Bankas - draugas tik tol, kol paimi paskolą

Apie tai naujienų agentūroje ELTA prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas ARLAUSKAS, Lietuvos bankų klientų asociacijos generalinis direktorius Rūtenis PAUKŠTĖ, asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vykdomasis direktorius Kęstutis KUPŠYS ir Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos narys Saulius ŽILINSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

Diskusijos vaizdo įrašą žiūrėkite čia

G.JAKAVONIS: Su bankais susijusių problemų yra gana daug. Bankai ignoruoja 2011 metais pakeistą Bankų įstatymą, pagal kurį jie privalo išnagrinėti rašytinius kliento prašymus ir raštu jam atsakyti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų. Už jo nevykdymą bankams niekas netaikoma.

S.ŽILINSKAS: Bankas yra finansinė institucija, kuri siekia pelno. Blogai yra tai, kad mūsų sąlygomis bankui visuomenė ir nekelia kitų reikalavimų, tik akcininkai reikalauja kuo didesnio pelno. Dėl to prasideda įvairūs nesutarimai ir konfliktai, ir svarbiausi iš jų būna žmogiškasis veiksnys, kai į kreditorių žiūrima kaip į draugą, o užmirštama, kad bankas siekia tik pelno. Ir jeigu iškyla kokių nors problemų, paaiškėja, kad bankas pardavė verslą konkurentams.

Taip, yra buvę tokių atvejų, kai bankas apgavo. Iš pradžių jis siūlė dalyvauti bendrame projekte, o vėliau paaiškėjo, kad jis iš šio projekto pabėgo.

Žmonės - ir visuomenė, ir įstatymų leidėjai - daro esminę klaidą, žvelgdami į bankus kaip į instituciją, kuri rinkoje bendradarbiauja, o iš tikrųjų bankas yra institucija, kuri siekia pelno, ir tą pelno norą reikia valdyti. O šito pas mus nėra daroma.

D.ARLAUSKAS: Norėčiau sureaguoti nuskambėjus tokiems socialistiniams motyvams - valdyti pelno normą. Vadinasi, kažkas turi nustatyti, kad bankas gali gauti ne daugiau, tarkim, kaip kokie 20 proc. ar kiek tos pelno normos. Tokią pelno normą apskritai reikėtų iš apyvartos pašalinti.

Šiaip viskas čia buvo teisingai pasakyta, tik problema ne ta, kad kažkas valdo ar nevaldo, o ta, kad yra nevaldoma konkurencija. Ir kai konkurencijos nėra, atsiranda labai didelis noras pasipinigauti žmonių sąskaita, ir tada pelno norma tampa nekontroliuojama.

Dabar atlyginimai didėjo, tai visi džiaugėsi, bet pažiūrėkite, kur didėjo daugiausia. Pavyzdžiui, finansų sektoriuje, kuris realiai ekonomikoje beveik nedalyvauja arba labai mažai dalyvauja, o atlyginimai čia auga.

Man labai norėtųsi diskusiją pakreipti ta linkme, kodėl Lietuvoje atsitiko taip, kad iš esmės nėra bankų konkurencijos, dominuoja keli skandinavų bankai. Apie tai prieš keletą metų dar buvo skelbiama viešame Lietuvos banko tinklalapyje - kad skandinavų bankų koncentracija pasiekė kritinę ribą ir tai jau tampa pavojinga Lietuvos ekonomikai.

Taip buvo dar prieš žlungant „Snorui“, o „Snorui“ žlugus dominavimas tapo dar didesnis, bet iš Lietuvos banko tinklalapio kažkodėl dingo informacija apie skandinavų bankų potencialią žalą Lietuvos ekonomikai.

Tai šitie dalykai, manau, turi mus ypač jaudinti, kodėl prieš dvejus metus tai buvo pavojus, dabar nėra pavojaus, nors realus pavojus dar labiau padidėjo.

Man susidaro toks įspūdis, kad šiuokart tie skandinavų bankai jau daro ir realią įtaką sprendimų priėmėjams, tam tikriems Lietuvos banko veiksmams. Štai apie ką turėtume kalbėti.

Nieko nesakau - kas kiek sugeba užsidirbti normalioje konkurencinėje kovoje, tegul tiek ir gauna, bet šiuokart esmė, kaip buvo kalbėta, kad tą pelno normą jie patys nustato. Laisvojoje rinkoje taip negalima.

S.ŽILINSKAS: Iš esmės veikiantys subjektai yra keli. Vienas subjektas - tai bankai konkurentai, kurie galėtų įvesti situaciją. Kitas veikiantis subjektas - visuomenė, nes jeigu tai atsitiktų skandinavų bankų gimtosiose šalyse, tai kai kurios šeimos arba giminės tiesiog uždarytų tuose bankuose sąskaitas. Trečias subjektas, apie kurį mes turėtume kalbėti, yra įvairios institucijos, kurios šitą procesą reguliuoja ir valdo. Viskas prasideda nuo to, kad bankų veikla yra licencijuojama. Išskirtinėje licencijuojamoje veikloje yra ir priežiūros veiksnys.

