Kodėl kelyje jaučiamės lyg mirties loterijoje?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Lietuvos kelių policijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Aleksandras SAMULEVIČIUS, lenktynininkė Iveta SLABOŠEVIČIŪTĖ, Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktorius Skirmantas SKRINSKAS ir psichologas Raimundas DZIMIDAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

Diskusijos vaizdo įrašą žiūrėkite čia

G.JAKAVONIS: Kas yra, kad pagal žuvusiųjų keliuose skaičių vienam milijonui gyventojų Lietuva tarp kitų Europos Sąjungos šalių yra ketvirtoje vietoje nuo galo?

A.SAMULEVIČIUS: Iš tikrųjų Lietuva 2010 metais pasiekė užsibrėžtą tikslą - žuvusiųjų keliuose skaičių sumažino 50 proc., ko ir buvo siekta pirminiame etape. Palyginti su 2001 metais, 2010-aisiais žuvusiųjų keliuose skaičius buvo mažesnis daugiau negu 50 proc.

Pasiekusi šį tikslą, Lietuva stengiasi ir toliau daryti tai, kas įmanoma, kad žuvusiųjų keliuose mažėtų, bet kažkodėl šiemet tai nėra taip ryškiai matoma.

Šiuo metu mes turime žuvusiųjų šiek tiek daugiau. Gal tam įtaką turi tai, kad yra įvykę keli kraupesni eismo įvykiai, per kuriuos žuvo po 4 asmenis kelyje „Via Baltica“. Čia kelias labai siauras, priežastys būtų ir neatsargumas, ir saugaus leistino greičio nesilaikymas.

G.JAKAVONIS: Statistika pateikia, kad geriausia padėtis yra Jungtinėje Karalystėje - 32 ar 33 žuvusieji, o žuvusiųjų pas mus - 93, taigi trigubai daugiau. Kokios, jūsų manymu, to priežastys - ar vairuotojų mentaliteto skirtumai, ar griežtesnės bausmės?

A.SAMULEVIČIUS: Iš tikrųjų tos valstybės, kurios pagal žuvusiųjų keliuose statistiką pirmauja, turi savo gerą istoriją. Lietuva, tik atgavusi Nepriklausomybę, vis dėlto yra ne tokia jau sena respublika, ir dabar pradėjome kreipti visai kitą dėmesį į mūsų šalies eismo saugumą. Anksčiau mes mažiau skyrėme tam dėmesio.

G.JAKAVONIS: Pagrindinė nelaimių priežastis yra greičio viršijimas. Ar čia kelių ereliai, kurie nori išsiskirti iš kitų?

I.SLABOŠEVIČIŪTĖ: Dabar yra labai daug tokių žmonių, kurie viršija greitį ir važinėja bet kaip, bandydami įrodyti, kad jie moka važiuoti. Gal jie jaučiasi, kad moka gerai vairuoti. Kai pasižiūri, kas dabar darosi miestuose, tai baisu, kaip mūsų žmonės nemoka važinėti.

Kartais pagalvoju, kad jei mūsų krašto žmonėms tektų vairuoti tokiose šalyse kaip Italija, kur eismas yra visiškai kitoks ir visi daug greičiau orientuojasi, būtų vien avarijos.

G.JAKAVONIS: Ar pati lenktynių trasoje esate patyrusi avariją?

I.SLABOŠEVIČIŪTĖ: Avarijų esu turėjusi net keletą, ir apsivertusi esu, todėl gerai žinau, kaip svarbu turėti lenktynėms ir greičiui pritaikytus automobilius. Paprastu automobiliu negali įrodyti, ką moki.

G.JAKAVONIS: Tai jeigu jūs į avariją būtumėte patekusi lenktynėms nepritaikytu automobiliu?

I.SLABOŠEVIČIŪTĖ: Vargu ar besėdėčiau čia. O tokiems žmonės, kurie nesaugiai važinėja tam nepritaikytais automobiliais, galiu pasakyti, kad jie po laiminga žvaigžde yra gimę, jeigu jie vis dar važinėja.

