Zuikiai puikiai - prieš Petrą Cvirką

Konservatorių iniciatyva

Po rinkimų Vilniaus miesto savivaldybėje suformuota 4 politinių jėgų valdančioji koalicija patvirtino ir savąją „Vilniaus koalicijos programą“. Joje, be kita ko, įvardijami ir tokie tikslai: „Iš viešosios erdvės pašalinti visus, kad ir akivaizdžių totalitarinių ideologijų simbolių neturinčius, tačiau joms atstovaujančius paminklus ir simbolius.“ Dėl rašytojo P.Cvirkos paminklo dėstoma visai konkrečiai: „Rekonstruoti Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių sankirtoje esantį skverą ir iškelti iš šios vietos paminklą Petrui Cvirkai.“

Nukelti šį paminklą, kaip sovietinės ideologijos simbolį, prieš metus Vilniaus savivaldybės tarybai jau siūlė Atminties kultūros darbo grupė, kuriai vadovavo konservatorė Paulė Kuzmickienė. Prieš keletą mėnesių inicijuotas ir parašų rinkimas po peticija „Už Petro Cvirkos paminklo nukėlimą“.

Savivaldybės konservatorių frakcijos narė Kamilė Šeraitė, beje, viena iš minėtosios peticijos iniciatorių, pasidžiaugė, jog naujai sudarytos koalicijos partneriai įrašė P.Cvirkos skulptūros nukėlimą į būtinų darbų sąrašą ir tikisi, jog artimiausiu metu šis klausimas bus svarstomas tarybos posėdyje. Nes kelti šį klausimą esą buvo pažadas rinkėjams.

„Mūsų frakcija nusiteikusi kovoti dėl paminklo iškėlimo. Peticija buvo tik pradžia, bet ji puikiai atliko savo vaidmenį - pamatėme, kad šis klausimas visuomenei rūpi“, - sakė K.Šeraitė. Paklausta, ar 1000 surinktų parašų, kalbant Vilniaus masteliais, yra pakankamas skaičius nuspręsti, rūpi ar ne, atsakė, jog tikslas pasiektas - paminklo iškėlimas įtrauktas į koalicijos programą.

„Cvirkos paminklas yra ideologinis sovietų simbolis ir jam laisvame Vilniuje - ne vieta“, - sakė K.Šeraitė. Kas turėtų būti šioje vietoje, pasak K.Šeraitės, nuspręs vilniečiai. Ar yra kokių idėjų? „Ne, kol kas apsiribota parko sutvarkymu ir paminklo nukėlimu“, - sakė pašnekovė.

Paklausta, kodėl paminklas talentingam rašytojui negali likti kur buvęs, kaip ano laikmečio ženklas, pavyzdžiui, uždėjus lentelę su informacija apie jo veiklą, atsakė: „Mes 30 metų turėjome galimybę šviesti visuomenę ir kabinti tokias lenteles, bet to padaryti nesugebėjome. Manau, paminklai kolaborantams miesto centre neturėtų puikuotis. Tokiose vietose turėtų atsirasti mūsų valstybingumą simbolizuojantys paminklai, o ne paminklai išdavikams“, - sakė K.Šeraitė.

Penkios sergančios visuomenės stadijos

Kultūros istorikė prof. Rasa Čepaitienė, paprašyta pakomentuoti, ką reiškia vis iškylanti iniciatyva nukelti P.Cvirkos paminklą bei apskritai tam tikros visuomenės dalies nuolatinis noras griauti, sakė: „Vilnius pasižymi ta savybe, kokia valdžia beateitų, visuomet griauna buvusio režimo paminklus. Mes beveik neturime senų paminklų, išskyrus du iš tarpukario Lietuvos likusius (paminklas Juozapui Montvilai ir Stanislovo Moniuškos biustas). Ir sovietmečiu matėme tas bangas: tai vienus nušluoja, po kiek laiko - kitus. Būtų pats laikas sustoti, nes didelė laiko distancija susidarė ir sovietmetis nebepavojingas. Juolab kad pats daiktas nėra pavojingas - viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į jį. Reikia į paminklą žiūrėti ne kaip į kokį nors ideologinį ženklą (nors aišku, jis toks ir yra), bet kaip į laiko ženklą, kaip į praeities liekaną dabartyje. Jeigu taip žiūrėsime, manau, galima labai paprastai spręsti paminklo klausimą pridėjus prie jo kokią nors paaiškinamąją lentelę. Šiais laikais į paminklus nebežiūrima kaip klasikinėje sampratoje, kad jie turi tikslą šlovinti kokį nors veikėją ar idėją. Šiandien atsiranda kontrmonumentai, kai netgi kvestionuojama pati paminklo idėja. Mes turime, pavyzdžiui, „vamzdį“, kuris atrodo kaip kontrmeno kūrinys. Pasinaudojant tuo pačiu paminklu, galima kelti klausimą apie tai, kas buvo sovietmetis, kas buvo kolaboravimas, tėvynės išdavystė. Šiuo atveju, galime pasinaudoti juo ir dėl to, kad jis yra savo autentiškoje vietoje, kad yra vienas iš nedaugelio Vilniuje išlikusių stalininės erdvės konstravimo pavyzdžių, išlaikęs totalitarinės erdvės poetiką. Tad galime išnaudoti P.Cvirkos paminklą edukacijai. Sovietinių simbolių sušlavimas į Grūto parką, žinoma, turi efektą, bet, kita vertus, taip elgdamiesi mes neišsprendžiame sovietmečio problemų, o toliau kovojame su praeities vaiduokliais. Ir niekaip nepasveikstame. Išeitis būtų - tiesiog liautis kovoti. Gyventi dabartimi.“

