Valstybės šimtmetį valdžia ir Tauta švęs atskirai?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo tautotyrininkas Romualdas GRIGAS, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio narys, Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Algimantas NORVILAS, žinomas kolekcininkas Vilius KAVALIAUSKAS ir filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kaip švęsime šimtmetį? Ar šventė netaps tam tikro elito paminėjimu Seime? Kaip padaryti, kad tai būtų šventė kiekvienam mūsų Tautos žmogui?

R.GRIGAS: Švenčiant jubiliejines datas iš tikrųjų daugiau dėmesio skiriama paradinėms, išorinėms formoms. Mano supratimu, jeigu yra galimybė švęsti kokį nors ryškų jubiliejų Valstybės ir Tautos istorijoje, derėtų daugiau koncentruotis į turinį, į prasmes, į istorijos vyksmo etapus, į istorijos peripetijas, kultūros reanimavimą, tokiu būdu papildant savo šaknų supratimą.

Pvz., šie metai yra piliakalniams skirti metai, taip pat Kaziui Bradūnui, tautiniam kostiumui. Žiūriu informacines laidas ir stebiuosi: apie poetą K.Bradūną kalbama, apie kostiumus kalbama, bet piliakalniai paliekami nuošaly. Mano supratimu, būtent švenčiant šimtmetį tie Piliakalnių metai ir buvo sugalvoti. Buvo sudėtinga prastumti tuos piliakalnių atminties metus į 2017-uosius, kaip pasirengimą 2018-iesiems. Bet jie lieka be dėmesio. Nors tai yra mūsų Tautos formavimosi šaknys ir mūsų valstybės ištakos, nes kiekvienas piliakalniukas turėjo savo gravitacinės traukos, dvasinės kultūros centrą.

Kiek žinau, savanoriškai, pvz., miškų urėdijos, kurių teritorijoje yra piliakalniai, šiuos metus mini, į piliakalnius įrengia laiptus. Man pačiam teko laipioti ąžuoliniais gražiai padarytais laiptais. Kalbant apie tas iniciatyvas, norisi sulaukti kad ir mažo valstybės dėmesio. Valstybė susikoncentravusi į ekonomines problemas. Susidaro įspūdis, tarsi ji būtų „uabas“, kuris tvarko tik ekonominius reikalus, o kultūra palikta nuošaly. Jeigu ir užsimenama, tai tik formaliai.

G.JAKAVONIS: Kas mus gali suvienyti Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui? Kaip S.Dariaus ir S.Girėno skrydis, kaip Baltijos kelias...

A.NORVILAS: Aišku, reikia lenkti galvą prieš iniciatyvą Lukiškių aikštėje pastatyti Vyčio paminklą. Bet žiūrėdamas vieną diskusiją per LRT pajutau didžiulį pasipriešinimą...

V.KAVALIAUSKAS: Diskutuojama perkelti visa tai į Kauną.

A.NORVILAS: Vadinasi, idėjinis laukas egzistuoja. Man atrodo, kad vieta yra nuostabi, šalia Laisvės statulos. Idėja bus priimta, ir žmonės prisidės. Ant rankų, kaip Halėje, šitą paminklą patys atneš ir pastatys.

O šiaip liūdna ir gaila, kad mūsų valstybėje yra daug gudrumo, bet visiškai nėra išminties. Ko laukčiau iš prezidentės? Kalbu apie dvigubos pilietybės diskusijas. Laukčiau kreipimosi: „Mielieji, kad ir kur esate, jei gimėte Lietuvoje, jūs esate Lietuvos vaikai, Lietuvos sūnūs, Lietuvos dukros. Visada esate laukiami.“ Dieve tu mano, tai elementaru, tai kiekvienam suvirpintų širdį ir būtų pati gražiausia gaida.

