Seimo narys Povilas Gylys: Mūsų Maidanas - referendumai

- Prieš kelerius metus kalbėjote apie 7 neginkluoto valstybės naikinimo būdus. Ar situacija yra pasikeitusi?

- Manau, kad padėtis beveik nepasikeitė. Yra vienas geras pokytis - žmonės, tarp jų ir jaunesnė karta, intuityviai pradeda jausti, kad praranda kažką svarbaus. T. y. valstybę - bendro gėrio kūrėją. Reikia pasiekti, kad valdžia kurtų viešąjį arba bendrąjį gėrį ir pas mus bus mažiau bendrojo blogio. Blogas įstatymas, teismų ar vyriausybės sprendimas yra bendrasis blogis, nuo kurio mes po vieną nelabai galim apsiginti, todėl kenčiam visi kartu.

Arba mes nesuprasdami, ką darome, arba kažkas suprasdamas, ką daro, veikia taip, lyg valstybė mūsų teritorijoje nereikalinga. Jeigu dabar išeitume į gatvę ir paklaustume žmogaus, tai jis vargiai paprastai ir aiškiai atsakytų, kam reikalinga valstybė. Laisvosios rinkos institutas ir liberalai diegia mintį, kad valstybė nėra reikalinga. Tačiau valstybė reikalinga bendrajam gėriui kurti, viešiesiems nacionaliniams interesams atstovauti. Daryti tai, ko mes atskirai, individualiai negalim padaryti, pavyzdžiui, nutiesti kelių ar apginti šalies.

- Šiuo metu esate valdžioje. Matote daugiau negu paprastas žmogus. Kur yra didžiausia problema?

- Aš matau fundamentalią problemą - politekonominį išsilavinimą. Ne tik paprasto žmogaus, bet ir daugelio Seimo narių paklausus, kas yra valstybė, kam ji reikalinga, nemanau, kad taip paprastai kažkas galėtų pasakyti. Kita problema - partijos smarkiai papuvo. Problema ne ta, kad jie yra piktavaliai, bet juos paveikia privatūs galios centrai, didysis verslas, bankai. Jie nelabai suvokia, kad elgiasi negerai, o tuo metu nacionalinius interesus bando uzurpuoti privatūs galingi centrai ar kitos grupuotės.

Pavyzdžiui, net ir Konstitucinis Teismas pas mus daro konstitucinį perversmą. Mums nesuvokiant buvo pakeista santvarka. Konstitucijoje užfiksuota viena santvarka, o dabar mes jau turim kitą - socialinę-ekonominę. KT yra labai prie to prisidėjęs. Tačiau mes ne visada suvokiame, kas vyksta. Džiaugiuosi, kad atsiranda jėgos, kurios įspėja visuomenę ir pasako, kad griauname savo konstitucinę sąrangą. Pavyzdžiui, „Respublikos” leidiniai.

- Šiandien mūsų visuomenė yra skaldoma į kelias dalis. Kodėl pataikaujama galingiesiems, o ne Tautai? Kad ir tie patys pensininkai, kurie nuolat paverčiami atpirkimo ožiais, kaltais dėl visų naujų mokesčių, ar privilegijuotųjų grupės, kurioms krizės padarytas žaizdas išlaižyti suskubta pirmiausia.

- Iš dalies tai daroma sąmoningai, iš dalies - ne. Pavyzdžiui, mes padarėme mokestines išimtis bankams. Jie gauna 800 mln. pelno, bet sumoka tik po kelis tūkstančius mokesčių. Ir ana valdžia, ir šita jiems vis dar duoda galimybę atstatyti nuostolius, kuriuos jie patyrė per krizę. O ką, pensininkai nepatyrė? O valstybė? Tačiau kai suaimanuoja didysis verslas, valdžia iš karto atsižvelgia. Bet reikia žiūrėti į visumą. Visi nukentėjo nuo krizės - pensininkai, švietimo sistema, sveikatos apsauga, policijos pareigūnai. Jiems nereikia atsigauti, o bankams reikia? Aš matau tarnystę privačiam interesui ir nematau tarnystės nacionaliniam.

Tie žmonės, kurie yra patriotiški, o tokių daugėja, yra blokuojami. Jų lyg ir nėra. Tai yra demokratinės sistemos gniuždymas. Mes kažkuria prasme grįžome į neobrežnevizmą. Aš puikiai prisimenu tą sistemą, kai buvo susidorojama su nepatenkintais žmonėmis, disidentais. Aš Brežnevo laikais tikrai nebuvau disidentas, bet dabar aš juo jau tampu, kadangi esu nepatogus didelei naujosios nomenklatūros daliai.

Pažiūrėkit, kiek signatarų jau yra teisti. Beje, aš irgi teistas. Dabar kai tik aktyvesnis sąjūdietis - jis teisiamas. Už ką? Kad dalyvauja viešose akcijose. Tai yra valstybės naikinimas - aktyvesnių žmonių blokavimas, jų viešas pažeminimas, darymas keistuoliais. Juk tokius žmones Brežnevo laikais siųsdavo į psichiatrines ligonines. Aš irgi esu girdėjęs tokių pasiūlymų po kai kurių savo kalbų.

- Panašiai elgiamasi ir su šviesuomene, kultūros atstovais. Jie nuolat žeminami, maitinami pažadais.

