Tyrimas: Šis Seimas klastojo įstatymus

Aktyvaus piliečio iš Šiaulių Aloyzo Gečo dėka paaiškėjo, kad Seimas ir Vyriausybė, tvirtindami teisės aktus, neapsieina ir be klastočių. Pavyzdžiui, A.Gečo peticija, kad, mokant mokesčius valstybei, pati valstybė, o ne žmonės bankams mokėtų komisinius mokesčius, tapo projektu, kurį Seimas buvo patvirtinęs, tačiau vėliau paslaptingai ši nuostata iš įstatymo dingo. Ir netgi be jokio papildomo Seimo balsavimo.

Komisinius mokėtų valstybė

Šią savaitę A.Gečas nepatingėjo iš Šiaulių atvykti į Vilnių, nes iš anksto buvo įsiprašęs į priėmimą pas Seimo kontrolierių įstaigos vadovą Romą Valentukevičių. Šiam jis papasakojo dvi viena su kita glaudžiai susijusias neįtikėtinas, tačiau tikras istorijas apie tautos išrinktųjų, politikų ir valdininkų darbą. Pasirodo, taupant valstybės pinigus, tačiau darant meškos paslaugą Lietuvos gyventojams, griebiamasi ir klastos.

Dar 2007-aisiais A.Gečui pavyko pasiekti, kad jo peticija taptų įstatymo projektu, kurio esmė - žmogų, mokantį mokesčius valstybei, atleisti dar ir nuo mokesčio bankui už tai, kad šis priėmė mokesčius. Kitaip tariant, numatyta, kad mokesčių priėmimo išlaidas bankams apmokės pati valstybė, mokant už paveldimą turtą, mokesčius už žemę ir t.t.

„Mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos sumokamos per kredito arba kitą mokėjimus priimančią įstaigą. Teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos gali būti sumokėti grynaisiais pinigais per mokesčių administratoriaus pareigūną, turintį įgaliojimą priimti grynuosius pinigus. Kai galimybė sumokėti mokestį ir (arba) su juo susijusias sumas grynaisiais pinigais per mokesčių administratoriaus pareigūną nesudaryta, mokesčių mokėtojui fiziniam asmeniui Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis užtikrinama galimybė mokestį ir (arba) su juo susijusias sumas sumokėti per kredito arba kitą mokėjimus priimančią įstaigą nemokamai“, - tokiai Mokesčių administravimo įstatymo 83 straipsnio 1 dalies nuostatai 2007-ųjų spalio 18 dieną pritarė Seimas.

Vagystė Seime

Tiesa, iš pradžių buvo numatyta, kad ši nuostata įsigalios tik nuo 2008-ųjų, vėliau įsigaliojimas atidėtas iki 2009-ųjų, dar vėliau - iki 2011-ųjų, o galiausiai minėto straipsnio esminis paskutinis sakinys apie nemokamą mokesčių sumokėjimą paslaptingai dingo - be jokio Seimo svarstymo.

Pasak A.Gečo, 2009-ųjų gruodį finansų ministrė Ingrida Šimonytė sumanė sugudrauti. Ji Seimui pateikė minėto įstatymo pataisas, kad būtų patikslintos kai kurios sąvokos, kartu pateiktas ir 83 straipsnis, tačiau jau be paskutinio sakinio. Negana to, to sakinio nebuvo net lyginamajame variante, nors ten jis privalėjo būti, tik išbrauktas, kad visiems būtų aišku, kas keičiama. Tai neužkliuvo ir pagrindiniu paskirtam Seimo Biudžeto ir finansų komitetui. Jo pirmininkas Kęstutis Glaveckas komiteto vardu vėliau projektą Seime registravo taip pat be minėto sakinio. O 2010 metų spalio 19-ąją visas įstatymo 83 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2007-aisiais, pripažintas negaliojančiu.

Ministrė nutylėjo

„Mokesčių administravimo įstatymo 83 straipsnio pakeitimas yra susijęs su tuo, kad mes siūlome atsisakyti nuostatos dėl grynųjų pinigų priėmimo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, kadangi sąlygų priimti grynuosius pinigus Mokesčių inspekcijoje sudarymas pareikalautų maždaug iš Mokesčių inspekcijos 12 mln. litų investicijų, kurias laikome tikrai labai neprasmingomis tobulėjant elektroniniams atsiskaitymams, ypač priėmus Mokėjimų įstatymo naująją redakciją ir sudarius galimybių daugiau kam priimti mokėjimus. Tai siūlome šios nuostatos atsisakyti, nebūtų išleisti pinigai, mūsų supratimu, atžangą demonstruojančiam procesui ir būtų naudojamasi pažangiomis informacinėmis technologijomis, skatinamos elektroninės transakcijos ir elektroniniai mainai tarp mokesčių mokėtojo ir Mokesčių inspekcijos. Todėl siūlome tą straipsnį pripažinti netekusiu galios“, - pristatydama projektą Seime parlamentarams dantis užkalbinėjo I.Šimonytė, apie nežinia kur prašapusį esminį straipsnio sakinį nė neužsimindama. Seimūnai, kaip ir visada pernelyg nesigilindami, finansų ministrės siūlymui pritarė.