G.JAKAVONIS: Atrodo, turime neblogą kelią „Via Baltica“, kuris yra modernus, ne koks nors senas. Ir vis dėlto, kiek teko skaityti, situacija tokia, kad visas pastaruoju metu vykdomas saugaus eismo akcijas išprovokavo tai, jog šiame kelyje įvyksta labai daug avarijų. Kokios to priežastys?

S.SKRINSKAS: Jeigu kalbėtume apie kelio ruožus, tai „Via Baltica“ atkarpoje tarp Kauno ir Marijampolės įvyksta daugiausia skaudžių avarijų. Priežastis yra ta, kad eismo srautas ten yra per didelis pagal to kelio technines galimybes.

Jau yra numatytas projektas dėl to kelio ruožo tarp Kauno ir Marijampolės - padaryti dvi kelio juostas į vieną pusę, dvi - į kitą su skiriamąja juosta.

Tačiau šiais laikais labai stringa žemės paėmimo procesas dėl normatyvinių dokumentacijų rengimo trukmės. Ten, rodos, yra 380 sklypų, ir tas projektas vis sunkiau sau skinasi kelią.

Kaip mes matome, investicijos, mūsų taikomos inžinerinės priemonės atsiperka. Kelių direkcija ne tik atsakinga už inžinerines priemones, ne tik bando viešinti savo veiklą, bet ir kviečia visuomenę į eismo saugumo akcijas.

Iš tokių akcijų galėčiau paminėti darbą su katalikų bažnyčia. Mes pasirašėme bendradarbiavimo sutartį ir su policija, ir su Susisiekimo ministerija. Kai vyksta atlaidai, tai ten atvažiuoja ir Vidaus reikalų ministerijos orkestras, yra pastatomi automobiliai, kurie imituoja saugos diržų panaudojimo svarbą. Persiverčia automobiliai, kad tie, kas ne lenktynininkai, bent jau pajustų, ką jūs, Iveta, jautėte versdamasi automobiliu, - ten tik lėčiau viskas vyksta. Dalijami atšvaitai ir kunigai apie tai informuoja tuos žmones, kurių mes negalime pasiekti.

Taip pat vykdomi labai geri projektai su bendruomenėmis. Jos rengia akcijas, per kurias dalija neįgaliesiems liemenes, kviečia vaikus - šie paišo, nors ir ant asfalto, paveiksliukus eismo saugumo tematika, vyksta viktorinos. Mokyklų, tėvų svarba taip pat labai didelė.

Pasakyčiau tik tiek, kad mes koncentruojamės į inžinerines priemones ir į viešinimą. O viešinti, manau, reikia vis labiau.

Greitis yra pirmoji avarijų priežastis. Antroji - jauni vairuotojai.

Trečioji priežastis yra pažeidžiamieji eismo dalyviai - pėstieji ir dviratininkai. Reikalingi ir atšvaitai, ir šalmai. Tamsiu paros metu reikia turėti atšvaitus ir eiti būtent ta kelio puse, kuria reikia eiti, priešais eismą, - svarbu šviesti, informuoti.

Ketvirtoji priežastis yra alkoholis. Nereikėtų atmesti ir kvaišalų.

G.JAKAVONIS: Teko girdėti anglų atsiliepimus apie lietuvius, kad mūsų tautiečiai yra labai darbštūs, bet kai pasigeria, tampa labai agresyvūs. Ar čia mentalitetas lemia mūsų elgesį prie vairo? Teko būti užsienyje, lyg ir greičiau ten važinėja, bet avarijų būna mažiau.

R.DZIMIDAS: Taip, tai yra ir mentaliteto klausimas - kokia šalies ar regiono kultūra, kaip žmonės yra įpratę elgtis. Bet nereikia pamiršti ir objektyvių rodiklių - visos kelių infrastruktūros, įvairių priemonių tam saugumui keliuose užtikrinti.

