1 nuotr.Už 2011 metus du didžiausi komerciniai bankai iš viso sumokėjo 3000 litų pelno mokesčio. Eilinio miestelio parduotuvės savininkas, kuris vos galą su galu suduria, per metus tikrai sumoka daugiau pelno mokesčio. Užsienio, ypač Skandinavijos, bankai, atrodo, tapo svarbiausia šalies institucija, kuriai tarnauja ir mūsų valstybė, ir juose pinigus laikantys, mokesčius mokantys piliečiai. Kodėl Lietuvos valstybėje dedasi tokie protu nesuvokiami dalykai?
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys prof. Povilas GYLYS, ekonomikos ekspertė Rūta VAINIENĖ, Seimo narys Remigijus ŽEMAITAITIS ir Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Audrius BUTKEVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Mūsų paprastos įmonės (nepaisant patirtų nuostolių) sumoka daugiau pelno mokesčio nei galingiausi skandinavų bankai. Kaip čia atsitiko, kad atsirado šitokia nelygybė?
R.VAINIENĖ: Kokia yra logika? Bankas irgi yra akcinė bendrovė, įmonė, tiktai jos veikla yra finansinė. Jeigu ji patiria pelną, sumoka mokesčius, bet jeigu patiria nuostolį, tai tą nuostolį galima trejus metus kelti į priekį ir nefiksuoti taip, kad gruodžio 31-ąją yra galutinis rezultatas.
Tai yra logiška, tai taikoma visoms įmonėms, ir bankams taip pat. Kadangi per krizę bankai turėjo suformuoti labai daug atidėjimų blogoms paskoloms, tai didino jų nuostolį, ir nuostoliai dabar yra kilnojami.
Ar bankams nereikėtų leisti kilnoti nuostolių? Nematau argumento, kodėl bankai turėtų būti kitokie negu visos kitos įmonės.
Taip, bankai turi tam tikrų valstybės suteiktų privilegijų, t.y. laikyti tik dalinius rezervus nuo turimų indėlių. Tai čia yra problema, tą problemą ir reikia spręsti, nes visos banko rizikos kyla iš dalinių rezervų.
Mes turime savo atsiskaitomąją sąskaitą, tarkim, kortelę, ir galvojame, kad turime pinigų. Tai bankas Lietuvoje privalo rezervuoti tik 3 proc., Europos Sąjungoje - tik 1 proc. Visus kitus gali paskolinti. Bankams tokia privilegija suteikta, kad jie turėtų daugiau pinigų ir galėtų teikti pigesnius kreditus įmonėms.
Tai yra bankų rizikos šaltinis, nes jei vienu momentu visi ateitų į banką atsiimti lėšų, tai tie 3 proc. ir tebūtų.
Ir „Snoro“, ir Ūkio banko atveju matome, kad kai veikla sustabdoma, paaiškėja, jog pinigų visiems tikrai neužteks.
Jeigu norime mažinti banko veiklos riziką, turime kalbėti apie dalinius rezervus. Jeigu norime, kad bankai daugiau prisidėtų prie valstybės finansavimo, aš jau tada įžvelgčiau tam tikrą šios veiklos diskriminaciją.
Ši veikla, paprastai tariant, yra lėšų indėlininkams taupymas ir įmonėms skolinimas. Tai tarpininkavimo paslauga. Tokiu atveju turėtume kalbėti ir apie tam tikrų kitų tarpininkavimo paslaugų didesnį apmokestinimą.
Logikos turbūt rastume mažai. Tada turbūt sakytume, kad visos kitos įmonės turi kažkokią privilegiją, išimtį, ir pradėtume kalbėti apie nelygias verslo sąlygas.
R.ŽEMAITAITIS: Iš tikrųjų banko pelnas neturėtų būti perkėlinėjamas, nes tai ypatingą paslaugą teikianti sfera ir ypatingas juridinis asmuo. Tai nėra šiaip sau bandelių kepykla ar drabužių valykla.
Tai yra bankas, kuris didžią dalį pinigų sukaupia už administracinių paslaugų teikimą. Noriu atkreipti dėmesį, kad didžioji dalis banko operuojamų pinigų yra valstybės lėšos. Tai yra ne tik valstybės biudžetas, savivaldybių, bet ir europiniai pinigai. Per tai bankas sukasi, ima administracinį mokestį ir iš to patiria didžiausius nuostolius?
