2 nuotr.Penktadienį prezidentūroje sukviesti prezidentei lojalūs teisininkai vieningai tarė, kas turi teisę pasirinkti kandidatą į generalinius prokurorus. Kas? Atspėtumėte neskaitę šios publikacijos?
- Į prezidentūrą sukviesti šalies vadovės nuomonę visada palaikantys teisininkai vieningai nutarė, kad ir toliau generalinio prokuroro kandidatūrą vienašališkai turėtų parinkti Respublikos prezidentas. Esą jei į procesą būtų įtraukta Vyriausybė, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, teisingumo ministras, būtų pažeista Konstitucija. Bet gal tokia tvarka būtų skaidresnė? - „Vakaro žinios“ klausė Konstitucijos eksperto Vilniaus universiteto profesoriaus Vytauto Daujočio.
- Jei daugiau institucijų į procesą įsitrauktų, būtų daugiau šansų, kad būtų išrinkta tinkama kandidatūra. Ir procesas tada tikrai būtų gerokai skaidresnis. Nes kai pasiūlo vienas žmogus, visada kyla įtarimų, kad yra kažkokių slaptų interesų.
- Europos Taryba kiekvieną Strasbūro teismo teisėją renkasi iš trijų kandidatūrų. Gal tokią praktiką reikėtų įtvirtinti ir Seimui balsuojant dėl generalinio prokuroro?
- Rinktis iš kelių yra daug geriau nei iš vieno. Aišku, daug kas gali pasakyti, kad tai nereikštų, jog Seimas išrinktų būtinai geriausią. Tačiau bet kokiu atveju Seimo nariai yra Tautos atstovai. O tai reiškia, kad tokiu atveju ir visi mes tam tikra prasme dalyvautume generalinio prokuroro skyrimo procese. Aišku, nemanau, kad vien dėl to išsispręstų visos problemos, esančios teisinėje sistemoje, tačiau tai vis tiek būtų žingsnis į priekį.
- Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Seimas negali atleisti generalinio prokuroro net tuo atveju, jei kelerius metus iš eilės nepritariama prokuratūros veiklos ataskaitai. Vadinasi, jokios atsakomybės nėra?
- Čia tai jau visiška nesąmonė. Tokiu atveju visiškai nėra paskatos stengtis gerai dirbti. Ir iš viso Konstitucinis Teismas pradėjo pernelyg kištis į viską, kas jam nepriklauso. Jei prokuroras paskiriamas, jis privalo turėti ir pareigą gerai atlikti darbą. O dabar išeina, kad gali dirbti blogai, bet niekas negali kištis.
- Taip esą užtikrinamas jo nepriklausomumo principas.
- Bet ir tas nepriklausomumas negali būti besąlyginis. Yra dar ir pareiga. Jei neatlieki darbo, apie kokį nepriklausomumą tada galima kalbėti? Jei Seimo nariai mato, kad prokuroras ką nors prisidirba, negi turi tylėti?
- Tik šalies vadovas turi teisę atleisti generalinį prokurorą. Ar tai nėra priklausomumas nuo vieno žmogaus, dažnai nulemiantis ir prokuroro lojalumą prezidentui?
- Būtent. Manau, kad generalinio prokuroro atskaitomybę reikėtų padalinti, tada viskas būtų skaidriau. Pavyzdžiui, galėtų tam tikros kontrolės (aišku, tik ne kišimosi į bylas) funkciją turėti ir Vyriausybė. Dabartinė situacija, kai Seimas pritaria pareigūno skyrimui, bet matydamas, kad jis dirba blogai, negali atleisti iš pareigų, yra absurdiška. Jei skyrimo procese dalyvauja tiek prezidentas, tiek Seimas, tai ir atleidimo procese turi būti taip pat.
- Prezidentūroje teisininkai nusprendė, kad negalima keisti generalinio prokuroro skyrimo tvarkos, nes tai prieštarautų Konstitucijai. Ar Konstitucija yra šventa karvė, kurios negalima liesti, net jei joje pastebima spraga?
- Ne tik minėti teisininkai, bet ir Konstitucinis Teismas pareikštų tą patį, nes jis Konstituciją dažnai sutraktuoja taip, kaip yra kam nors patogiau: pagal vadinamąją konstitucinę dvasią. Tai yra išaiškina net tą, ko Konstitucijoje išvis nėra. Štai ir dėl Rolando Pakso išaiškino, kad Konstitucija jam neleidžia dalyvauti rinkimuose. Bet juk Konstitucijoje nėra nė žodžio apie tai, kad po apkaltos žmogus nebeturi teisės būti renkamas. Arba naujausias išaiškinimas dėl rinkimų apygardų: kad vienoje apygardoje rinkėjų skaičius negali skirtis nuo kitų daugiau nei 10 proc. Konstitucijoje apie jokius procentus nekalbama, čia ir vėl ta „konstitucinė dvasia“.
Arba vėl: Konstitucijoje laiduojamas nemokamas aukštasis mokslas gerai besimokantiems. O „konstitucinė dvasia“ nulėmė, kad ne visiems gerai besimokantiems, o tik tiems, kurie rengiami pagal valstybės poreikį. Traktuojama kaip tik norima, kaip patogu kažkam arba net ir savanaudiškai. Kaip, pavyzdžiui, dėl teisėjų algų. Tegul tada tie teisininkai ir tie Konstitucinio Teismo teisėjai pasitelkia tą „konstitucinę dvasią“ ir nors kartą išaiškina priešingai, kad Konstitucijos spraga dėl generalinio prokuroro skyrimo tvarkos būtų užlopyta. Jie tą juk gali, nes ne kartą išaiškino tai, ko Konstitucijoje nėra. Nors geriau jų prie Konstitucijos visai neprileisti, nes ji jau ir taip sumaitota.
- Prezidentė pasikvietė visada pritariančius teisininkus. O gal verta išklausyti ir kitokią nuomonę?
- Man tai panašu į bandymą vaidinti demokratiją. Nors, kita vertus, tai nėra išskirtinis atvejis. Prezidentė mano, kad ji visais klausimais geriausiai nusimano. Ji mėgsta vienasmeniškai priiminėti sprendimus ir parodyti, kad yra padėties šeimininkė. Toks jau jos valdymo stilius. O žmonės iš šalies pasitarti kviečiami tik todėl, kad ji nemėgsta girdėti kitos nuomonės, bet ką nors pasikviečiant parodoma, esą ji atvira diskusijoms. Deja, net ir prezidentės patarėjams nelengva. Jei kas nors kitaip pataria, nei ji nori išgirsti, greitai dingsta iš prezidentės aplinkos. Toks jau tas prezidentės charakteris.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
