenimas Lietuvoje jau nepriimtinas? Tiktai vieni nori gyventi, kur geriau, kur žmonės išgyvena, kur įprasta. Vakarai apskritai visada Lietuvoje yra buvę su pliuso ženklu. Ir štai kur jie randa kompensaciją.

Kiti žmonės kenčia susigūžę, kenčia ir laukia, kada tai pasibaigs. Gal pasibaigs, gal valdžia ateis geresnė, gal protingesni bus žmonės, gal išsigąs to, ką jie daro.

Iš tos sferos, kuri būdavo inteligencijos sfera, ateidavo tam tikros viltys, patarimai, pamokymai. Žmonės prasilavinę. Jie turi šiokią tokią istorijos nuovoką, kaip vyksta procesai, kada jie kartojasi, kada veda į pražūtį. Daugybė civilizacijų yra žuvusių. Tai tie žmonės galėtų mums patarti. Bet kas iš ten ateina?

Ten ateina nauji mūsų kultūros sunaikinimo ženklai. Vadinasi, savižudybė ir yra kontrkultūra. Kontrkultūra vyksta Lietuvoje kaip savinaikos forma. Čia aš galėčiau skaičiuoti dar daug atvejų. Tokių, kurie įtvirtina stipriojo teisę. Kai stiprusis gali daryti, ką nori.

Tas, kuris turi valdžią, turi daugiau galimybių pasinaudoti valdžia. Tas, kuris turi pinigų, turi daugiau galių pasinaudoti pinigais negu kiti. Jis dominuoja ir legitimuoja dėl to, kad sistema yra tokia, kuri leidžia jam tą galią sustiprinti. Viduramžiais galia buvo aiškiai įtvirtinta privilegijos įstatymais.

Šitame procese yra žmonių, kurie neturi jokios galios. Jie neturi nei valdžios, nei pinigų, nei autoriteto. Kas jiems belieka? Jie turi vienintelę galią, kuri leidžia piktintis, šlykštėtis, bjaurėtis. Tai yra niekinti viską. Iš čia plinta nihilizmas. Niekinti viską, neigti ir naikinti.

Dabar mes kalbame, žiūrėkit, visi žmonės labai prastai tarpusavy bendrauja. Mūsų bendravimą yra pakeitusios patyčios. Ar patyčios nėra pasirengimas savižudybei? Patyčios irgi yra naikinimas kito, bet tik žodžiu. Net F.Nyčė sako, žudyti reikia žodžiu. Bet tas jo žudymas buvo literatūrinis žudymas.

Kai šitą nihilistinę praktiką perima mokiniai, prasideda siaubas. Nevaizduokime, kad paduosime į teismą ir šitą problemą išspręsime. Niekas nesusitvarkys. Jau sistemiška pasidarė savinaika.

Sovietiniais laikais mus naikino kažkur iš šalies. Dabar patys naikinamės. Kiek daug atsirado savinaikos būdų. Vieni kitus papildo. Nesubalansuoja taip, kad vienoj vietoj pralaimėję kitur laimėtume. Dabar iš visų pusių mes save naikiname, per nesugebėjimą suvokti ir įvardinti tai, kas yra dabartinė savižudybė. Tautos savižudybė yra labai grėsmingas reikalas.

G.JAKAVONIS: Kultūros fondas šitam renginiui yra skyręs 18 tūkst. Rietavo meras Antanas Černeckis, pamatęs, kas vyksta šitame renginyje, jį paprasčiausiai uždraudė. Negana to, po šito koncerto prieš kelerius metus vienas jaunuolis ir baigė gyvenimą savižudybe.

N.PUTEIKIS: Rietavo meras ir Rietavo politikai skiria pinigus kultūrai, Rietavo dvaro atkūrimui, Oginskių atminimo įamžinimui. Jie rengia klasikinės muzikos koncertus, kitokius renginius, plenerus, poetų skaitymus, dailininkų stovyklas. Tai skatina meną, kuris yra sudėtinė mūsų tautos savasties dalis.

Negali taip būti, kad iš 31 Klaipėdos savivaldybės tarybos politiko tik viena Nina Puteikienė sako, kad tai yra blogai. Po to, kai Rietavo politikai uždraudė šį festivalį, jis atsirado Klaipėdoje.

Liberalai kaip partija neslepia, kad hedonizmas yra gerai, visi turime siekti gero gyvenimo kitų sąskaita. Jie tai viešai propaguoja ir rodo savo pavyzdžiu.

Jeigu renginys būtų pavadintas antikultūra arba alternatyvia muzika, jis tik būtų kažkaip reguliuojamas ir nebūtų skiriami valstybės pinigai.