Taip pat bankas yra specifinis juridinis asmuo. Žmogus eina į banką susimokėti valstybei priskirtų mokesčių.
Antra priežastis, dėl ko banko veikla turi būti labai stipriai kontroliuojama ir prižiūrima, o tokie pelno atskaitymai - draudžiami, yra pačių banko valdytojų atsakomybės nebuvimas.
Dabar sakoma, kad įvyko nekilnojamojo turto griūtis, kalta valstybė. Bet palaukite, nuo kada valstybė ar Vyriausybė kalta, kad įvyko krizė, jei neatsakingas banko valdytojas kokiam savo draugui ar giminaičiui Balbieriškių kaime įkeitė fermą už 5 mln., kai ferma buvo verta 1 mln. ar 100 tūkst.? Dėl to ir atsirado nuostolių.
Kaip buvęs įmonės vadovas pasakysiu, kad jeigu mano darbuotojai padaro kokią nors žalą, yra materialinės žalos sutartis, galiu įrodyti, kad dėl darbuotojų kaltės patyriau nuostolių.
Paimkite bet kokį skandinavišką banką, nesuasmeninu jų. Ar bent vieno jų savininkai, stebėtojų taryba kreipėsi nors dėl vieno banko valdytojo neteisėtų arba nesąžiningų veiksmų? Nerasite nė vienos bylos, nerasite nė vieno kreipimosi į prokuratūrą dėl civilinės žalos atlyginimo. O paskolos buvo dalijamos į kairę ir į dešinę.
Vadinasi, bankai gali duoti paskolas kur nori, kam nori ir sako, kad patiria nuostolių, bet pelno jie surenka iš mokesčių mokėtojų, iš tų mažyčių tvarkingų palūkanų mokėtojų.
Aš irgi turiu paskolą, kiekvieną mėnesį moku iš atlyginimo. O dabar sužinau, kad padidins administracinį mokestį. Klausiu - dėl ko, o man sako: „Kad 2008 metais mes patyrėme nuostolį“. Gerbiamieji, bet aš tai sąžiningai mokėjau. Jeigu prisiėmei atsakomybę, man paskolą išdavei, viskas gerai. Bet jeigu tu išdavei neteisėtai ir tavo valdytojo veiksmai buvo neteisėti, kodėl tu nesiėmei to spręsti?
Pasižiūrėkite, kiek Lietuvoje kredito unijų yra ties bankroto riba. Mane šokiravo Lietuvos banko vadovo Vito Vasiliausko pasakymas, kad 50 proc. kredito unijų yra nebemokios. Skandalas. Tai ką Lietuvos banko vadovas dvejus metus veikė, kad šiandien kredito unijos yra nemokios?
Klausimas, ar jos neturi pakankamai kapitalo, ar yra nemokios. Išsikviečiau kredito unijų atstovą, tai jie paaiškino, kad nėra taip, kaip banko vadovas pasakė, iš tikrųjų nėra tokia dramatiška situacija.
Pataisa yra tam, kad kredito įstaigoms būtų draudžiama iš pelno atskaityti nuostolius. Mes turime juos pastatyti į tam tikrą vietą, nes šiuo metu, manau, jie nesąžiningai elgiasi su visų mūsų, mokėtojų, pinigais.
G.JAKAVONIS: Kai paaiškėjo šitie faktai, žiūrėjau per televiziją žinias. Ką ten mačiau, nė pusės žodžio apie tai nebuvo kalbama. Ar čia nėra dūmų uždanga, kai koncentruojamasi į antraeilius skandalus, o pagrindinių dalykų niekas nežino?
A.BUTKEVIČIUS: Galima sutikti arba nesutikti su tuo, ką kalbame, čia jau ideologinis klausimas. Rūta yra aiškiai liberalių pažiūrų atstovė. Ji žiūri į banką kaip į vieną iš verslo lauko vienetų, kuris turi turėti tokias pačias teises, kaip ir visi kiti.
Iš visų bankų Lietuvoje vienintelis Medicinos bankelis galbūt gali vadintis lietuvišku. Iš esmės kalbame apie svetimų bankų, labai dažnai vykdančių savo valstybių politiką mūsų valstybės teritorijoje, interesų protegavimo klausimus.
Ar mūsų valstybė proteguoja Skandinavijos valstybes, kurios čia turi labai aiškių ūkinių interesų ir vykdo savo ūkinę politiką per savo čia esančius bankus? Ar mūsų valstybė gina štai šitų svetimų valstybių politiką ir interesus Lietuvoje? Mano atsakymas yra „taip“.
