Pabėgėlius „integruoja“, išbėgančiais nesirūpina - kas? Valdžia, kurią išsirinkome

Niekas, net savivaldybių vadovai, nesupranta, kam ir kodėl to reikia. Gal iki rinkimų Nyderlanduose ir Vokietijoje būtina kuo daugiau atbėgėlių į Lietuvą priimti, kad šie „blogų“ rinkimų rezultatų ten nesukeltų? Juolab kad patys europiečiai jų jau nelabai benori. Gal mąstymas toks: kol ES periferijos valstybių politikai ir jų rinkėjai tyli, tai tyliai jiems augančią problemą keliančiuosius iškišti galima?

Įdomiausia, kad net nė vienas iš kone dviejų šimtų iki šiol į Lietuvą perkeltų pabėgėlių jos nesirinko kaip šalies, į kurią norėtų būti perkeltas. Ar tai reiškia, kad mes kaip valstybė prisidedame prie savotiškos pabėgėlių tremties iš vienos ES valstybės į kitą, jiems nepriimtiną? Ir ar žmogaus teisių bei laisvių požiūriu tai priimtinas ir teisėtas dalykas?

Besibaigiant vasariui, per Europos Sąjungos šalių žiniasklaidą nuvilnijo pas mus, matyt, tyčia nepastebėti vienos įdomios apklausos rezultatai.

Dešimtyje bendrijos valstybių narių buvo atlikta gyventojų apklausa apie jų požiūrį į imigrantus iš musulmoniškų šalių. Tarp kitų klausimų buvo ir tokia formuluotė: ar turėtų būti sustabdyta migracija iš pagrindinių musulmoniškų šalių? Tik dviejose šalyse - Jungtinėje Karalystėje ir Ispanijoje - neturėjusiųjų nuomonės arba nepritarusiųjų šiam teiginiui buvo daugiau negu jam pritariančiųjų.

Įspūdingiausias skaičius kaimyninėje Lenkijoje - čia net 71 procentas apklaustųjų pritaria pabėgėlių migracijos į Europą stabdymui. Austrijoje tokių - 65 procentai. Pačioje Belgijoje - 64 procentai. Prancūzijoje - 61, Vokietijoje - 53 procentai. Yra ir skaičiai kitose valstybėse, kiekvienam Lietuvos politikui reikėtų pasižiūrėti.

Europos valstybėse imta gerokai blaiviau žiūrėti į problemą, kuri yra ir kuri gali kelti kitas, dar didesnes problemas. Net Vokietijoje imta kalbėti apie atvykusių pabėgėlių deportavimą, griežtesnį jų tapatybės nustatymą. Nesuprantama, kodėl Lietuva skuba vykdyti nustatytas migracijos kvotas, kai kitos ES valstybės to nedaro. Juolab kad kone visi „integruojami“ pabėgėliai tik ir galvoja, kaip ir kada Lietuvą palikti.

Beje, ši apklausa buvo pradėta dar iki garsiojo Amerikos prezidento D.Trumpo įsako dėl draudimo į JAV atvykti septynių musulmoniškų šalių piliečiams. Įdomu, kokius atsakymus išgirstume iš Lietuvos piliečių, jeigu valdžia išdrįstų užduoti panašius klausimus dėl tolesnės imigrantų integracijos?

O jeigu klausimai būtų iš kitos srities? Pavyzdžiui, ar reikėtų vadovautis kaimyninės Lenkijos politika ir šeimai Lietuvoje už kiekvieną vaiką mokėti mažiausiai po 120 eurų?

Suprantu, kai kurie mūsų politikai vis dar kai kurių ekonomistų klauso. Nes tai toks mokslas, kuris atrodo svarbus, sunkiai suprantamas, todėl diskusijos dėl vieno ar kito pasiūlymo reikalauja išmanymo. Kadangi dalis politikų mano, kad jo neturi, tai į ginčus ir nesivelia.

