Ginti. Saugoti. Padėti. Toks policijos šūkis. Tačiau visuomenė dažniau policiją ir policininkus mato kitokius. Mušančius. Girtus prie vairo ir užmušančius. Imančius kyšius, pasisavinančius nusikaltėlių grobį. Ne padedančius, o priekabiaujančius dėl smulkmenų. Net Valstybės kontrolė konstatavo, kad penktadalis ikiteisminius tyrimus atliekančių pareigūnų nėra profesionalai. Baisu, kai tenka bijoti tų, kurie saugo, gina, padeda. Kokia iš tiesų ta policija?
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo policijos generalinis komisaras Saulius SKVERNELIS, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius SABATAUSKAS, buvęs ilgametis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, besikuriančios policijos struktūrose dirbęs Alvydas SADECKAS ir Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Zigmas VAIŠVILA. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Galime pasidžiaugti, kad prieš keletą savaičių policija likvidavo „agurkinių“ grupuotę. Tačiau tuo pat metu sulaikyti ir Šiaulių policijos pareigūnai, ilgokai prekiavę konfiskuotais narkotikais. Tai gerai ar blogai vis dėlto dirba policija?
S.SKVERNELIS: Kaip dirba policija, geriausiai mato žmonės. Tai yra vienintelis objektyvus kriterijus. O žmonių nuomonė tokia, kad 2012 m. 64 proc. visų apklaustų Lietuvos gyventojų buvo patenkinti policijos darbu, 62 proc. pasitikėjo policija kaip institucija.
Reikėtų įvertinti tą besitęsiančią krizės situaciją, kai sumažėjo tiek žmogiškųjų, tiek materialinių mūsų išteklių, ir darbus, kuriuos mes padarome.
Iš visų teisėsaugos institucijų policija yra geriausiai vertinama, nes ugniagesių gelbėtojų priskirti čia negalime. Taigi žmonių nuomonė yra pagrindinė.
G.JAKAVONIS: Žmonių vertinimu, policija dirba gerai, bet tie įvykiai, kurie nutiko Šiauliuose...
S.SKVERNELIS: Jeigu mes būtume mąstę kitaip ar būtume turėję kitus vertybinius kriterijus, turbūt nieko nebūtume sužinoję ar pamatę. Ta dalis pareigūnų, kurie įtariami dėl korupcinės veikos, ir toliau būtų sėkmingai savo darę.
Pati institucija turi tvarkytis su savo vidinėmis problemomis. O dėl vertinimo, kad tai yra skandalai, tam tikros problemos, - tiesiog visą gyvenimą to buvo, tik klausimas, kaip su tuo kovojama.
Šiandien su tuo kovojama tokiu būdu, kad tai yra netoleruotina.
Taip jau atrodo, kad šalyje nebuvo nei aviakatastrofų, nei traukinių nuo bėgių nuvažiavusių, nebuvo stichinių nelaimių, net ir sekso nebuvo. Buvo toks požiūris, kad problemų nėra, viskas labai gerai, bet taip nėra.
Tiek mūsų darbuotojai, tiek žmonės, kuriems mes teikiame paslaugą, tiek mūsų politinė valdžia turi tai matyti ir žinoti.
G.JAKAVONIS: Pokariu, A.Smetonos laikais, apskričiai buvo skiriami keli policininkai, autoritetas jų buvo labai didelis. Ar prestižinė šiandien yra policijos pareigybė?
S.SKVERNELIS: Iš tikrųjų tai nėra prestižinė pareigybė, ir visa valstybės tarnyba nėra prestižinė.
Policijoje yra specifinių reikalavimų. Darbuotojas nėra laisvas, yra apribojimų, jis negali dalyvauti normaliame visuomeniniame, politiniame gyvenime. Atlyginimas šiandien tikrai neadekvatus pagal atliekamus darbus. Socialinės garantijos irgi nėra tokios kaip kitose valstybėse. Dėl to mes negalime sakyti, kad tai yra pati populiariausia, prestižiškiausia profesija.
