Pasiskolinkim karalių

- Šią savaitę Brodvėjuje pradedamas rodyti ekranizuotas jūsų spektaklis „Eugenijus Oneginas“. Praėjusią vasarą jūsų maršrutas driekėsi per Kiniją, Graikiją, Italiją, Baškiriją... Įdomu, kur jūsų gyvenimo centras šiandien?

- Pamečiau tą centrą. Buvo jis Vilniuje, paskui juo tapo J.Vachtangovo teatras, o paskui įvyko „sprogimas“ - jisai suskilinėjo ir tapo pasaulietiškas. Anksčiau planuodavau gyvenimą pats ir galvojau, kad su laiku darbo mažės, bet kadangi esu silpnas žmogus, be charakterio, dabar mane planuoja kiti. Rusijoj jau kelintą kartą siūlo statyti vaidybinį filmą - turiu atsakymą duot iki Naujųjų; nesipriešinu, galvoju, gal atsitiks kas nors, gal projektas subyrės pats savaime, - aš pasiduodu tėkmei, planuot nebeplanuoju.

- Tai kokie dabar svarbiausi jūsų gyvenimo įvykiai?

- Kur darbas, ten ir įvykiai. Šiandien čia (rugsėjo gale Vilniuje režisierius pristatė atnaujintą Mažojo teatro spektaklį „Maskaradas“ - red. past.). Kur esi reikalingas, kur privalai kažką padaryti, ten ir centras, ten ir įvykiai. Štai po šitokių Graikijos erdvių (antikinio Epidauro amfiteatro, kuriame telpa daugiau nei 10 tūkst. žiūrovų,  - red. past.) teks parengti sceninį Sofoklio tragedijos „Edipas karalius“ variantą. Paskui dvi vienaveiksmes operas statysiu Stanislavskio ir Nemirovičiaus-Dančenkos muzikiniame teatre, Didžiajame teatre  - operą „Pikų dama“, J.Vachtangovo teatre - J.V.Gėtės „Faustą“; dar britų aktorius Ralfas Fainsas (Ralph Fiennes) puoselėja mintį, kad pastatyčiau Londone A.Čechovą. Numatytos gastrolės Londone, Niujorke, Australijoj, Vengrijoj, Vokietijoj, Italijoj... Dar Mažasis teatras, be abejo: visada Maskvoje svečiu jaučiuosi ir visada noriu juo likt.

- Kokias bangas jūsų sėkmė kelia Rusijoje?

- Na, nesėkmė paprastai pritraukia draugų, o sėkmė visada privilioja priešų. Tik aš nekreipiu dėmesio, neskaičiuoju, kiek tų neprietelių turiu, neįleidžiu į savo gyvenimą apkalbų. Aš tame kare nedalyvauju. Žinoma, kartais pastebiu, bet be ironijos, be humoro neįmanoma į tai žiūrėti.

- Tačiau ar tai nebuvo viena iš priežasčių, dėl ko šiemet nunyko R.Tumino tarptautinis teatro festivalis „Vasara“?

- Atsiprašiau dar pavasarį, kad nei aš, nei Gabrielė (Tuminaitė) negalėsime dalyvaut organizaciniame darbe (Gabrielė buvo antroji „Karaliaus Edipo“ režisierė), tad neteko festivalis vedlių ar meno vadovų. Dėl kitų metų - nežinau, nurimsim ar nenurimsim, nes vertinant festivalį iki absurdo buvo prieita. Programos „rusai puola“ kontekste buvo vežiojamas po Lietuvą, vadinkim, dokumentinis filmas, kur buvo demonstruojama, kaip gudriai veikia Rusijos spec. tarnybos, angažuodamos mūsų žmones (daug faktų, beje, yra pagrįstų), ir kaip vienas iš jų naudojamų instrumentų buvo įterptas Druskininkų festivalis... Manau, ne man vienam buvo nemalonu, ne man vienam liko tokia nuoskauda, sutepta nuoskauda, kad neva rusai per teatrą bando ideologiškai paveikti mūsų žmones. Pagalvojau: kodėl tie kūrėjai neatėjo pas mane ir nepasiaiškino, kas tam festivaly vyksta. Būtų paklausę, kokia esmė, prasmė, tikslai, būčiau visus rusų „agentus“ išdavęs, jei jie galvoja, kad čia agentūra veikianti; deja, niekas neatėjo. (Juokiasi.)