Turtingesni kraštai gali sau leisti skirti daugiau lėšų tiek gerinant kelių būklę, tiek diegiant saugumo priemones, tiek kartu šviečiant. Viskas svarbu siekiant keisti mąstymą. Pas mus pastaruoju metu yra stipriai suintensyvėjęs mąstymo kitimo procesas: rengiamos įvairios akcijos, socialinės reklamos, kaip pavojinga viršyti greitį.

Atlikta nemažai tyrimų ir yra aptikti tam tikri skirtumai tarp Šiaurės ir Vakarų Europos bei Rytų ir Pietų. Labai skiriasi avarijų ir nelaimingų įvykių statistika.

Pagrindinės priežastys - vėlgi jau minėtos objektyvios priežastys, tokios kaip kelių, transporto priemonių būklė, ir vairuotojų kultūra.

Kitas dalykas - tai susiformavęs vairuotojų mentalitetas. Pavyzdžiui, pietiečiai, graikai, portugalai, labai mėgsta sėsti prie vairo išgėrę vyno. Jie nemano, kad tai didelė problema, ir apskritai jų bendravimo stilius yra daug agresyvesnis, jie tai toleruoja ir tai labiau priima.

Lygiai tas pats vyksta kalbant apie Rytų Europos šalis. Jeigu paimtume Suomijos ir Rusijos pavyzdį, geografiškai tai atrodo labai panašios šalys. Jeigu žiūrėtume į europinę Rusijos dalį, tai vairavimo skirtumai yra didžiuliai.

S.SKRINSKAS: Vis dėlto svarbi disciplina. Suomiai labai paiso eismo taisyklių ir todėl jie yra vieni iš lyderių eismo saugumo prasme.

R.DZIMIDAS: Skirtingose šalyse yra priimta skirtingai laikytis taisyklių. Jeigu žmonės pamato, kad jos duoda naudą ir iš tikro padeda išsaugoti gyvybę, jie jų ir laikosi.

Rytų ar Pietų Europoje ten egzistuoja ištisas nerašytų taisyklių rinkinys ir žmonės jomis vadovaujasi netgi labiau nei rašytomis.

Labai konkretus pavyzdys Lietuvoje iš tų nerašytų taisyklių: jeigu mieste leidžiama važinėti 50 km/h greičiu ir tokiu greičiu važiuoji, tai šeši automobiliai iš paskos signalizuoja važiuoti greičiau arba juos praleisti ir visi tave lenkia.

Vadinasi, tam tikrais atvejais, norėdamas netgi išvengti avarinės situacijos, žmogus yra priverstas važiuoti greičiau.

G.JAKAVONIS: Ar baudas didinti už greičio viršijimą ir vairavimą išgėrus, ar čia dar ko nors reikėtų imtis?

A.SAMULEVIČIUS: Vairavimas išgėrus, chuliganiškas vairavimas, tarkim, išvažiuojant į priešpriešinę eismo juostą, trukdymas kitiems vairuoti - tokius pažeidimus galima traktuoti kaip pavojingą vairavimą.
Baudos Lietuvoje iš tiesų yra griežtos, tūkstančiais matuojamos, kartu atimamos teisės. Taigi baudų didinimas yra veiksminga priemonė, bet turime tokią problemą, kad žmonės nelabai linkę mokėti baudų. Priežastis - ar jie neturi pinigų sumokėti, ar ta grupė žmonių, kurie mėgsta tendencingai pažeidinėti kelių eismo taisykles, žino, kad jie baudų nemokės ir nėra į ką nukreipti.

Kelių policija yra teikusi siūlymą grąžinti ir balų sistemą. Balais įvertinami žmogaus pažeidimai ir surinkus tam tikrą balų skaičių tam tikram laikotarpiui atimama teisė vairuoti. Taip buvo iki 2008 metų.
Ši balų sistema veikė gana efektyviai, paskui buvo pakeisti tam tikri Administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsniai - baudos buvo sugriežtintos, o balų sistemos neliko.