A.Smetonos laikus mes labai jau idealizuojame. Teko vartyti tarpukario Lietuvos policijos žurnalą. Sakykim, problema, susijusi su girtavimu, buvo lygiai tokia pati. Ir kovojama su tuo, ir baudžiama buvo.
Aišku, nuobaudos buvo kitokios - tiesiog skirdavo areštą, į daboklę uždarydavo pareigūną, kuris ne tarnybos arba tarnybos metu nesaikingai pavartojo alkoholio.
G.JAKAVONIS: Rengiamas naujas Policijos veiklos įstatymas. Požiūris į policiją yra neaiškus, ir jeigu dar bus kiek Vyriausybės klaidų, policininkai gali tiesiog masiškai pradėti trauktis į pensiją - šiandien pensija nėra tokia jau palyginti maža.
J.SABATAUSKAS: Iš tiesų nemažai jau pareigūnų išėjo iš tarnybos: per praėjusius metus - 799, per trejus metus - apie 2000. Ir, aišku, išėjo labiausiai patyrę žmonės, matę ir šilto, ir šalto. O naujų neateina, nes motyvacijos nėra.
Pareigybė neprestižinė, nes apmokėjimas labai mažas. Prieš ketverius metus jis smarkiai buvo sumažintas, kaip ir visoje valstybės tarnyboje.
Jei pasižiūrėtume Europos patirtį, kaip buvo kovojama su ta pačia krize, deja, Lietuvai girtis nėra kuo. Europoje nebuvo kovojama su krize atimant iš pareigūnų duonos kąsnį. Atvirkščiai, ten statutiniams pareigūnams, ypač policijos, kurie užtikrina viešąją tvarką, saugumą, atlyginimas nebuvo mažinamas.
Per 2004-2008 metų kadenciją, kai buvau Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas, mes inicijavome Policijos plėtros programos svarstymą, ir ji buvo priimta Seimo nutarimu. Joje policijai buvo numatyta daug gerų priemonių, buvo netgi užtikrintas finansavimas. 2008 m. buvo pirmoji injekcija - daugiau nei 100 mln. litų. Deja, 2008 m. viskas ir baigėsi. O viskas baigėsi tuo, kad pinigai buvo nurėžti.
Kad į policiją ateitų dirbti kvalifikuoti žmonės, pirmiausia ji turėtų būti patraukli. Žmonės turi išgyventi iš atlyginimo, išlaikyti šeimas ir būti ramūs dėl savo ateities socialine prasme.
Todėl ir atsirado nauja Policijos veiklos įstatymo redakcija. Ten numatyta daug gerų dalykų, bet ji užstrigo Seime. Praėjusios kadencijos Socialinių reikalų ir darbo komitetas inicijavo, kad pirma reikia priimti socialinių, institucinių pajėgumų gaires. Visi žiūri, ką Teisės ir teisėtvarkos komitetas pasakys. Mes galime pasakyti žodį tik tada, kai jie tars savo žodį.
Dėl Šiaulių atvejo - pritarčiau, kad pačios policijos inicijuotas tyrimas ir buvo atskleistas. Kai kurie pareigūnai ne tik kad netinkamai vykdo pareigas, atvirkščiai - jie piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, panaudodami savo galias.
Pareigūnai patraukti atsakomybėn, įvykis paviešintas. Prieš kokius 25 metus turbūt tokie dalykai niekada nebuvo keliami į viešumą.
G.JAKAVONIS: Visi prisimename 2009 m. sausio 16 d. prie Seimo vykusias riaušes, kai policija turėjo imtis labai jau nepopuliarių veiksmų. Ar valdžia nesupranta, kad vis dėlto policija ir yra tie žmonės, kurie ją gina?
J.SABATAUSKAS: Akivaizdu, kad praėjusi Vyriausybė šiuo atveju vykdė visiškai trumparegišką politiką. Europoje niekur nebuvo sumažintas finansavimas policijos pajėgoms, o Lietuvoje jis buvo sumažintas, ir beveik ketvirtadaliu - daugiau nei 24 proc.