Na, pasakė keli ekonomikos guru Lietuvoje, kad Lenkijoje maisto produktai pigesni ne dėl PVM lengvatų, bet dėl masto ekonomijos, ir basta. Politikai patikėjo, pamiršę paklausti: ar tai, kad koks šimtas tūkstančių lietuvių pas kaimynus nuvažiuoja ir per tris mėnesius ten palieka kokį 100 milijonų eurų, neprisideda prie tos masto ekonomijos Lenkijoje ir prie ekonominio nuosmukio Lietuvoje? Įdomu, ką tada atsakytų ekonomistai?

Valdžia nemėgsta nepatogių klausimų. Ypač jeigu juos užduoda žmonės iš visuomenės. Kad tokių neatsirastų, ji dažniausiai ima naudotis tarpininkais, kurie pradeda uždavinėti nepatogius klausimus tai pačiai visuomenei. Pavyzdžiui, nauja vieno seno šūkio interpretacija: emigrante, o tu ar jau sumokėjai visus mokesčius SODRAI?

Atsakėte į šitą. Tada ko nors paklaus Valstybinė mokesčių inspekcija. Atsakėte ir jiems. Dabar laiškas iš Registrų centro. Kuris devynis kailius plėšia iš fizinių ir juridinių asmenų, nors jie nėra eurais apklijuoti, už menkiausią paslaugą. Tai daro valstybinė įmonė, teikdama iš esmės labiau valstybei, o ne atskiriems individams reikalingas paslaugas.

Paskui vis dar stebimės, kodėl lietuviai emigruoja? Nereikia stebėtis. Nes mūsų valdžios politikos prioritetas vis dar yra atbėgėlius į Europą Lietuvoje integruoti, o ne saviškius nuo pabėgimo iš Lietuvos sulaikyti.

Kol valstybės politikai nesusitars dėl aiškių valstybės prioritetų ir jų nevykdys, tol mes būsime skandinami vieno ar kito dizainerio pasisakymuose, paltų, puspalčių, automobilių ir kitose istorijose. Tokiose foninėse istorijose.

Kurių fone iš tiesų vyksta esminiai valstybei dalykai: jos ekonomikos užvaldymas, jos politinio savarankiškumo praradimas, jos grėsmės nukentėti nuo radiacijos ar karinės intervencijos rizika.

Kaip valstybė dėl savo išlikimo šiandien mes turime gerokai svarbesnę problemą negu hipotetinį pavojų dėl atominės elektrinės Baltarusijoje. Kiekviena elektrinė gali būti nesaugi tiek, kiek nėra apsaugota nuo atsitiktinių aplinkybių. Turbūt niekas nesakys, kad Fukušimos AE Japonijoje buvo nesaugi, tačiau avarijos neišvengta ir ten. Fatalūs dalykai yra labiau sėkmės, o ne technologijų reikalas. Lygiai taip pat nesaugi Baltarusijai galėjo atrodyti ir Lietuvoje stovėjusi ir dabar tebestovinti Ignalinos atominė elektrinė.

Akcentus dedame ne ten, kur reikėtų.

Niekam niekada nereikės okupuoti valstybės, kuri neturės savo pilietiškų piliečių. Kuri apskritai neturės pakankamai gyventojų. Nes tada ji taps teritorija, kurią paprasčiausiai užpildys kiti. Ar patys atvažiavę, ar pagal kvotas atvežti. Tada jau niekam nebus svarbu, kas su kokiu paltuku per Vilnių ar Lietuvą eina į Seimą ar iš jo. Arba dėl paltuko grasinamasi išeiti iš Lietuvos.

Tai ar mes vis dar esame valstybė ir norime ja būti? Jei taip, tada pradėkime galvoti apie gimstamumo stygių ir emigracijos mastą kaip apie dvi esmines ir pagrindines mūsų valstybės problemas. Visos kitos yra svarbios tik tiek, kiek jos lemia būtent šiuos du dalykus.

Pripažinkime tai, keiskimės ir keiskime.