Parengtas lenkų prisijaukinimo planas

Iš darbotvarkės siūlymas buvo išbrauktas, nes Teisės departamentas papildė išvadas, kad siūlymas gali prieštarauti Konstitucinio Teismo suformuotai biudžeto sudarymo doktrinai. Siūlymas vėl guls ant Seimo stalo po kelių savaičių, kai jau turės Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvadą.

Skirtumas akis bado

Vieno iš iniciatorių Valentino Stundžio teigimu, idėją steigti tokį fondą skatina tai, kad rajonai, esantys prie sostinės, pasižymi menkais ar net mažesniais socialiniais ekonominiais rodikliais. Tai reikalauja, kad valstybė turėtų diferencijuotą politiką šių regionų atžvilgiu.

„Akivaizdu, jog šis regionas yra gana uždaras ir specifiškas tuo požiūriu, kad čia daugelį metų vadovauja vienos politinės jėgos atstovai. Matyt, jie turi savo intenciją ir savo politikos tikslus kuo labiau tą kraštą laikyti izoliuotą. Be to, visu Nepriklausomybės laikotarpiu valstybės politika buvo menkai orientuota į šio krašto integraciją. Todėl turime rezultatą, kai šis kraštas šiek tiek atsilieka nuo bendrųjų valstybės rodiklių“, - aiškina V.Stundys.

Kaip tyčia šis siūlymas intensyviai pradėjo skintis kelią po prezidentės pasisakymų, kad didesnis dėmesys turi būti skiriamas būtent Lietuvos pietrytiniam rajonui. Parlamentaras to taip pat neneigė.

Pasirodo, specialiai pietryčių Lietuvai skirto fondo įkūrimas - dar praėjusioje Seimo kadencijoje užsimezgusi idėja, šiemet jau pribrendusi pražysti. Kad neliktų nesusipratimų, fondo kapitalas atsirastų ne iš privačių investuotojų, o iš planuojamo padidinti alkoholio akcizo. „Siūlome skirti fondui apie 1 proc. iš tabako ir alkoholio akcizo, tai sudarytų apie 18 mln. litų sumą. Tai yra darnios valstybės klausimas, o ne sąžiningumo. Jei tam tikrose teritorijose yra akivaizdus atsilikimas, valstybės paprastai taiko diferencijuotą politiką, o tai jau yra solidarios visuomenės požiūris. Fondas ir yra skirtas ne kažkam vienam, o visų tautinių to krašto mažumų įvairioms iniciatyvoms“, - argumentuoja V.Stundys.

Niekam ne paslaptis, kad Pietryčių Lietuvą valdo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos rankos. Šios politinės jėgos lyderis Valdemaras Tomaševskis nelinkęs pritarti, kad dėl to parama ir finansai paskirstomi partijos draugams ar numylėtiniams: „Čia pletkai ir tiek. Kai žmogus sąžiningai dirba, jis visuomet yra šmeižiamas kitų. Nė vienas mūsų žmogus niekada nėra įsivėlęs į jokius korupcinius skandalus, o juk tai išimtis Lietuvos politinėje scenoje.“

Be to, jo manymu, ne centrinė valdžia turėtų spręsti savivaldos problemas, o regionuose esanti valdžia ir bendruomenė, kuri geriausiai žino šio krašto problemas. „Pakaktų sulyginti pajamas, skiriamas savivaldoms, ir suteikti daugiau galios savivaldai, kad ir nustatyti ar surinkti tam tikrus mokesčius. Tokie žingsniai padėtų susilyginti savivaldybėms ir be jokių fondų kūrimo“, - svarsto V.Tomaševskis.

Šokinėti iš laimės neskuba

Tuo metu premjeras Algirdas Butkevičius į naują fondą žiūri kiek skeptiškai: „Čia ne fondus reikia kurti - yra jau mano potvarkis išleistas, kuriame numatyta, kokie specialistai turi dalyvauti kuriant integraliosios regioninės plėtros programą, ir vadovaujantis ES teise mes galime tokią programą sukurti ir sukursime.