G.JAKAVONIS: Visada būdavo tam tikros galimų neramumų visuomenėje prognozės. Sunkmetis paveikė visą Europą - ir Graikijoje, Ispanijoje žmonės išeina į gatves. Policija turi būti pasirengusi neramumams. Tai ar finansavimas dabar yra pagrindinė bėda?
A.SADECKAS: Policijos pareigūnų atlyginimai yra neadekvatūs ir neatitinka jų darbo.
Policijos programa buvo inicijuota kaip viena iš valstybės saugumą stiprinančių programų, ir ji iš tikro davė rezultatų. Per 2004-2008 m. kadenciją buvo finansinių injekcijų, paskui gal dėl sunkmečio, gal dėl požiūrio situacija pasikeitė.
Bet mes problemą labai supaprastiname sakydami, kad reikia didinti finansavimą. Mano credo - spręsti uždavinį pagal turimas sąlygas, jeigu mes nesugebame tų sąlygų pakeisti.
Kai šiandien sąlygos visiems yra sudėtingos, valstybė turi pasirinkti aiškius prioritetus. Pirmas iškylantis klausimas - dėl teisėsaugos institucijų, specialiųjų tarnybų sistemos.
Aš nevadinu komunalinių ir gelbėjimo tarnybų specialiosiomis tarnybomis, kaip pas mus dabar Lietuvoje priimta vadinti. Specialiosios tarnybos visame pasaulyje yra tos, kurios vykdo specialią funkciją.
Pasižiūrėkime į darbo pobūdį, į darbo sudėtingumą, į atsakomybės lygį, į rizikos laipsnį, ir tada pagal šiuos kriterijus mes jau galėsime pasakyti, kas vertas didesnių atlyginimų. Natūralu, kad taip tik pakils policijos prestižas.
Kriminalinės policijos pareigūnas turi narplioti labai sudėtingus nusikaltimus, ir tie nusikaltimai - nė kiek ne menkesnė problema valstybei nei, tarkim, smulkmeniškas korupcijos atvejis. O ar ištirti nužudymą, nustatyti organizuotą nusikalstamą grupę, sustabdyti narkotikų srautą valstybei yra mažiau svarbu? Nuo to priklauso mūsų visuomenės likimas ir sveikata.
Kai susidėliosime prioritetus ir į viską pasižiūrėsime sistemiškai, tuomet bus galima spręsti, kokioms sritims lėšų reikia skirti daugiau.
Dabar mes visi kalbame apie didelę korupcijos problemą. Nesiginčiju, kad yra ši problema, bet ji nėra tokia kaip Afrikoje. Ar ne perdėta yra ši problema, kai per metus mes turime tik 88 ištirtus nusikaltimus ir 82 tūkst. nusikalstamų veikų? Tai kas žmogui svarbiau - ar kad apvogė jo butą, nužudė jo artimąjį arba jo vaikus nuodija narkotikais?
Manau, objektyviausiai tai galėtų išnagrinėti Teisės ir teisėtvarkos komitetas, nors nieko neturiu prieš kitus komitetus.
Galų gale rezervai yra labai paprasti - tai valstybės tarnautojai. Pasižiūrėkime darbo dienos fotografiją. Paklauskite visose ministerijose, institucijose, ką valstybės tarnautojas nuveikė nuo 8 iki 17 val., kokie jo darbo rezultatai, ir to paties paklauskite policijos pareigūno, kuris atlieka 30-50 ikiteisminių tyrimų.
Z.VAIŠVILA: Negalima spaudoje nušvietus vieną, kad ir labai rezonansinę, bylą ar pasirodžius politikų kokiems pareiškimams imti ir keisti įstatymus, visą sistemą, finansavimą.
Kad žurnalistas įaugtų į aplinką dideliame mieste, reikia mažų mažiausiai penkerių metų. Dabar vyksta pseudopopulizmas dėl penkerių metų rotacijos, kuri taikoma sudėtingų struktūrų padalinių vadovams. Tai ką, auginame specialistą tam, kad po penkerių metų išsiųstume jį į kitą miestą? O kur dar šeimos apgyvendinimo, finansavimo klausimai? Tokiais populistiniais būdais ir srebiame košę.