Buvo kalbama, kad bankai negavo pakankamų pelnų. Kas taip sako? Bankai taip sako, ar ne? Bet aš iš karto paprašyčiau labai rimto FNTT tyrimo.
Bankai iš esmės yra finansinės ekonominės politikos įrankis. Priklausomai nuo to, ko valstybei reikia, kokią ūkio sritį ji siekia plėtoti, ji skiria ar tam tikrų lengvatų, ar lėšų atitinkamam bankui, finansuojančiam tą sritį.
Kaip pavyzdys tegul bus nepriklausomos Lietuvos laikais iki Antrojo pasaulinio karo įsteigtas Žemės ūkio bankas. Lietuva plėtojo žemės ūkio industriją. Valstybė per šitą banką skyrė tam tikrus lengvatinius pinigus finansuoti Lietuvos ūkiui. Tai buvo aiškus tokios politikos pavyzdys.
Kokią dabar politiką vykdo Lietuvos valstybė, vertinant Lietuvos bankus? Aš tokios Lietuvos industrijos srities, kuri būtų panašiu būdu skatinama, negaliu įvardyti. Matau tiesiog leidimą svetimų valstybių bankams šeimininkauti Lietuvos rinkose, labai dažnai panaudojant europinius ar iš kitų valstybių atsivežtus pinigus, superkant pagrindinius mūsų šalies aktyvus.
Dabar nevertinkime, kurios paskolos geros, kurios blogos. Bankas jas buvo supirkęs, ir šitie aktyvai, kurie iš esmės galėtų būti labai svarbūs mūsų valstybei, pakliūva į bankų rankas. Į kieno rankas jie toliau pakliūva?
Europa mums davė pinigus ir jie buvo padalyti per šituos bankus. Mūsų bankai padarė tam tikras geras ar blogas investicijas. O kas tuos blogus aktyvus valdys toliau, kas kontroliuos, koks bus viso šito perėmimo mechanizmas?
Pinigai ateina ir išeina, o tie instrumentai, kuriais mes Lietuvoje gebame ar nesugebame pasigaminti pinigus, yra pagrindinis dalykas.
Pavyzdžiui, toks instrumentas nuo seniausių laikų Lietuvoje yra žemė. Jei dabar pasižiūrėtume, tai patys stabiliausi pelno uždirbiai Lietuvoje yra iš žemės. Kam priklausys šita žemė, kuri yra pakliuvusi į bankų rankas? O tokios žemės yra nemažai.
P.GYLYS: Ar Lietuvoje bankininkystė bent iš dalies pasitelkiama mūsų nacionaliniam interesui? Pamenate, mes iš esmės pusvelčiui pardavėme ne tik pastatus, pastatai čia ne tiek svarbūs. Mes pardavėme kredito rinką, kuri neša auksinius kiaušinius. Aišku, kad buvo nuosmukis, bet prie nuostolių esmingai prisidėjo patys komerciniai bankai.
R.VAINIENĖ: Taip, prie nuostolių patys bankai prisidėjo, kai skolino ir išduodavo paskolas, o jos vėliau virto blogomis paskolomis. Tai abipusė atsakomybė: vieni tikėjosi, kad įvykdys projektą, kiti tikėjosi, kad irgi įvykdys projektą, abu suklydo.
Krizės metu abi pusės pervertina galimybes. Kodėl? Todėl, kad yra daug pigių pinigų, kurių bankai gali gauti, palūkanų normos tada krenta ir visi projektai pradeda atrodyti atsiperkantys. Banko tarnautojas pagal tą pačią instrukciją pasižiūri verslo planą ir projekto atsiperkamumą. Kai yra pigus finansavimas, visi projektai atrodo atsiperkantys.
Taip yra krizės metu, kai centriniai bankai skolina komerciniams bankams pinigus už mažą bazinę palūkanų normą. Lietuvos bankas, laimei, tokia praktika užsiima minimaliai. Kaip mačiau, dabar perka vertybinius popierius ir taip suteikia bankams likvidumą. Bet ES ir JAV tokia praktika yra tiesiog masinė, ir tai bėda.
G.JAKAVONIS: Gali arba lazda tvarkyti reikalus, arba saldainiu. Bankai irgi lyg ir pasiūlo saldainį, paskui gauni su lazda. Kaip tai išspręsti?