Tai gal verta grįžti prie balų sistemos? Gal verta pagalvoti ir apie baudžiamąją atsakomybę už vairavimą išgėrus? Kai kuriose šalyse iš tikrųjų už tai taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Gal tai sulaikytų žmones, bet iš tikrųjų viską lemia mūsų supratimas, mentalitetas, vairavimo kultūra. Įstatymai visiems yra vienodi. Dalis piliečių tų įstatymų laikosi ir juos gerbia, o kiti vis dėlto linkę juos pažeisti.

G.JAKAVONIS: Pirmąją rugsėjo savaitę pagal statistiką avaringumas visada sumažėja. Per Vėlines vėl žmonės tampa kažkokie geresni, vėl mažiau avarijų.

A.SAMULEVIČIUS: Iš tiesų akcijų vykdoma nemažai, ypač Rugsėjo 1-ąją. Pirmąją mokslo metų savaitę prie kiekvienos mokyklos pareigūnai yra įpareigoti padėti vaikams pasiekti mokyklą, po pamokų saugiai pareiti namo. Kiek sudrausminami ir vairuotojai, bet tai yra konkretus budėjimas prie mokyklų.
Yra kelių policijos tinklo akcijų vykdymo grafikas. Per mėnesį mes vykdome po tris tęstines akcijas, tos akcijos užima savaitę. Per jas nustatomi ir greičio viršijimo, saugos diržų nenaudojimo, vairavimo išgėrus atvejai.

Būtent šiomis dienomis iki spalio 17 dienos vyks akcija, kuria atkreipiamas dėmesys į „Via Baltica“ kelią. Yra sunkiojo transporto vairuotojų vairavimo ir poilsio režimo pažeidimų. Žmonės pavargsta ir tampa neatidūs.

Taip pat dirbame su visuomene. Įraukti ir kunigai vietovėse, policijos padaliniai, kurie yra rajonų policijos komisariatuose, vyksta į pamaldas ir kalba saugaus eismo tema.

Kaimo vietovėse yra kiek daugiau senyvo amžiaus žmonių, kurie vyksta pėsčiomis ar dviračiu ar vadelioja. Jiems aiškiname šviesą atspindinčių liemenių arba atšvaitų svarbą, kaip svarbu vairuoti transporto priemonę blaiviam, kad ir važiuoti dviračiu ar jį vestis.

Dabar prasidės akcija „Užfiksuok kelių pažeidimą“. Ji vyko ir praėjusiais metais, tikrai sulaukėme didelio susidomėjimo - kiek buvo atsiųsta filmuotos medžiagos ir visokiausių nuotraukų. Į šią akciją įtraukti iš esmės visi žmonės.

Šiemet tik šiek tiek bus kitos taisyklės: žmonės pateiks filmuotą tik pačių pavojingiausių vykdomų pažeidimų medžiagą.

G.JAKAVONIS: Bet kaip dėl įstatymų - ar tokia teisme pateikta medžiaga gali būti įrodymas?

A.SAMULEVIČIUS: Tai čia nebūtinai medžiaga pasiekia teismą. Jeigu yra užfiksuotas žmogaus pažeidimas, žmogus nurodo, kokiu metu, kurioje vietoje buvo įvykdytas pažeidimas, yra pridėta nuotrauka. Vadovaujantis Administracinių teisės pažeidimų kodeksu, žmogus yra už tai ir yra baudžiamas.

G.JAKAVONIS: Kaip reaguoja kolegos vyrai į moterį prie vairo?

I.SLABOŠEVIČIŪTĖ: Jeigu kelyje įvyksta kas nors neaiškaus, tai iš karto reakcija būna tokia, kad prie kito automobilio vairo yra moteris arba pensininkas. Būna, kad pagalvoji, jog prie vairo turbūt moteris, o paskui pamatai, kad iš tikro vyras.