Kai kūrėme patį pirmąjį policijos įstatymą, kiek mes vargome, balansavome. Reikėjo perimti finansavimą iš Maskvos, nustatyti santykį tarp savivaldybių ir centrinės vidaus reikalų sistemos. Tuomet klausėmės vienas kito, pykomės, nepasitikėjimas irgi buvo nemažas, bet darbas buvo daromas. Manau, to įsiklausymo į kito nuomonę dabar labai trūksta.
G.JAKAVONIS: Pamenu atvejį Aleksandrijoje, kai per girto policininko sukeltą avariją žuvo trys vaikai. Komisaras V.Grigaravičius, vienas populiariausių to meto politikų ir komisarų, buvo priverstas dėl to atsistatydinti. Ir Vizgirdas Telyčėnas po girto pavaldinio tragiškos avarijos pasitraukė. Kas tik atsitinka, pirmas veiksmas yra šalinti vadovą?
S.SKVERNELIS: Reikia įvertinti kiekvieno darbinio padalinio vadovo atsakomybę, kas ką padarė, ko nepadarė ar ką galėjo padaryti, ar neturėjo įgūdžių, sugebėjimų.
Dėl aukščiausių pareigybių - generalinis komisaras irgi prisiima tam tikrą atsakomybę. Noriu paminėti generalinio komisaro V.Grigaravičiaus frazę, kurią jis pasakė galbūt veikiamas emocijų po tų pačių įvykių: tokių įvykių yra ne vienas, ir kas bus, jeigu po kiekvieno įvykio reikės keisti generalinius komisarus?
Taip ir buvo, ne vienas, ne du tokie atvejai nutiko, bet reikia žiūrėti, kaip veikia pati sistema, iš vieno atskiro atvejo negalima daryti tokių išvadų.
Aukščiausiasis vadovas prisiima atsakomybę kieno nors verčiamas arba neverčiamas. Tai šį klausimą jis pats turi vertinti. Jei taip elgsimės, mes iš tikrųjų galime likti be vadovų, nors, tiesą pasakius, tuščia vieta niekada nebūna.
Dėl rotacijos. Tai, mano manymu, sveikintinas dalykas. Policijos sistemoje mes tai taikome apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų viršininkams ir teritorinių komisariatų vadovams. Yra galimybė 10 (5 plius 5) metų darbuotis einant tas pačias pareigas. Tikrai, sutikime, 10 metų viename poste yra gana daug, juo labiau kad kadencijai pasibaigus žmogus neišspiriamas į gatvę. Jis paskiriamas eiti analogiškų pareigų kur nors kitur.
Tenka matyti komisariato viršininkus, kurie darbuojasi tame pačiame poste po 20 ar 25 metus. Tai mes matome kitą tokio stabilaus buvimo policijoje pusę. Per 20 metų suaugama su tuo pačiu 20 metų dirbančiu prokuroru, teismo pirmininku ir nėra jokio judesio.
Mes turime atskirti du dalykus. Aukščiausio lygmens vadovams rotacija reikalinga. O kriminalinės policijos ar viešosios policijos darbuotojams, tai yra ne komisariato vadovams, rotacija nėra taikoma. Dar rotacija taikoma generalinio komisaro pavaduotojams.
G.JAKAVONIS: Juntamas didelis politikų noras kištis į specialiąsias tarnybas, į FNTT, STT. Vienas valdžios atstovas sako viena, kitas - ką kita. Tuomet atsiranda laikinumo pojūtis. Ar tai suteikia saugumo visuomenei?
J.SABATAUSKAS: Į teisėsaugos pareigūnų darbą, į teisminį tyrimą kišamasi nuolat. Tai iš tikrųjų blogai, nes pareigūnai turi dirbti savarankiškai, vadovaudamiesi įstatymu. Dabar bandoma koreguoti tyrimą, pakreipti jį viena ar kita kryptimi. O paskui, žiūrėk, atsiranda intervencijų, keičiami vadovai.