- Kas turėtų pasikeist, kad į kiekvieną čia atvykstantį rusų menininką liautumės žiūrėję kaip į V.Putino agentą?

- Nesveika visa tai, bet tai praeis. Rusija pasikeis, ji jau išsiilgus permainų. Ne veltui toks nusivylimas, toks žemas rinkėjų aktyvumas fiksuotas Dūmos rinkimuose; tai katastrofa, bet geras ženklas demokratinėms jėgoms. Viskas praeis, gaila, kad užtruks tolesnis demokratinis procesas Rusijoje, kad užtruks nemažai laiko, kol išsivalysim sąmonę ir sukursim naujus santykius su kaimynais. Reikėtų pagalvoti apie tai: negi šimtui metų ar amžinai juos ženklins tokia beprotybė, isterika... Bet, kita vertus, visas pasaulis kaip apdujęs - žmonija pasąmoningai nori atsinaujinti ir pasąmoningai siekia karo.

- J.Vachtangovo teatre tebesate godojamas kaip ir anksčiau?

- Lyg ir teatras pagavo kūrybinę sėkmę, lyg ir stabilizavosi, bet tai tiktai sėkmė: teatras stabtelėjo ir aš pats stabtelėjau - jaučiu štilį teatre. Jis kartais gąsdina, bet nejaudina giliai, nes paskatina mintį, kad lyg ir jau gana. Reikia naujo impulso vėl, naujų idėjų, bet trūksta pajėgumų, jaučiu, trūksta ir prasmės. Gaila, kad teatras nusiramino gyvendamas sėkme ir neteko perspektyvos į pergalę, į šventę. Reikia eiti jos link, nesvarbu, kad šventės apskritai gali nė nebūti, kad ji gali būti sugalvota ir gali mums atrodyti ne tokia, kaip įsivaizdavome, arba pasibaigusi ir nusikėlusi kitur. Ar eisim toliau, jos kaip pažadėtosios žemės, kaip gero gyvenimo, kaip idealaus teatro ieškodami? Juk kelias - mūsų egzistencija, bet nežinau, ar dėl mentaliteto rusas į tą šventę nelabai ir veržiasi. Tiek nusivylimų, tiek kvietimų į socializmą, komunizmą būta, kad jų geriau į šventę nebekviesk. Geriau eik vienas. Kai ją surasi, paskambink arba šūktelk, tada gal jie patikės.

- Tą patį galima pasakyti ir apie lietuvius.

- Vis kviečiam į geresnį gyvenimą, vis į geresnį, turtingesnį, laimingesnį - apgaudinėdami tiek kitus, tiek patį save. Gal tai ir yra mūsų gyvenimo žaismė ir reikia tuo grožėtis, o ne laukti įtempus kaktą, kad va štai štai... Ne, mums neduota. Reikia nusiramint, grįžti į save ir džiaugtis šia diena, nes jeigu jau mes Europos Sąjungoj, tai Europos Sąjunga mus ir išves.

- Matot, kaip esam vedami...

- Viską tvarko ES direktyvos, ir jau seniai, tai ko mes draskomės, ką mes čia dubliuojam? Kam tas parlamentas, Vyriausybė, paskirs Europos Sąjunga gubernatorių, ir tegu pasiunta, tegu veda mus. Užteks mums viens kitą kiršinti, reikia vienam kitą branginti, mylėti.

- Tai jau perėjome.

- Perėjome, bet ne toje ideologijoje, ne toje sistemoje. Priėmėm visišką demokratiją kaip išsvajotą gyvenseną, - atsiduokime jai. Dažnai gi savo karalius skolindavom kitiems, dabar gal pasiskolinsim iš kitų. Ir valdžiai sunku, ji gi vargsta. Jai reikia padėti, gal bent paleisti: jau turi vilas, namus, sodus, dvarelius. Tegul ilsisi, rašo knygas, augina anūkus, daržus puoselėja, gamtą.

- Taikliai ironizuojate, nors jums gerai pažįstamas rusų aktorius Sergejus Makoveckis kategoriškas: „Tuminas vne politiki.“ („Tuminas šalia politikos“  - rus.)

