Tragedijų pelnas. Kaip nedirbti ir būti žinomu politiku

- Politinėje padangėje artėjant rinkimams jau iškyla amžinomis vadinamos temos, kurios prisimenamos patogiu laiku, bet dažniausiai ir lieka tik žodžiai. Po tragedijos Kėdainių rajone vėl pradėtos gvildenti mirties bausmės, alkoholio draudimo temos ir šį kartą paskrajos viešojoje erdvėje ir vėl pasimirš?

- Taip. Politikų tokia duona  - išnaudoti palankią situaciją. Pažiūrėkite, kiek visi draskėsi ir rėkė dėl migracijos. Šias kalbas dabar užgožė Saviečių kaimo tragedija. Politikai naudojasi ja ir eksploatuoja save. Juolab kad laikas labai patogus - artėja rinkimai. Yra dėl ko plėštis marškinius prieš Tautą. Ir tai daroma akivaizdžiai. Konservatoriai užregistravo dar vieną alkoholio prieinamumo griežtinimo įstatymą, prezidentė siūlė dar vieną tarnybą įsteigti. Bet faktas, kad politikams net ir tokioje situacijoje šauna į galvą tokios mintys, tik rodo, jog šalies politikai visiškai nesusivokia situacijoje ir kaip gyvena tie žmonės.

Daugelis net nėra matęs kaimo kasdienybės. Jiems atrodo, kad socialiai remtini dėdės geria degtinę ir šampaną iš parduotuvės. Aš gyvenu kaime ir per 10 metų nemačiau, kad kas gertų degtinę. Visi geria naminę užspringdami. Dabar politikai uždraus, bet tie, dėl kurių draudžia, ir taip negeria šių gėrimų. Visiškas absurdas. Jau dabar dirba 24 vaiko priežiūros institucijos, o prezidentė siūlo dar 25-ą įsteigti, kuri viską žiūrės, stebės, kontroliuos. Juk tai visiška nesąmonė. Tokie pasiūlymai rodo milžinišką dvaro atitrūkimą nuo bakūžės.

- Alkoholizmas juk yra ne problemų priežastis, o sugriautos socialinės ir kultūrinės kasdienybės kaime pasekmė.

- Būtent taip ir yra. Viso šio siaubo priežastis yra nedarbas. Nejau sunku politikams suteikti mokestines lengvatas verslininkams, kurie atidarytų paprastas, išskirtinių įgūdžių nereikalaujančias gamyklėles kaimuose. Jei suteiksi lengvatas, suksis verslas, o tie, kurie dar neprasigėrė, eis ir dirbs. Užsidirbs pinigų, o mums reikės mažiau juos išlaikyti. Juk žmonės turi ne išmokų laukti, o norėti užsidirbti. Čia yra priežastys. Ištraukime tuos iš liūno, nes jau dabar auga karta, kuri nėra mačiusi, kad tėvai dirbtų. Dar svarbu kultūra. Juk uždaromos bibliotekos, mokyklos, kultūros centrai.

Įsivaizduokite vienkiemį, aplink kurį tik laukai, tuščia, šalta, purvina. Vienintelis džiaugsmas - keturiomis atropojantis kaimynas ir jo atneštas buteliukas. O juk galėtų koks Mikutavičius atvažiuoti ar bent jau Radžis. Daugiavaikė šeima gauna pašalpų ir paramos kone 900 eurų, dar visokia maisto labdara, patalynės kasmet dovanojama. Juk reikia žmonėms neviltį panaikinti, kuri juos gniuždo iš vidaus. Juk ten gyvena žmonės, o dabar lieka nurašyti kaip gyvuliai ir niekam nereikalingi. Pašalpinius pinigus reikia skirti darbo vietoms kurti.

- Yra ir daugiau amžinųjų temų tarp politikų. Pavyzdžiui, ypač prieš rinkimus pradedama kalbėti apie Seimo narių skaičiaus mažinimą, baudas dėl posėdžių nelankymo, amžinąjį biurokratinio aparato mažinimą. Bet metai iš metų politikų kėdėse sėdi tie patys veidai. Situacija nesikeičia...

- Tai tik senos ištraukiamos plokštelės, bet niekas nesikeis tol, kol sėdės tie patys, kurie sėdi kėdėse po 20 metų. Jie jau išsisėmę tiek fiziškai, tiek morališkai. Jie jau viską, ką galėjo padaryti, padarė. Pastarieji politikų pasiūlymai po Saviečių tragedijos dar kartą parodė, kokia yra stagnacija.

Jei tik pakalbėsime, kad kitais metais neva kažkas kažką padarys, nieko ir nebus. Manau, šitas įvykis politikams buvo kaip kokia Dievo dovana, nukritusi iš dangaus. Artėjant rinkimams toks įvykis politikui - kaip paprastam žmogui 1000 eurų rasti ant žemės. Dabar yra laikas kalboms ir pažadams, kurių niekas nesiims įgyvendinti.