Galima sakyti, nė vienas vadovas neišbuvo visos kadencijos.
V.Grigaravičius iš generalinių komisarų vienintelis išbuvo. Nė vienas generalinis prokuroras neišbuvo visos kadencijos: ar buvo keičiami įstatymai, ar dėl kitų priežasčių atsistatydindavo. Tas pats ir dėl kitų teisėsaugos institucijų.
Štai Policijos departamente buvo kalbama apie praėjusių metų veiklos rezultatus. Man įstrigo ten pateikti skaičiai. Kyla klausimas, ar visos institucijos atlieka savo darbą ir visas savo funkcijas taip, kaip pridera.
Telefoniniai sukčiai gyventojams pridarė 3 mln. litų žalą, o Policijos departamentas dėl to patyrė 12 mlrd. litų išlaidų. Kai nepadaromas prevencinis darbas, atitinkamai padidėja išlaidos, tuomet reikia kur kas daugiau pastangų ir daugiau žmonių dirba tą darbą.
Jei nusikaltėlis padarė nusikalstamą veiką, reikia užkirsti kelią kitoms, bet šiuo atveju išeina kaip visada: kai bėgi iš paskos, visada atsieina brangiau.
Policija visada buvo maitinanti visas kitas struktūras. Iš pradžių asmuo ateina į policiją, o tada, žiūrėk, perima jį kitur, STT ar FNTT. Policija neturėtų būti vien tik kaip kadrų kalvė.
Pritarčiau, kad kiekvienas vietos vadovas turi būti atsakingas už tai, kas vyksta jo panosėje. Neturiu omeny konkretaus atvejo. Reikia ištirti, ar anksčiau nebuvo signalų, kad vienas ar kitas pareigūnas piktnaudžiauja savo galiomis, savo tarnyba ir tarnybos metu dirba ne tą darbą, kurį reikia atlikti.
Štai kad ir tyrėjai, kurie tvarko 50 bylų vienu metu. Kiekvienas jų yra kaip ant delno, ir aš netikiu, kad vietos vadovas tokių dalykų nemato.
Rotacija galbūt ir reikalinga, kad niekas neužsisėdėtų, nesusigyventų, kad tų, kurie netinkamai dirba ar piktnaudžiauja savo tarnyba, niekas nedengtų. Atvirkščiai, reikia, kad pareikalautų atsakomybės arba kad išvis netinkamas žmogus išeitų iš tarnybos, kad neterštų garbingo pareigūno vardo.
Žiūrėjau vaizdo reportažą, policijos pristatymą. Tai iš tikrųjų daugelis policininkų džiaugėsi paprastais dalykais, kuriuos turi. Kita vertus, jie aukoja ne tik savo laiką, bet ir atima jį iš šeimos. Šiems žmonėms tenka dirbti ir dienomis, ir naktimis, ir per šventes, kai kiti švenčia, kai kiti džiaugiasi.
Šaukštas deguto gali apkartinti ir statinę medaus, bet mes turėtume žiūrėti principingai: ir reikalauti atsakomybės, ir užtikrinti tinkamas darbo sąlygas. Kad pareigūnai galėtų dirbti negalvodami, ar už savo pinigus jiems reikės pirkti žibintuvėlį, kuriuo ieškos ką tik padaryto nusikaltimo pėdsakų.
Rotacijos reikėtų, tačiau tai neturėtų būti aksioma, vienintelė priemonė. Vieni reikalavimai turėtų būti keliami policijai, kiti - kitoms tarnyboms, kaip VSD, kuri užtikrina valstybės saugumą iš išorės. Kaip kiekvienas žmogus yra skirtingas, taip ir kiekviena institucija įneša savo dalį į bendrą valstybės mūrą.
A.SADECKAS: Visą laiką laikiausi pozicijos, kad kiekvienas vadovas turėtų atsakyti už tai, ko jis neatliko. Jeigu jis viską atliko kaip vadovas, tai priskirti jam visą atsakomybę yra populistinis dalykas.