Čia tiktai toks nusistatymas, kad moterys prasčiau vairuoja. Jos atsakingiau žiūri į vairavimą ir atsargiau viską daro. Taip, galbūt moterys lėčiau reaguoja į šviesoforo signalus, lėčiau persirikiuoja, galbūt jos, jeigu žino, kad reikės sukti į kairę, iš anksto rikiuojasi kairėje juostoje. Bet jos taip elgiasi tam, kad nesukeltų avarinių situacijų, kad atsargiau viską padarytų.

G.JAKAVONIS: Dėl Kelių direkcijos pateikiamos statistikos - ji skelbia apie vadinamąsias juodąsias dėmes, juoduosius taškus, kur metų metus įvyksta avarijos.

S.SKRINSKAS: Per ketverius metus 500 metrų ruože įvyksta bent keturios įskaitinės avarijos, tai yra arba žuvęs, arba sunkiai sužeistas asmuo.

G.JAKAVONIS: Susisiekimo ministerija išleido įsakymą, kad sunki padėtis, turime taupyti ir rajoniniai keliai žiemą tapo nebarstomi, nevalomi. Kaip vertinti tai?

S.SKRINSKAS: Be abejo, Kelių priežiūros ir plėtros programai lėšų gerokai sumažėjo. Europiniai projektai padėjo gauti apie tris ketvirčius lėšų, bet tai daugiausia skirta magistraliniams keliams ir eismo saugumo priemonėms.

Mūsų statistika rodo, kad žiemą, kai iškrenta sniegas, iš karto avarijų ir žuvusiųjų būna mažiau, nes žmonės vairuoja atidžiau, kaip per Rugsėjo 1-ąją arba Vėlines.

Bet pernai, pavyzdžiui, bėda buvo ta, kad žiema vėlavo. Jau visi lapkritį pasikeitė padangas, o sniego, ledo kaip nėra, taip nėra. Stabdymo kelias ilgėja, ir taip auga žuvusių žmonių skaičius.

Vienoje šalyje barstomi keliai, kitoje nebarstomi, vienoje leidžiama važiuoti su spygliais, kitoje neleidžiama, bet galiu pasakyti, kad žiemą apskritai mažėja žuvusių asmenų skaičius.

G.JAKAVONIS: Situacija tokia, kad užsnigo keliai, žmogus, kadangi kelias nenuvalytas, negali išvažiuoti, nevažiuojant nebus ir avarijos. Bet ar šiuo atveju, kai lėšos skiriamos tik magistraliniams keliams, nėra diskriminuojamas kaimas?

S.SKRINSKAS: Šiaip jau žmonių kaimuose mažėja. Iš rajonų, kuriuose kaimo žmonių daugėja, yra tiktai Kauno ir Vilniaus. Bet aš nemanau, kad reikėtų pamiršti kaimus ir rajonus.

Tiktai ten galės kurtis verslas, kur yra geras susisiekimas. Dar prieš trejus metus Kelių priežiūros ir plėtros programos eismo saugumo priežiūros priemonėms buvo skiriama 2,8 procento viso biudžeto, vėliau – 3,4 proc., o šiemet - jau 4,4 proc. Tai manau, kad kitais metais bus skirta iki 5 proc.

Kodėl kai kuriose šalyse, kaip Skandinavijoje, Didžiojoje Britanijoje, žmonių keliuose žūva mažiau? Viena priežasčių ta, kad projektuoti kelius tenkinant eismo saugumo priemones pas mus iš esmės pradėta tik prieš penkerius šešerius metus.

G.JAKAVONIS: Kaip dėl Vėlinių fenomeno? Pilni keliai mašinų, avarijų beveik nėra. Ar žmonės per šventes bendraudami su artimaisiais tampa geresni, ar buvimas kapinėse ir tam tikri pamąstymai veikia?

