R.Ozolas buvo Lietuvos žmonių vienytojas

G.JAKAVONIS: Anapus palydėjome dvi šviesias asmenybes, Sąjūdžio pradininkus - Algirdą Vaclovą Patacką Kaune ir Romualdą Ozolą Vilniuje. Prisiminkime Sąjūdžio pradžią.

A.SAKALAS: Aš nebuvau iniciatyvinės grupės narys, buvau tik Vilniaus tarybos pirmininkas. Bet, mano nuomone, pagrindinis ideologas buvo Romualdas Ozolas.

B.GENZELIS: Mano matymas gana tolimas, nes aš su R.Ozolu buvau ne tik pažįstamas. Tai jeigu jo prisiminimus skaitysite, matysite, kad Sąjūdis ne staigiai subrendo, o buvo diskutuojama.

Turbūt retai organizuojamos tokios akcijos, kokios buvo prieš R.Ozolą. Bet, sakykim, paskutinė mane pritrenkė. Net mūsų Kultūros fondas atmetė R.Ozolo knygos išleidimą. Turbūt beprecendentis, įžūlus atvejis.

KGB generolas majoras Eduardas Eismuntas rašo, kad jis paliko 6377 agentus, kurie pasiruošę dirbti ateičiai. Ir buvo sąrašas asmenų, kurie turi būti represuoti. Tame asmenų sąraše buvo ir R.Ozolas.

E.Eismuntui nepavyko šito padaryti, ir tada prieš R.Ozolą niekas neorganizavo baudžiamosios bylos, tik pasamprotavo. Nepriklausomoje Lietuvoje turbūt pirmą kartą buvo bandoma tai padaryti. Ir kas bandė?

Tai buvo policijos komisaras, dirbęs diplomatinėje tarnyboje Izraelyje (Kęstutis Lančinskas - red. past.). Jis buvo paskirtas Vilniaus apskrities policijos komisaru, ir vienas pirmųjų veiksmų buvo prieš mitingą organizuoti bylą R.Ozolui ir kitiems.

Vis dėlto apie teisininkus esu labai geros nuomonės. Visų instancijų teismai - nuo žemiausio iki aukščiausio - be išlygų išteisino ir priėmė išvadą, kad policija atliko baudžiamuosius veiksmus, suklastojo dokumentus.

Tai ir toliau egzistuoja. Tada man kyla mintis, ar siekis užbaigti tą akciją, kurią pradėjo E.Eismuntas, vėl nepasisekė.

Dėl rinkimų - su A.Butkevičiumi buvome gerokai susiginčiję. Sąjūdžio įstatuose nebuvo numatyta pirmininko pareigybė, tik pirmininko rotacijos principas. Kyla klausimas, kodėl neaiškios asmenybės, kurių dabar neminėsiu, bet apie kurias visi žino, staiga suorganizavo pirmininko išrinkimą.

A.BUTKEVIČIUS: Abudu žmonės yra identifikuoti kaip bendradarbiavę su KGB.

B.GENZELIS: Taip, teisingai identifikuoti. Kažkas iš tos pačios kompanijos parašo straipsnį, apie kurį negaliu pasakyti, ar pagal užsakymą, ar ne, ir pirmininkas išrenkamas. Audrius tada mane naktį užpuolė: kaip išdrįsote šiurkščiai pažeisti Sąjūdžio įstatus?

A.BUTKEVIČIUS: Buvau jaunas ir formalistas.

B.GENZELIS: Mes taip visą naktį prasiginčijome. Paskui jis sutiko: nekelkime dabar audros, kol dar valdžios neturime. Aš dabar viešai noriu pasakyti: Audriau, tu buvai teisus.

A.BUTKEVIČIUS: Kartais studentai būna teisūs, profesoriau.

B.GENZELIS: Aš buvau neteisus. Bet tada buvo išrinktas R.Ozolas. Buvo aiškiai nubrėžta: birželio 3-iąją baigiasi V.Landsbergio kadencija ir Sąjūdžio tarybos pirmininku tampa R.Ozolas. Tai buvo užfiksuota visuose dokumentuose.

