Visuomenės veikėjas Ramūnas Karbauskis:
Žmogus turi pasijusti laimingas ir svarbus

- Labai daug politikų, kurie šiandien priiminėja sprendimus, į valdžią atėjo todėl, kad jiems nepavyko būti gerais verslininkais, mokytojais, gydytojais, kultūros darbuotojais. Jiems niekuo nepavyko būti geriems, bet jie puikiausiai priiminėja sprendimus. Yra ir buvo politikų, kaip Patackas, Ozolas, kurie dėl tam tikrų priežasčių neišsilaikė ar buvo išstumti, bet tokių vienetai. Taip nebūna, kad žmogus, kuriam niekur nepavyko įsitvirtinti, rasti vietos, taptų geru administratoriumi, - įsitikinęs Ramūnas KARBAUSKiS.

- Ar tiek daug valdininkų reikia? Ar žmonėms gyvenimas gerėja dėl to, kad valdininkų daugėja?

- Tokio didžiulio valstybės tarnautojų aparato susikūrimas yra partinės sistemos pasekmė. Pagrindinės mūsų partijos tapo įdarbinimo agentūromis. Valdanti partija į valdžios postus skiria savo žmones. Dažniausiai yra taip: jeigu žmogus nori gauti darbą savivaldybėje, jis turi įstoti į valdančiąją partiją. Niekas nežiūri į kompetenciją, žiūri tik, ar jis yra tos partijos žmogus. Negaliu pasakyti, ar visur taip yra, bet žinau savivaldybių, kur taip yra. O kur taip yra, ten valdininkų armija yra išpūsta. Patekti į valdžios struktūras jaunam, gabiam žmogui, jeigu jis nepriklauso valdančiajai partijai, vilčių jokių. Viskas padaryta taip, kad net ir pasikeitus valdžiai valdininko nėra kaip atleisti iš darbo. Savivaldoje labai daug tarnautojų, kurie nieko nedirba, bet jų pašalinti nėra kaip. Nebent padarytų kokią klaidą. Net jei ir 80-90 proc. gyventojų pasisakytų, kad toks seniūnas neturėtų dirbti, nieko jam politikai negalėtų padaryti, nes jis valstybės tarnautojas, jį gina įstatymai. Absurdas, kai tiesiogiai išrinktas meras turi dirbti su valdininku, kuris nesugeba ir nenori dirbti, bet nori užimti vietą. Jeigu ką griežčiau pasakysi, ima gydymosi atostogas ir vilkina laiką. Džiaugiuosi, kad tiesiogiai išrinkti merai gali būti laisvi ir nepriklausomi nuo savo politinių organizacijų arba yra nepartiniai, bet gaila - jie be rankų. Tarkime, meras norėtų pakviesti dirbti seniūnu sėkmingai dirbantį kokios nors įmonės vadovą, bet dažniausiai tai neįmanoma. Partinės įdarbinimo agentūros yra taip susitvarkiusios, kad gali iš valstybės rezervo perkelti lojalų darbuotoją net iš kitos vietos ir tas turės pirmumo teisę prieš mero pasirinktą asmenį. Kol mero teisės nebus sureguliuotos įstatymais, tol valdymas bus grindžiamas tik jo autoritetu. Dabar norint daryti reformas administracijoje merui tektų keisti skyrių pavadinimus. Ar ne juokinga, kad tokiu būdu tenka daryti tvarką?

- Gyventojų mažėja, bet ne valdininkų? Galbūt reikėtų nustatyti kokias nors proporcijas?

