Žmonės nemuša vaikų mažiau

Lygiai prieš metus, artėjant didžiosioms metų šventėms, už vaiko teises mūru stoję ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą inicijavę Seimo nariai Dovilė Šakalienė ir Mykolas Majauskas mušėsi į krūtinę tikinę, kad kuo greičiau reikia priimti įstatymą, apibrėžiantį, kas yra smurtas prieš vaikus ir kokia atsakomybė už tai numatoma smurtaujantiems tėvams. Tada buvo žadėta, kad įstatymas kone akimirksniu pakeis situaciją šalyje ir vaikai nebus skriaudžiami. Nuo kalbų prabėgo metai, nuo įstatymo įsigaliojimo - pusė, o ar kas nors pasikeitė? - „Vakaro žinios“ paklausė psichologės, socialinės darbuotojos iš Kupiškio Valijos ŠAP.

- Aš netikiu, kad žmonės vaikus muša mažiau. Skaičius kaip tik turėtų padidėti, nes jeigu visuomenė patikėjo, ką sakė politikai ir vaikų teisių atstovai, turėjo atsirasti daugiau pranešimų.

Bet čia aš matau didžiulę grėsmę pasakyti visuomenei, kad ji nebeslėptų, kreiptųsi, bet pačiam būti nepasirengusiam priimti tų srautų. Nes jau tada turėjo būti parengtos mobiliosios komandos su psichologais ir socialiniais darbuotojais, bendradarbiavimas su policijos pareigūnais kartu susitariant, kad pirmiausia vykstame ne bausti, bet padėti. Visa tai turėjo būti parengta gerokai anksčiau. Ir jeigu mes metų pabaigoje pamatysime, kad pranešimų skaičius padidėjo, tai kas teikia tą žadėtą pagalbą, jei specialistų nepadaugėjo? Tai reiškia, kad arba darbo kokybė suprastėjo, arba pagalbą gauna ne visi.

- Didžioji įstatymo dalis, numatanti, kaip turi būti reaguojama, kas dirbs su šeima ir kas bus tos mobilios komandos, įsigalios tik 2018 m. liepos 1 d. Iki tol galioja smurto apibrėžimas ir atsakomybė už smurtą prieš vaiką, tačiau visa kita palikta savieigai.

- Priimant įstatymą buvo žadėta, kad viskas bus ir viskas veiks. Žmonės išgirdo, kad bus pagalba ir bus komandos, jie išgirdo, kad įstatymas priimtas, jie ir galvoja, kad jis veikia jau dabar su visa ta žadėta pagalba. Ir patikėkite, metų pradžioje bendruomenėse žmonės labai daug klausinėjo apie tai, kas dabar keisis ir kaip jiems dabar elgtis. Paskui jie pamatė, kad pasibaigė kalbos viešojoje erdvėje, ir jie suprato, jog ta žadėta reforma eilinį kartą buvo tik kalbos. Jos pasibaigė ir pasimiršo.

Kasdieniame darbe aplankau nemažai savivaldybių, kartu su kolegomis vedame mokymus savižudybių prevencijos temomis, apie tai, kaip reaguoti į smurtą artimoje aplinkoje. Tad specialistų noras pasirengti kokybiškai dirbti labai matomas, tačiau negirdžiu iš tų specialistų džiaugsmo ar bent kažkokių pastebėjimų, kad Vaiko teisių apsaugos tarnyba keičia savo darbo specifiką, gerina ar efektyvina bendradarbiavimą, galų gale bent aktyviau domisi situacijomis.

Todėl vieni su viltimi, kiti su nerimu laukiame, kada Vaikų teisių apsaugos skyriai taps centralizuoti, bet specialistai šiuo metu abejoja, ar pavaldumo pakeitimas yra pagrindinė problema. Nes jei ir toliau dirbs tie patys specialistai, kaži, ar kažkas pasikeis. Tad kol kas didelio optimizmo aš nematau.

- Lietuvą sukrėtė atvejis, kai dėl skundo atimto vaiko mama nusižudė. Argi tai nebuvo signalas, kad kažkas veikia ne taip, kaip turėtų?

- Manau, šis įvykis labai sukrėtė su tuo kasdien susiduriančius specialistus. Komandos vis dar neparengtos, specialistai nežino, į ką kreiptis.

Aš, žinoma, suprantu tarnybas, kurioms reikia paimti vaikus. Bet dėl to, kad vaikai paimti, problemos neišsprendžiamos, kažkas toliau turi dirbti su šeima. Ar ne valstybė turi užtikrinti pagalbą tai šeimai?