Organizuotos visokios intrigos, kad tik R.Ozolas neužimtų šio posto. R.Ozolas sakė: „Ką dabar darysiu, jeigu kiti susitaiko?“ Kitų būtent nebuvo, nes pusė Sąjūdžio tarybos narių tuo metu buvo Maskvoje.

Nebuvo galima sukviesti posėdžio, bet atsistatydinimas tai aiškus: žmogus iš esmės užima vietą, kuri teisiškai jam nepriklauso. Jis nėra pirmininkas.

Visokios intrigėlės buvo vykdytos ir prieš kai kuriuos kitus sąjūdiečius, prieš Arvydą Juozaitį. Negaliu tvirtinti, kurie yra iš E.Eismunto sąrašo, nes tas sąrašas incognito, žinau tik kelias pavardes.

Prieš R.Ozolą buvo daugiausia pulta, kad tik jis netaptų pirmininku. Jis ir nepretendavo užlipti kam nors ant sprando.

G.JAKAVONIS: Koks buvo R.Ozolo vaidmuo kuriantis Sąjūdžiui?

E.BIČKAUSKAS: Aš vargiai sugebėčiau labai kategoriškai pasakyti, kad tas buvo lyderis, anas buvo lyderis. Visi tam tikra prasme buvo reikalingi ir visi buvo savo vietoje.

Kažkam, matyt, kyla noras paimti viską į savo rankas, kad jis yra lyderis, jis vienintelis, daugiau aplinkui nieko nebuvo. Ir tai iš tikrųjų visiška netiesa.

Ar reikalingas tuo metu buvo tas žmogus, kuris stengėsi šitaip padaryti, kuriam, bent jau oficialiai, lyg ir viskas priskiriama? Taip, matyt, jis irgi buvo reikalingas, atliko atitinkamą vaidmenį.

Dėl lyderystės. Koks, sakykim, Romualdo Ozolo ir profesoriaus Vytauto Landsbergio santykis? Galiu pasakyti viena: V.Landsbergis atėjo į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę ir buvo priimtas ten, o R.Ozolas neatėjo, jis pats kūrė, pats tai darė.

G.JAKAVONIS: Jis jau ten buvo.

E.BIČKAUSKAS: Dėl ideologinių postulatų, be jokios abejonės, R.Ozolo nuopelnas yra gerokai didesnis. Ar Romualdas būtų suvaldęs pragmatinę organizacinę situaciją? Galas žino, gal ir būtų, jeigu būtų atitinkama komanda. Bet aš kalbu apie pirmystę, apie ideologiją. Ir čia R.Ozolo nuopelnai yra didžiausi.

Šitas klausimas kyla tik dėl to, kad kažkas nori būti vienas ir vienintelis aplinkui, ir tai yra akivaizdi netiesa.

A.BUTKEVIČIUS: Sąjūdis niekada nebuvo vienalytis. Aiškiai išsiskyrė du sparnai, R.Ozolas ir V.Landsbergis.

Ir šiuos sparnus labai lengva įvardyti. Vienas Sąjūdis buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. V.Landsbergis nuo pat pradžių laikėsi šios linijos.

Kitas Sąjūdis buvo Lietuvos Tautinio Atgimimo Sąjūdis. Mes, daugybė žmonių, kurie tada jungėmės į šitą organizaciją, iš karto save suvokėme kaip šio sparno dalyvius.

Pasiklausykime įvairių kalbų, pasakytų tuo metu per Lietuvos Sąjūdžio pirmąjį suvažiavimą. Aiškiai matyti, kad viena grupė rengė įvairaus profilio žaidimus su tuometine komunistų partija.

Ir buvo kitas sparnas, ateinantis nuo 1794-ųjų (Tado Kosciuškos sukilimas - red. past.), kartu su visais sukilimais, su partizaniniu pasipriešinimu. R.Ozolas kaip tik ir buvo štai šito sparno labai svarbi figūra. Negaliu pasakyti, kad A.Sakalas ar B.Genzelis buvo ne tenai.

