Pagaliau gana bijoti

- Sakykit tiesiai, kuriame Atlanto krante jaučiatės saugiau?

- Vienodai nesaugiai. Bet dėl įvairių priežasčių.

- Galit paaiškinti, dėl kokių?

- Labiausiai jaučiuosi nesaugiai važiuodamas autostrada tarp Vilniaus ir Kauno (juokiasi). Lietuvoje prieš 25 metus buvo visai kitas reikalas. Dabar grįžta ta baimė, tie jausmai, tie sentimentai, patirti prieš du ar tris dešimtmečius... Jei leisite, papasakosiu vieną istoriją. Mano uošvio tėvelis knygnešys Juozas Masiulis, kuris įsteigė pirmą lietuvišką knygyną 1905 metais, veždavo ir nešdavo iš Tilžės ir iš dar toliau per Pagėgius, Tauragę į Panevėžį ne tik knygas, bet ir revolverius. Tad vieną jų gimtadienio proga dovanojo sūnaus (mano uošvio) vestuvių liudininkui Juozui Urbšiui, paskui tapusiam Lietuvos užsienio reikalų ministru. Įdomu, kad, atvykęs į išsvajotą Lietuvą 1991 metais, pirmos Motinos dienos Lietuvoje proga aš, dar nežinodamas šitos istorijos, savo mylimai Karolinai (Masiulis - red. past.) dovanojau gražiai supakuotą dujinį pistoletą. Ji, aišku, buvo šokiruota, bet tada Lietuvoje nebuvo šilumos, nebuvo ko valgyt, nebuvo ko gert, nebuvo ką mašinos bakan įpilt... Naktim vaikščioti buvo pavojinga: galėjai būti sumuštas mužiko ar bandito, galėjai matyti, kaip kraujo baloje guli koks pilietis... Šiandien nebedovanočiau jai pistoleto, nors...

- ...Lietuvos nepavadinsi psichologinio komforto zona? Kur verslūs bijo prasižioti dėl revizorių, kurių gausa galėtume varžytis su didesnėmis šalimis? Kur mąstantys bijo būti apšaukti valstybės priešais?

- Šia prasme vienodai nesaugu ir čia, ir ten, gal tik priežiūros, kontrolės įstaigų Amerikoje mažiau ir jos nepasižymi aršumu; sakau iš savo patirties, nes buvau tik kartą ar du per ilgą laiką mokesčių inspekcijos paprašytas patikslintų duomenų. Pastarąjį kartą Amerikoje skaudžiausia buvo patirti, kad mano draugai - bendraklasiai, smetoniškiai - mane fašistu, ultradešiniuoju, homofobu vadino, nors prieš 30 metų susitikę labai bičiuliškai galėjom pasišnekučiuot...

- Kas jus taip pakeitė?

- Pasaulis. Pasaulio patirtis. Ne tiktai Lietuvėlė, bet Lietuvėlė iš tiesų padėjo pažinti blogį, skirti jį nuo gėrio, padėjo suprasti, pavyzdžiui, kad ne visi tautininkai yra švarūs ir šventi ir kad daug kas iš tų, kurie nešiodavo kompartijos bilietuką, nebuvo ir nėra patys blogiausi; tarp jų būdavo gerų akademikų, gerų gydytojų, nuostabių ūkininkų, kolchozų pirmininkų... Kai pirmąkart skaičiau apie socializmą, tos mintys visai neblogai skambėjo, bet kai susidūriau su ta ideologija iš arti, pamaniau, koks pragaras gyventi šitam sviete. Pirmą kartą iš supuvusios buržuazijos į Vilnių atkakau 1979 metais į universiteto jubiliejų ir mane apėmė šokas, kai per porą valandų turėjau susipažinti su socializmo tikrove. Čia tai buvo baimė: nekalbėk viešbuty, nes „ausyčių“ prikaišiota visur, nevažiuok į Trakus be leidimo ir palydos. Juokais aš ir tada sakiau: atsiprašau, aš - amerikonas, einu, kur noriu, kada noriu ir su kuo noriu, bet, kaip galit spėti, likau nesuprastas... Lietuvėlė mane įtikino, kad pasaulis nėra vien juoduliai baltam sniege, - jis yra daugybės skirtingų atspalvių, sudarančių pasaulio dorybės ir nedorybės spektrą, suma...

