Lietuvos lenkų europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis pateikė savą istorijos versiją. Pasirodo, lenkai Vilniaus krašte gyvena seniau už lietuvius. Užtai ne lenkai čia turėtų integruotis į lietuvišką visuomenę, bet lietuviai - į lenkišką. Ne taip seniai šią poziciją išgirdo rinkimų stebėtojai. Pastebėję pažeidimus viename iš Lenkų rinkimų akcijos kontroliuojamų rajonų, jie iškvietė atitinkamų struktūrų pareigūnus. Atskubėjęs seniūnas užprotestavo. Stebėtojai atsakė nesuprantantys. “Będziesz suprasci”, - vienam iš jų pagrūmojo seniūnas.
Atrodo, šiandien tai jau - oficialus Lenkų rinkimų akcijos požiūris. Ar tik jos vadovų?
“O buvo taip. Nuo amžių amžinųjų šiuose kraštuose gyveno slavai, vėliau jie išsiskyrė į lenkus ir rusus. Neaišku, nuo kada tiksliai, bet jau kelis tūkstančius metų. Vėliau dvi broliškos slavų tautos susipyko. Nežinia, dėl ko, bet rimti istorikai mano, kad čia pleištą bus įvarę germanai - vokiečiai su skandinavais. Jie iš nežinios sukūrė baltus - anksčiau negirdėtą etnosą. Atvežė juos į nieko neįtariančių slavų žemes. Apgyvendino. Baltai, apsigyvenę rusų žemėse prie Dauguvos, pasivadino latviais, o tie, kur apsigyveno lenkų žemėse prie Nemuno ir Neries - lietuviais. Niekas nebeprisimena, kada tai įvyko, bet kažkur apie XIX a. vidurį.
Nuo to laiko rusams ir lenkams čia gyvenimo nebeliko. Baltai iš jų pasisavino viską - istoriją, daug aukštesnę kultūrą, net pačią žemę, sukurdami čia savas valstybes. Ir prasidėjo senbuvių slavų genocidas”.
Neįtikina? Prisipažinsiu, manęs - irgi. Dauguma Lietuvos lenkų - tai sugudėję, o paskui - sulenkėję lietuviai, jotvingiai, kitų baltų genčių palikuonys. Vos vienas kitas - atvykėlis. Dar XIX a. daugelio Lietuvos lenkų protėviai kalbėjo gudiškai, prieš tai - lietuviškai arba kitomis baltų kalbomis. Lenkiškumo ir senbuvystės dilema opi, tačiau paprastai išsprendžiama. Tie, kurie yra tikri lenkai - nėra vietiniai. Jeigu jiems čia bloga - Tėvynė šalia. Tie, kurie yra senbuviai - nėra lenkai. Žinoma, niekas iš jų neatiminėja teisės laikyti save tais, kuo jie nori. Bet keista, apeliuojant į senbuvystę, deklaruoti lenkiškumą. Arba - arba. Na, bent jau dėl padorumo derėtų vengti melo.
Ne taip seniai teko išgirsti rimtą istoriją apie lietuvių jaunuolį, įsivaizduojantį save dakotu. Net vardą susigalvojo - Trys Plunksnos. Kažin ar jo pase įrašyta sulietuvinta šio vardo forma, ar originalo kalba? Gal net originaliais rašmenimis, jei dakotai kada juos turėjo? Įsivaizduokime - po dešimties ar penkiolikos metų kur nors ties Kėdainiais ar Plunge įsikuria “dakotų” gyvenvietė ir pareikalauja ten likusių lietuvių integruotis į jų gentį. Juokinga? Jau nebe.
Išgirdęs V.Tomaševskio ištarmes, autoriaus kolega, pavarde Michailovskis, tiesiai paklausė: o kaipgi vietiniai gyventojai, grįžę prie lietuvybės, jie dabar čia jau - niekas? Ir to paklausė jaunuolis, kurio pavardė, pasak Lenkų rinkimų akcijos, turėtų būti rašoma “Michałowski” arba “Michaiłowski”. Ką jam atsakys lenkai, kurių pavardės - “Tėvel”, “Dovgialo”, “Rekst”? Beje, Lenkų rinkimų akcijos atstovas Šalčininkų savivaldybėje - Genadij Tėvel - ne tik užrašė savo pavardę su lietuviška “ė”, bet savo gimimo vietą nurodė: Gardinas, Lietuva. Pagarba žmogui, suvokiančiam, kad ir Gardinas - Lietuva. Jo partijos vadui, atrodo, nebe Lietuva net Vilnius.
Jau senokai diskutuojama, ar Lietuva turėtų būti tautinė, ar pilietinė valstybė. Jei tautinė - kurios tautos? Jei pilietinė - kuo čia apskritai dėtos tautos? Abiem atvejais gali būti tik viena valstybinė kalba - nebent kalbėtume apie daugiatautę valstybę, kurioje gyvena kelios senbuvių tautos - pavyzdžiui, Šveicariją ar Belgiją.
Šiurkščiai pažeidinėdami Lietuvos Respublikos Konstituciją, užsienio kalba rašydami vietovardžius ir net valstybinių institucijų pavadinimus, Lenkų rinkimų akcijos atstovai de facto paneigia Lietuvos Valstybės suverenitetą. Bent jau Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Su aiškiais užmojais ir toliau - į patį Vilnių, Trakus, Švenčionis. Liucijano Želigovskio ir Juzefo Pilsudskio šmėklos, atgijusios Maskvos projektuose čia sukurti antrą Padniestrę, dabar jau iškilmingai žengia per Lietuvą, beveik nebesutikdamos pasipriešinimo. Atskirų politikos, kultūros, visuomenės veikėjų pastangos valstybiniu mastu lieka balsai tyruose.
Jei kas dar gali sustabdyti vis gilėjančią prarają tarp Lietuvos piliečių, kasdien gilinamą iš Maskvos, iš Varšuvos, iš Briuselio, tai pačių piliečių sąmoningumas. Iš vienos pusės reikalinga plati, vieninga, brandi lietuvių tautininkų partija. Iš kitos pusės - tokia pati lenkų partija. Ne taip seniai pats V.Tomaševskis deklaravo siekį, kad dori lietuviai ir dori lenkai susivienytų. Jis taip tiktai kalbėjo. Tegul jo žodis tampa kūnu. Imkime ir susivienykime. Šįkart - prieš V.Tomaševskį. Už vieningą Lietuvą. Už laisvų ir draugiškų tautų Europą.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