O ką daryti tam socialiniam darbuotojui, kuris turi ir vaikų teisėms pranešti, kad reikia vaiką paimti. Kai vaikas paimamas, socialinis darbuotojas lieka srėbti visą košę, ieškoti psichologo ir pagalbos tėvams. O juk mes žinome, kaip sudėtinga kreiptis pagalbos į psichiatrą gydymui nuo priklausomybių ar kitais atvejais. Ypač kai gyveni kaime. Kas tam žmogui turi padėti? Argi sistema veikia gerai?

- Būkime sąžiningi, jau dabar turbūt yra nemažai socialinių darbuotojų, kurie neradę, kur kreiptis, paliks situaciją likimo valiai, nes pagrindinis darbas padarytas - vaikas išvežtas.

- Taip. Nes jis neturi daugiau į ką kreiptis. Socialinis darbuotojas puikus specialistas ir puikiai dirba savo darbą, bet argi jis turi likti vienas pats tvarkytis tada, kai vaikas išvežtas? Juk mes jau turėjome pavyzdį, kai mama nusižudė, bet ko mes pasimokėme ir kaip pasikeitė sistema?

Aš turiu nemažai patirties dirbant su tėvais, iš kurių paimti vaikai ar apribotos jų tėvystės teisės. Ir nei iš vieno negirdėjau laimingo gyvenimo istorijos. Jie patys gyvenime turėjo labai daug sunkumų. O norėti ir sugebėti užauginti laimingus vaikus yra ne tas pats. Patikėkite, jie visi myli savo vaikus ir kiekvienas jų kurdamas savo šeimą sau kartojo, kad jų vaikai tikrai turės viską. Bet gyvenimas pasirodo kitoks. Taip, nemaža dalis tokių tėvų vartoja alkoholį, bet žmonės neprasigeria iš laimės. Tai kur yra tikrosios priežastys, kodėl žmonės negeba rūpintis savo vaikais?

Mes galvojame, kad paprastesnis variantas yra atimti vaikus ir atiduoti globėjams, bet kur yra garantas, kad globėjai augins laimingus vaikus. O vaikai myli savo tėvus, kad ir kokie jie bebūtų, ir visi nori grįžti į savo namus. Turime suprasti, kad vaiko paėmimas yra tik pasekmė, o didžiulius resursus turime skirti priežasčių šalinimui. Bet mes apie tai nekalbame. Kalbėta buvo apie mobilias komandas, o vėliau viskas buvo taip supaprastinta, kad dirbant 10 mobilių komandų su tiek atvejų, kiek buvo užfiksuota 2016 m., komandos turėtų dirbti kiaurą parą kiekvieną dieną. Juk tai atvejai, kai negali būti eilės ir laukimo. Jei vaikas šiandien buvo atimtas iš šeimos, šiandien turi atvažiuoti pagalba tėvams. Bet jau dabar užprogramuota, kad arba jos nedirbs efektyviai, arba teiks pagalbą ne visiems. Arba tai liks tik žodžiai.

Mes neseniai turėjome tokį atvejį, kai vieną vėlų vakarą man paskambino policijos pareigūnas iš mūsų komisariato ir paprašė atvažiuoti, nes buvo labai sudėtinga situacija su mama ir vaiku. Patikėkite, mes gana daug bendraujame su policijos pareigūnais ir jie kreipiasi tik išskirtiniais atvejais. Tuomet aš paklausiau, ką siūlo daryti vaikų teisių specialistai ir išgirdau, kad jis jam neprisiskambina. Mes patikrinome kontaktą, aš pasidalinau dar vienu numeriu, tačiau niekas nepakėlė ragelio.

Žinote, pareigūnas galėjo išspręsti tą situaciją pagal įstatymo eilutę. Bet jis norėjo atlikti savo darbą, vadovaudamasis ir ta žmogiškąja puse, atsižvelgdamas ir į vaiko, ir į mamos gerovę. Ir jam tiesiog reikėjo pagalbos. Bet jei aš atsisakysiu, aš tarsi skatinsiu pareigūną atlikti pareigą formaliai. Kitą kartą jis nebesikreips, o kaip tai paveiks tų žmonių pasitikėjimą pareigūnais ir visa sistema? Aš, žinoma, važiuoju, nors suprantu, kad neturiu važiuoti. Bet nėra tarnybų. Mes išsprendėme situaciją, bet teoriškai jos turėjo nė nebūti, nes tą naktį pareigūnas turėjo prisiskambinti vaikų teisėms.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“