O kad biurokratai susirinks, surengs didelį koncertą, pašnekės gražias kalbas apie tai, kokia reikšmė ir t.t., tos maldelės žinomos ir šitos komisijos tai padarys. Dabar teisingai sakoma, kad šitoje komisijoje apskritai nėra žinomų Lietuvoje minties galiūnų. Nėra kam ten diskutuoti arba nediskutuoti. Juo labiau kad seniai viskas išdiskutuota. Kas liks po šitų komisijų? Nieko neliks ir nieko nebus. Iš tikrųjų bus pustynė, kaip sakoma.

G.JAKAVONIS: Komisija dirba, tačiau beveik nė viena pavardė intelektualams nėra žinoma, niekas nematė valstybinių iniciatyvų. Gal apdovanojimų ta proga bus pažerta? Valdžios draugams, rėmėjams...

V.KAVALIAUSKAS: Problema ta, kad ši jubiliejinė sukaktis neturi jokio turinio - nei socialinio, nei politinio, nei visuomeninio. Gal prieš trejus metus mes pradėjome galvoti apie šimtmetį. Tada parašiau kreipimąsi premjerui, kad pirmiausia mes turime iškelti nacionalinę idėją, ko norime, kokią Lietuvą norime matyti po šimtmečio, - Lietuvos Respubliką, nes tai yra atkurtos valstybės, modernios respublikos šimtmetis. Ne valstybės. Valstybės - tūkstantmetis, o čia - šimtmetis.

Prezidentė sako, kad štai latviai sutiks savo šimtmetį neturėdami nė vieno našlaičio. Mes turime padaryti daugybę darbų, kad valstybė būtų geresnė, nei buvo prieš tai, tačiau žengiame tuo keliu, kad ji taptų kuo blogesnė. Kokios gali būti programos? Elementarios. Valstybė turi priimti jaunimo paramos programą - pirmo darbo, pirmo buto, talentų paieškos. Kaip kokiais 1930 metais, kai Lietuvos valstybė siuntė šimtus žmonių studijuoti į Paryžių ir jie visi iki paskutinio grįžo. Visi važiavo su valstybės stipendijomis. Jie buvo atrinkti kaip talentingiausi žmonės ir pasiųsti tam, kad grįžtų. O dabar viskas yra atvirkščiai. Vakarų firmos pas mus ieško talentų, išsiveža, ir viso gero. Mes prarandame savo protus.

O pasakykite, kokių mes turime paminklų? Mes nieko neturime. Esame valstybė, neturinti savo veido. Mes galime tik griauti, nes nieko nesugebame statyti.

Vyčio visuomeninis komitetas susibūrė ne dėl vieno paminklo. Mes susibūrėme tam, kad žmonės, visuomenė, piliečiai kažką pradėtų daryti dėl valstybės patys, savo iniciatyva. Mes tik ketinome prikelti žmones kažkokiam judesiui, kad kartu kurtume valstybę. Todėl tarp mūsų pirmiausiai atsirado Valdas Adamkus ir Mokslų akademijos prezidentas, Vilniaus universiteto rektorius, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, iš viso 14 Nacionalinės premijos laureatų, 12 signatarų (dabar bus 13). Mes pakėlėme Lietuvos šviesuomenės atstovus, kad jie ką nors inicijuotų, kad mes galėtume ką nors padaryti.

Aš rašiau tą valstybinę programą. Kartu su Vidmantu Vingeliu esame bendraautoriai. Dabar žinau, kad ją brauko dėl paprasčiausios priežasties. Tiek socialdemokratų valdžia 2016 metais, tiek valstiečiai 2017 metais užmiršo įrašyti šimtmetį į biudžetą. Valstybės sukakčiai nėra skirta nė cento. Be abejonės, nieko negalima padaryti, kai nėra pinigų. Tada pradedama sakyti, kad čia bus suneštinis balius, kokia nors ministerija sutiks skirti iš savo biudžeto.

