Signataras E.Bičkauskas: ateina laikas kasti apkasus

Referendume dėl naujos atominės elektrinės išsakytą neigiamą piliečių nuomonę Seimas iki šiol ignoruoja, mat atsakymas buvo ne toks, kokio tikėtasi. Kai žmonės sujudo dėl Lietuvos žemės pardavimo svetimiems, politikai dėjosi net pritariantys iniciatyvai, neabejodami, kad greičiau pavyktų sunešioti geležines klumpes, negu surinkti 300 tūkst. parašų. Kai jie per kraują buvo surinkti, prasidėjo kliūtys, tačiau uždrausti referendumo valdžia neišdrįso. Vis dėlto savo galimybėmis patikėjusių piliečių iniciatyva atsiklausti Tautos, ar ji tikrai nori atsisakyti lito, sutrypta jau pačioje užuomazgoje. Kuo tai gresia mūsų valstybei, „Respublika“ kalbėjosi su Kovo 11-osios Akto signataru teisininku Egidijumi BIČKAUSKU.

- Iš tiesų visuomenė titaniškomis pastangomis bando tapti pilietine visuomene, t.y. dalyvauti valstybės valdyme. Bet valdžia visomis jėgomis stengiasi ją nuo to dalyvavimo atgrasinti. Tai tam tikra prasme gimdo nusivylimą pačia valstybe ir savo galimybėmis daryti įtaką jos gyvenime. Kalbu ne vien apie konkrečius klausimus, pačius skaudžiausius, bet apskritai apie pilietinės visuomenės vystymąsi. Žmonėms pasakoma: „Jūsų nuomonė visiškai nesvarbi, ką norime, tą ir darysime“. Tai labai blogas ženklas.

Dar blogiau, kad atsiradus referendumo dėl euro įvedimo iniciatyvai pradėta kelti kitą klausimą - ar iš viso visuomenė turi teisę spręsti tokį dalyką. Man tai visiškai nesuprantama. Gal tas nesupratimas atėjo per demokratiją, nes visada buvau giliai įsitikinęs, kad Tauta turi teisę spręsti absoliučiai visus klausimus.

- Tai įrašyta ir mūsų Konstitucijoje.

- Taip. Mano samprotavimu, net jeigu Tauta prezidentu išsirinktų asmenį, kitados nuteistą už nužudymą ar buvusį mafijos vadą, jos valią reikia gerbti. Jei Tauta sąmoningai išsirinktų tokį žmogų, su kuriuo man Lietuvoje bus ne vieta, aš nekvestionuosiu šito sprendimo, o susikrausiu daiktus ir išvažiuosiu iš tos šalies, nes pasirodys, kad aš tokioje visuomenėje visiškai nepritampu. Bet kai tau iš aukščiau pasako, kad šitą tu galėsi pasirinkti pats, o šitą mes tau parinkome arba kad kažkurio klausimo tu apskritai spręsti negali, tai yra bet kokių pilietinių jausmų žlugdymas.

- Politikai šito išsigina, dangstosi kažkokiais anoniminiais teisės specialistais. Ar tai nereiškia, kad jie vis dėlto prisibijo būti nušluoti per kitus rinkimus?

- Man tai primena anekdotą, kur du veikėjai kalbasi, ar gyvenimas gerėja. Vienas sako: „Specialistai įrodė, kad mes kiekvieną dieną gyvename geriau“. Kitas stebisi, kad jokio pagerėjimo nebemato, o pirmasis atšauna: „Juk tu ne specialistas!“

Nesiginčysiu - specialistai iš tikrųjų daugeliu klausimų turi tikslesnį atsakymą negu visuomenė. Bet pati valdžia taip jau išsiaukštino, kad nesiteikia netgi paaiškinti visuomenei dalykų, dėl kurių reikia apsispręsti. Juk klausimas dėl žemės pardavimo užsieniečiams iš esmės iškilo tik tada, kai nebuvo kelio atgal. Eurą irgi siekiama įsivesti kaip neišvengiamybę. Ir tik visuomenės iniciatyvų prie sienos priremta valdžia bando kažką paaiškinti. Tai irgi šioks toks rezultatas.

- Aiškinama tik iš vienos pusės, o kitokia nuomonė ir siūlymai atsiklausti visuomenės pavadinami valstybei priešiškomis užmačiomis...