Pasak kultūros paveldo istorikės, norą nuversti paminklą galima būtų aiškinti remiantis garsia psichiatrės Elžbietos Kubler-Ros (Elizabeth Kubler-Ross) teorija apie gedėjimą. Ji tyrė, kaip žmonės reaguoja į netektis, į žinią, kad serga nepagydoma liga. Ir išskyrė penkias tokio potrauminio patyrimo stadijas. „Jei tą analogiją naudotume paminklams ir mūsų požiūriui į sovietmetį, pirma stadija būtų neigimas, - sakė. R.Čepaitienė. - Griaudami paminklus, neigiame, kad buvo Lietuva su visa savo kolaboravimo patirtimi. Mes tiesiog pašluojame tą kolaboravimą, lyg jo nebūtų buvę. Buvo didvyriai, pasipriešinimas okupantams, o kolaboravimo dėmė tiesiog pašluojama po kilimu. Antroji stadija yra derėjimasis. Tai būtų visuomenės diskusijos dėl sovietmečio. Trečioji - pyktis. Galbūt noras griauti ir yra būtent pykčio išraiška. Po to seka depresija. Penktoji stadija yra susitaikymas. Deja, mums dar labai toli iki susitaikymo. Jei žmogus neprieina penktosios stadijos, jis gali blaškytis tarp visų keturių stadijų. Griaudami paminklus mes nepasveikstame. Mes iš esmės vis dar naudojame sovietinę totalitarinę logiką, kad daiktas įkūnija kažkokį ideologinį krūvį. Ne, mes patys suteikiame daiktui tą krūvį ir jis pasidaro kažkoks grėsmingas. Kas iš jaunimo jau bežino, kas tas P.Cvirka? Šiuo atveju, kokį krūvį mes į jį įdėsime, tokį ir turėsime. Tad galime lentelę prie paminklo pakabinti ar šiuolaikinėmis priemonėmis (pavyzdžiui, virtualūs gidai, kai gali prieiti, paspausti programėlę ir išgirsti pasakojimą). Turiu omeny, kad diskusijai, kas gi buvo tarybų Lietuva, paminklas, kaip edukacinė priemonė, galėtų puikiai pasitarnauti.

***

Situaciją komentuoja menininkas, garsus viešųjų erdvių kūrėjas Gitenis Umbrasas:

- Ką pasakytumėte apie vis atsinaujinantį vajų  nugriauti P.Cvirkos paminklą?

- Gal tai mūsų nepilnavertiškumo kompleksas: naikinti, griauti, dar sakyti, kad netinka, nedera, nešiuolaikiška. Man tai - vandalizmas, lyg civilizuotas išsilavinusių žmonių akmens amžius. Nugriauti viską galima labai greitai. Sąjūdžio laikais būdavo tokių situacijų, kai, atėjus į mitingą žmogui su raudona vėliava, nebuvo puolama jam į atlapus, tiesiog šalia jo prisistatydavo žmogus su žalia, iš kitos pusės - su geltona. Ir situacija peržaidžiama taip, lyg plevėsuotų Trispalvė. Neretai žmogus su raudona vėliava pats pabėgdavo. Ne snukius reikia daužyti, ne paminklus griauti, o peržaisti situaciją. Visuomenė turi būti kurianti, o ne griaunanti - situaciją peržaisti galima ir su sovietine skulptūra. Tiesiog reikia ne versti sovietmečio paminklus, bet suteikti jiems kitą prasmę.