R.ŽEMAITAITIS: Yra mano pataisa, ir kitomis pataisomis, manau, Seimas mėgins tai spręsti.
Kitas dalykas yra dėl Lietuvos banko vadovo atsakomybės. Šiandien gebėjimo vadovauti visiškai nematyti, nors turi prezidentės palaikymą. Žmogus atrodo visiškai nekompetentingas vadovauti šitai institucijai.
Lietuvos centriniame banke sėdi žmonės, kurie kiekvieną dieną mato, kaip cirkuliuoja pinigai, kokios suteikiamos paskolos. Tai palaukite, gerbiamieji, jeigu buvo išduota tiek netinkamų paskolų, tiek netinkamai administruojamų lėšų, ką veikia valdininkai ir ką jis pats veikia? Galų gale savo grupės ar kurso draugui atiduoda administruoti Ūkio banką.
Kitas dalykas, parodykite, kiek Lietuvoje yra baudžiamųjų bylų dėl netinkamo valdytojo ar stebėtojų tarybos išduotų paskolų. Gal rasit vieną, geriausiu atveju, dvi. Įsivaizduokite: Lietuvoje yra dvi trys bylos, o nuostoliai siekia 15 mlrd.
Žmogelis iš prekybos centro maišiuką pavagia, jį tampo po teismus, metus teisia dėl 15 centų, o šičia pinigai dingsta ir jokios atsakomybės nėra.
Pažiūrėkite, ką krizės metu darė skandinaviški bankai. Trejus metus jie buvo užsukę paskolų kranelį. Davė tik vadinamieji Lietuvos kapitalo - tai „Snoras“, Ūkio ir Medicinos bankai. Kur yra šitie bankai? Iš trijų vienas beliko.
Dabar sakoma, kodėl nediskutuojama. Na, gerbiamieji, nesate akli, parodykite nors vieną komercinę televiziją ar komercinį spaudos leidinį, interneto puslapį, kuris pjaus šaką, ant kurios sėdi? Pasižiūrėkite, kiek yra bankų reklamų.
Man gaila, kad ši Vyriausybė, valdančioji koalicija, kur aš esu, nesugeba rasti ryžtingo sprendimo. Reikia kurti Lietuvos komercinį banką ir visus aktyvus, visus europinius, biudžetinius, savivaldybės pinigus perleisti tenai, visas operacijas ten daryti ir perduoti pinigų administravimą.
Domėjausi vienu banku Lietuvoje, kaip jie socialines pašalpas moka. Yra kažkokia jų įkurta įmonė, valdytojai rajone laimi ir dalija socialines pašalpas. Yra sutartis per 10 dienų išmokėti socialinę pašalpą. Kiekvieną mėnesį ateina po milijoną, o jie moka kažkodėl paskutinę, dešimtą, dieną. Dar dešimt dienų jie turi galimybę tuos pinigus paskolinti ir iš jų uždirbti.
Jie realiai mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigais, valstybės pinigais kuria verslą. Galiu pasakyti, kad nekonkurencingai.
Maisto parduotuvės, duonos kepyklėlės šiandien tarpusavyje konkuruoja, o šitie - ne. Parodykite nors vieną banką, kuris konkuruoja. Aš dar nė vieno nemačiau, kuris sakytų: va, gerbiamieji, aš jums duodu, palūkanos tokiom normom bus.
Arba darykime kaip Vokietijoje. Regionuose jie turi 10-15 procentų tame banke akcijų, kad turėtų informaciją, kad žiūrėtų, kas vyksta. Mes šiandien jos neturime, nors Lietuvos centrinis bankas prisidengia, kad mes tą informaciją generuojame. Kai paklausi, taip ir negausi.
Kaip dabar išaiškėjo „Snoro“ atveju, kol šis bankas bankrutavo, kažkodėl centrinis bankas leido 200-300 žmonių išsigryninti pinigus, ir išvežė 140 mln.
Dar vienas dalykas, kurį sužinojau, kai komitete priėmiau iš Briuselio atstovus, - tai dėl kredito kortelių apmokėjimo ir planuojamos priimti direktyvos.
Ar kas diskutavo apie tai, kad kiekvienam vartotojui, kuris turi kredito kortelę ir atsiskaitys prekybos centruose, degalinėse, administravimas pabrangs apie 10 proc.? Ar kas nors girdėjo iš Seimo narių, iš politikų, iš ekspertų? Niekas.