Apie ką mes šnekame? Valstybės sukaktis, šimtmetis. Ubagynas. Viskas prasideda nuo kažkokių falsifikatų, absoliutų, iškreiptų veidų. Dabar yra sugalvotas naujas šūkis: „Įkvėpti ateities!“ Kaip to pasirengimo vadovas važinėju į užsienį. Rašėme savo kolegoms Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, kaip mes švęsime. Pristatau mūsų šūkį. Latvijos Saeimos pirmininkė sako: „Jūs gal išėjote iš proto. Kokia ateitis jus įkvepia? Jūs esate greičiausiai mirštanti Europoje tauta ir jus tai įkvepia?“

Dabar, kiek žinau, Vasario 16-ąją numatyti du renginiai. Iškilmingas posėdis Filharmonijoje, kur pakviestiesiems duos nemokamai sumuštinių, ir varpų gaudimas. Bet varpų gaudimo gali ir nebūti, nes nėra pinigų sumokėti už varpus. Tada aš ir pasiūliau su zakristijonų profsąjunga pasirašyti sutartį ir bus dykai.

O dėl Vyčio paminklo pasiūlėme, kad mes, visuomenė, apsiimame surinkti reikiamus pinigus, surengsime konkursą, subursime geriausius Lietuvos dailininkus, pastatysime paminklą. O dabar viskas daroma, kad nedarytume, nedrįstume daryti. Uždraudė. Ir kas uždraudė? Sakykite, ar tie žmonės turėjo įgaliojimus? Viceministras. Ar jis yra renkamas, ar jis duoda priesaiką valstybei? Vicekancleris. Ar jis duoda priesaiką, jis išrinktas? Vicemeras. Jis kieno nors rinktas? Ne. Vadinasi, susirenka trintukai.

Aš tokį darbą dirbau su penkiais premjerais, prezidentu, su Seimo pirmininku. Buvau popieriukų nešiotojas nuo vieno stalo ant kito. Tai tokie popieriukų nešiotojai dabar nusprendžia valstybės likimą. Ir jiems nusispjauti į prezidentą V.Adamkų, jiems nusispjauti į S.Tamkevičių, nusispjauti į prof. V.Landsbergį, kuris irgi raštu parėmė šią idėją.

Mano giliam liūdesiui, socialdemokratas Gintautas Paluckas klausia, o kas jiems leido. Kas leido Lietuvoje, policinėje valstybėje, 106-iems žmonėms pasakyti, kad galbūt inicijuos paminklo pastatymą? Tai kur mes einame? Mes darome geresnę valstybę?

Ar mes pastatysime paminklą, ar ne, nežinau. Mes dabar jau bijome imti iš žmonių pinigus. Bijome, kad paskui nesakytų, kad esame sukčių kompanija. Valdžia uždraudė. Jeigu valdžia uždraudė, tai viskas. Mus bando sužlugdyti. Mes dar galime pastatyti paminklą. Jį gamina Ukrainos meistrai, kurie ką tik užbaigė T.Ševčenkos, kurie daro K.Ostrogiškio paminklus. Mes pasirašėme sutartį su K.Ostrogiškio fondu Kijeve. Stato vaizdo kamerą, kad mes matytume, kaip ceche kils mūsų septynių metrų Vytis iš bronzos. Dar keturių metrų postamentas. Galite įsivaizduoti, kokia įspūdinga figūra. Už 428 tūkst. eurų kartu su visais mokesčiais. Tokia suma mums visiškai įkandama, ir mūsų visuomenei, ir verslui, bet mums neleidžia to daryti. Nes valdžia nori pastatyti, aišku, už 4 mln. Kažkam dar nubyrės. Nežinau, net nedrįstu šnekėti, nes nesuprantame, dėl ko mums draudžia. Pasakytų normaliai. Bet nė vienas iš tų, kurie sako, kad netinka, neatėjo net pasižiūrėti į tuos modelius, kai buvo eksponuojami Karininkų ramovėje.