Reikia suprasti, kad tie pinigai turi būti panaudoti kaip tik tuose regionuose smulkiam ir vidutiniam verslui plėtoti. Kai vyksta susitikimai su merais, numatyti savo viziją, koks galėtų būti pritrauktas verslas, o ne galvoti apie tai, kad turi būti taikomos kažkokios lengvatos. Mūsų pozicija tokia: patvirtinsime aiškią programą, kuri apims dalį Utenos regiono, čia bus ir Šalčininkai, ir dalis Vilniaus rajono, ir jie turės visas priemones įgyvendinti. Duosime meškerę, bet patys turės pasigauti žuvį“, - vaizdžiai dėstė premjeras.

Vilniaus rajono merė Marija Rekst taip pat neskuba šokinėti iš laimės, mat naujoje iniciatyvoje ji įžvelgia pataikavimą prieš rinkimus. „Išbridome iš krizės, tačiau savivaldybės vis tiek gauna mažesnį biudžetą savarankiškoms funkcijoms nei iki 2009 m., o Vilniaus rajono savivaldybei nuolat skiriama mažiausiai lėšų 1 gyventojui (pvz., 2012 metams - 742 Lt/žm. Vilniaus r., kai šalies vidurkis sudaro 890 litų; 2013 metams - 760 Lt/žm. Vilniaus r., kai šalies vidurkis 929 litai). Norėdamos įgyvendinti ES finansuojamus projektus savivaldybės privalo skolintis“, - apie paramos didėjimo poreikį sakė merė ir pridėjo, kad ne parlamentarai, o vietinė valdžia geriausiai žino rajono gyventojų poreikius.

Tuo metu istorikas Algirdas Jakubčionis į naują iniciatyvą linkęs žvelgti teigiamai: „Manau, kad Lietuvos situacijoje tiesiog neįmanoma turėti fondų visiems Lietuvos regionams, tad nuo kažko juk reikia pradėti. Atsimenu faktą, kad apie 1940 metus Antanas Smetona nusprendė nesikelti į Vilnių, nes jis turėjo atsilikusio Lenkijos provincijos miesto vaizdą. Manau, kad istoriškai šis kraštas, būdamas Lenkijos sudėtyje, buvo nuskurdintas ir šis paveldėjimas liko.“


Savivaldybių skolos (liepos 1 d., mln. Lt)





Kazimieras GARŠVA, kalbininkas:

Kadaise egzistavo Rytų Lietuvos socialinės paramos programa, kuri nutrūko ir jau ankščiau buvo siūlyta ją pratęsti. Kadangi dabar socialinė šalpa atiduota savivaldybei ir dažniausiai ji tenka tik Lenkų rinkimų akcijos rėmėjams. Tiek socialinėje, tiek švietimo srityje pagalba šiame regione reikalinga, tačiau daug priklauso nuo to, kam ta parama paklius ir kas ją skirstys. Jeigu vėl viskas bus atiduodama į tas pačias rankas, nebus jokio rezultato. Lėšų niekur nėra per daug, tad turi būti pasiektas rezultatas, o tada bus nauda ir valstybei. Juk arti rinkimai, tad verta rimčiau susirūpinti ir tikrinti, kam iš tiesų ši parama atitektų, kad finansavimas būtų tikslingas.

Reikia prisiminti dar Lenkijos okupaciją, po kurios Lietuvos Respublika nespėja atkurti nuskurdinto regiono, prie to prisideda ir pačios savivaldybės, kurios nesugeba tvarkytis savo regione. Čia trūksta įmonių, darbo vietų, švietimo įstaigų. Žinoma, nereikia pamiršti, kad tokiomis situacijomis visuomet pasinaudoti gali valstybės nedraugai. Juk Lenkija iki šios dienos remia pirmokus, einančius į lenkiškas mokyklas, remontuoja įstaigas.

Vilnius - ilgametė istorinė Lietuvos sostinė, o aplink išsidėstė rajonai, kurie prarado savo istorinę atmintį ir nelabai žino savo kilmės bei identiteto. Visiškai nebūtinai juos turi šelpti tik užsienio valstybės. Šiek tiek mes galime padėti. Žinoma, nedaug ir jokiu būdu neužmirštant jokio kito rajono.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“