Situacija panaši, kaip ir prieš Sąjūdžio užgimimą. Susibūrę Lietuvos šviesuoliai nutarė imtis veiksmų spausti valdžią, kad ši imtų rūpintis ne tik savais, bet ir viešaisiais interesais. Praėjusį šeštadienį Mokslų akademijoje keli šimtai akademinio sluoksnio atstovų diskutavo, kodėl visuomenę ištiko sisteminė krizė ir kaip ją reikėtų įveikti.
Didžiojoje Mokslų akademijos salėje garbūs svečiai vos tilpo. Laisvadienį paaukojo profesoriai Povilas Gylys, Leonas Ašmantas, Alfonsas Vaišvila, Romas Lazutka, Antanas Kulakauskas, humanitarinių mokslų daktaras filosofas Krescencijus Stoškus, kiti žinomi žmonės.
Konferencijos vedėjai už svarų indėlį kuriant pilietinę visuomenę padėkojo su mumis jau nesančiam žinomam teisininkui ir visuomenininkui Kęstučiui Čilinskui, ovacijų sulaukė ir Lietuvos mokslo akademijos bendruomenės atstovai akademikai Valdemaras Razumas, Antanas Kudzys, maestro Saulius Sondeckis, aktorius Regimantas Adomaitis, kuriuos susirinkusieji apibūdino kaip „tikrus valstybininkus be kabučių, mūsų dienų legendas, kuriems rūpi mūsų šalies ateitis“. Mokslininkai ir studentų atstovai pasidalijo savo įžvalgomis, kaip reikėtų įveikti visuomenę apėmusią sisteminę krizę ir kaip priversti valdžią dirbti ne sau, o ją išrinkusiems žmonėms.
Sisteminė krizė
Reikia rūpintis tuo, kad mūsų valstybė neprarastų savo galių, kad viešieji reikalai būtų aptarinėjami ir kad procesai, kurie veikia ne tik mūsų šalį, bet ir visą pasaulį, kuris yra labai trapus, būtų pristabdyti.
Visai neseniai iš dramblio kaulo bokšto buvo paskelbta, kad ekonominei krizei atėjo galas. Tačiau kai šnekiesi su išmintingais žmonėmis, beveik visi jie sako: mes esame labai gilioje krizėje. Aš pridėčiau: mes esame labai gilioje sisteminėje krizėje. Taip, šiek tiek teigiama linkme pasistūmėjo mūsų bendrasis vidaus produktas, bet emigracija tęsiasi, mes pirmaujame pagal savižudybių skaičių. Beveik nėra nė vienos srities, kurios funkcionavimas mus tenkintų. Mes esame nepatenkinti vienas kitu. To nepasitenkinimo šaknys yra giliau. Jos yra sisteminės.
Blogai yra visur
Buitiškai kalbant, sisteminė krizė yra tada, kai visur yra blogai. Mokyklose problemos, policija neturi benzino ir t.t. Tai yra bendro organizmo susirgimo požymis. Iš tikrųjų galima suprasti esant sisteminę krizę, jei pažvelgsime į dalykus, jungiančius mūsų sistemą, į tuos tinklus, kurie mus padaro valstybe. Vienas tokių tinklų yra valdžia. Ji turi spręsti mūsų bendruosius reikalus. Kiekvienas turime savo privatų gyvenimą, privačius reikalus, o valdžia yra renkama tam, kad gerai būtų sprendžiami nacionaliniai, viešieji klausimai.
Valdžia yra sisteminis reiškinys, panašus į centrinę nervų sistemą. Kai centrinė nervų sistema išeina iš rikiuotės, organizmas serga sistemiškai: sutrinka kraujo apytaka, sąnarių veikla ir t.t.