Su A.Sakalu mus siejo išskirtinai svarbi diskusija - aš tuo metu atstovavau Kauno Sąjūdžio grupei, o A.Sakalas atstovavo Vilniaus Sąjūdžio grupei. Tai, ką mes darėme, buvo gana didelis spaudimas Sąjūdžio iniciatyvinei grupei įvairiais svarbiais politiniais klausimais.

Tai kas vis dėlto yra Sąjūdis - tautinio atgimimo tąsa ar Persitvarkymo Sąjūdis? Vos tik Sąjūdžio suvažiavime su visomis regalijomis buvo įtvirtinta V.Landsbergio, kaip vadovo, kandidatūra, buvo svarstomas LTSR konstitucijos projektas. Kitaip kalbant, buvo gerinama Tarybų Sąjunga ir Lietuva buvo suvokiama kaip TSRS sudėtinė dalis.

Tuo pat metu formavosi kitas sparnas, ir mes buvome to sparno dalis. Mes visi sėdintys buvome Sąjūdžio Politinio komiteto pagrindiniai nariai. Ir mes formavome poziciją, kad Sąjūdžio uždavinys - paskelbti Lietuvą nepriklausoma valstybe.

Tarp šių dviejų sparnų prasidėjo ištisinis karas. Tie, kurie peržiūrėtų to meto įvairias diskusijas ir filmuotas medžiagas, matytų, kad iš pradžių Sąjūdis nepripažino netgi teiginio, kad Lietuva siekia suvereniteto. Ir mums teko labai ilgai kautis aiškinant. Tada komunistai pradėjo teigti, kad įmanomas suverenitetas TSRS sudėtyje.

Buvo įdomi šios diskusijos interpretacija - komunistai bandė formuoti NVS, Nepriklausomų Valstybių Sąjungą. Jiems reikėjo nuolat žaisti su žodžiu „nepriklausomybė“.

Kai „bankrutavo“ suverenitetas, kaip galimybė jį turėti TSRS sudėtyje, mes pradėjome reikalauti, kad Sąjūdžio tikslas būtų atkurti nepriklausomą valstybę. Ir vėl komunistai pradėjo žaisti tą patį žaidimą: kad gali būti nepriklausomybė naujoje sandraugoje, pasirašius naują sąjunginę sutartį.

Mums teko eiti iki tam tikro lingvistinio absurdo teigiant, kad Sąjūdžio tikslas turi būti Lietuvos valstybinė nepriklausomybė ne TSRS sudėtyje. Šiuo klausimu mes labai aktyviai diskutavome prieš pat rinkimus į LTSR Aukščiausiąją Tarybą.

Kad ir kaip būtų gaila, tas sparnas, kuriam atstovavo V.Landsbergis, užblokavo aiškaus, nedviprasmiško Sąjūdžio tikslo paskelbimą einant į rinkimus. Žmonės tik hipotetiškai suvokė, kad Sąjūdis balsuos už Nepriklausomybę.

1989 metais Kaune, operos teatre, buvo organizuojamas mūsų seimas. Važiavome pas R.Ozolą ir klausėme jo: prisiimsi ar ne atsakomybę išspausti, kad čia būtų paskelbta, jog pagrindinis Sąjūdžio tikslas yra nepriklausomos valstybės atkūrimas?

Tada mes persvėrėme vadinamuosius Persitvarkymo Sąjūdžio veikėjus ir pirmą kartą rezoliucijos reikalavime įrašėme, kad Sąjūdžio tikslas turėtų būti nepriklausoma valstybė. Tai nebuvo fiksuota kaip rinkimų kampanijos tikslas, nes dar buvo metai iki kampanijos.

Per R.Ozolo ir V.Landsbergio priešpriešą atsiranda suvokimas, kad Sąjūdis turėjo dvi kryptis: link tautinio atgimimo bei nepriklausomos valstybės atkūrimo ir link gerinimo TSRS.

Vėlesni įvykiai ir pats Nepriklausomybės paskelbimas buvo gana didelio spaudimo, taikomo tuometei Sąjūdžio vadovybei, rezultatas.