R.DZIMIDAS: Dėl vadinamųjų nepaaiškinamų avarijų, kurios labai glaudžiai sietinos ir su Vėlinėmis, ir su Rugsėjo 1-osios akcija. Pirmiausia žmogus, kai yra sudėtingos sąlygos, intensyvus eismas, labai susikoncentruoja, jis būna įsitempęs, labiau pasiruošęs reaguoti į nenumatytas situacijas.

Dėl to Skandinavijoje nebarstomi keliai, yra sudėtingos eismo sąlygos, bet eismo įvykių būna mažiau. Tokiais atvejais žmonės automatiškai sumažina greitį, neskuba, jie pradeda labiau bijoti to, kas gali atsitikti.

Dėl nepaaiškinamų avarijų ir eismo įvykių yra apskaičiuota: užtenka trims sekundėms prarasti koncentraciją, užsišnekėti su pažįstamu, ir jau kyla reali grėsmė saugumui.

Yra skirtinga statistika, skirtingi duomenys, bet pastebėta bendra tendencija: skaudžiausios avarijos įvyksta geromis eismo sąlygomis, kai geras oras ir kelias yra iš principo geras, lygus. Kaip liaudiškai sakoma, lygioje vietoje padaroma skaudi avarija.

S.SKRINSKAS: Nors avarijų daugiausia būna šiaip jau penktadienį, kai žmonės pavargę važiuoja po darbo savaitės, tuomet jų žūva ne tiek daug, kiek žūva sekmadienį, kai tų avarijų apskritai būna mažiau. Tai gal lemia išsiblaškymas, kai sekmadienį iš kur nors grįžtama, suveikia trijų sekundžių veiksnys.

R.DZIMIDAS: Vairavimas yra sudėtinga kompleksinė veikla: reikia stebėti kelio ženklus, kitus eismo dalyvius ir pačiam vairuoti transporto priemonę. Pašalinės mintys - o ką gi rytoj aš veiksiu darbe, ką papasakosiu žmonai, kai būsiu namie, - gali tiesiog nuslopinti tam tikras mūsų smegenų funkcijas: prarasime dėmesį, koncentraciją ir vėliau atsipeikėsime jau atsitrenkę į kitą automobilį.

G.JAKAVONIS: Eismo dalyviai yra ir automobilininkai, ir pėstieji. O jų tarpusavio santykis yra toks: aš viršininkas, o tu kvailys, aš prie vairo, o tu pėsčiasis.

I.SLABOŠEVIČIŪTĖ: Man atrodo, vis daugiau vairuotojų praleidžia pėsčiuosius, elgiasi gražiau, bet pasigendu kultūros iš pėsčiųjų. Jie eina ne per pėsčiųjų perėjas, niekas jų nedrausmina. Ypač neramu, kai senyvo amžiaus žmonės bėga ne per perėją ir žiūri, kad tik spėtų, o mašinos važiuoja, garantijos, kad jie spės perbėgti gatvę, nėra. Dviratininkai nesiveda per perėjas dviračių, o važiuoja. Būna, suki į dešinę ar į kairę ir nematai, kad dviratininkas stovėtų prie perėjos ir lauktų, kad galėtų pereiti. Staiga jis išdygsta ir ima per perėją važiuoti, ir tu turi jį praleisti, nes būsi kaip ir kaltas, nors jis turėtų dviratį vestis.

A.SAMULEVIČIUS: Iš tikrųjų daugelyje šalių pėsčiasis, dviratininkas yra dievas. Jiems skiriamas didelis dėmesys ir vairuotojai visada stengiasi juos praleisti. Tai ir rašytos, ir nerašytos taisyklės. Nesvarbu, kur pėsčiasis eina, ar per važiuojamąją kelio dalį, ar jis pažeidė taisykles, ar ne, vis tiek pėsčiasis yra pėsčiasis ir jį reikia praleisti.

Galime džiaugtis, kad situacija tampa geresnė, vis daugiau vairuotojų pėsčiuosius praleidžia pėsčiųjų ar ne pėsčiųjų perėjoje. Daugėja tolerancijos, eismo dalyvių tarpusavio supratimo, bet pėstieji dabar ne vietoje bando pereiti per kelią.

