„Snoro“ banko šnabždesiai

Nepriklausomybės akto signataras Rolandas Paulauskas, save vadinantis eiliniu „Snoro“ banko klientu, pokalbyje su „Respublika“ išdėsto savo versiją apie reikšmingiausią praėjusių metų Lietuvos įvykį - „Snoro“ bankrotą.

- Ar sąmoningoji Lietuvos visuomenės dalis turi galimybių sužinoti teisybę apie „Snoro“ sunaikinimą? O gal, kaip visada, bus numesta mažytė dalelė tiesos, kuri taip pat paskęs versijų ir įtarimų jūroje?

- Tiesos mes nesužinosime niekada, net nebus nurodyta krypties, kur jos ieškoti. Jeigu būtų sudaryta parlamentinė komisija, tuomet nedidelę galimybę turėtume, tačiau Seimas, kaip žinoma, atsisakė tai padaryti. Parlamentarams buvo daromas didžiulis spaudimas, kad jie taip balsuotų. Jau vien tai rodo, kad yra ką slėpti.

- Kodėl nutarta nesudaryti komisijos? Kas tuo suinteresuotas? Kam trukdo tiesos paieškos?

- Konkrečių pavardžių neišvardyčiau, tačiau prisiminkime faktų seką ir bus aiškiau. Žmonėms, kurie naiviai ir besąlygiškai tiki valdžios išdėstoma pozicija, norėčiau priminti, kad lapkričio 15 d. ryte valdžia sakė, kad spauda meluoja, kad jokių veiksmų prieš lietuviškus bankus nebus imtasi, o bankinė sistema funkcionuoja ritmingai ir gerai. Po pietų ta pati valdžia banką nacionalizavo... Ir tai toli gražu ne vienintelis faktas, kada valdžia kardinaliai keičia savo nuomonę. Bet valdžia pasakys, kad jie nenorėjo pakenkti tyrimui ar kelti panikos... Tuomet žvelkime toliau.

Žinome, kad „Snoras“ 2010 metais užsienio ekspertų pripažintas geriausiu banku. Lietuvių ekspertai taip pat jam suteikė geriausio titulą. Be to, žinome konkrečiais skaičiais pagrįstą informaciją, kad bankas 2010-2011 metais dirbo pelningai. Abejonių niekam nekilo. Aš pats asmeniškai išstudijavau kiekvieno ketvirčio banko ataskaitas - jos visos rodo pozityvų rezultatą. Visais atvejais įsipareigojimų kur kas mažiau negu turto, pelnas yra rodomas, valstybinio banko reikalaujami rodikliai pateikiami. Toliau: „Ernst and Young“ auditas taip pat patvirtina, kad bankas dirba gerai ir jokių pretenzijų jam nėra... Vėlgi valdžia į tai atsako, kad bankas melavo ir rodė ne tuos skaičius.

Aš priimčiau tokią argumentaciją, jeigu išgirsčiau, kad iškelta byla Reinoldijui Šarkinui, kuris privalėjo tuos skaičius prižiūrėti, ir „Ernst and Young“, kurie turėjo objektyviai juos ištirti. Tačiau apie jokias bylas ir jokius ieškinius negirdėti. Tuo tarpu štai ką šių metų kovo 10 d. rašo minėti auditoriai savo ataskaitoje: „Ernst and Young“ vadovybė atsakinga už šių ataskaitų parengimą pagal ES standartus... Mūsų nuomone, finansinės ataskaitos teisingai pateikia banko „Snoras“ padėtį“. Tačiau žvelkime toliau. Kaip mes žinome, iš pradžių bankas buvo nacionalizuotas ir tas atvykėlis Saimonas Friklis (Simon Freakley) lapkričio 16 d. pareiškia, kad bankas yra mokus, problemų nėra. Kaip visa tai suderinti?

- Nesinori būti valdžios advokatu, tačiau noriu priminti, kad buvo paskelbta apie didžiules pinigų sumas, neva išeinančias iš banko, todėl esą reikėjo šį procesą sustabdyti, nes bankas būtų banaliai išvogtas...

- Taip, mums buvo paskelbta, kad iš banko dingo vertybiniai popieriai, verti milijardo. Visose „Snorą“ liečiančiose ataskaitose yra tik trys pozicijos, kuriose apskritai figūruoja milijardinės sumos. Pirma - tai gauti žmonių indėliai, tačiau čia niekaip negali slėptis tas milijardas vertybiniais popieriais. Antra pozicija - išduotos paskolos, kur taip pat negali slėptis. Lieka vienintelė pozicija, t.y. vadinamas finansinis turtas, kuris svyruoja apie pusantro milijardo. Tereikėjo Seime paprašyti „Snoro“ buhalterių, kad išskleistų šitos eilutės turinį. Tuomet paaiškėtų, kad apskritai nėra nė vienos pozicijos, kurioje telpa tas milijardas vertybinių popierių. Ši suma - mistinė.