- Aš gi nesiūlau politinę sistemą keist arba kurt naują, ne, ne, aš ją tiesiog siūlyčiau paleisti, o visa, kas liks nuo kabinetų, nuo parlamento, valdžios, skirti švietimui, kultūrai, mokslui. Mes būsim kaip graikai, tapsim filosofais, menininkais, mąstytojais, mokslo žmonėmis, - labai graži perspektyva. Tautą sąlygoja ne geografinė padėtis, netgi ne kalba, - ją sąlygoja tai, ar ji turi svajonę. Aš svajonę turiu paversti Lietuvą rojaus žeme, kur klestėtų mokslai, menai, medicina. Arba Lietuvoje reikėtų įkurti daugybę SPA: kur tik važiuoji - ten SPA, sustok, tave pamasažuos, baseinai tave priblokš, - visa Lietuva SPA, SPA SPA. Tiek baltų chalatų... ne, ne ligonių, tik sveikuolių, gražių žmonių...

- Tačiau juokas juokais, kai tik atvykstat namo, vis kas nors nutinka, kartais net grėsminga.

- Taip, taip, čia miršti, čia prisikeli, - taip likimas paįvairina gyvenimą.

- Vienais metais sudegė jūsų sodyba...

- Ne vienais, o šiais, sausio 19-ąją, mano gimtadienio išvakarėse.

- Manot, savaime?

- Savaime nieko nebūna, nei žaibo žiemą, nei ko nors. Ramindamas save ir artimuosius impulsyviai pažadėjau pastatyti naują namuką, dar geresnį, dar gražesnį, anot Čechovo.

- Kai sakot, kad jums lemta atkurt sunaikintus pasaulius, juk ne sudegintą sodybą turit mintyje?

- Žinoma, ne. Galbūt suteikt gyvenimą mūsų senelių, prosenelių balsams, neišsipildžiusiai svajonei, galbūt atkurti primirštą literatūros kūrinių pasaulį, kuris prašyte prašosi į mūsų gyvenimą, bet mes, galvodami apie rytojaus dieną, nekreipiame dėmesio į praeitį. Dabar madinga sakyt, kad arba ši diena svarbi ir daugiau niekas, arba rytojus, bet tiktai dėl anūkų. Va visos niekšybės ir daromos anūkų bei vaikų rytojum prisidengiant ir pasiteisinant: ne sau ėmiau, anūkams. Ir niekas nebūna kaltas.

Kaltės išgyvenimas yra esminė ir spektaklio „Edipas karalius“ mintis; jį neseniai vaidinome ir Atėnų akropolyje. Aklas karalius, gyvenantis praėjusia šlove ir buvusiomis pergalėmis, atgauna regėjimą, siekdamas atspėti savo prigimtį - kas jis toks ir ką padaręs. Jis praregi ir suvokęs savo kalčių baisumą apakina save - nubaudžia save be jokių teismų ir prievartos. Tokia antikos pamoka.

- Tokia būtų lietuvio svajonė, ko gero.

- Tai būtų ir mano svajonė - juk dabar pas mus niekas niekada nekaltas; kaltas kažkas kitas.

- Jūsų teatras, jei neklystu, ir žadina, kas žmoguje numirę ar apmirę...

- Garbė, orumas, suniokotas grožis... Kai prakalbi apie grožį, jaunas žmogus galvoja, koks tu senas, nes grožis jam asocijuojasi su saldžiais vaizdeliais, su melodrama, gražiomis moterimis ir gražiais vyrais, nors grožis gimsta iš skausmo, per liūdesį, kančias, nusivylimus, netikėjimą - vėlgi į tikėjimą. Neįžengus į grožio erdvę, neįsibrovus į ją per darbą, per išgyvenimus, neatsivers durys į tiesą, arba, kaip sakau, į šventę. Gyvenimo šventė yra tiesa ir į ją patekti gali su viena sąlyga - per grožį.

- Užtat ir raginat savo aktorius vaidinti Dangui?

- Dažniausiai ieškom purvo žemėje ir jį pamatom; jį reikia šluot, valyti, bet vis pakeliant akis į Dangų. Reikia Dangui patikti, juk kaip sakoma maldoje: kaip danguje, taip ir žemėje. Ten švaru, gražu, o čia? Čia kaip nors, čia ne mes kalti, čia mums paliko?

- Kodėl jūs niekad nepasakot „Dievui“?

- Aš Jam siunčiu signalus, nieko neprašau, nieko nesakau; Jis pats pastebės, regės... ir pats pakvies.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"