- Mano galva, kalbėti apie tai, kad visi keliantys pilietines iniciatyvas yra vos ne rusų agentai, ir visas mūsų problemas susieti tik su Rusijos įtaka yra daugiau nei primityvu. Bet gal kai kam tokio problemų supaprastinimo labai reikia... Kad ir kaip ponas profesorius Vytautas Landsbergis nenorėtų referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir šauktų, kad visi apie tai galvojantys yra priešai, aš oficialiai pareiškiu, kad eisiu į tą referendumą. Tegul jis šaukia kiek nori, bet ne jam vienam spręsti, kas šiuo atveju Lietuvos valstybei bus geriau. O kaip aš balsuosiu - tai bus mano reikalas.

- Tačiau pasakyti nuomonės dėl euro įvedimo neleista niekam - referendumas užgniaužtas pačioje užuomazgoje. Nei Konstitucija, nei Referendumo įstatymas nenumato niekam teisės stabdyti piliečių iniciatyvą, tačiau VRK tai padarė. Ar tai gali reikšti, kad mes jau nieko negalėsime inicijuoti?

- Vienas, antras, trečias toks faktas gali iš viso atmušti rankas iniciatyviems piliečiams. Bet tuomet ko mums ir į rinkimus eiti, jeigu mūsų išrinktiems atstovams nusispjauti į mūsų bet kokią nuomonę ir jie nori tik tarpusavyje valdžia bei įtaka dalintis.

- Saujelė politikų jaučiasi protingesni už visą Tautą, nors Seimu nepasitiki, kaip rodo apklausos, net 76 proc. gyventojų?

- Nepamirškime, kad mes patys tokius atstovus ir išsirinkome. Vis dėlto yra tokių klausimų, kuriuos reikėtų spręsti ne per atstovus, o visai Tautai tiesiogiai. Tai demokratijos išraiška, ją gniuždant skatinama bet kam abejinga visuomenė. Jeigu bus iškelta absurdiška niekam nereikalinga iniciatyva, žmonės paprasčiausiai nesurinks referendumui reikalingų parašų. Bet jau tai, kad jie tuos parašus rinks, agituos dėl kažko absurdiško, vis tiek bus netiesioginis piliečių aktyvumo skatinimas. Žmonės labiau tikės valstybe, galėdami pareikšti savo nuomonę.

- O kuo tikėti dabar, kai net teismai kratosi referendumo temos - iniciatyvinės grupės skundą dėl VRK sprendimo neišduoti parašų rinkimo lapų referendumui dėl euro teismas atsisakė nagrinėti ir kreipėsi išaiškinimo į Konstitucinį Teismą? Kol šis pasitars su dvasiomis, euras gali būti seniausiai įvestas. Ar po to begalime vadintis teisine valstybe?

- Žodžiais „teisinė valstybė“ galima daug ką paslėpti. Suprimityvinus šią sąvoką, ko gero, viena iš didžiausių teisinių valstybių buvo fašistinė Vokietija. Ten viskas buvo reglamentuota, griežtai sudėliota į vietas. Bet nepamirškime, kad svarbi ne tik teisė, bet ir demokratija. Teisininkų nuomonių yra pačių įvairiausių, o jeigu viskas būtų demokratiška, nereikėtų dangstytis teismais.

- Dar liko bent kokia galimybė apie Lietuvos ateitį galvojantiems piliečiams išsaugoti savigarbą ir parodyti valdžiažmogiams, kad ne jie čia svarbiausi, nors jų pusėje ir teismai, ir represinės struktūros?

- Svarbu nepražiopsoti to momento, kada reikia kasti apkasus. Kiekvienam veiksmui yra atoveiksmis, ir, matyt, tas atoveiksmis bus, anksčiau ar vėliau. Kiekvienai situacijai, ypač susijusiai su visuomeniniais santykiais, reikia subręsti.

- Kokio atoveiksmio tikitės? Sąjūdis sukviesdavo tūkstantinius mitingus, nes žmonės suprato, kad yra blogai, o dabar argi viskas gerai?

- Tuomet buvo ir sudėtingiau, ir paprasčiau. Mūsų absoliučią daugumą jaudino laisvės, Nepriklausomybės ir pasirinkimo klausimai. Bent kai manęs, dažniausiai Maskvoje, klausdavo, kaip aš suvokiu nepriklausomą Lietuvą, atsakydavau, kad ją matau kaip galimybę rinktis tai, ko mes neturime. Nesvarbu, sakiau, ar tai, ką pasirinksime, bus geriau ar blogiau, bet tai bus mūsų pasirinkimas. Tai ir yra Nepriklausomybė. Deja, dabartiniai vadžios veiksmai paprasčiausiai užkerta kelią galimybei rinktis. O jeigu šią galimybę įvardijome kaip bene pagrindinį Nepriklausomybės požymį anais laikais, bijau, kad dabar kertama ir pati Nepriklausomybė.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“