Pavogė teisę
Mes iš inercijos pripratę baksnoti į valdžią. Aš pakoreguosiu politikos sąvoką. Politika - ne vien valdžia. Politikai - tai ir mes, piliečiai. O pilietis - tai žmogus, kuris rūpinasi ne tik savimi, bet ir bendraisiais nacionaliniais klausimais. Jei mes turime daug tokių piliečių šalyje, kurie neužsidaro savo privačių interesų rate, vadinasi, ir valdžia nuo mūsų kontrolės negalės pabėgti, jos išvengti, nes mes visada stebime, mes aktyvūs, mes kalbame, kontroliuojame. Jei mums neleidžia, pažeidžiamos mūsų, kaip suvereno, teisės, užtikrintos Konstitucijoje.
Demokratijoje valdo ne politikai, nes suverenas yra tauta, tai yra mes. Deja, šita teisė yra kažkaip privatizuojama, nusavinama, ir tarp valdžios bei žmonių atsiranda didžiulis atotrūkis. Ir tada valdžia, netekusi ryšio su žmonėmis, pažeidžia esminius valstybės demokratinius valdymo principus. O mes prarandame galimybę juos veikti.
Patyčios už nuomonę
Šioje šalyje nesiskaitoma su žmonėmis. Taip, aš esu kritikavęs premjerą, prezidentę, kitus politikus, bet tebeturiu darbą, nesu persekiojamas. Tai yra geroji pusė. Šia prasme mes esame demokratinė šalis. Opozicija nėra suiminėjama. Bet yra kita pusė. Kai grupė piliečių nori mitinguoti, jiems paskiriama vieta purvyne. Minkite purvą, jei norite prieš mus protestuoti ir pasakyti, ką galvojate.
Svarbiausia, kad tauta nepastebi šito pažeminančio veiksmo. Žmonės atėjo pareikšti savo valią, tai yra jų teisė, o mes juos simboliškai nustumiame į purvyną. Yra smulkūs prekiautojai, lenkų bendruomenė (apie protestų turinį nenoriu kalbėti), bet mes juos pažeminame ir jie jaučiasi prastai. Iš čia kyla nepasitenkinimas valstybe.
Ministrė - nekompetentinga
Esu ekonomistas, todėl noriu pasakyti keletą pastabų dėl mūsų ekonomikos politikos. Moderni ekonomika veikia pagal du principus. Viena vertus, daug kas susitvarko savaime veikiant rinkai. Bet moderni ekonomika negali būti nevaldoma. Ir šiandien pasaulyje krizės akivaizdoje, pavyzdžiui, britai pasitelkia galingus valdymo aparatus. Tai yra centrinio banko politika ir Vyriausybės fiskalinė politika. Tik dėl to, kad jie naudoja šitas priemones, jų bendrasis vidaus produktas nekrito kaip pas mus 15 proc. Krito tik keliais procentais. Jie nebijojo biudžeto deficito padidinti iki 11 proc. Jų centrinis bankas sumažino palūkanų normas iki procento, jie išspausdino 200 mlrd. svarų sterlingų - beveik trilijoną litų mūsų pinigais. Jų valiuta automatiškai nuvertėjo ir tai jiems padėjo atsispirti milžiniškai finansinei krizei, kuri buvo pradėta Amerikoje.
Nieko panašaus Lietuvoje nevyksta. Centrinis bankas yra konservų dėžutėje, 800 žmonių sėdi ir net negaliu pasakyti, ką jie ten daro, išskyrus nebent komercinių bankų kontrolę, bet ją vykdo motininiai bankai. Centrinis bankas nė kiek nepadeda Vyriausybei išeiti iš dabartinės situacijos. Bėda ne tik ta, kad nepadeda, bet ir ta, kad mes, lietuviai, net nediskutuojame apie tai, ką daryti. Galbūt nereikia nieko daryti. Bet svarstyti variantus, kad gal centrinis bankas galėtų daryti tai, ką darė Jungtinės Karalystės bankas, reikia. Finansų ministrė labai pyksta, kai aš sakau, kad ji nežino, kas yra fiskalinė politika. Bet ji nežino.