Kalbėti apie R.Ozolą tik kaip apie vieną iš Sąjūdžio veikėjų nereikėtų. Apie jį reikia kalbėti kaip apie Sąjūdžio architektą, kuris dėjo labai stambius akmenis į Sąjūdžio pamatus. Bet nusikalsčiau nepasakęs, kad A.Sakalas ar B.Genzelis, ar kita profesūra, kuri laikė šitas Nepriklausomybės pozicijas, padarė mažiau.

G.JAKAVONIS: Kai rinkdavomės į Sąjūdžio seimo posėdžius, iš šono tos kovos nesimatė. Kaip pavykdavo visus suvienyti?

A.SAKALAS: Sunkiai sekėsi, nes R.Ozolas ir V.Landsbergis - labai skirtingi žmonės. R.Ozolo pozicija buvo vienyti Lietuvos visuomenę, kad ji būtų pilietinė. V.Landsbergio pozicija buvo kita, jis skirstydavo žmones į draugus ir į priešus. Tie, kurie ne su juo, būdavo jo priešai, ne tik asmeniniai priešai, bet ir valstybės priešai. Negalėjo būti sutaikymo.

Prisimenu, kai V.Landsbergis buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, pasirodė A.Juozaičio straipsnis „Istorinė klaida“. Sutaikyti tų žmonių tikrai nebuvo įmanoma.

Dėl Nepriklausomybės paskelbimo - kadangi buvo tokia Sąjūdžio valia, niekas negalėjo priešintis. Bet kas dėjosi po to - visi matėme. Buvo ir „šunauja“, buvo dar visokių dalykų. Buvo reikalaujama sušaudyti dalį Lietuvos žmonių. Kai kurie Kauno deputatai išreiškė tokią nuomonę: kad būtų tvarka, reikia sušaudyti maždaug 200 tūkst. komunistų. O R.Ozolas buvo Lietuvos žmonių vienytojas.

G.JAKAVONIS: Kokį jūs atsimenate R.Ozolą ne rinkimuose, bet pačioje Sąjūdžio veikloje?

B.GENZELIS: Atsimenu, jeigu kur nors vykdavo diskusijos tautiniu klausimu, tai J.Juzeliūnas, J.Karnavičius dalyvaudavo, jų pozicijos buvo aiškios. V.Landsbergis kukliai kampe sėdi, jokio žodžio neprataria. Ir pasakykite, už ką jis yra.

Galvojau, kad jis toks tykus žmogus, gal reikia šito tykaus žmogaus, ir aš dėl to pritariau jo kandidatūrai. O paskui prasidėjo vidinės intrigos, ne visas jis, bet kai kurias aplinkiniai rezgė.

Vieno dalyko niekaip negaliu pamiršti. Kai šitos „beretės“ akis badė Č.Kudabai, J.Marcinkevičiui, aš nuėjau pas V.Landsbergį ir paklausiau: ar jūs tam pritariate? Oi, ne, sako, nepritariu. Tai, sakau, profesoriau, išeikite į aikštę ir pasakykite, kad J.Marcinkevičius, Č.Kudaba yra žmonės, kurie nusipelnė Lietuvai. Sako, gerai gerai. Bet jis to nepadarė.

Reikėjo nuslopinti įtampą. Iš tikrųjų tos „beretės“, viena vertus, pagrįstai protestavo. Bet tarp „berečių“ pamačiau ir, sakykim, buvusią ministro žmoną, kurios universitete buvo valymas. Ji buvo tiek prasikaltusi, išvalyta katedra, ir staiga ji virsta „berete“. Žinote, rektorius pasielgė kitaip - išvijo iš universiteto. Aš galvoju, kad buvo kažkieno organizuota priešprieša.

A.SAKALAS: Nebuvo piktesnio antikomunisto kaip buvęs komunistas.

E.BIČKAUSKAS: Aš sau užduodu klausimą: ar galėjo būti ir ar būtų buvę geriausi Lietuvos vadovai V.Kudirka, J.Basanavičius ir pan.? Ir atsakymo neturiu. Bet jei paklaustume, ar galėjo susikurti Lietuva be V.Kudirkos, J.Basanavičiaus, matyt, vienareikšmiškai atsakytume, kad negalėjo.