- Šviesuomenę, kultūrinę visuomenę verčia kovoti dėl eilinio duonos kąsnio ir tada žmogus neturi laiko užsiimti didesnėmis nacionalinio ar bendruomenės masto problemomis. Jis turi išgyventi. Ar sąmoningai, ar nesąmoningai, bet šita situacija yra sukurta, ir aš tikrai žinau, kad galima kultūrininkams mokėti daugiau, jeigu būtų valstybės valdymo strategija. Bet pas mus jos nėra ir sunku pasakyti, kodėl. Ar todėl, kad nėra vaizduotės, ar tai yra plano dalis.

Nomenklatūroje yra strategiškai mąstančių žmonių ir jie suvokia tų galimų strateginių pokyčių grėsmę jų privatiems interesams. Mes pakeitėme savo konstitucinę santvarką. Šito mes nesvarstom, bet svarstom daugybę smulkmenėlių.

- Žmonės įtaria, kad svarbūs visai Tautai sprendimai yra užgožiami dirbtinai sukeliamais skandalais...

- Gerai suprantama, kad skandalu gali pridengti kažkam palankaus įstatymo priėmimą. Skandalas užgožia viską ir tada gali ramiai stumti reikalus. Tai nereiškia, kad visi skandalai pas mus yra be pagrindo. Bet kartais tokia technologija yra taikoma.

- Tačiau kalbate ne tik apie naikinimo, bet ir valstybės gelbėjimo būdus. Jie gana abstraktūs. Ar yra dalykų, kurių galima būtų imtis konkrečiai?

- Kol nėra bendro suvokimo, kol neišsiaiškinsime strateginių dalykų, pavyzdžiui, negrįšime prie konstitucinės tvarkos, nieko nebus. Konkretybės bus lengvai nuskandinamos. Todėl labai svarbus mūsų mentaliteto pakeitimas, realių grėsmių valstybingumui identifikavimas.

Viena iš išeičių - grąžinti gyvybę mūsų periferijai. Ji yra stekenama, ten nėra stambaus verslo, o pas mus tik toks propaguojamas. Vienas iš strateginių konkrečių uždavinių būtų ekonominio mūsų periferijos atgaivinimo planas.

- Gal šiuo atveju reikėtų pasisakyti visai Tautai? Tačiau ar būsime išgirsti?

- Aš manau, kad Lietuva jau pribrendo Maidanui, ir kol Tauta nepasakys savo tvirtos nuomonės, vargu ar čia, Seime, kas nors iš esmės pasikeis. Tiktai mūsų Maidanas turėtų būti rinkimai ir referendumai. Gerai būtų apsieiti be Molotovo kokteilių.

Nuolat kalbama, kad tarnaujama valstybei, skamba ditirambai, bet inteligentija vis mažiau tiki tais žodžiais, kaip mes netikėjome ir Brežnevo laikais. O po brežnevizmo atėjo Sąjūdis.

- O jums pačiam lengviau kalbėti dabar, kai esate Seimo narys, ar tada, kai nebuvote valdžioje?

- Dabar sunkiau tuo atžvilgiu, kad žmonės galvoja, jog tu valdžioje, o iš tikrųjų ne kažin ką ir tegali. Paprastam inteligentui yra lengviau, jis gali kritikuoti, jo atsakomybės laipsnis yra mažesnis. Jeigu Seime būtų daugiau žmonių, kurie suvokia bendrąjį gėrį, nors iš tikrųjų jų yra vos ne visose partijose, mes pasiektume rezultatą. Bet partijos viršūnėlės, politiniai biurai, turiu omenyje tris politines sistemines jėgas - konservatorius, socialdemokratus ir liberalus - tai slopina.

- O ką daryti paprastiems žmonėms?

- Tik rinkimai. Mes kito įrankio neturime. Revoliucijos labai retai veda prie ateities pagerėjimo, nebent tai yra aksominė revoliucija. Pavyzdžiui, Čekijos atvejis. O jeigu jau prasideda Molotovo kokteiliai, tai revoliucijos rezultatais pasinaudoja tikrai ne tie žmonės, kurie jaudinasi dėl bendrojo gėrio.

7 neginkluoto valstybės naikinimo būdai

1. Suskaldyti Tautą į dvi ar daugiau konfrontuojančias, o ne konkuruojančias, viena kita nepasitikinčias dalis.

2. Neleisti susiformuoti protingai, teisingai, dorai patriotiškai šalies valdžiai. Protingus ir padorius žmones (jei jų dar ten likę) stumti iš valdžios.

3. „Nukultūrinti” Tautą, menkinti jos civilizacines galias.

4. Neleisti normaliai veikti teisingumo sistemai.

5. Įklampinti visuomenę į nuolatinį praeities problemų narpliojimą. Tačiau tai neturėtų būti tikros istorinės tiesos paieškos.

6. Uždaryti šalį, kiek tai šiais laikais įmanoma, jos vidinėje informacinėje erdvėje, provincializuoti ją, o iš išorės ateinančią informaciją nuolat dozuoti ir nuspalvinti reikiama spalva.

7. Neleisti susiformuoti išmintingai užsienio politikos strategijai.


7 valstybės gelbėjimo būdai

1. Mokytis gyventi visuomenėje, kurioje gražiai dera privatūs ir nacionaliniai interesai, neužmirštant, kad pastarieji yra svarbesni.

2. Atkurti solidarumą.

3. Kovoti su antipolitika.

4. Kovoti su antiekonomika.

5. Kovoti už didesnį teisingumą.

6. Kovoti su šalies, ypač periferijos, nukultūrinimu, stengtis suvokti savąją istoriją, nes iš klaidų daug ko galime išmokti.

7. Atgauti sveiką nuovoką užsienio politikoje, nes kol kas blaškomės nuo regiono bambos iki vasališko elgesio.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“