- Nežinau, gal tokios tiesioginės ribos negali būti, nebūtų logikos, bet yra kitų priemonių. Iš savivaldos buvo atimta labai gera priemonė sutaupytus pinigus savo nuožiūra panaudoti savivaldybės reikmėms. Kubiliaus valdymo laikais tokia teisė iš savivaldybių buvo atimta ir, kiek žinau, nėra atkurta. Tai būtų gera priemonė taupyti mažinant valdymo aparatą. Sutaupei - gali statyti sporto salę, ką nors kitą dėl savo žmonių daryti. Jeigu savivaldybėms tokia teisė būtų atkurta, labai greitai imtų ryškėti skirtumai, kuris vadovas yra šeimininkas, o kuris - praeivis. Jeigu kurios partijos atstovas dirba gerai, jeigu jo valdoma savivaldybė pradeda keistis, tai ta partija pradeda laimėti aplinkiniuose rajonuose. Kuo daugiau motyvacijos savivaldybėse gerinti žmonių gyvenimą, tuo daugiau motyvacijos vykdyti reformas, telkti kompetentingą ir mąstančią komandą. Žmonių kantrybė turi ribas. Jie gali išrinkti, gali neišrinkti, gali nušluoti partijų atstovus, jeigu tos partijos prarado pasitikėjimo likučius. Matėme, kas per šiuos rinkimus atsitiko Alytuje. Visos partijos ten pralaimėjo, o tai rodo, kad toks darbas gyventojų netenkino. Nedaug tokių savivaldybių, kuriose merai buvo išrinkti pirmame ture. Priežastys ne visur vienodos, bet vis tiek daug sakančios.

- Ar savi įdarbinimo biurai veikia tik savivaldybėse, ar ir aukštesnėse valdžios struktūrose?

- Ir dar kaip veikia. Vienas tokių - Ignalinos atominė elektrinė. Ir toliau mokami atlyginimai, kas mėnesį šimtai tūkstančių, ir nesiryžtama padėti tašką. Nors pagrindinių partijų, socialdemokratų ir konservatorių, nuomonės dėl atominės elektrinės skiriasi, jos suinteresuotos tuo projektu ne dėl reikalingumo Lietuvai, o todėl, kad jis - gera įdarbinimo agentūra saviems. Kur dar nacionalinis stadionas, visiškos valdžios nekompetencijos pavyzdys. Dešimtys milijonų litų, jeigu ne šimtai, iššvaistyta. O kartais atvirkščiai - taupoma sąskaita to, iš ko galėtume uždirbti. Iki šios dienos aišku, kad Valdovų rūmai galėtų būti vienas pelningiausių sprendimų. Mane, kaip ūkininką, verslininką, stebina, kaip galima dešimt metų nepabaigti projekto. Jeigu išmėtome milijonus bet kur, kodėl negalime surasti pinigų, kad žmonės į Valdovų rūmus ateitų ne kaip į remontuojamą, o kaip į veikiantį, valstybę reprezentuojantį objektą? Yra tekę dirbti Seime ir gerai žinau, kaip pastatas iš vidaus atrodo. Seimas ilgą laiką vaidino, atsiprašau, bet kitaip nepavadinsi, taupantis pinigus ir neremontavo kabinetų. Ir dabar kai kurie kabinetai tokie pat, kokie buvo 1991 metais, per kiaurus langus švilpia vėjai. Tuo metu tos pačios partijos, tie patys žmonės turėjo be galo daug pinigų, tvarkė ministerijas, departamentus, statė priestatus, o Seimui neskyrė nieko. Nes jis - per viešas objektas.

- Kyla klausimas dėl kai kurių valstybinių projektų racionalumo. Dažniausiai girdime pasiteisinimą: „Mums gi nieko nekainuos. Tai - Europos Sąjungos fondų pinigai.“

- Mes sergame nepagydomu sindromu: „Davė pinigus, reikia griebti.“ O kas iš to bus, kam to reikia, niekas nežiūri. Tuo labiau nemąsto, kad bet kur išmėtytų pinigų kažkas negauna naudingesniems tikslams. Galbūt mes patys jų negauname? Svarbiausia, kad mūsų valdininkai niekaip neįstengia susigaudyti, kad tie pinigai - ar iš Europos, ar iš valstybės biudžeto - ne iš žemės iškasami, o surenkami iš mokesčių mokėtojų. Negalvojimas prasikiša daug kur, kad ir su skalūnais. Vokiečiai, prancūzai, anglai, olandai sako „ne“, o mes - pasirengę plėšyti savo žemes. Dėl ko? Nežinau, kieno, kokie interesai, bet kitaip nepasakysi. Vėl žemaičiams per galvas ima lipti. Tik jie pamiršta istoriją - neįmanoma nugalėti žemaičių. Žemaičių niekas per istoriją nenugalėjo. Sako, žmonės ten negyvena. Pas mus ne dykuma, visur žmonės gyvena.