Prieš grįždamas į Vilnių Bostono lietuvių parapijoje kalbėjausi su penkiais mokslų daktarais ir jie man aiškino, kodėl mums nedera skirstytis į parapijas, į tautas, į tikėjimus, juk visi mes - lygūs, mes visi panašūs... Po šito visko jiems padėkojau, kad jie man skyrė laiko išsiaiškint, kokie mes vis dėlto nepanašūs, nes dauguma tų vadinamųjų tolerantų, globalistų net neklauso kitos nuomonės ir nuo pirmo sakinio mato tave kaip priešą. Tie, kurie kalba apie toleranciją ir ją reklamuoja, staiga patys tapo netolerantiški ir Europoj, ir Amerikoj, ir net mūsų Lietuvėlėj.

- Vadinasi, šiuo atžvilgiu visur taip pat „gerai“ kaip namuose?

- Vienodai nesaugu (juokiasi). Mane nustebino, kad po „Brexit“ nei tie, kurie norėjo pasilikti Europos Sąjungoj, nei jos biurokratija nepadarė jokių išvadų. Ir Amerikai britų apsisprendimas netapo pamoka - spauda ir televizija visais kanalais toliau pila purvą ant išrinktojo prezidento, kai kur mokyklose net mokytojai kursto neapykantą ir situacija tik aštrėja. Nors pats Barakas Obama (Barack Obama) ragino duoti laiko naujam prezidentui pasireikšti. Visiems aišku, kad Donaldas ne šventas, turi asmeninių silpnybių, kartais nusišneka, dažnai apsigalvoja, bet jis nelaiko pikta buvusiems priešams ir net kviečiasi į savo komandą. Menantys Donaldą iš karo mokyklos laikų mokytojai ir bendramoksliai vertina jį už ryžtą, protą ir patikimumą, patriotizmą, tad aš labiau linkęs tikėti jais, o ne globalistais, kurie pliurpia per visuomeninę spaudą, nes juk ne viskas, ką skaitome Niujorko laikraščiuos ar girdime per CNN televiziją, būtinai yra teisybė. Eiliniai amerikiečiai supranta, kad spauda ir televizija yra propagandos įrankiai, kurie atstovauja milžiniškiems pinigams. Manau, kad ir lietuviai po truputį ima susiprasti. Būtų gerai lietuvių baimę konvertuoti į ryžtą, į pasitikėjimą, į drąsą.

- Nes manot, jog pasauly rasis vis daugiau baimės ir netikrumo?

- Šiandien pasaulis krypsta į kraštutinumus ir jie stiprėja. Senais gerais laikais poliarizacija buvo tokia: dešimt procentų dešiniam krašte, dešimt procentų kairėje ir dauguma (80 proc.) - centre, o dabar 40 proc. vienam ekstremaliam krašte ir 40 proc. kitam ekstremaliam krašte. Įsivaizduokite, aš per šitą rinkiminę kampaniją sunkiai galėjau susikalbėti su savo bendraklasiais, artimiausiais gyvenimo draugais ir smetoniško auklėjimo šeštadieninės lietuvių mokyklos dipukais, kurie visi perėjo į „progresyviųjų“ pusę - į globalizaciją, į toleranciją. Jei amerikonas su amerikonu nesusikalba, britas su prancūzu nesusikalba, „valstietis“ su konservatorium nesusikalba, tai kaip susikalbėti su Vladimiru Vladimirovičiumi arba su kinu, arba su talibais? Amerikos demokratai sako: jokių kalbų su Putinu, o Trampas sako, kad su priešais reikia kalbėti, išsikalbėti, suprasti vienam kitą ir tik tada pradėti derybas. Buvau Čikagoje praėjusį šeštadienį, kai jūros pėstininkai šventė 241 metų jų tarnybos steigimo prie generolo Vašingtono sukaktį. Apie juos sakoma: nėra geresnio draugo už jūros pėstininką ir nėra piktesnio priešo už jūros pėstininką. Sužinoję, kad mes iš Lietuvos, pasišovė mus pavaišinti, nes sakė besantys mūsų užnugaris. Jie sakė esą pasiruošę. Ir Trampas, sakė, pasiruošęs.

- Gal kiek dramatizuojate?