Europos Komisija tyliai tai jau daro, susitaria su pagrindinėmis trimis valstybėmis, nes jie yra tų kortelių gamintojai ir administratoriai arba frančizes yra sudarę. Pamėtėkime tokį mokestį. Niekas nežino, bet aš jau informaciją turiu surinkęs, Ispanijoje toks mokesčių įvedimas vartotojams kainavo 2,6 mlrd.
G.JAKAVONIS: Iš Sąjūdžio norėjome, kad būtų sava valiuta - litas. Dabar verčiamės per galvą, kad jos nebūtų.
A.BUTKEVIČIUS: Manau, yra trys sąvokos, apie kurias reikėtų padiskutuoti: teisėta, teisinga ir visuomenei bei tautai naudinga.
Visi tie dalykai, apie kuriuos mes kalbame ir dėl kurių kolegos nepatenkinti, yra naudingi tam tikrai grupei asmenų, kurie žaidžia pagrindinį žaidimą Europos Sąjungoje. Čia apskritai moralinė kategorija.
Bet yra vienas kriterijus, pagal kurį mes galime kalbėti - teisinga ar ne, tai yra ideologijos klausimas. Aš, pavyzdžiui, esu tautinės ideologijos žmogus. Man svarbu, kad šitame kampe gyvenantys žmonės susikurtų tam tikrą gerovę ir kad jie nebūtų slopinami kitų, su mumis konkuruojančių kolegų.
Kolegė mano, kad yra tam tikras bendras žaidimo laukas, kuriame visi turi vienodas galimybes, ir kad toks žaidimo laukas turi būti išsaugotas. Aš, pavyzdžiui, laikau jos požiūrį iliuzija ir visišku vaikiškumu. Ji laiko mano požiūrį sąmokslo teorija. Ir yra trečiasis požiūris - kiek tai visuomenei naudinga.
Imkim ir pasiskaičiuokim, kam yra duodama Lietuvoje nauda esant dabartinei bankų, ekonominei politikai. Pasižiūrėkime į tuos, kurie, turėdami vilties, pabėgo į Europos Sąjungą, į pačią darbingiausią tautos dalį. Ir į tuos, kurie, turėdami vilties, apsikasė kur nors Lietuvos kaime ir bando išlikti ūkyje.
Rūta pasakė, kad šalys, kurios čia įsteigė bankus, yra mūsų draugai iš ES. Kai mes stojome į ES, buvo visiškai aišku, kad yra ne dviejų greičių Europa, bet kad yra visiškai skirtingi valstybiniai vienetai su visiškai skirtingom ekonomikom ir galimybėm.
Mums atėjus į ES iš karto užmaunamas tam tikras apynasris, ir mums leidžia daryti tiktai tai, ką mums leidžia daryti ekonomikoje. Tai išbalansuoja mūsų taip ir nesukurtą ekonomiką, visiems kitiems išsaugant kur kas geresnes sąlygas.
Nors, tiesą sakant, dabar šituo ekonomikos išbalansavimu skundžiasi netgi tokia valstybė kaip Didžioji Britanija. Vieninteliai vokiečiai turi visiškai subalansuotas visas ekonomikos kryptis.
Mes dabar net pasitraukti negalime iš Europos Sąjungos, nes esame gerokai blogesnėje padėtyje negu tada, kai tik įstojome. Ir jeigu dabar išeitume, tai jau esame pagauti ant kabliuko.
Tai kas dabar laiko meškerę su kabliuku Europos Sąjungoje? Žozė Manuelis Barozas (Jose Manuel Barroso), buvęs maoistas, ar ledi Ketrina Ešton (Catherine Ashton), kuri ES ambasadose nustato, kokiais apmušalais turi būti padengtos sienos ir baldai? Ar Europos Tarybos kuruojantys asmenys yra tie, kurie užduoda visą šitą politiką? Žinoma, ne. Už jų stovi turtingi, įtakingi ponai, kurie organizuoja Europos Sąjungos politiką.
Atsakykite, kas priima sprendimą, kiek eurų turi būti pagaminta ir kiek turi būti padalyta, kaip šitas mechanizmas yra susijęs su mūsų Lietuvos rinkėjais ir mūsų visuomenės interesais? Tada mes galėsime kalbėti, ar ES demokratijos daugėja, ar mažėja. Ar šita institucija, kurios dalimi esame per nelaimę tapę, yra mūsų interesus ir mūsų verslą ginanti, ekonomiką sauganti institucija, ar, atvirkščiai, mes esame pakliuvę į žabangas? Esu didesnis liberalas negu jūs, bet nenoriu žaisti nevienodomis sąlygomis.