Prieš eidamas čia atidarau interneto naujienų portalą, žiūriu - Seimo pirmininkas pasisako už Vytį. Vienas iš trijų valstybės vadovų, kuris yra išrinktas, pasakė žodį. Vadinasi, mes dar turime politikų, kurie galvoja, kokiai valstybei vadovauja.

V.RUBAVIČIUS: Toks šimtmečio minėjimas priverčia atsigręžti į save pačius. Tai teigiamas dalykas. Ir ką mes pamatome? Save pačius veidrodyje. Mes pamatome labai daug dalykų. Netgi gerai gyvenančius pradeda po truputį purtyti, kur mes einame, ką mes kuriame. Ar mes besuvokiame, sakykime, Valstybę, Tautą, valstybingumo reikšmę žmonėms? Pasirodo, nelabai, pradedame ieškoti kažkokių pateisinimų, pradedame svarstyti, kiek kainuoja tokia šventė, kaip sukurti šventės renginių tvaną. Jau buvo paminėta, kad turinio nėra. Bet vienoks ar kitoks planas bus, kažkas sumes pinigus. Geriausiai žinome, kad kai pinigai sumetami fejerverkams, apskaičiuoti beveik neįmanoma. Tokiems dalykams mes esame iš tikrųjų įgudę, išmanūs. Tai vienas 2020-2030 metų išmaniosios valstybės strategijos bruožų, kur numatyta kurti išmaniąją ekonomiką. Čia ta ekonomika pasireiškia gryniausiu pavidalu.

Bet jei kalbame rimčiau, net pati lietuvių kalba ir istorija, jei mes tik įsigiliname į vieną kitą žodį, tiesiog prikišamai išryškina tuos mūsų bruožus, kuriuos įgijome per pastaruosius 27 metus. Ir nelabai gražius bruožus.

Kas yra šventė? Šventė yra susijusi su šventumu. Ta pati šaknis. Švenčiame tai, kas turi šventumo turinį. O ar mums šventa Lietuvos valstybė? Ar mes jaučiame tokį šventumą, kurį jautė, sakykime, prieškario karta, kurį jautė savanoriai valstybės kūrėjai, tėvai. Jie turėjo šventumo jausmą. Ir visos šventės, jeigu jos iš tikrųjų yra žmonių šventės, vienaip ar kitaip rengiamos tam šventumui parodyti, pagarbinti ir t.t. Šventės kyla iš šventumo. Kai tos jausenos nebėra, šventė yra tik renginių organizavimas. Tada ir kyla klausimas apie mūsų valstybės kūrimą, likimą, ateitį. Ir dar paprastesnis klausimas, kam mums reikalinga valstybė? Ar mes suvokiame valstybę, jos turinį ir kokį turinį mes teikiame valstybės sąvokai?

Ir vėlgi pasižiūrime į aplinką, į tai, ką mes vadiname mainstryminiais samprotavimais. Matome, kad valstybės reikšmė visą laiką menkėjo ir ji buvo sąmoningai menkinama, nes Europos Sąjungoje mūsų valstybės tarsi nereikia. Ten nereikia jokių valstybių. Kuriame kitokį, jau antivalstybinį, darinį, o valstybingumo turinys, kuris mums dar yra suvokiamas, kreipia į nacionalizmą. Mes turime aiškiai pripažinti, kad valstybė ir buvo sukurta tik dėl nacionalistinės jausenos, to minkštojo nacionalizmo pagrindu. Nes kitokios valstybės nėra ir kitokių valstybių Europoje nebuvo. Nebuvo kuriamos tokios.