- Jei leisit, paaiškinsiu. Kalbėjau su keletu patyrusių strategų, kurie šiandien gal neturi ypatingos įtakos, bet turi pakankamai išmanymo krizinių situacijų valdymo srityje. Klausiau jų, kaip Obama elgtųsi, jei, pavyzdžiui, Putinas užpultų Lietuvą per Kalėdų atostogas. Jis sušauktų savo ekspertus, sakė, jis tartųsi su europiečiais ir galiausiai sustiprintų sankcijas, nors per pusdienį Raudonoji armija galėtų atsidurti ir Kaune, ir Raseiniuose. Panašiai kalba ir mano bendraamžiai Lietuvoje, kai juos kalbinu stoti į Šaulių sąjungą. Jie sako: mums nereikia tos biurokratijos. Jei, sako, kritiniu atveju kreipsies į sąjungos štabą, štabas kreipsis į „gydytoją su peteliške“, šis kreipsis į Seimą, Seimas kreipsis į „Kutuzovo rūmus“, „rūmai“ kreipsis į Briuselį, Briuselis kreipsis į Vašingtoną, o per tą laiką, kol jie „kraipysis“, bolševikas kaip niekur nieko atsidurs Raudondvary...

- O kaip, politikos žinovų nuomone, pasielgtų Trampas?

- Trampas, jų nuomone, jau šiandien turi planą, kaip blokuoti visas visų rusų dolerines sąskaitas, sutrikdyti visus elektroninius ryšius, uždrausti pirkimą naftos, dujų ir net blokuoti veiksmus Baltijos ir Juodojoje jūrose... Labai maža tikimybė, kad to prireiks, bet planas yra, ir Putinas tai žino. Pasirengimas yra ir vienoje, ir kitoje pusėje, ir iš tikrųjų yra pasiruošimas karui. Abi pusės puikiai supranta, kad galimas karas vyktų kibernetinėje erdvėje ir abi pusės patirtų milžiniškų nuostolių. Trampas nori taikos, bet nori tą taiką išrūpinti per stiprybę ir per derybas: jis visų pirma - verslininkas, pragmatikas, jis - lošėjas. Pastatęs tinklą kazino, Donaldas turėjo derintis su politikais ir biurokratais, su profsąjungom ir „žaliaisiais“, kultūros paveldėtojais ir su konkurentais, su kaimynais ir juodosiomis struktūromis; jis - derybų ekspertas iš stiprybės, o ne iš silpnybės.

- Ko, jūsų nuomone, turėtų ir neturėtų bijoti lietuvis?

- Priešų turim iš visų pusių: vienas Rytuose, kitas Vakaruose, trečias, globalistas, viduje. Lenkija solidarizuojasi su Čekija, Vengrija, Slovakija šeimos, nacionalinių vertybių gynimo fronte, ir vis svarstau, kodėl Lietuva negali būti su jomis išvien. Lietuvos gyventojų - du su puse milijono, Latvijos - du, Lenkijos, Vengrijos, Slovakijos pridėjus išeitų kone visi 70. Jau šis tas, gražus blokas, turėtų ES biurokratai su tuo skaitytis. Jau 12 metų, kai Lietuva yra ES valstybė ir tiek pat metų neplečia akiračio, matydama vien Briuselio direktyvas, nekreipdama dėmesio, kas gyvena kitaip: pavyzdžiui, norvegai, neįstoję į ES, lenkai, nepriėmę bendros valiutos, britai, neįstoję į Šengeną ir išstoję iš ES, šveicarai, išstoję iš Šengeno, pagaliau graikai, įsiskolinę šimtus milijardų ir iš esmės diktuojantys sąlygas Europai... Mes tylesni už žolę, ramūs kaip šuniukai, besimaitinantys prie paskutinio stulpuko - juk ES lėšos baigsis po dvejų metukų. Gaunam kelis milijardus iš Briuselio ir džiūgaujam neskaičiuodami, kiek už juos atidavėm savų, - ne tik naikindami mūsų žemės ūkį, žuvininkystę, laivybą (vadinasi, visą ūkį), bet dar ir valstybės suverenitetą...

Labai gražu klausytis, ką sako Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje rezidavęs pirmasis Prancūzijos ambasadorius Filipas de Suremenas (Philippe sde Suremain): lietuviai, jo nuomone, yra europiečiai, bet kitokie; lietuviai - krikščionys, bet kitokie, jie dar saugo savo pagoniškas tradicijas, sentimentus; lietuviai gerbia savo žemę, myli savo gamtą, ir jų istorija pasižymi ne tiek katalikybės, kiek tautiškumo ir pasipriešinimo įvairiems okupantams spalva. Dėl to jie ir yra tokia galinga tauta, sauganti antrą pagal senumą pasaulio kalbą. Aš suprantu, kad jis kai ką sako avansu, bet neprieštarauju - tokia Lietuva labai man prie širdies.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"