Sutinku, kad alternatyvios kultūros padeda jų nariams nuslopinti vidinius demonus. Nes tie, kurie vaikšto į klasikinius filmus, klasikinius koncertus, po to savaitgaliui krenta į trečią savižudybės būdą. Emigracija - pirmas, savižudybė - antras, o trečias yra alkoholizmas.

Ne iš pirmo žmogaus girdžiu. Alternatyvios kultūros festivaliuose pakratę galvas pagal siaubingą muziką, klasikinės muzikos gerbėjų prasme, tie jaunuoliai po to eina į darbus, nerūko, negeria, nesimuša.

O kodėl kultūros ministrė tyli? Kodėl tyli kiti savivaldybės tarybos nariai? Kodėl tyli meno, kultūros ekspertai, Klaipėdos kultūros bendruomenė? Per sovietmetį tie žmonės netylėjo, netgi peticijas į Maskvą rašydavo, jei matydavo, kad kažkokios grėsmės kyla.

Akivaizdu, kad Lietuvos politinis elitas, kaip ir mokesčių klausimais, turtinės nelygybės klausimais yra absoliučiai egoistiškas, paskendęs turto troškime. Pinigų godumas trukdo jiems atlikti tą misiją, kurią atlieka kitų šalių politikai. Ar estų, ar lenkų, ar vokiečių. Politikų viešai reiškiama aktyvi pozicija, propaguojamas asketizmas ir yra išeitis tautoms, kaip joms išlikti šiame tautų lydymosi laikotarpyje.

G.JAKAVONIS: Net psichologai yra pasakę, kad jeigu šeimoje kas nors nusižudė, tai yra kaip užkrečiama liga. Tikrai turbūt visi savo aplinkoje žinome, kad kas nors nusižudė. Viduramžiais savižudžių neleisdavo laidoti kapinėse būtent todėl, kad neužkrėstų tuo kitų.

M.KUNDROTAS: Kalbėsiu apie tai, su kuo esu asmeniškai susidūręs. Iš mano draugų metalistų vienas iš tiesų nusižudė. Bet ne po sunkiosios muzikos koncerto, o po konflikto šeimoje. Psichologai galėtų geriau paaiškinti kai kuriuos reiškinius.

Emocijos kaupiasi žmoguje ir vienaip ar kitaip sublimuotos pasireiškia. Galbūt tikrai geriau jos pasireikštų koncertuose ar tapybos, grafikos darbuose negu realiame gyvenime.

O kalbant apie savižudybių ir apskritai depresijos priežastis, problema yra mūsų viešojoje erdvėje viešpataujanti siaubinga nepagarba žmogui. Realus, o ne imituojamas skurdas, realus, o ne imituojamas smurtas, reali, o ne imituojama korupcija.

K.STOŠKUS: Kalbame apie neapykantą. Mes kitaip nemokame dabar šnekėtis. Įsijungiame kokį nors kanalą, visur pirmiausia patyčios. Tai yra koks nors apdergimas, nes tai labai gerai durniai supranta.

Neseniai skaičiau Alberčio, žinomo menininko ir teoretiko, filosofo, traktatą apie šeimą. Jis ten labai aiškiai brėžia ribas. Jis daug geriau nei mūsų šiuolaikinis žmogus supranta, kad turi būti iškeliami aiškūs reikalavimai, kas yra gera ir kas yra bloga. Ar mes dabar žinome, kur tos ribos? Juk visur ribos yra nukirstos. Gali teigti truputį taip, truputį taip. Jos yra šliaužiančios.

Per 27 metus pirmą kartą buvo paskelbta dėl nulinio greičio viršijimo toleravimo. Juk žinome, kaip anksčiau buvo diskutuojama. Tai kam reikalingos taisyklės, jeigu jos neapibrėžia ribos? Ir taip žmogus pažeidinėja turėdamas taisykles. O jeigu nėra jų?

Normas pažeidinėja pačios aukščiausios instancijos. Kultūros ministerija dabar nežino, kas yra kultūra. Aš tuos klausimus prieš rinkimus ir politikams buvau pasiuntinėjęs. Niekas neatsakė. Visos ribos nieko nereiškia. Tai dabar įstatymai tokie apytikriai, šliaužiantys.

Ne tik įstatymai tvarko mūsų elgesį. Kodėl taip mažai Lietuvoje kalbama apie dorovę? Juk visų žmonių nepakontroliuosi. Dorovė visus kontroliuoja. Mes pradedame bendrauti, ir tada nusistovi, ar mes turime taisykles, ar jų neturime.