O nacionalizmas tapo brauktinas iš korektiško politinio kalbėjimo. Tad ir mūsų akademinis sluoksnis, ir žiniasklaida svarstymus apie valstybę nustūmė į paraštes, tik svarstoma apie įvairius reikalus, tokius kaip gynyba, bet nebeaišku, ką ginti. Tada mes aiškiai pradedame suprasti, kad daugelis žmonių suvokia, jog valstybės turinio tarsi ir nėra, yra tik administracinis teritorinis darinys, kuris vienaip ar kitaip administruojamas, ir kad šitas darinys netrukdo mūsų visų laisvei važiuoti, dirbti, ieškoti ten geresnio gyvenimo. Koks tame administraciniame teritoriniame darinyje šventumo ir šventės turinys? Beveik jokio. Pažiūrėkime, kaip socdeminis ir kaip kitas elitas greitai išėjo į Europą. Juk išėjo su ta pačia ištautinimo, išnacionalinimo nuostata, kuri buvo diegiama ir sovietmečiu. Tik sovietmečiu veikė ir priešingas „na, dar mes išsilaikysime“ principas. Buvo tokia jausena, kad mes vis tiek atlaikysime. Dabar nebėra prieš ką atsilaikyti, nes mes tada laikėmės tarsi prieš okupantus, o dabar išėjome į laisvės sritį. Laisvės srityje nebėra prieš ką atsilaikyti.

Nenorime pripažinti, kad išgyvename tragišką metą. Nes pagrindinis visų valstybių, visų tautų, visuomenių rodiklis yra demografija. O jis vėlgi grąžina prie to paties klausimo, kam reikalinga valstybė. Atsakymas į tą klausimą yra visiškai paprastas. Valstybė reikalinga tam, kad Tauta ir visuomenė galėtų laisvai ir savarankiškai gyvuoti kitų tautų apsuptyje. Akivaizdu, kad valstybė gali ir pavergti. Valstybinis aparatas sėkmingai gali naikinti Tautą.

G.JAKAVONIS: Šiuolaikiniams politikams bei dvaro istorikams-politologams, pasirodo, neįdomi Lietuvos istorija. Kodėl?

R.GRIGAS: Aš mėgstu vartoti tokias sąvokas kaip tautokūra, tautorida, tautodara, tautoira. Mes šiame pasirengimo švęsti šimtmetį etape regime valstybės institucijų tautoardą, ne tautokūrą. Mus, eilinius piliečius ir šiek tiek aktyvesnius, natūralu, kad labai jaudina tas abejingumas. Visiškas abejingumas ir visiškas nepasirengimas įvertinti skelbiamą šimtmetį.

Bet aš noriu grįžti prie to netikėto atradimo - Nepriklausomybės Akto. Nepasakytume, kad prof. Liudas Mažylis būtų tipiškas istorikas. Jis daugiau mėgėjas, ir staiga - surado. Bet šitas faktas rodo, kad archyvais, kurie yra labai tvarkingi, mūsų valstybė visiškai nesidomi. Man artimas žmogus papasakojo, kad kai istorikas Zenonas Ivinskis pakliuvo į Vatikano archyvus ir pamatė šūsnis bylų, kurios susijusios su ikikrikščioniškąja Lietuva, apalpo. Tačiau į juos neįleidžia, tam reikalingi diplomatiniai kanalai. Mečislovas Jučas sovietiniais metais buvo pakliuvęs į Švediją ir taip pat aplankė valstybės archyvus, aptiko šūsnis medžiagos, susijusios su Lietuva. Kaip žinome, švedai pas mus gana sėkmingai šeimininkavo. Jie taip pat išsivežė dokumentų (nekalbu apie Lietuvos metriką). Tuo noriu atkreipti dėmesį, kad tai rodo valstybės beveidiškumą. Beveidiškumą, nes visiškai nesirūpinama paveldu, nors tas paveldas yra mūsų sąmonė, mūsų tapatybė, mūsų esatis. Jeigu esaties nėra, natūralu, kad ir Tėvynė yra nebe Tėvynė, o kažkoks bendras teritorinis plotas, valdomas biurokratų. Šitai puikiai jaučia mūsų jaunimas. Ir kai kalbama, kad jis bėga uždarbiauti, nieko panašaus. Veikia tie vadinamieji minkštieji veiksniai, t.y. jis jau praradęs tapatybę. Praradęs Tėviškės suvokimą, kadangi švietimo sistema taip pat iškreipta.

