Signataras Nikolajus Medvedevas: Išgelbėti gali tik pažadintas protas

- Negi mes pasmerkti amžinai būti ES donorais ir nieko neįmanoma padaryti? Kas tuomet laukia Lietuvos?

- Šie klausimai man patys skausmingiausi, - prisipažįsta N.Medvedevas. - Pasakysiu kodėl. Lietuva turi du variantus. Pirmas - itin liūdnas. Lietuva visą laiką praranda dalį savo populiacijos. O mažos Tautos genofondas ne begalinis. Sakoma, kad Prancūzija po Napoleono karų prarado 12 centimetrų ūgio. Nes gvardija mirė, bet nepasidavė. Rusija po Spalio revoliucijos, paskui po Stalino taip pat prarado savo genofondą ir negali atsigauti iki šiol. Jeigu iš mūsų visą laiką nusiurbiama pati aktyviausia, gabiausia, darbingiausia dalis, mums lieka mažiau aktyvi. Tada prasideda nykimas, ir šalis neišvengiamai atsidurs kokio nors šalia esančio „vyresnio draugo“ globoje, nes nebus kam priešintis. Nebūtinai tai bus Rusija. Tai gali būti ir Baltarusija, ir Lenkija. Lietuva bus ne užkariauta, o tiesiog bus priversta pamažu nykti tapdama gūdžia stambesnės valstybės provincija. Tiesa, tas nykimas šiek tiek sulėtėjo per kokius dvejus pastaruosius metus, kažkiek žmonių grįžo į Lietuvą.

- Mus tikina, kad emigrantai jau grįžta tūkstančiais...

- Palaukite, o išvažiuoja dešimtimis tūkstančių. Vis viena išvažiuoja daugiau negu grįžta. Jeigu į indą įteka dešimt litrų, o išteka dvidešimt, tik laiko klausimas, kada jis ištuštės. Arba nuseks.

Antras variantas. Kai pas mus pradeda skųstis, kad valdžia ne ta, nieko nedaro, aš prisimenu labai simbolišką lietuvišką dainelę: „Nieks kits čia nekalts, mergužėle, tu pati.“ Tai reiškia, kad niekas už ausų žmonių netempia balsuoti už kažką. Renka patys žmonės, blogai susiorientavę. Kiekvienas žmogus galvoje turi 80 milijardų neuronų ir nors dalį jų galėtų panaudoti tam, kad suprastų, kas darosi Lietuvoje ir kokios yra mūsų bėdų priežastys. Proto tingumo rezultatas - rūpinimasis nusipirkti pavalgyti, apsirengti, o kai kam tik išgerti. Ir viskas. O kas toliau, negalvojama. Nemąstoma, pavyzdžiui, kas bus, jeigu aš išsirinksiu tokią ar kitokią valdžią.

Lietuva niekada neturėjo ir neturės labai daug iškasenų. Neturės galingos kariuomenės, niekada neturės supergalingos ekonomikos. Vienintelis jos turtas - smegenys. Bet tos smegenys turi būti lavinamos.

- Jaučiu, lenkiate švietimo link...

- Graikijos išminčius Sokratas yra pasakęs, kad laiminga toji tauta, kurios patys protingiausi, gabiausi ir doriausi žmonės tampa mokytojais. Tikrai taip yra. Ir žūtbūt reikia, kad tikrai vaikus mokytų patys patys patys... Aš neidealizuoju prieškarinės Lietuvos. Buvo ir teigiamų, ir daug neigiamų dalykų. Bet vienas bruožas tada buvo labai teigiamas. Mokytojo statusas buvo nepaprastai aukštas, o išsimokslinimo poreikis buvo labai didelis. Ano laiko programos buvo labai subalansuotos, gimnazija suteikė labai platų išsilavinimą. Pasiekti mokslo ne kiekvienas galėjo, todėl buvo atranka. Pats vargingiausias valstietis svajodavo, kad jo vaikas baigtų gimnaziją, nes žinojo, kad tada jam atsivers plačios galimybės.

- Per 25-erius Nepriklausomybės metus mes jau galėjome kai ką nuveikti, bet nuo sovietinio mokyklos modelio nenutolome. Juk, atrodo, milžiniškų investicijų tam nereikėjo. Reikėjo išsikelti tikslą ir numatyti, kaip kryptingai to siekti. Bet kodėl net šito nesugebėjome padaryti?

- Todėl, kad daugiau kalbėjome, negu darėme. Tam reikėjo proto, kuris turi būti Seime, Prezidentūroje, Vyriausybėje. Bet pirmiausia Seime. Ir tas protas turi atsirasti. Esant net ir tokiai rinkimų sistemai, kokia yra šiandien, Lietuvos žmonės turi suvokti, kad jie nepakankamai išnaudoja savo protinius sugebėjimus. Aš manau, kad dabar nelabai daug lemtų net rinkimų sistemos pakeitimas. Tuose sąrašuose pakankamai protingų žmonių, tik jie įrašyti ne pirmose vietose. Bet žmonėms yra duota galimybė pakeisti. Mes matėme pavyzdžių, kai toli sąrašuose buvę kandidatai po reitingavimo tapo pirmieji. Vadinasi, žmonės gali. Jeigu žmonės nesugebės atskirti pelų nuo grūdų, niekas nepasikeis.

- Mums sakoma: kokie rinkėjai, tokia ir valdžia, ko nusipelnėte, tą ir išsirinkote. Gal žinote, kaip priversti žmones patikėti, kad jie kažką gali?