A.Gečas per įvairius Seimo narius bandė surasti teisybę, kreipėsi net į prokuratūrą, įtardamas dokumentų klastojimą. Tačiau prokurorai pareiškė, kad nusikaltimo sudėties nėra, o už Seimo darbą atsako jo pirmininkė. Tiesa, pas Ireną Degutienę jam patekti nepavyko. Todėl galų gale jis kreipėsi į Seimo kontrolierių. Tačiau R.Valentukevičius pareiškė, kad vertinti Seimo darbą nėra jo kompetencija. Tačiau Seimo kontrolierius pažadėjo ištirti kitą šitos istorijos dalį. O ji - irgi įdomi.

Milijardai - be konkursų

„Šį vasarį buvau priėmime pas finansų ministrę I.Šimonytę. Paklausiau, kodėl valstybės sąskaita, kurioje per metus, apytiksliai vertinant, prasisuka apie 20 mlrd. litų, be konkurso laikoma viename banke - „Swedbank“. Juk, jeigu būtų konkursas, viena iš jo sąlygų galėtų būti, kad bankas mokesčius valstybei priima be komisinių. Kai tokios milžiniškos sumos, visi bankai mielai būtų sutikę su tokiomis sąlygomis. Ministrė nepaaiškino, tik patvirtino, kad jokio konkurso nebuvo. Tiesa, vėliau sąskaita buvo atidaryta ir dar viename banke“, - pasakojo A.Gečas. Tiesa, Valstybinė mokesčių inspekcija skelbia, kad dabar jos renkami mokesčiai, rinkliavos ir įmokos mokami į pajamų surenkamąsias sąskaitas „Swedbank“, „Nordea Bank Finland“ Lietuvos filiale, „Danske Bank A/S“ Lietuvos filiale ir Šiaulių banke.

Išgirdęs, kad Finansų ministerija iš valstybės milijardų užsidirbti vienam bankui duoda be jokio konkurso, A.Gečas pasakojo kreipęsis į Viešųjų pirkimų tarnybos vadovą Žydrūną Plytniką. Šiam pateikė informaciją, kad vienas iš subjektų, 100 proc. finansuojamų valstybės biudžeto lėšomis, sutartį su banku sudarė be konkurso. Ž.Plytnikas, pasak jo, iškart pareiškė, kad tai - pažeidimas, tačiau sužinojęs, kad kalbama apie Finansų ministeriją, neva puolė išsisukinėti.

Klastotojai nesudomino

„Iki šiol negavau jokio atsakymo, ar dėl to pradėtas koks nors tyrimas“, - sakė A.Gečas. O R.Valentukevičius pažadėjo užsiimti šiuo reikalu, nes valdininkų ir pareigūnų neveikimo tyrimas yra būtent viena iš jo veiklos sričių. Pasak A.Gečo, jei būtų buvęs skelbtas konkursas ir bankas įsipareigojęs už mokesčių mokėjimą valstybei iš klientų nereikalauti komisinių, tada ir minėta prapuolusi įstatymo nuostata nebūtų tokia svarbi. Beje, šiokį tokį atsakymą, kur prapuolė jo idėja, iš Seimo jis gavo: Biudžeto ir finansų komiteto vicepirmininkas Vitas Matuzas raštu atsakė, esą nesvarbu, kur sakinys dingo, nes vis tiek 2010-aisiais visas straipsnio pakeitimo įstatymas pripažintas negaliojančiu. O kas užsiėmė klastojimu - taip ir liko neatsakyta.

Atgulė į stalčių

Šių metų pradžioje parlamentaras Egidijus Klumbys pabandė ištaisyti Seimo tyčia ar netyčia padarytą klaidą. Jis registravo A.Gečo anksčiau sugalvotą projektą, tiesa, jį padaręs radikalesnį - komisinių bankams žmonės turėtų nemokėti ne tik mokėdami mokesčius valstybei, bet ir už bet kokias įmokas - už šilumą, vandenį, telefonų sąskaitas ir t.t. Anot E.Klumbio, bankams išlaidas turėtų padengti arba valstybė, arba subjektai, kuriems įmokos skiriamos.