Lietuvoje dažnai taip nutinka: jeigu kam nors reikia ką nors pakeisti, tam surandama priežastis. Prisiminkite, ar buvo kas atleistas iš ministrų, vadovų kokios nors kitos institucijos - ne policijos, ne teisėsaugos, ne specialiųjų tarnybų, kai pavaldiniai ką nors nederamo buvo padarę? Ar žinote tokį atvejį? Tai turbūt negirdėjome tokio atvejo, kad bent vienas būtų atleistas.
Policija tvarkosi ir išsiaiškino, pavyzdžiui, minėtą Šiaulių atvejį. Labai blogai, bet, atleiskite, kaip tikrina žmones specialiosios tarnybos, užsienio žvalgybos?
Kitų žvalgybų šnipai dirba po 20 metų. Po tragiškų Rugsėjo 11-osios įvykių kiek galvų lėkė JAV, ar teko skaityti? Lyg ir neteko skaityti.
Dėl socialinių dalykų. Visiems statutiniams valstybės tarnautojams, nesvarbu, kokioje institucijoje jie dirba, užtikrinamos tos pačios socialinės garantijos ir taikoma bendra darbo apmokėjimo tvarka.
Tai ačiū Dievui, jeigu naujame Policijos veiklos įstatyme bus numatyta atitinkama diferenciacija. Čia pirmu smuiku turėtų groti Teisės ir teisėtvarkos komitetas kartu su Policijos departamentu.
S.SKVERNELIS: Dėl darbo apskaitos. Uniformuotos policijos darbo apskaita labai paprasta, ji paklūsta darbo žiniaraščiams: dirbu nuo tada iki tada, priedai tokie, viršvalandžiai tokie ir pan. Bet kriminalinės policijos darbo esmė ta, kad čia laikas yra nenormuotas, prastai kompensuojama, ir reikėtų, sakykim, klastoti žiniaraščius, nes asmuo nepradeda dirbti 8 val. ir nebaigia darbo 17 val.
G.JAKAVONIS: Įsivaizduoju, kas būtų, jeigu tą patį principą taikytų ugniagesiams gelbėtojams, ir jie 17 val. nevažiuotų gaisro gesinti.
J.SABATAUSKAS: 17 val. jau yra kita brigada, kita komanda, kuri atėjo pakeisti. Nebent yra nutikęs įvykis, asmuo yra išvažiavęs į įvykio vietą ir turi užbaigti darbą - čia jau kitas dalykas.
Dėl apmokėjimo anksčiau buvo dar didesnė problema. Valstybės tarnybos įstatyme buvo nustatyta, kad priedų, priemokų suma negali viršyti 70 proc. atlyginimo. Bet šis klausimas jau sutvarkytas.
G.JAKAVONIS: Kaip gerb. komisaras sako, yra nustatyta visa kompensavimo sistema. Bet palaukite, na, nėra valstybėje pinigų. Ne iš gero gyvenimo turbūt iškyla tie socialiniai dalykai?
A.SADECKAS: Valstybėje pinigų yra, verčiau paklauskime, kur jie išeina. Na, nebankrutuoja dar juk valstybė, kur tie pinigai?
G.JAKAVONIS: Kaip yra dėl policijos ir kariuomenės bendradarbiavimo, dėl tų 2 proc.? Kariuomenei NATO yra priskirtas 2 proc. finansavimas. Bet jei, tarkim, gaunamas signalas, kad padėta bomba, pirmi į įvykio vietą atvažiuoja policijos pareigūnai, nors karas su terorizmu lyg ir priskirtas kariuomenei.
A.SADECKAS: Mes bandėme aiškinti NATO, kad nacionalinis saugumas nėra vien kariuomenė ir valstybės gynyba nėra vien kariuomenė. Valstybės gynyboje pirma stovi pasieniečiai, kurie, neduok Dieve, pasitiks priešą. Todėl į tuos 2 proc. buvo įtraukta ir pasienio tarnyba, ir policija, kuri pirma atvyks į kokio teroristinio išpuolio vietą, dalis „Aro“, ir VSD tam tikra prasme buvo įtrauktas, ir viešo saugumo pulkai įtraukti.