G.JAKAVONIS: O koks yra pėstiesiems ir vairuotojams skiriamų baudų santykis?

A.SAMULEVIČIUS: Santykinai, be abejo, pėsčiųjų nubausta gerokai mažiau. Per aštuonis šių metų mėnesius pėsčiųjų nubausta beveik 8 tūkst., o vairuotojų - daugiau nei 60 tūkst.

Daugiausia pėsčiųjų yra nubausta tamsiu paros metu, kai jie nedėvi nei liemenės, nei kokio atšvaito, eina ne ta kelio puse ir juos sunku pamatyti.

Iš tikrųjų tai yra mažiausiai apsaugota eismo dalyvių grupė, jų ir žūva palyginti nemažai. Kai žmogus neleistinoje vietoje mieste perbėga kelią, tam skiriama ne tiek dėmesio, nes ne visur pareigūnas pamato. O jeigu matymo zonoje pareigūnas ir yra, tai pėsčiasis tuomet nesielgs netinkamai.

Vilniaus Konstitucijos prospektas yra labai platus kelias, ir ten beveik netenka matyti, kad pėstieji bandytų eiti ne jiems skirtoje vietoje.

R.DZIMIDAS: Dėl lietuvių mentaliteto. Jeigu pareigūnas bus matymo zonoje, tai pėsčiasis neleistinoje vietoje neis. Vadinasi, lygiai tas pats ir dėl greičio viršijimo: jeigu pamatysiu - nelėksiu. Tai tikslas yra ne apsaugoti save ir kitus, bet likti nenubaustam.

Be abejo, bausti pažeidėjus ir padaryti jiems savotišką pamoką, kad kitą kartą jie taip nesielgtų, tikrai reikia. Bet reikia daug dėmesio skirti ir pėsčiųjų bei vairuotojų požiūriui į patį eismą, saugumą.

Kai žmogus pamato realią priežastį nesielgti netinkamai kelyje, pavyzdžiui, pats arba jo artimieji patenka į eismo įvykį, jis atitinkamai taip ir nesielgia.

Prisimenu tokią situaciją, kai greitosios pagalbos automobilis važiavo į iškvietimo vietą ir niekaip negalėjo prasibrauti link tikslo, nes priešais jam nuolatos trukdė automobilis - piktybiškai nepraleido. Tai retas atvejis, bet jį kitados rodė per televiziją. Kai automobilis sustojo, greitosios pagalbos automobilis sustojo už jo. Tuomet paaiškėjo, kad greitoji važiavo pas to vyriškio, sėdinčio prie vairo, žmoną.

Nuo to laiko tas žmogus ir interviu sakė: ne tik pats daugiau taip nedarys, bet ir kitus paagituos, jis atsiprašinėjo ir atgailavo.

Tada kyla klausimas, ar mums reikia patirti ką nors panašaus, kad taip nesielgtume. Visos šviečiamosios, edukacinės priemonės dėl eismo saugumo turėtų būti skatinamos.

Egzistuoja stereotipas, kad jeigu kas praneša apie eismo įvykį, tai yra skundikas. Skundikai, aišku, niekur nėra mėgstami, bet čia vėlgi mūsų mentalitetas. Iš tikrųjų žmogus praneša apie tuos asmenis, kurie potencialiai gali sukelti grėsmę kitiems. Tai apie tokius piktybinius atvejus, be abejo, reikia pranešti pareigūnams.

Neretai vairuotojai kelyje elgiasi netinkamai tuomet, kai jie patys bando auklėti ar tramdyti nepareigingus vairuotojus, kurie bando užlįsti ir pan. Patys tramdydami agresyvius vairuotojus žmonės ima elgtis agresyviai. To daryti tikrai nereikėtų, tai gali sukelti neprognozuojamas pasekmes, geriau pranešti pareigūnams.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"