Reikia atkreipti dėmesį, bet nebūti juokdariu

Politikas negali būti visų sričių specialistas, ir jeigu politikas bandys visais klausimais pasisakyti, tai atrodys juokingai.

Antra - tai žmogiškosios vertybės ir elgesys atsitikus didesnėms tragedijoms, kitiems įvykiams, tai jau bendri veiksmai, nereikalaujantys atskirų sričių išmanymo, tai daugiau susiję su etikos normomis. Kalbant apie mažo lygio įvykius, kuriais politikas trumpai išreiškia savo nuomonę, - ir jei ta nuomonė objektyvi ir profesionali, - tai irgi nėra nieko blogo, nes kiekvienas kaip asmenybė turime santykį net ir su tais dalykais, kurie mūsų neliečia.

Problema prasideda tada, kai neišmanoma tam tikrų dalykų, tačiau pradedama reikšti ekspertinė nuomonė, išeina „užstalės diskusija“.

- Jūsų nuomone, Lietuvoje ryški politikų „užstalės diskusijų“ tendencija?

- Yra skirtingos auditorijos, klausimas, kas yra tų žmonių rinkėjai. Vieniems žmonėms reikia, kad jiems atstovaujantys politikai būtų profesionalūs ir dirbtų tikrąjį darbą, kam jie ir renkami. Kita vertus, politikai, norėdami būti arčiau žmonių, tapti savais, daro visiškas nesąmones, kurios kitiems atrodo juokingos: tiek visokie šou, šokiai, vaizdo reklamos, sukeltos į socialinę mediją ir panašiai; gal kai kam atrodo tai tinkamas elgesys, bet apskritai tai yra graudu ir juokinga.

- Dalis politikų pila komentarus socialiniuose tinkluose, neatsižvelgdami nei kokią leksiką vartoja, nei kaip tai paveiks jų įvaizdį.

- Čia jau yra profesionalumo ir pasirengimo klausimas - yra bendravimas su žiniasklaida, su visuomene ir taip toliau. Jeigu politikas rašo, kaip jam atrodo, tai ir išeina nekokie dalykai, dažnai taip nutinka nesuvaldžius emocijų. Nepamirškime, kiek yra buvę atsirašinėjimų, įrašų taisymų, netgi pašalinimų iš partijos vien todėl, kad pasisakė negražiai. Norėjo vienaip pasakyti, nepagalvojo, neįvertino ir išėjo grandininė reakcija.

- Ar piliečiai jau gerai atskiria, kur yra populizmas, dėmesio siekis ir kur - problemos sprendimo būdų paieškos?

- Nei tautos, nei valstybių, nei rinkėjų negalime imti kaip vienalytės masės, yra sąmoningi rinkėjai, yra ir nelabai. Yra politikų, kurie, švelniai tariant, prisidirbę, tačiau jų populiarumas nemažėja, vadinasi, kažkokiai daliai žmonių netinkamas politikų elgesys yra „norma“, neatsižvelgiant į tai, kad sprendžiami valstybės klausimai.

- Kokia savireklama, be kalbėjimo apie savo išmanomą sritį, politikui dar yra efektyvi?

- Pateikimo forma irgi svarbi, čia kalbama apie visą komunikacijos strategiją, vien protingo ir gražaus politiko, sėdinčio savo kabinete ir gelbėjančio savo darbais pasaulį, nepakanka. Įvairius dalykus žmonėms reikia pateikti suprantamai, ta kalba ir tais medijos kanalais, kurie aktualūs konkrečiai auditorijai.

- Kiek savireklamai aktualus politiko nuoširdumas?

- Nuoširdumas - vienas iš dalykų, kurį žmonės labai priima. Visko išmokstama, tai darbo dalis, politikas yra „produktas“, kuris turi patikti, trumpai kalbant, vartotojui. Ir elgtis reikia taip, kad būtum suprastas, išgirstas, tave pamėgtų, pamiltų ir už tave balsuotų, vaizdžiai sakant, „vartotų“.

Kai įsigyji produktą - išrenki politiką, dar jis turi tavęs nenuvilti ir dar gerai pogarantinis aptarnavimas: nepaisant to, kad politiko neišrenka, kad šis žmogus išlieka aktyvus, bendruomeniškas, nors nėra oficialiai įgaliotas. Žmonės tai įvertina ir po kiek laiko tokį asmenį vėl išrenka į valdžią. Puiku, kai politikas, net negavęs mandato, išlieka žmogumi, kuris įgyvendina pažadus, vadinasi, toks žmogus įsitraukęs į veiklą, jis sprendžia iškeltas problemas ir jos nebuvo vien politinio pasirodymo dalis.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"