G.JAKAVONIS: Kalbame apie Nepriklausomybės šimtmečio istoriją. O kokią istoriją kuria jaunoji karta?

A.NORVILAS: Vyksta paprastas dalykas. Liūdniausia, kad atėjusi 30-mečių karta, ir pasiekusi tam tikrų biurokratinių karjeros aukštumų, būtent ir yra naujieji internacionalistai. Tarybiniais metais irgi buvo internacionalistai, normaliam žmogui tai skambėjo kaip prakeiksmas. O dabar vėl išaugo nauja karta. Užsiauginome tokias viceministres, tokius pareigūnus. Kad ir premjeras S.Skvernelis, nors kaip žmogus gal ir geras. Kai su kiekvienu kalbiesi, visi puikūs žmonės, išsilavinę, daug ką žino, bet visiškai dehumanizuoti. Ir dehumanizuoti ne tik kultūrine prasme, bet ir istorine, tautine prasme. Net sunku kalbėti. Tokie žmonės mus valdo nuolat. Algirdas Butkevičius, prieš tai buvęs premjeras, puikus, geras žmogus. Gera šeimyna. S.Skvernelis - taip pat. Jie gal ir puikiai valdo kažkokius procesus, bet to neužtenka. Reikia žmonių, kurie turi dar ir išminties.

O čia jau ir prezidentūros klausimas. Turime prezidentę, tokią aktyvią, audringą - jai daug epitetų tinka. Budri, bet neišmintinga. O užimant tokią svarbią poziciją, tokį valstybinį postą būtina išmintis. Be išminties ten nėra ko veikti. Ir kad kapotomis frazėmis pasako kažkokias tezes, kaip duoda velnių... Kvaila. Ir jaunosios kartos atstovai sako - kaip vištos po mėšlyną. Eikite jūs su savo kapstymaisis. Niekas nebenori to matyti, girdėti ir t.t. Kai atsiranda tokia idėja, kaip Vyčio, iškart sužiba akys. O kiek buvo Vyčio paminklo projekto peržiūrų internete!

V.KAVALIAUSKAS: Per dvi valandas 5,5 tūkst.

Susidomėjimas milžiniškas. Nes tai yra tikra. O ką jie dabar gali? Po tūkstantmečio minėjimo liko „vamzdis“. Po šito gal vėl kokį mietą pastatys. Nežinau. Kalbame apie tūkstantmetį. Fejerverką prisimename? Triūbą prisimename? Kas daugiau liko? Nieko.

V.KAVALIAUSKAS: Vyrauja destrukcinis mąstymas. Neigimas, dergimas, pačiam nieko nepadarant. Kai žmogus neturi užantyje intelektinio pamušalo, netgi apsiskaitymo... Žinote, jie visi mano, kad galima pasiguglinti, ir tu viską žinosi. Jeigu tu neperskaitei, tai tu ir nežinai, gali ieškoti per „Google“ ir nieko nesuprasti. Kai nėra to pamušalo, nėra ir strateginio mąstymo. Pažiūrėkite į mūsų politikus. Kuris paskutinis politikas kalbėjo ir galvojo apie Lietuvos ateitį. A.M.Brazauskas ir V.Adamkus. Daugiau nematau. Blogiausia, kad tarp tokių žmonių yra vakuumas. Ir nežinau, kas ateis. Jei pasirodo koks šviesesnis žmogus, jį apdergia, kad jis daugiau nė galvos nekeltų. Tai, ką mes mokame, - išžudyti savo šviesuolius.

