2 nuotr.Už kokius nuopelnus Lietuvos banko valdytojas Reinoldijus Šarkinas į pensiją išlydėtas su 111 tūkst. litų išmoka? Negi per 15 metų šiame poste žmogus nepasisotino - kas mėnesį priklausė 26 981 lito ir 40 centų alga.
Giminės šiltose vietose
Gal vienas iš svarbiausių nuopelnų - “Tauro” ir “Hermio” bankams patikėta ir dingusi pirmoji Europos fondų parama Lietuvos valstybei - 17 mln. ekiu (100 mln. litų)? Ši suma dingo be pėdsakų, o ir vagys (gal ir iš politinių sluoksnių) pėdsakų taip pat nepaliko.
O gal ne jo nuopelnas, kad bankų suvilioti tūkstančiai žmonių prisiėmė nepakeliamų būsto paskolų, o dabar turi perpus nupigusių butų ir už juos išlikusias labai tvirtas skolas?
Galbūt R.Šarkino papenėjimas mokesčių mokėtojų pinigais yra susijęs su Lietuvoje kruopščiai sutvarkyta komercinių bankų priežiūros sistema, kuri kredito įstaigoms neleido ir neleidžia klestinčių įmonių paversti bankrutuojančiais nuskurdėliais? Gyvenimas sako, kad tokia sistema neegzistuoja - centrinis bankas nedirba savo šalies piliečiams.
O gal ne nuopelnas - centrinio banko vadovų giminių įsidarbinimas privačiose finansų struktūrose, kurias privalėjo kontroliuoti R.Šarkino vadovaujamas bankas?
“Respublika” primena: viena R.Šarkino (dirbant Lietuvos banko valdytoju) dukra - Jurgita Šarkinaitė - rado vietą “Danske” banke, kita - Sigita Vingrienė - banke “Nordea”. SEB banke pluša R.Šarkino žentas Artūras Vingrys.
Lietuvos banko valdybos nario Audriaus Misevičiaus žmona Audronė dirba privačių klientų vyresniąja vadybininke taip pat SEB banke. Valdybos nario Vaidievučio Ipolito Geralavičiaus duktė Živilė eina net Ūkio banko Privačios bankininkystės departamento direktorės pareigas.
Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktorius Kazimieras Ramonas nemato nieko bloga, kad viena jo sesuo - Rasa Česonienė - kartu su sutuoktiniu Gediminu Česoniu darbuojasi Ūkio banke, o kita sesuo - Judita Ramonaitė - “Snoro” banke.
Neatliko savo darbo
Apie ilgamečio Lietuvos banko valdytojo R.Šarkino veiklą ir nuopelnus valstybei “Respublika” vakar kalbėjosi su ekonomistu, Vilniaus universiteto profesoriumi Povilu GYLIU.
- Kokius gerus darbus Lietuvai padarė R.Šarkinas, jeigu tūkstančiai lietuvių, paėmusių bankų lengvai brukamas paskolas, šiandien yra atsidūrę ties išgyvenimo riba?
- Taip yra todėl, kad ponas R.Šarkinas, tapęs Lietuvos banko vadovu, apsiribojo vien stebėjimu ir formalia komercinių bankų kontrole.
Lietuvoje dirbantys bankai yra ne vietiniai, o skandinaviški, tad jų pagrindinę kontrolę vykdė pirminiai bankai užsienyje, bet ne R.Šarkino įstaiga. Pirminiai bankai rūpinosi tik savo interesais - kad nebūtų blogų paskolų.
R.Šarkinas ir Lietuvos bankas neatliko visiems piliečiams ir valstybei itin svarbios misijos, kai prasidėjo masinis eurų plūdimas į Lietuvoje veikiančius komercinius bankus iš jų pirminių bankų.
Centrinis bankas privalėjo suvaidinti jei ne lemiamą, tai bent jau prevencinį vaidmenį - įspėti Lietuvos visuomenę, kad milžiniška masė eurų įkaitins šalies ekonomiką, išsipūs didelis nekilnojamojo turto burbulas, kuris gali sprogti bet kada.
Tačiau Lietuvos bankas su savo 800 žmonių komanda, su valdyba ir ekspertais, Ekonomikos departamentu, kuriam vadovavo Raimondas Kuodis, nieko apie tai nekalbėjo.
Kadaise įvedėme Valiutų valdybos modelį tam, kad Vyriausybė negalėtų priversti centrinio banko masiškai spausdinti litų, t.y. didinti infliacijos. Kadangi ekonominis burbulas litais negalėjo būti išpūstas, tai padarė skandinavai eurais. R.Šarkinas į tai nereagavo.
- Kaip suprasti tai, kad savo klaidas ar nenuveiktus darbus R.Šarkinas visada pateisindavo vienu sakiniu: jis tik laikosi galiojančių įstatymų?
- Centrinis bankas, žinoma, turi paklusti įstatymams. Bet Lietuvos įstatymai reikalauja, kad ši institucija prižiūrėtų pinigų cirkuliaciją ir infliacijos procesą.
Aš niekada nemačiau, kaip R.Šarkinas ir Lietuvos bankas valdė didėjančią infliaciją dėl eurų antplūdžio. Tai visada buvo ne Vyriausybės, premjerų, o tik R.Šarkino tiesioginės atsakomybės sritis.
Užsienio komerciniai bankai vadovaujasi vien privačiu interesu, kurio esmė - pelnas. Ekonominio pakilimo metu prasidėjo tarsi žirgų lenktynės: kuris bankas spės greičiau paimti kuo didesnę kreditinės erdvės dalį, t.y. pasiūlyti kuo daugiau paskolų bet kam.