Bet paskui NATO pasakė, kad mes kalbame tik apie karines išlaidas. Tai ir kalbėkime apie karinį požiūrį, o ne apie gynybos požiūrį. Jei kalbame apie gynybą, tai valstybę gina ir pasieniečiai, ir policija, ir saugumas.
G.JAKAVONIS: Tai ar NATO nesupranta šitų dalykų? Realios grėsmės valstybei šiuo metu aš nematau. Ar 2 proc. skiriami tam, kad mes kokiame Afganistane ar Malyje atsirastume? Kokios to priežastys?
Z.VAIŠVILA: Jokiu būdu tai nėra krašto apsaugos ir vidaus reikalų sistemos supriešinimas. Aš kalbu apie mūsų realijas ir neproporcingai mažą vidaus reikalų sistemos biudžetą, palyginti su krašto apsaugos biudžetu. Sakykim, net ir klausimas dėl 2 proc. nėra ašis.
Jeigu mums rūpi realus, o ne deklaratyvus valstybės saugumas, sutikime, kad kai kurios krašto apsaugos sistemos funkcijos yra labiau deklaratyvios.
Reikia ir parodomųjų funkcijų, bet vidaus reikalų sistema dirba dieną naktį, ir į tai negalime neatsižvelgti. Reikia rasti išteklių ir ištaisyti esančią disproporciją.
G.JAKAVONIS: Juk kvalifikuoti žmonės iš policijos į kitas tarnybas išeina? „Žalių“ kitiems nereikia...
S.SKVERNELIS: Tie žmonės, kurie šiandien dirba, kartais dirba ten, kur yra penkios pareigybės, dirba dviese, tiria, užkardina, prevencijos darbus atlieka. Tikrai jų kvalifikacija, kaip liudija ir žmonių atsiliepimai, pakankama.
Aišku, turime mes problemų dėl ikiteisminio tyrimo, tyrėjų kvalifikacijos, bet turime suvokti elementarų dalyką: bet kokį universitetą baigęs žmogus nebus jokios srities specialistas profesionalas. Jeigu dar yra kur jį baigti - tai jau atskira su policija susijusi problema.
Reikia įgūdžių. Mūsų darbuotojai, darbuodamiesi dvejus, trejus, ketverius metus, tampa tyrėjais profesionalais, jiems pasiūloma analogiška pareigybė kad ir kitoje vidaus reikalų sistemos dalyje.
Žmogus išeina, kad ir už tą patį atlyginimą, kitur, nes jam yra mažesnis darbo krūvis, mažesnė atsakomybė ir patogesnės darbo sąlygos.
Mes auginame savo darbuotojus, jie įgyja kvalifikaciją, ir tuomet juos atiduodame kitoms institucijoms. Iš tikrųjų mes nuolat nukraujuojame ir esame kadrų kalvė visiems, net ir tai pačiai prokuratūrai.
Prokuroro padėjėjas turi A13 kategoriją, o pas mus, sakykim, tas pats kriminalinės policijos skyriaus viršininkas tiek neuždirba, turėdamas po 40-50 pavaldinių.
Toks mistinis utopinis tikslas padaryti lygiavą yra labai geras, bet lygiavos nėra. Policija atlieka 95 proc. ikiteisminių tyrimų, dar daugiau tvarko administracinių bylų, atlieka daugiau kaip 200 funkcijų.
Mums kiekvieną darbą reikia dirbti profesionaliai. Jeigu tik kvalifikacija netinkama, tai pajunta visi žmonės.
Tikrai nenoriu sakyti, kad kariuomenė nereikalinga arba kad ją reikėtų mažinti, bet iškyla prioritetų klausimas, ar valstybei vidaus saugumas yra prioritetas.
Be kariuomenės, yra, matyt, sričių, kur pinigai tikrai paleidžiami į orą.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