Kodėl Lietuvoje nėra dorovinių kriterijų? Drįstu pasakyti, kad čia didelė dalis iliuzijos, nes dora palikta Bažnyčiai. Ji atskirta nuo valstybės, tai kuo čia mus įpareigoja? Tegul Bažnyčia užsiiminėja. Kai reikia kokius dalykus spręsti, Bažnyčios kišimasis nereikalingas, o dorovės reikalus jūs jau spręskite.

Kodėl šitas mechanizmas viršuje nedera? Tai kaip jis gali sureguliuoti iš apačios, jeigu žmonės išsibalansavę, o viršuje nėra net valios parodyti, kad čia egzistuoja kriterijai, atsakomybės. Ir kad valstybė gali finansuoti prioritetinius, išskirtinio reikšmingumo dalykus.

Per Žinių radiją klausau ministerijos kuruojamą, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą knygų reklamą. Ten vienas vaikinukas pristatinėja po knygą. Ir ką jis pristatinėja? Popsą. Dabartinis ministras atėjo garbindamas knygas, su tokiu principu, kad knygų būtų daugiau.

G.JAKAVONIS: Yra sąmokslų teorijų. Pasakykite, kad ne specialiai naikinami gyventojai, kad atlaisvintų vietą kažkokiems išrinktiesiems, išlikusiems turtingiems žmonėms.

N.PUTEIKIS: Estijos paskutinio ketvirčio balansas teigiamas, daugiau žmonių grįžta, nei išvažiuoja. Ir apžvalgininko išvada - algų ir kainų santykis pasiekė Anglijos, Vokietijos lygį. Kitaip tariant, estui nėra reikalo bėgti iš savo gimtosios šalies. Atsirado reikalas grįžti, nes jis vis tiek estas, jis jaučia gimtosios žemės trauką.

Mano galva, tai ne sąmokslo teorija, o supuvęs Lietuvos elitas. Emigracijos, savižudybių kaltė tenka mūsų supuvusiam elitui, nes jis joks ne elitas. Jis susigrobė valdžią ir pinigus ir vaizduoja elitą, bet toks nėra. Tuo mes skiriamės nuo estų ir nuo lenkų. Išeitis tokia: kai bus taip kaip Lenkijoje ir kaip Estijoje, tai emigracija sustos.

G.JAKAVONIS: Sutinku, jeigu ne vienas pasakymas. Mūsų elitas yra labai priklausomas nuo Amerikos norų. Nėra savarankiškas.

N.PUTEIKIS: Estijos irgi turėtų būti toks pat, bet vis dėlto nėra. Ir Lenkijos. Kad ir kaip myli lenkų elitas Ameriką, ten viskas yra kitaip nei Lietuvoje. Ir socialinis teisingumas, ir turtinė nelygybė mažesnė. Ir savižudybių tiek nėra. Šeimos remiamos, gimstamumas skatinamas.

V.BUDNIKAS: Didžiausia problema, kad mūsų finansinis politinis elitas yra susitaikęs su mūsų valstybės nebuvimu. Visi veiksniai rodo, kad valstybės kaip tokios realiai ir nėra. Jau Gedimino kalnas daug ką pasako. Save gerbianti, tvirta nacionalinė valstybė neleistų, kad vyktų tokie dalykai. Jie būtų greitai likviduoti, ir be jokių debatų.

Kodėl Estijoje yra kitaip? Turbūt reikia pasakyti, kad mūsų vadinamajam elitui stinga nacionalinės savigarbos. Nereikia manyti, kad gali būti nepriklausomas koks nors elitas. Visų šalių, bent jau mažesnių, yra priklausomi nuo tam tikros konjunktūros. Ir, manau, vykdo tam tikrus reikalavimus. Tačiau nemanau, kad jie neturi jokios teisės pareikalauti ginti nacionalinius interesus. Jie turi galimybę.

Bet koks pageidavimas, ateinantis iš centro, matyt, vykdomas be jokių išlygų, be derybų. Kai buvo derybos dėl stojimo į Europos Sąjungą, niekas nesiderėjo nieko. Mes pirmieji su viskuo sutinkame be jokių išlygų. Sako, blogi derybininkai. Galbūt blogi derybininkai, blogi politikai. O kodėl jie blogi? O todėl, kad savigarbos neturi. Smurto propagandai suvaldyti reikia politinės valios.

M.KUNDROTAS: Pagrindų pagrindas vis dėlto yra dora. Bet dora yra daugiausia priklausoma nuo švietimo, nuo viešosios kultūros. Visa tai priklauso nuo politikos. Kokia bus Lietuvoje politika, tokį turėsime švietimą ir viešąją kultūrą.

Plačiau apie tai skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“