- Tuomet Ostapo Benderio vertas klausimas: kaip buvo pavogtas milijardas, kurio nebuvo?

- Keisčiausia, kad net Seime niekam šis klausimas nekilo. Ir šiandien apie tuos mistinius vertybinius popierius mes nieko nežinome. Todėl kartojuosi: banko ataskaitose, darytose tiek pačių „Snoro“ žmonių, prižiūrimų centrinio banko, tiek užsienio auditorių, tokiai sumai nėra vietos. Paprasčiau kalbant, tokios sumos tiesiog nėra. Vėliau mums sako, kad dingo 3,5 milijardo viso banko turto. Mums, be to, pasakyta, kad iš viso „Snoras“ turėjo 8 mlrd. turto. Vadinasi, dingo beveik pusė. O iš ataskaitų matyti, kad išduota vien paskolų apie 5 milijardus. Jau nesueina galai, nes paskolos juk grįš. O svarbiausia, kai operuojama neva dingusiomis sumomis, neparodoma jokių šaltinių - kuo remiantis visa tai skaičiuojama. Ir pabaigoje dar vienas stebuklas: Londone banko savininkams pateiktas ieškinys 800 milijonų... Jokių milijardų nėra. Tuomet kuo mes turime tikėti?

- Vis dėlto kuri „Snoro“ sužlugdymo versija, jūsų manymu, yra arčiausiai tiesos, ypač atsižvelgiant į ką tik išvardytus faktus ir visų suinteresuotų pusių komentarus?

- Iš esmės pateikiama viena vienintelė versija, kuri yra orientuota į paprasto žmogaus emocijas. Ji remiasi primityviu teiginiu, kad visi bankininkai yra sukčiai.

- Tačiau žmonių reakcijos negirdėti. Iš dalies, matyt, dėl to, jog paskelbta, kad su smulkiaisiais indėlininkais bus atsiskaityta, mat jų indėliai buvo apdrausti. Tačiau kodėl tyli visi stambieji, kuriems niekas nežadėjo grąžinti jų pinigų?

- Valdžia iš pat pradžių pareiškia, kad su indėlininkais bus atsiskaityta, todėl nacionalizacija esą bus neskausminga. Jeigu įdėmiai paskaitysite visus interviu su Raimondu Baranausku ir Vladimiru Antonovu, pamatysite, kad jie taip pat nacionalizacijai ypač neprieštarauja. Vadinasi, abi pusės su tam tikromis sąlygomis  sutinka. Peršasi mintis, kad abi pusės mums nepasako kažkokių svarbių dalykų. Matyt, kažkam tiesiog nepatiko tokio banko buvimas Lietuvoje. Savininkams primygtinai paaiškinama, kad jūs vis tiek neišsilaikysite šitoje rinkoje. Be to, jiems net neleidžiama užregistruoti papildomos akcijų emisijos, nors pinigai, reikalingi įstatiniam kapitalui, jau buvo surinkti, o akcijos - išplatintos. Savininkams aiškiai rodoma, kad jums vis tiek teks pasitraukti.

- Grįžkime prie interesų. Kokius matote užsienio bankų interesus? Juk jie bent jau išoriškai į „Snoro“ sunaikinimą beveik nesureagavo. Ką jie nutyli?

- Atkreipkime dėmesį, kad „Snoras“ labai menkai buvo įsivėlęs į nekilnojamojo turto verslą. Turint galvoje, kad bankininkystės biznis yra susijęs su daugeliu rizikingų operacijų, esu linkęs tikėti, kad ir „Snoras“ užsiėmė tokiomis operacijomis, kaip ir bet kuris kitas bankas. Tačiau palygti su skandinavų bankais, į nekilnojamojo turto biznį jie investavo nedaug. Vadinasi, jų padėtis netgi buvo geresnė, nei skandinavų, kurie į šį nuostolingą reikalą įmerkę uodegas labai giliai...

- Ar galite bent įsivaizduoti, kad mūsų valdžia taip, kaip pasielgė su „Snoru“, pasielgtų su kokiu nors skandinavų banku?