Visa ši mūsų diskusija kyla dėl noro kažkam prisiimti vienvaldę lyderystę. Nebuvo tokių.

Romualdo buvo visai kitas požiūris į pačią, net man atrodytų, nežymią problemą, bet jis matydavo tą problemą filosofiškai, gilindavosi, sugebėdavo ją išgvildenti.

Ar galėjo Romualdas būti tuo vienvaldžiu lyderiu, kaip kažkas nori? Vargu. Iš ilgametės partnerystės pasakyčiau: tam, kad būtum politikoje lyderis ir valstybės lyderis, reikia turėti tvirtas alkūnes.

B.GENZELIS: Sąžinę.

E.BIČKAUSKAS: Aš nepasakyčiau.

G.JAKAVONIS: Raganosio odą.

E.BIČKAUSKAS: Labai tvirtą. Neturėjo Romualdas nei tvirtų alkūnių, bent jau nesišvaistydavo jomis. Kai aš paskaitau jo dienoraščius, abejoju, ar labai tvirta jo oda.

G.JAKAVONIS: Gana jautriai reaguodavo į įžeidimus.

E.BIČKAUSKAS: Taip, vienaip ar kitaip, daug metų mes išbuvome kartu partijoje. Kad ir kiek buvo mūsų kiršinimo, - iš tikrųjų politiniai oponentai stengėsi visais frontais dirbti ir vienoje, ir kitoje pusėje, - kad ir kiek buvo konfliktinių situacijų, tai būdavo tarp mūsų.

Norėčiau truputėlį replikuoti Audriui - dėl to, kas pirmiau norėjo, arba prirašyti, kas norėjo pertvarkos Tarybų Sąjungos viduje. Ne visai taip buvo. Šitaip galvojant, užduokime paprasčiausią klausimą. Antanas Terleckas ir Lietuvos laisvės lyga buvo kategoriškai prieš dalyvavimą TSRS liaudies deputatų rinkimuose, nes tai okupacinė struktūra. Ir galiu pasakyti, kad teoriškai A.Terleckas šimtu procentų buvo teisus ir net ginčų negalėtų būti. Ar praktiškai to reikėjo, ar praktiškai gerai ten buvo dalyvauti? Taip, gerai, be jokios abejonės.

Dar iki Sąjūdžio suvažiavimo rengiau Lietuvos referendumo įstatymą, kuriuo mes galėtume pasinaudoti esant tam tikroms sąlygoms. Vytautas Radžvilas kirtosi su manimi: kaip mes galime rengti Referendumo įstatymą neturėdami Pilietybės įstatymo? Taip, V.Radžvilas šimtu procentų buvo teisus, net abejonės nėra. Ar reikėjo tuo momentu tai daryti - kad būtų vidaus referendumas Tarybos Sąjungos metu? Manau, kad reikėjo. Ir tokių pavyzdžių, taktinių žingsnių galėčiau pasakyti labai daug.

Mano požiūriu, Romualdas gana subtiliai tai suprato, sugebėdamas įvilkti į rūbą, nesukiršindamas sparnų. Nedarydamas tų pačių Lietuvos žmonių vienų draugais, kitų - priešais.

Minėjote, kad V.Landsbergiui trūko radikalumo. Galiu prisiminti Maskvos įvykius. Jėzau, kai tik pamatydavau tribūnoje V.Landsbergį (gal čia jo stilius yra potekstiniai įžeidimai), žinodavau, kad dabar prasidės labai nerami situacija. Taigi radikalumo jam užteko.

A.BUTKEVIČIUS: Ne apie radikalumą kalbama.

E.BIČKAUSKAS: Galbūt, bet Maskvai atrodė ypač radikaliai. Daugiau negu radikaliai.

B.GENZELIS: Bet ar buvo radikalumas tenai reikalingas?

E.BIČKAUSKAS: Visiškai nebuvo reikalingas. Galiu pasakyti, kad lygiai tą patį pasakydavo tie patys Latvijos atstovai.

A.BUTKEVIČIUS: Mes visi žinome - istoriją rašo nugalėtojai. O iš tikrųjų istoriją rašo tie, kurie buvo prileisti prie plunksnos, tie, kurie turėjo samdomą rašytoją.