V.RUBAVIČIUS: Politinis elitas turi savo interesą. Kai dabar girdime, kad mums nereikia monumentalumo, tai čia labai aiški nuoroda. Mums nereikia monumentalios skulptūros, monumentalizmo, mums nereikia to, kas primintų ryžtą, drąsą, gynybą ir t.t. Kodėl taip yra sakoma? Todėl, kad aiškiai suvokiama, jog skulptūra, monumentalioji skulptūra, monumentalūs regimi dalykai labai veikia žmogaus tapatumą. Jie veikia nuo vaikystės ir perteikia aiškų simbolinį turinį. Tokį, kuris gyvuoja visais laikais ir rodo ir istorijos, ir žmogaus priklausymo tam tikrai vietai tęstinumą. Šito mums kaip tik ir nereikia. Tada mes matome komisijas, kurios organizuojamos tam, kad nebūtų monumentalumo. Kitaip tariant, tų vaizdinių, kuriais didžiuojasi visos civilizuotos valstybės. Ir visose valstybėse yra didelė dalis tos vizualiosios monumentaliosios istorijos, įkūnytos statiniuose, skulptūrose.

Nėra valstybės. Mes nenorime. Per 27 metus mes nepanorome J.Basanavičiaus skulptūros, Lukiškių aikštės. Dalis valdančiojo sluoksnio ir jį aptarnaujančios žiniasklaidos bei akademinio sluoksnio šito nenori.

Visą laiką norėjosi, kad bent jau pasitikdami šimtmetį mes prisimintume ir tuos žmones, kurie kūrė tą nacionalistinę Lietuvą, kuri vadinosi smetonine Lietuva ir kurios jausena laikė lietuvybę ir pokariu. Išlaikė ir per sovietmetį, ir iki šiol yra gyva. Tai paminklas A.Smetonai Vilniuje. Nesiryžtame. Nors
A.Smetonos nuopelnas juk didžiulis. O mes vis dėlto gyvename įsikalę tas sovietines klišes apie A.Smetoną. „Na, ką, pasiraitojęs kelnes brido per Vislą.“ Tai buvo įkalta, nors istorikai tai ir paneigė.

Bet yra kitas dalykas. Žiniasklaida tai tiražuoja kaip tam tikrą panikos ir atmetimo būdą. Žmonių sąmonėje tai nusėda. Istorikai jau atskleidė, kad A.Smetona, galima sakyti, buvo išduotas. Išduotas paskutiniame savos Vyriausybės posėdyje. Bet išgelbėjo valstybę ir jos garbę, nepasirašydamas jokio dokumento su okupantu, nesudarydamas jokio sandorio. Dėl to, mano galva, jis ir buvo nužudytas. Nužudytas artėjant Jaltos konferencijai. Ar mes per 27 metus istorikams pasiūlėme kokią nors programą ištirti žūties aplinkybes? Nes dabar daugelis Amerikos spec. tarnybų archyvų atsivėrė. Ten būtų galima ieškoti kompartijos veikimo prieš A.Smetoną dokumentų. Tačiau mums jis nereikalingas, nes primena tą patį, nacionalinį, valstybingumą, kuris mums darosi netgi toks nemalonus kaip ir pokario pasipriešinimas. Pokario pasipriešinimas taip pat yra nustumtas.

Šimtmečio proga tikrai reikėtų pagarbinti tuos, kuriuos Lietuvos Vyriausybė vis dėlto išdavė pirmuosius, - ir Kazį Skučą, ir Augustiną Povilaitį. Ar jų pavardės dabar prisimenamos? Jų tarsi nėra. Bet juk jie pirmosios aukos, tikrosios aukos, lietuviai patriotai, kurie savo visą gyvenimą kovojo už tiesą. Pavardes tarsi visi žino, bet ar kas jas primena, į viešumą iškelia. Ne. Yra ir daugiau tokių paprastų dalykų, kuriuos reikėjo seniai daryti. Seniai jie turėjo būti įrašyti į istoriją. Ir už jų gyvenimus reikėtų valstybei atsiprašyti, kad liko nepagerbti iki šiol. Bet mes tokie. Mes jau apžavėti tos ateities, į kurią sėkmingai riedame.

Plačiau apie tai skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“