- Kai tokie dalykai vyksta, ar reikia stebėtis, kad jaunimas gimtinę palieka?

- Jauni žmonės, kurie neturi ryšių su vietinėmis „įdarbinimo agentūromis“, tikrai išvažiuoja ir negrįžta. Kur jiems dėtis? Reikia turėti charakterį, kad grįžtum. Nebent per tėvus, draugus susiranda čia darbo. Nedaug tokių atvejų žinau. Šią vasarą po bakalauro studijų baigimo priėmiau penkias merginas iš Naisių. Visas dirbti kultūros srityje - dirbs gidėmis, renginių organizatorėmis. Mes čia turime teatrą, kiną, per metus vyksta keli festivaliai, atvyksta labai daug turistų. Naisiai - kaimas, bet priėmė į darbą daugiau jaunų žmonių negu Šiaulių rajono savivaldybė. Su 500 gyventojų kultūriniais renginiais mes lenkiame visus kur kas didesnius miestelius. Suprantu, lemia mecenavimas, mano lėšos. Kai klausia, kam man to reikia, neturiu atsakymo. Reikia. Aš tai gavau iš tėvų per auklėjimą. Pats mecenavimas Lietuvoje niekaip nereglamentuojamas. Per mecenavimą gali pasidaryti ir pajuokos objektu. Bet kas dabar save pradeda vadinti mecenatu. Reikia įstatymo ir, kiek žinau, jį bandyta rengti, kad mecenuojanti įmonė ar asmuo galėtų vadintis mecenatu, jeigu kultūrai aukoja apie 2 mln. eurų. Niekada neklausiau, kokios iš to lengvatos. Vadintis mecenatu turi būti garbė. Kai renginiuose, kurie pas mus jau seniai yra blaivūs, prie manęs prieina tėvai su vaikučiais, sveikinasi, viliuosi, kad mažieji galvoja užaugę daryti kažką panašaus. Jeigu kada grįšiu į politiką, mano prioritetas bus švietimas ir kultūra. Dabar šios ministerijos pačios menkiausios, nupigintos. Nors iš tikrųjų Lietuvai jos yra pačios svarbiausios. Man svarbiausias žmogus yra mokytojas. Paklauskite mūsų Vyriausybėje, kas yra svarbiausias žmogus. Tikriausiai atsakys: prezidentė, premjeras, ministrai.

- Ar emigracija labai pakenkė Lietuvai?

- Dėl žmonių išvažiavimo praradome daug ekonominio potencialo, bet nenorėčiau žiūrėti atgal, kodėl taip atsitiko. Užtat dabar turime didžiausią iš visų Europos valstybių potencialą atsikurti ekonominius praradimus savais žmonėmis. Turime arti milijono savo išvažiavusių žmonių, susigrąžinkime tas šeimas su vaikais po truputį. Jie bus sukaupę pinigų, žinių. Tą patį darė japonai po Antrojo pasaulinio karo. Skirtumas tik, kad japonai išsiuntė savo vaikus į pasaulį mokytis, o mūsiškiai patys išvažiavo. Kol kas niekas negalvoja, nuo ko pradėti tą sugrąžinimą. Mano supratimu, pradėti turėtume nuo kultūros. Per kultūrinę revoliuciją, kurią mes darome Naisiuose, gimstamumas padidėjo tris keturis kartus. Ne minimalus atlyginimas išaugo tris keturis kartus, o tai, kad žmonės pas mus pasijuto laimingi ir svarbūs.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“