Pasižiūrėkime mūsų to meto akimis: ką daro Sąjūdis? Į savo pirmąjį suvažiavimą sukviečia masę Lietuvos komunistų partijos veikėjų ir pristato Lietuvos visuomenei pagrindinį Lietuvos komunistų partijos veikėją A.Brazauską. Tai yra naujas pirmasis sekretorius. Jis pateikiamas kaip gražus, švarus ir gavęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio palaiminimą.

Greta įvedamas kitas žmogus - V.Landsbergis, kuris save pateikia kaip Lietuvos savanorių palikuonį, pristato savo tėvą šitame suvažiavime. Man, kaip linkusiam į psichologinius žaidimus, visiškai aišku, kad yra kuriama demonstratyvi žaidybinė strategija, kaip suformuoti du lyderius. Vieną esantį valdžioje, o kitą - valdomos opozicijos lyderį. Natūralu, kad mes pradedame ieškoti, kas už viso to stovi.

Dar truputį pasikapsčius tampa aišku, kad šitas žmogus, kuris tapo Sąjūdžio vadovu, gali būti valdomas. Natūralu, kad mes pradedame ieškoti alternatyvos. Tai yra tie periferijos žmonės. Mums alternatyva tampa R.Ozolas. Jis labai aiškiai kalba apie tautinio atgimimo klausimus.

Bet mums pavyko suformuoti naują bendrą Sąjūdžio strategiją. Nes tam pačiam V.Landsbergiui pasidarė nebepatogu žaisti su komunistais, jam ten nebeliko vietos, todėl jis tapo labai rimta opozicija jiems.

Prisiminkime rinkimus į LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkus. Mes išrinkome V.Landsbergį. Bet nedaug kas žino, kad buvo labai didelė, intensyvi kova. Ta kova vyko keliais frontais. Visų pirma komunistai kėlė A.Brazauską, ir dalis Sąjūdžio žmonių buvo pasiruošę balsuoti su jais. Netgi kai kurie Sąjūdžio žmonės siūlė kelti A.Brazauską.

Štai tada jau aš, ieškodamas tam tikro kompromiso, kalbėdamas su vyresniais kolegomis, nuėjau pas V.Landsbergį ir pasakiau: mes sutiksime už jus balsuoti, jeigu jūs sutiksite, kad R.Ozolas būtų jūsų pavaduotojas. Mes norėjome, kad išliktų tautinio atgimimo linija ir R.Ozolas kaip jos lyderis.

Mes balsavome už V.Landsbergį. Vėliau atėjau pas jį, tai buvo kaip tik tas metas, kai jis turėjo siūlyti savo pavaduotojus. V.Landsbergis šypsosi ir sako: „O tu manai, kad aš norėčiau?“ R.Ozolas netampa jo pavaduotoju. Ir tik per didelio politinio kompromiso paieškas mes pagaliau susitariame, kad R.Ozolas bus K.Prunskienės pavaduotoju, vicepremjeru.

Tada mes stipriname Vyriausybės pozicijas. Stipriname tiek, kad V.Landsbergis nebeatlaiko įtakos ir pradeda ataką prieš savo paties Vyriausybę. Aš jums pasakoju seno konflikto eigą ir istoriją.

O juk buvo situacija, kai V.Landsbergis norėjo siūlyti A.Brazauską į premjerus. Ir tada, kilus dideliam vidiniam konfliktui, mes per jėgą persvėrėme šią situaciją. Kaip kompromisas buvo pasiūlyta K.Prunskienė.

Aš iš pradžių buvau siūlomas į vicepremjerus, paskui gavau Krašto apsaugos departamento, kaip raktinio instrumento, vadovo pozicijas.

Sąjūdžio istorija yra gilaus vidinio konflikto istorija, kuriame R.Ozolo užimta pozicija arba čia esančių gyvų liudininkų užimtos pozicijos turėjo lemiamą svarbą.