Kodėl P.Cvirkos ir S.Nėries nenugriovė 1991 metais? Net sovietai ne visiems partiniams rašytojams paminklus statė. Reikėjo dar ir talentą turėti. P.Cvirkos „Cukriniai avinėliai“ - neideologinis kūrinys. Tuo metu, kad galėtum neideologiškai rašyti, reikėjo prisidengti vaikų literatūra. Sovietai net visų bažnyčių nenugriovė, nors ideologiškai laikė priešu. Rygoje nenugriovė paminklo Latvijos LAISVEI. Kai nesugebame sukurti geriau, tai bandome kitus menkinti. Norint ideologiškai išgryninti miesto architektūrą, teks nugriauti sovietmečiu pastatytus rajonus. Tačiau tuose daugiabučiuose žmonės gyvena. Manau, kad ketinimo griauti tikslas yra nukreipti dėmesį nuo svarbesnių problemų, žmones įveliant į bereikšmes problemas, kad jie susipainiotų ir užsikapstytų smulkmenose. Ar neketinama viešųjų erdvių sąskaita tame skvere pastatyti dar vieno verslo centro ar dar ko nors? Juk sklypas brangioje vietoje. Psichiatro analizės vertas noras sunaikinti atmintį, sunaikinti metrikas, nesuprasti, kad esame kilę iš sovietmetį gyvenusių tėvų. Tai lyg apsimesti, kad nepažįsti mamos, nes ji neturtinga ir ligota. Tai lyg girtis nusipirktais bajorystę liudijančiais dokumentais. Noras iššokti iš kelnių ir būti šventesniais už popiežių. Tai - nesubrendusių, melagių ir kompleksuotų APSIŠAUKĖLIŲ svajonė.

Dar galėčiau suprasti, jei būtų bandoma sukurti geresnių skulptūrų, pavyzdžiui Henrikui Radauskui, Vytautui Mačerniui, tada gal ir P.Cvirkos skulptūra būtų mažiau aktuali. Bet kai mes griauname tai, ką ne mes sukūrėme, ir toje vietoje padarome nežinia ką - tiesiog susikompromituojame, pavyzdžiui, pastatydami tas pačias vėjarodes, kurios dabar stovi ant Žaliojo tilto.

P.Cvirka buvo rašytojas, kaip ir talentingoji Salomėja Nėris. Gal ji padarė klaidų, galbūt net gailėjosi, bet viešai to išsakyti sovietiniais, ypač Stalino, laikais nelabai galėjai, nes galbūt artimieji būtų nukentėję. Bet talento iš jos neatimsi. Kaip ir iš P.Cvirkos, kuris buvo tikrai ne blogiausias rašytojas. Na taip, turėjo savo pažiūras, kurios mums dabar nepriimtinos. Negalime elgtis kaip linčo teisme - patys nuspręsime ir nugriausime.

Apie P.Cvirkos paminklo iškėlimą iš Vilniaus centro galbūt verta būtų kalbėti, jei planuotume, kad kur nors kitur, ne centre, o kokiame nors rajone ar rašytojo tėviškėje, kursime P.Cvirkos parką, tada garbingas paminklo demontažas būtų įmanomas.

- Paminklą P.Cvirkai kūrė moderniosios skulptūros Lietuvoje pradininkas skulptorius Juozas Mikėnas. Spjauname ir į jį?

- Skulptūra yra autorinis kūrinys. Skulptorius Mikėnas mūsų padangėje yra prancūziškos skulptūros mokyklos atstovas. Jei neklystu, J.Mikėnas Paryžiuje mokėsi pas Antuaną Burdelį (Antoine Bourdelle) ir Fernaną Ležė (Fernand Leger). Ležė, kaip ir Pablas Pikasas, buvo kairysis.

Grįžtant prie P.Cvirkos paminklo, man atrodo, daromas nusikaltimas. Prisiminkime, kas buvo pasiūlyta iškėlus Liudo Giros paminklą, stovėjusį priešais Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją. Vilniaus savivaldybė, į valdžią atėjus gerbiamam merui Remigijui Šimašiui, pasiūlė toje vietoje pastatyti paminklą Zuikiui Puikiui (Eduardo Mieželaičio sovietmečiu sukurtam personažui - red. past.). Komentarų nereikia. Dabar ten stovi KIOSKAS. Ir ginčai baigėsi.