- Pasiekti galima tik vienu būdu - įtikinant. Tai galėtų padaryti inteligentija. Bet Lietuvos inteligentai, atgavus Nepriklausomybę, gavo antausį. Į pirmąsias eiles įsibrovė pažadukai, iš neteisėto turto pasisavinimo praturtėję novorišai, o inteligentai aprimo pasitraukę į šešėlį ir iki šiol iš jo neišlenda. Net protingi žmonės man sako, kad jie nesikiša į politiką, nes tai purvinas reikalas. Aš jiems bandau įrodyti: jeigu tu nesidomi politika ir politikais, tai jie susidomės tavimi. Užtrenksi duris, ateis pro bet kur ir numaus tau paskutines kelnes. Nes tu buvai pasyvus. Žmonės verčia bėdas politikams, bet kalti jie patys. Žmonėms reikia kantriai aiškinti. Visur, ir namie, ir troleibuse. Kada susidarys kritinė masė, taps įmanoma padaryti tai, ką kadaise padarė Sąjūdis. Juk jis prasidėjo nuo keliasdešimties inteligentų.

- Lietuva dabar stačiai apvaginėjama. Ar teisinga, kad valstybė išmokslina savo piliečius, o jie išvažiuoja dirbti kitiems. Štai paėmęs paskolą iš banko nuo jo niekur nepasislėpsi, o nuo valstybės, į tave investavusios, - laisviausiai. Kodėl tylima, tarsi visi būtų tuo patenkinti?

- Valstybė į tave investavo, tai tu turi atidirbti valstybei. Bet priversti ji negali, nes, matote, Europa protestuos, kad pažeidžiamos žmogaus teisės ir panašiai. Man Europos nuomonė nerūpi. Aš gerbiu jos nuomonę tada, kai ji sako, kad už įsitikinimus negalima sodinti į kalėjimą. Bet kai kalbama apie tautos išlikimą, aš į Europos nuomonę spjaunu. Gal aš neteisus, bet tada klokite savo argumentus.

Kada mes stojome į Europos Sąjungą, manęs klausė, bus geriau ar bus blogiau. Aš pasakiau, kad viskas priklauso nuo to, ar Lietuva turės stuburą. Jeigu bus bestuburė, bus blogiau. Norint pareikšti nuomonę Europoje, reikia turėti stuburą. Kada buvo sprendžiama, ar stoti į ES, klausimas buvo toks: jeigu neuždarysime Ignalinos atominės elektrinės, mūsų nepriims. Ar negalima buvo pasakyti - ir nereikia? Prekiauti norite, prekiaukime. Mūsų valstybė vis tiek bus tranzitinė, niekur nedingsite. Be mūsų bendros grandinės - Čekija, Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija, Suomija - nebus. Pajuokausiu, ant kelių būtų prašę, kad tik stotume. O mes pasiduodame, jeigu tik iš mūsų ko nors reikalauja. Mano močiutė sakydavo: kas gulasi po kojomis, tą trypia. Aš nežinau, ar teisingai elgiasi mažytė Vengrija, turėdama savo požiūrį į grynai kultūrinius dalykus ES. Kad ir kaip juos kritikuotų, jie lieka išdidūs, turi savo nuomonę. Ir mes kadaise buvome išdidūs, bet mes išdidumą praradome, o vengrai - ne. Bjauru, kai mums pradeda diktuoti, jūs darykite taip arba kitaip. Mes turime savo tradicijas, kultūrinį paveldą, požiūrį į šeimą, į vyro ir moters santykius, į moralinius reikalavimus, kurių nenorime prarasti. Bet norint tai pasakyti, reikia turėti stuburą.

- Kai to stuburo nėra, absoliučiai daugumai būsimųjų pensininkų telieka susitaikyti su vargana senatve ir graužti save: buvau kvailys, kad neišvažiavau bent trejiems metams padirbti juodo darbo ir užsidirbti pensijos. Nes mūsų valdžiai, kad „Sodra“ nebankrutuotų, greitai teliks vienintelis kelias  - ilginti pensinį amžių iki kokių 70 ar 75 metų. Ir žmonėms neliks kada pagyventi sau. Gal tikrai kvailiai tie, kurie nesiryžo pakelti sparnų? Bet kas būtų, jeigu visi būtų ėmę ir išvažiavę?

- Aš nelaikau savo sūnaus kvailiu. Jis baigė Kauno technologijos universitetą, magistras, dirba skaičiavimo centre, jam keletą kartų siūlyta išvažiuoti į užsienį, bet jis neišvažiavo. Yra daug tokių, kurie sako: niekur nevažiuosim. Ir aš jų nelaikau kvailiais, nes gyvenimo kokybė matuojama ne vien pinigais.

Per vienas Kalėdas buvau neturtingoje, bet kadaise buvusioje labai garbingoje šeimoje. Šeimininkė ant stalo padėjo įrankius, o aš negaliu nuo jų atitraukti akių, tokia keista to metalo spalva. Nei varis, nei sidabras. Klausiu, koks tai metalas. Močiutė, tos šeimos galva, sako - tai platina. Garsiai nusistebėjau: pardavus porą šitų šaukštelių galima būtų daug ką nusipirkti. „Nikolajau, aš apie jus buvau geresnės nuomonės“, - pasakė, žiūrėdama į mane su pasigailėjimu. Žinau kodėl. Tie stalo įrankiai buvo garbingos šeimos relikvijos. Yra dalykų, kurie neparduodami.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“