- Taip niekada nenutiks, nes ten visai kito lygio šeimininkai, darantys įtaką mūsų valdžiai. Mano supratimu, „Snoro“ savininkai, o ypač V.Antonovas, padarė didelę klaidą. Jis Europos Sąjungą įsivaizdavo taip, kaip mes ją įsivaizdavome kokiais 1980-aisiais... Daugelio rusų įsivaizdavimas yra lygiai toks pat, jie čia atvažiuoja galvodami naiviai ir idealistiškai. Formaliai „Snoras“ buvo Lietuvos bankas ir teoriškai niekas jam negalėjo uždrausti ES erdvėje kovoti dėl rinkų su tais pačiais skandinavų bankais. Skandinavų bankų padėtis tuo tarpu Lietuvoje blogėja: atleidžiami žmonės, mažinamas kapitalas, jų pagrindinės įmonės nebegali jų remti pinigais, kurių visoje ES dabar trūksta, neskolina verslui ir t.t. O „Snoras“ pastaraisiais metais savo veiklą tik plėtė, tad natūraliai interesai susidūrė. Pažvelkime dar giliau - visose naujose ES valstybėse nėra beveik jokios nacionalinės bankininkystės...

- Tai kas tie paslaptingieji šnabždėtojai, „siūlantys“ mūsų valdžiai neva gudriausias išeitis?

- V.Antonovui jie turėjo būti žinomi jau tada, kai jam neleido nupirkti švedų SAAB. SAAB ir „Opelis“ priklausė Amerikos „General Motors“. Ir vienas, ir kitas koncernai bankrutuoja. Rusai norėjo nupirkti „Opel“, netgi Angela Merkel tai rėmė, tačiau amerikiečiai nepardavė. Tas pats su SAAB, kuris bankrutuoja. Įsikiša V.Antonovas, bet jam sako, kad tavo kapitalo kilmė yra neaiški, negera, mes tau negalime parduoti. Tada jis pasamdo tą pačią kontorą, kuriai iki 2008 metų vadovavo S.Friklis. Šita kontora grąžina V.Antonovo kapitalo renomė. Kad gautum tokios kontoros pozityvų įvertinimą, privalai atskleisti visus savo verslo užkulisius. O dabar mūsų valdžia man siūlo patikėti, kad šitas S.Friklis „Snoro“ istorijos metu čia atsiranda atsitiktinai... Beje, kai Seimo nariai uždavė klausimą, kada buvo sudaryta sutartis su S.Frikliu, atsakymo negavo. Tačiau grįžkime prie SAAB. S.Friklio kontora patvirtino gerą V.Antonovo kapitalo kilmę, tačiau jam sako, kad tau reikia dar gauti papildomą paskolą, nes tau neužteks pinigų gelbėti SAAB. Jis gauna Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko sutikimą, kad paskola bus suteikta, tačiau jie reikalauja Švedijos Vyriausybės garantijų. Jis ir šitą gauna. Jis įveikė visas kliūtis iki pirkimo imtinai, tačiau tada jam tiesiog pasako, kad tau mes nieko neparduosime... Tada jis, matyt, keršydamas atveda kinus ir ši istorija tęsiasi iki šiol. Kinai pasirašo sutartį, tačiau paaiškėja, kad amerikiečiai jiems parduoda tik pavadinimą, o ne technologijas...

- Apibendrinkime: tai „Snoro“ sunaikinimas buvo mūsiškių idėja ar šios istorijos šaknų reikia ieškoti už Lietuvos ribų?

- 90 procentų esu tikras, kad ši idėja kilo ne mūsiškių galvose. Net aš taip blogai apie mūsų valdžią negalvoju, kad ji sąmoningai norėtų skriausti mūsų žmones. Turėjo būti šnabždesys iš šono. Pirmiausia galėjo pašnabždėti skandinavų bankai, nes jiems atsirado labai neparankus augantis konkurentas. Tačiau aš labiau būčiau linkęs pasidairyti tų šnabždėtojų už Atlanto. Be kita ko, teko skaityti, kad V.Antonovo finansų imperija turėjo ryšių ir su Iranu, ir su atomine energetika... Jo senelis netgi buvo prisidėjęs prie atominės bombos sukūrimo, o tėvas dirbo atominėje pramonėje. Šaknys eina į atominę energetiką. Tai yra geopolitiniai interesai. Visos finansinės operacijos su Iranu anglams ir amerikonams yra uždraustos. Spaudimas milžiniškas. O jeigu šitas bankas dalyvavo tokiose operacijose, tuomet šnabždesiai iš už Atlanto yra visai realūs.

- O kodėl mūsiškiai įsiklausė į tuos šnabždesius?

- Todėl, kad jie klauso visų. Mes pagal amerikiečių užsakymą šiandien smaugiame Baltarusiją, dalyvaujame Afganistano kare ir t.t. Be to, aš nesistebiu, kodėl mūsiškiai šitaip bijo valstybinio komercinio banko. Nes yra seniausiai pasakyta, kad nacionalinės bankininkystės neturi būti, to niekas neleis, nes bankai turi priklausyti tiems, kuriems turi priklausyti... Bankai yra globalinio manipuliavimo instrumentas.