Paniekinta Konstitucija
Šiandien mes svarstome valstybės biudžetą. Galėtume svarstyti pagal kelis parametrus: kiek mums reikia pinigų viešiesiems reikalams spręsti, kokius mokesčius turėtume rinkti, ar iš tikrųjų progresiniai mokesčiai sugriautų ekonomiką ir verslą. Bet nėra diskusijos.
Mums prieš 20 metų primetė ideologiją, kad nieko nereikia daryti, kad viską sutvarko rinka. Bet matome - nesutvarko. Dar daugiau: privatus interesas nuėjo ten, kur yra prigimtinė viešojo intereso erdvė. Mes matome, kad pažeidžiant Konstituciją privatizuojama sveikatos apsauga, aukštasis mokslas. Paskyrėme krepšelius privačiose aukštosiose mokyklose bestudijuojantiems studentams, o valstybinėse aukštosiose mokyklose imame mokesčius. Aš nesakau, kad situacija Konstitucijoje yra užfiksuota idealiai. Bet svarstykime, nes priešingu atveju tie, kurie priima sprendimus dėl aukštojo mokslo ir sveikatos apsaugos, laužo Konstituciją.
Vieną politiką už Konstitucijos laužymą atstatydinome, nors tas sulaužymas buvo kur kas menkesnis negu dabartinis, kurį vykdome. Pažiūrėkite į Konstituciją. Akademinė visuomenė turi teisę save valdyti. Bet ne. Mums paskiria komisarus, kai kurie jų turi kriminalinę praeitį. Ir jie valdys aukštąjį mokslą. Jie negali suprasti, kas yra aukštasis mokslas. Tai yra nonsensas, o mes nereaguojame.
Vienintelis rūpestis - rinkimai
Jei mes nenorime šitoje šalyje prisidėti prie pasaulinės revoliucijos, nėra kitos išeities, kaip ramus, konstruktyvus pokalbis tarp piliečių spaudžiant valdžią, kad ji grįžtų prie viešųjų reikalų. Mes turime priminti, kas yra viešieji, nacionaliniai reikalai. Šiandien aš matau stagnaciją, kai politinės partijos užsiima tik vienu darbu. Jos rengia rinkiminius sąrašus. Iki rinkimų liko metai, o jos jau dalijasi apygardas. Ir man siūlė. Bet mano pozicija yra tokia: manęs nedomina apygardos, mane domina, ką galima būtų padaryti, kaip iš naujo pažiūrėti į situaciją, kad šitoje šalyje ta sisteminė krizė nedidėtų, kad mes ir viduje, ir tarptautinėje erdvėje galėtume adekvačiai reaguoti.
Nėra reakcijos ne tik tada, kai iš Varšuvos sklinda šovinistiniai pareiškimai. Nemokame kultūringai, konstruktyviai sureaguoti. Kur mūsų valdžia? Nėra reakcijos. Ar mums reikia konflikto su lenkų tautine mažuma? Nereikia. Bet jis mums daromas, o mes nemokame valdyti situacijos, viską paliekame savieigai.
Būtina burtis
Turime tokius dalykus, kaip euro zoną. Galime džiaugtis, kad nesame atsidūrę Graikijos situacijoje. Ar mes išnaudojame tai, kad neatsidūrėme Graikijos situacijoje, nes nesame euro zonoje? Ne. O jokios diskusijos nėra.
Jeigu mums pavyktų sudaryti pilietinį frontą iš įvairių sričių atstovų ir iš naujo pažvelgti į šitos valstybės raidą, tuomet mes galėtume tikėtis sėkmės. Toks yra mūsų, akademinio sluoksnio, sumanymas - pradėti diskusiją. Visi turime prisidėti prie procesų, kurie yra gyvybiškai svarbūs mūsų šaliai.
Šią savaitę "Respublikoje" skaitykite:
Filosofas Krescencijus STOŠKUS: "Valdžia iš tautos pavogė teisę spręsti"
Profesorius Antanas KULAKAUSKAS: "Lietuviškos demokratijos parodija"
Profesorius Alfonsas VAIŠVILA: "Tikrosios riaušių priežastys"
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