- Neretai įgyvendinimas numatomas tuomet, kai iniciatyvą siūlęs politikas bus baigęs kadenciją. Ar logiška žadėti tai, ko niekuomet neįgyvendinsi?

- Makaronų kabinimas niekada nepasižymi logika. Jis yra daugiau emocinės kilmės. Juk siekiama apgauti, įkišti prekę, kurios niekam nereikės. Tai yra politinė spekuliacija, suteikianti politikui neva didelį pliusą. Juk netgi tai, ką pažadi realiai tikėdamas įgyvendinti, išrinktas ne visuomet gali įvykdyti, o kai prižada atlyginimų didinimus... Kada Seimas atlyginimus didino? Juk prieš tokį šūkį kuriant reikia peržiūrėti Vyriausybės ir Seimo funkcijas. Arba per savivaldybės rinkimus aiškina, kad mokesčius mažins. Kokius mokesčius mažinti gali dirbdamas savivaldybėje? Čia yra makaronų kabinimas, bet žmonės tuo patiki.

- Rinkėjai vis nepasimoko, kad politikai pažadus pamiršta po rinkimų?

- Taip. Čia yra abipusis politinės kultūros nebuvimas. Nei politikas neturi politinės kultūros, nei žmonės nesiorientuoja situacijoje. Dėl to patikima vis tais pačiais pažadais, o Seimas jau tapo tam tikra maitinimosi vieta. Čia susirinkę visi sėdi ir saugo savo verslą. Turi savo draudimo bendroves, šiukšlių firmas, kitokius verslus, kurie žmonoms palikti, o patys tvarkosi ir tik seka, kad netyčia nepraslystų koks įstatymas, galintis sumažinti jų pelną. Toks jų pagrindinis darbas.

Žinoma, retsykiais nuvažiuoja į savo rinkimų apygardą, sūpynes kokias pastato, vaikų darželį suremontuoja, šaligatvius nudažo. Bet argi čia pagrindinė politiko Seime funkcija? Tam yra kitos struktūros. Politinės kultūros nebuvimas yra didžiulė mūsų kultūros bėda.

- O tie, kurie garsiausiai rėkauja ir dalyvauja visuose skandaluose, neužleidžia pozicijų dešimtmečiais?

- Taip, nes jie žino, kaip elgtis, kad neliktum nepastebėtas. Juk politikas turi būti matomas. Žinoma, geriausiai būtų, jei jis būtų matomas dirbdamas politinį darbą, o ne kaip šokėjas, dainininkas ar televizijos laidų konsultantas. Buvo mada, kai politikus vertė ir šokti, ir dainuoti, sportuoti su žvaigždėmis ir be žvaigždžių.

Per šventines pamaldas bažnyčioje politikai irgi pasireklamuoja  - visuomet pirmoje eilėje. Bet jei paprašysi sukalbėti „Sveika, Marija“, nė vienas nežinos. Sėdi pirmose eilėse buvę komunistai lyg niekur nieko. O ko ten grūstis - jei buvai partinis, vadinasi, esi netikintis. Juk ir valstybės vadovas gali būti netikintis. Nebūtinai ateistas, bet laisvamanis. Vincas Kudirka juk irgi buvo laisvamanis. Ar dėl to jis blogesnį himną parašė? Bet ne, būtinai veržiasi, dar kažką murma po nosim - turbūt pinigus skaičiuoja vietoj poterių.

Paprastos taisyklės, kaip politikui būti dėmesio centre

Galima pavėluoti į posėdį. Tik ne per daug, kad operatoriai dar būtų neišėję. Tuomet visi atsikelia, nes praleidžia tave atsisėsti. Operatoriai mėgsta judrius dalykus, tad, žiūrėk, jau vakare tave visi mato per žinias, kad kažkur ėjai, kažką darei.

Labai svarbi pamoka - niekuomet nesėdėti nugara į langą. Pro langą saulės šviesa sukuria nekokybišką vaizdą, taigi operatoriai labai nemėgsta tokios vietos. Jei sėdėsi veidu į langą - daugiau šansų papulti į kamerą.

Per partijos suvažiavimus stenkis atsisėsti vadams už nugaros. Bet nesėdėk kaip stabas, o ką nors rodyk, aiškink ir tikrai tave parodys. Kai į kokį renginį atvažiuoji, visuomet stenkis išlipti su pirmu penketuku, o geriausiai - už partijos lyderio. Ir lipdamas dar ką nors aiškink jam arba klausk. Tada parodys tavo susirūpinimą ir kad esi asmuo, artimas imperatoriui. Tokius visuomet parodo operatoriai. Tai pigūs triukai su degtukais ir jūrų kiaulytėmis. Bet jie veikia.

Taisykles, kurias išvardijau, reikėtų kabinti Seime ant durų, kad visi naujokai žinotų, kaip elgtis. Reikia tikėtis, kad šiemet į Seimą ateis nors kiek naujų žmonių.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“