Nė vienas bankas neturėjo galimybės sustoti ir apriboti kreditus, nes jis būtų likęs be klientų - nuošalėje.
Lenktynes privalėjo sustabdyti ar bent pristabdyti tik R.Šarkino valdomas centrinis bankas, kurio paskirtis - viešasis, ne privatus interesas.
Korupcija ir baudžiava
- Ar galėjo Lietuvos banko vadovai kontroliuoti komercinius bankus, jeigu juose dirbo ir dirba jų giminaičiai?
- Tai jau yra korupcija.
Joks prižiūrėtojas negali kontroliuoti institucijos, kurioje dirba jo šeimos nariai.
Tai įvardyčiau kaip privataus intereso viešpatavimą viešojo intereso atžvilgiu. Lietuvos bankas, būdamas visų šalyje veikiančių bankų tėvu, privalo prižiūrėti savo vaikus. Bet kai centrinio banko vadovų giminės dirba privačiuose bankuose, matome tik nuo vaikų kaprizų priklausantį tėvą.
Šeimoje tai būtų didelė problema, o bankininkystėje - nenuspėjami dalykai - visi žino, kad tas tėvas valdo labai subtilią, dažnai net slaptą valstybės informaciją.
Vien tik pasidalijus ja šeimos rate reikiamu momentu, privatūs bankai gali pasiekti labai neblogų rezultatų.
- Ką Lietuvai ir jos piliečiams davė R.Šarkino neveiklumas valdant centrinį banką ir prižiūrint privačias kredito įstaigas?
- Keliasdešimt metų kreditinės baudžiavos, kuri būtų kur kas lengvesnė, jei R.Šarkinas, ypač per pastarąjį dešimtmetį, būtų tinkamai ėjęs savo pareigas.
Lietuvos žmonės yra “pakabinti” ir ant valiutinės rizikos, kuri taptų siaubingu sukrėtimu devalvavus litą. Gal duos Dievas ir tai neatsitiks.
Šiandien privatūs bankai labai stipriai įsikabino į lietuvių namų ūkius ir turi garantuotas pajamas.
R.Šarkinas mėgo sakyti, kad jis negali kištis į privačių bankų ir klientų santykius. Tačiau tai yra ne kišimasis, o kasdienė Lietuvos banko vadovo misija.
Kokį palikimą paliko mums Lietuvos banko valdytojas? Privatizuotą pinigų politiką, kurią valdo tik privatūs bankai.
Jie ima ir nustato palūkanų normas priklausomai nuo to, kokį pelną siekia užsidirbti. Amerikoje, kituose civilizuotuose kraštuose šį procesą stipriai kontroliuoja valstybė, ypač sunkmečiu.
JAV federalinio rezervo valdytojas Benas Šalomas Bernankė (Ben Shalom Beranke) kartu su prezidentu Baraku Obama (Barack Obama) vykdė bendrą politiką ir palūkanų normą, siekusią 5 proc., ryžtingai sumažino iki 1 proc. Dėl paprasto tikslo - kad žmonės pajustų kuo mažesnį ekonomikos nuosmukį.
Mūsų centrinis bankas šiais svarbiais darbais galbūt neužsiima ir todėl, kad dabartinė Vyriausybė nėra labai raštinga fiskalinės politikos požiūriu, nežino, kaip teisingai panaudoti surinktus mokesčius ir išlaidas ekonomikos gyvybingumui palaikyti. Todėl ir gavome tai, kas turėjo įvykti - 15 proc. bendrojo vidaus produkto kritimą per vienus metus.
- Vis dėlto kokie Lietuvos banko vadovo nuopelnai?
- Jis buvo centrinio banko vadovas.
Daugiau nuopelnų nematau, todėl pagrįstai kyla ir klausimas dėl jo išeitinės kompensacijos dydžio.
Jeigu R.Šarkinas per savo kadencijas būtų prisiėmęs nors menką riziką, kovojęs ar gražiai, diplomatiškai susitaręs su komerciniais bankais atsižvelgti į Lietuvos žmonių interesus, man būtų negaila, kad jo išeitinė išmoka siektų ir milijoną.
Baigusio darbą šio banko valdytojo veikla tebuvo tylus sėdėjimas giliame kamputyje, paremtas vien savo paties ar grupinio išgyvenimo logika. Tai nėra nuopelnas valstybei.
Informacija
Reinoldijus Šarkinas gimė 1946 m. liepos 16 d.
1968 m. Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete baigė ekonomikos studijas, įgijo darbo ekonomisto specialybę.
1968-1972 m. - Vilniaus buitinės chemijos gamyklos “Spindulys” inžinierius, “Lietuvos buitinės chemijos” susivienijimo vyresnysis inžinierius, Darbo ir darbo užmokesčio biuro viršininkas.
1972-1980 m. - Švietimo ministerijos Planavimo ir finansų valdybos viršininko pavaduotojas, Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininkas, Planavimo ir finansų valdybos viršininkas.
1980-1982 m. - Kubos švietimo ministerijos patarėjas finansų klausimais.
1983-1990 m. - Lietuvos finansų ministerijos Kultūros ir sveikatos apsaugos finansavimo valdybos viršininko pavaduotojas, viršininkas, Biudžeto departamento direktorius.
1991-1995 m. - finansų viceministras, ministerijos sekretorius.
1992-1995 m. - Lietuvos banko valdybos narys.
1995-1996 m. - finansų ministras.
1996-2011 m. - Lietuvos banko valdybos pirmininkas.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