A.SAKALAS: Aš buvau labai nustebęs: buvo sutarta, kad R.Ozo-las taps Seimo vicepirmininku, bet visi trys vicepirmininkai buvo komunistai. Nė vieno nebuvo iš disidentų gretų. Buvau nustebęs ir negalėjau atsitokėti. Kodėl šitaip yra? Kodėl V.Landsbergis pasirinko tris komunistus, o ne kokį seną sąjūdietį ar, sakykim, politinį kalinį?

E.BIČKAUSKAS: Neseniai buvau prokuratūros nepriklausomos respublikos 25-mečio minėjime. Stebėjau apdovanojamus žmones, ką bendra jie turi su prokuratūros sąjūdžiu, Nepriklausomybės atėjimu. Tarp tų apdovanotųjų gal vienas ar du su išlygomis buvo arti, o visi kiti - deja. Istorija formuojama, kaip matote, kitaip.

Kartais, bežiūrėdamas televizijos laidas, galvoju: velnias, kartais gali atrodyti, kad aš darausi didžiausias Lietuvos priešas. Tie, kurių niekados nemačiau galvojančių apie Lietuvos kūrimą, yra didžiausi Lietuvos patriotai. Kas čia iš tikrųjų pasidarė?

Didžiausia tragedija, kad po 2000 metų, kai buvo pralaimėta rinkimuose, jis iš esmės buvo nustumtas. Jis buvo visiškai nereikalingas. Pasikeitė valstybė. Dėl ko pasikeitė?

Atrodo, kad aš turėčiau lyg ir būti įrašytas į Lietuvos antipatriotus. O tie, kurių Baltijos kelyje net arti nemačiau, tampa Lietuvos patriotais. Prisipirkau dabar knygų apie Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, skaitau, ten taip pat visko buvo.

G.JAKAVONIS: Kai vieni kaunasi barikadose, kiti ima valdžią.

A.BUTKEVIČIUS: R.Ozolas buvo vienas iš Vyriausybės vadovų, vicepremjeras, jis kuravo labai aktualias sritis, valstybės gynybos sistemą ir dalyvavo per visą mūsų pasiruošimą taikyti vienas ar kitas gynybines idėjas. Nuo 1990 metų rugpjūčio mes kuo puikiausiai žinojome, kad su mumis bus dorojamasi jėga. Mes planavome savo atsaką.

R.Ozolo dažnai klausdavau, kokia bus jo pozicija, kaip Vyriausybė elgsis, kai reikės arba daryti taip, kaip darė A.Smetona, arba gintis. Romualdas atsidarydavo stalčių, išsitraukdavo ten laikomą pistoletą ir sakydavo: „Aš iš čia niekur nesitrauksiu. Jeigu tu nori manęs paklausti, ar Vyriausybė ginsis, tai aš šausiu.“

Kaip žmogus, siekęs tam tikrų matomų efektų per 1991-ųjų sausio įvykius, kaip žmogus, kuriam reikėjo, kad būtų sudėti visi taškai kuriant mūsų pasipriešinimo strategiją ir jos manifestaciją, aš tvirtai žinojau, kad R.Ozolas mūsų neapvils. Jeigu reikės, R.Ozolas ginsis.

Kartais dramatiškas ir parodomasis didvyriškas aktas yra daromas ne tam, kad jo reikėtų tau pačiam, bet tam, kad jo reikėtų istorijai ir tiems, kurie ateis po mūsų. Taigi R.Ozolas buvo toks.

E.BIČKAUSKAS: Ne per seniausiai 25-mečio proga išėjo knyga „Asmenybės. 1990-2015 m. Lietuvos pasiekimai“. Ten daugelis prie savo biografijos yra parašę, ką jie laiko asmenybe. Žvilgtelėjau dėl įdomumo, ką parašė R.Ozolas. Romualdas parašė štai ką: asmenybė - tai žmogus, kuris tvirtai laikosi savo principų.

B.GENZELIS: Vis dėlto R.Ozolui svarbiausia ne valdžia, bet tikslas. Galima aukotis dėl tautinės valstybės. Daryti kompromisus ne dėl idėjų, bet daryti kompromisus dėl kokio nors postūmio.

Daugiau skaitykite www.suzalgiriu.lt

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“