G.JAKAVONIS: Visų save tautinėmis deklaruojančių valstybių ekonominis pagrindas - stipriai sureguliuoti socialiniai dalykai. Kalbant apie sąmokslo teorijas, iš mokėjimo kortelių ne tik kad 10 proc. nuskaitys. Tai yra totali žmogaus, jo pajamų kontrolė. Pažiūrėkite, kur vystosi pasaulis, čia tiesiog sovietinė viso to dalis.
P.GYLYS: Esu parašęs knygą apie globalizaciją, tai yra dvi teorijos. Pirma - kad pasaulis vystosi pasaulinės vyriausybės link. Kita - kad iš tikrųjų yra jėgos, kurios nesuinteresuotos turėti pasaulinę vyriausybę, bet yra kitos grupuotės, kurios realiai valdo.
Manau, iš tikrųjų dabar situacija tokia, kai niekieno nerinkti žmonės turi neproporcingai dideles galias.
Esu iš tų žmonių, kurie mano, kad tautiškumas, bendruomeniškumas ir t.t. yra sunaikintos solidarumo formos. Tai yra socialinis kapitalas, nematomas turtas, kuris yra labai svarbus ekonominės plėtros veiksnys.
Čia mes kovojome su komunizmu, sugriovėme bendruomeniškumą, tautiškumą ir kitas solidarumo apraiškas.
Kitaip sakant, yra viešas gyvenimas, bendruomenė, šeimos, valstybės, ir privatus gyvenimas. Tai mes kol kas manėme, kad gyvenimas susidaro tik iš privačios dalies ir kad kuo labiau viską privatizuoji, tuo geriau.
Tai yra didelė grėsmė, pirmiausia pokomunistinėms šalims, kurios ideologiškai yra neatsparios, bet taip pat ir Vakarams. Kai išnyko Tarybų Sąjunga, nėra konkurencinės ideologinės kovos.
Manau, Lietuvoje vyksta procesai, kurie vis dėlto šiek tiek nuteikia optimistiškai. Man teikia vilties tai, kad žmonės, netenkantys savo valstybės, netenkantys bendruomenių, ir pradeda jau vidumi jausti, kad netenka kažko labai svarbaus. Turime namą, bet neturime Tėvynės, turime automobilį, bet neturime bendruomenės.
Yra didžiulė globali diskusija tarp globalistų, kurie save taip vadina. Jeigu pagal šitą egzistuojančią filosofiją, kuri dabar dominuoja neoliberalizme, ES plėtosis, tai aš manau, kad ji nelabai daug galimybių turi išlikti.
G.JAKAVONIS: Vokietijai ES pateikia, kad ji ten nenori maitinti visų.
R.VAINIENĖ: Pritariu, kad Europos Sąjunga yra toks dirbtinis darinys. Iš pradžių tai buvo keturių laisvių idėja - laisvas kapitalo, prekių, paslaugų ir žmonių judėjimas. Ypač dėl žmonių judėjimo, Šengeno, visi tikrai džiaugėmės.
G.JAKAVONIS: ES ir Šengeno zona yra visiškai skirtingi dalykai.
R.VAINIENĖ: Bet laisvas žmonių judėjimas atsirado mums įstojus į ES. Iš tikrųjų tos keturios laisvės ir buvo ta gėrybė, kurią žmonės gavo, kuria patikėjo.
Prekių, paslaugų, kapitalo judėjimui numatyta daug apribojimų, ypač prekių, ten numatyti kokybiniai reikalavimai ir pan.
Jeigu ES būtų priimama keturių laisvių principu, tai būtų geras darinys. Bet ji ne vien laisvų gėrybių pagrindu kuriama. Dabar jau siekiama didesnio federalizavimo, daugiau sprendimų perkelti į aukštesnį lygį.
Tai negeros tendencijos. Iš tikrųjų pritariu, kad darinį siekiama išsaugoti tokiais jėgos metodais, nes matyti vis daugiau braškėjimo ženklų. Ypač dėl euro zonos krizės išlindo visos ylos iš maišų, ačiū Dievui, laiku.
Pavyzdžiui, JAV išlįs gerokai vėliau, nes ten skolinamasi federaciniu lygiu, o kai išlįs, bus per vėlu bet ką daryti.
Daugiau informacijos čia.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