„Atsimenu aš tą istoriją, kai įstatymo straipsnio dalis iš įstatymo iškrito be jokio balsavimo. Tačiau čia yra ne tiek finansų ministro, kiek viso Seimo ir ypač Biudžeto ir finansų komiteto problema, kad toks dalykas buvo praleistas. Lyginamajame variante tas sakinys privalėjo būti įrašytas ir išbrauktas, tačiau jis iš viso dingo. Tai buvo padaryta sąmoningai. Kitaip kaip klastote to nepavadinsi. Todėl aš registravau pataisą, kad klaida būtų ištaisyta. Tačiau pateikimo procedūrą perėjęs projektas nugrimzdo Biudžeto ir finansų komitete. Tai pirmas atvejis Seimo istorijoje, kai paaiškėjo toks skandalingas faktas dėl įstatymo pakeitimo be balsavimo. Tiesa, gali būti, kad tokių faktų buvo ir daugiau, tik jie nepaaiškėjo. Štai ir buvęs Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas bandė pateikti projektus ne tokius, kokiems pritarė komitetas, o pataisytus, kaip jam naudingiau. Tačiau apgaulė labai greitai paaiškėjo ir projektai nebuvo priimti. Tačiau šie atvejai ne tokie skandalingi kaip tas, kai dingo nuostata be Seimo balsavimo“, - konstatavo E.Klumbys.

Alfonsas VAIŠVILA, Mykolo Romerio universiteto profesorius, teisininkas:

- Ar įstatymai, priimti pažeidžiant procedūras ir net griebiantis klastojimo, neturi būti panaikinti kaip negaliojantys?

- Ši istorija tikrai yra skandalinga. Vadinasi, Seimo nariai apsiriko arba sakinys buvo sąmoningai neįrašytas. Tačiau dabar arba tik pats Seimas gali atšaukti įstatymą, arba Konstitucinis Teismas jį pripažinti negaliojančiu. Tačiau Teismas pats negali imtis iniciatyvos, reikia, kad į jį kreiptųsi bent penktadalis Seimo narių. Kitokių mechanizmų nėra. Aišku, geriausia, kad pats Seimas imtųsi taisyti klaidas, tačiau galbūt nenorės pripažinti, kad suklydo.
  
- Tai ne pirmas atvejis, kai bandoma įstatymus prastumti nešvariais būdais. Plačiai išgarsėjo ir J.Šimėno istorija, kai jis, pavyzdžiui, Seimui pateikė ne tokį projektą, kokiam pritarė jo vadovaujamas Seimo Aplinkos apsaugos komitetas, o pakoreguotą savo nuožiūra. Gal Seime reikėtų įkurti kokį kriminalinį padalinį, kuris kovotų su klastotėmis?

- Seimo nariai ir patys turėtų rūpintis, kad gautų autentišką tekstą. Tokia yra jų pareiga. Jei to nedaro - blogai. Tačiau tai yra Seimo vidaus reikalas, niekas kitas kištis negali. Lietuvoje nėra institucijos, kuri tikrintų, ar teisės aktai priimami sąžiningai.

- Tačiau ar gali atsitiktinai iš įstatymo dingti esminis jo sakinys ir niekas to nepastebėti?

- Paprasčiausiai Seimo nariai dažnai balsuoja už projektus jų net neskaitę, nematę. Juk ir ES Konstituciją ratifikavo jos net neskaitę. O paskui skundžiasi, kad juos apgavo.

- Kitaip tariant, jei esi nesąžiningas, gali be didesnės rizikos bandyti suklastoti dokumentus ir prastumti sau naudingą įstatymą?

- Taip. Būtent toks mechanizmas Seime ir egzistuoja. Vienas Seimo narys visiems gali primesti sau norimo turinio normą. Bet čia irgi jų vidaus reikalas.

- Kaip gali būti vidaus reikalas, jei įstatymai kuriami visai Lietuvai?

- Normalus mechanizmas nėra sukurtas, todėl mes tik galime piktintis, bet oficialiai nieko pakeisti negalime. Todėl mes ir buvome iškėlę idėją išplėsti referendumo teises piliečiams, kad žmonės galėtų priimti teisės aktus, kurių negalėtų vertinti Seimas. Pavyzdžiui, dėl visokių privilegijų Seimo nariams. Aišku, pats Seimas niekada nepritars įstatymui, kuriuo būtų mažinamos privilegijos. Jei referendumo teisės būtų platesnės, galėtų piliečiai Seimą pareguliuoti, kad nebūtų toks savanaudis. Tačiau kai Seimas turi įstatymų leidybos monopolinę teisę, tai visada veiks pirmiausiai sau naudinga linkme.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"