G.JAKAVONIS: Ar yra kokie valdžios mechanizmai iš Skandinavijos atėjusiems bankams reguliuoti? Ar Lietuvos centrinis bankas tiksliai vykdo Konstitucijoje įtvirtintas funkcijas?

R.PAUKŠTĖ: Aišku, su bankais susijusias problemas galima ir reikia spręsti, tik klausimas, kokiu mastu mums pavyks jas išspręsti.

Iš tiesų bankų įtaka mūsų šalyje yra labai didelė, mes kartais net ne viską suprantame, kiekvieną dieną spaudoje matome bankų ekspertus. Man atrodo, to nėra kitose šalyse kaimynėse. Kiekvieną dieną per visus televizijos kanalus į ką kreipiasi spauda? Į bankus. Bankų ekspertas pateiks tą nuomonę, bet jis ją pateiks remdamasis banko pozicija, jis niekada nesakys to, kas bankams yra nepalanku. Taip kuriama viešoji nuomonė.
Vyriausybė taip pat, matyt, mano, kad jeigu bankų sektorius bus tvarkingas, tai bus tikrai šalies ekonomikai teigiamas postūmis ir Vyriausybė visuomet palaikys, sakykim, irgi sveikus bankus.

Visi rūpinasi bankų sveikata, bet niekas nepagalvoja, ką jaučia banko klientas, kai ateina į banką.

Ir turime rezultatą, kad sutartys, kurios bankuose sudarytos, yra šališkos, vienpusės, bankų juristų parengtos ir jos atspindi banko poziciją ir norus. Bankai su savo geros praktikos kodeksu taip pat yra jau seniai parodę savo mąstymo būdą, ir šitas jų kodeksas iš tiesų yra deklaratyvus ir jis kaip tik parodo požiūrį į savo klientus.

Žodžiu, yra tikrai labai daug požymių, kurie rodo, kad bankai pas mus šeimininkauja, kad jie nesirūpina ir nedirba Lietuvos žmonėms ir Lietuvos ekonomikai, jie dirba savo pelnui. Ir, aišku, šitą dalyką reikia stebėti, akcentuoti ir ieškoti išeities iš tokios padėties.

G.JAKAVONIS: Kalbant apie tų bankų ekspertų dalyvavimą žiniasklaidoje - aš niekada negirdėjau, kad kokį nors valdžios priimtą sprendimą komentuotų Šiaulių, Ūkio ar Medicinos bankų analitikai. Visada skandinavų pasamdyti žmonės šneka.

R.PAUKŠTĖ: O kur galų gale mūsų Lietuvos banko ekspertai, kur mūsų Finansų ministerijos ekspertai, kur mūsų aukštųjų mokyklų dėstytojai, kurie rengia studentus, kurie mąsto kaip mokslininkai, mato tas problemas galbūt visai kitaip ir iš visuomenės pozicijų? Čia iš tiesų yra labai aktuali problema mums visiems, nes labai paprasta kreiptis į banką ir gauti atsakymą. Mes kažkaip esame apsiriboję ir tą viešąją erdvę formuojame bankams palankioje šviesoje.

K.KUPŠYS: Kai mes turime šitokį didžiulį susiraizgiusį įvairiausių problemų kamuolį, kurio klodai klojosi vienas ant kito per 20 Nepriklausomybės metų, atsiradus tai moderniajai mūsų Lietuvos bankininkystei, tai man kyla drąsi idėja: o kodėl mes dar galvojame, kad tą seną sistemą įmanoma pataisyti?

Galbūt reikia ramiai nusiteikti, kad šita bankininkystės sistemėlė, šitas jos modelis, kaip ir daug kur pasaulyje, pamažu užleis vietą kokiai nors kitai sistemai. Galbūt mes dar net nejaučiame, gal nelabai matome tuos daigus, gal jie per silpni, bet taip visada yra - kol naujas prasimuša, tol jis beveik nematomas, bet kai prasimuša, tai, žiūrėk, ir nebėra jau kelio atgal.

Kada paskutinį kartą naudojotės telegrafu? Turbūt niekada. Mes galbūt turime nukreipti mintis į tai, kad senąją sistemą paliekame, palopome, bet galvojame, kokiais kitais būdais žmonės gali organizuoti savo pinigų idėją.

G.JAKAVONIS: Bet ar yra kitose valstybėse kokie lyginamieji variantai, kurie nutolo nuo šito modelio?

K.KUPŠYS: Vakarų civilizacijoje yra globalus aljansas etinių bankų, kurių šiaip dar nėra daug. Yra keliolikos bankų susivienijimas, jų didžiausi aktyvai yra 6 mlrd. eurų, tai jau nėra mažai. Pasauliniu mastu jis yra smulkus, bet Lietuvos mastu jis didžiulis ir šitie bankai pamažu plečiasi.

Tai įsivaizduokime, kad Lietuvoje atsirastų toks, kitoks, panašus - du trys bankai, ir mes pamatytume, su kokiu džiaugsmu žmonės perneštų savo indėlius ten, kur jiems širdžiai artima, ir su kokiu džiaugsmu jie eitų būtent iš ten imti kreditus, net už didesnes palūkanas, nes jie jaustų, kad štai yra bankai, kurie dirba etiškai.

G.JAKAVONIS: Vis dėlto, kalbant apie Lietuvos santykius su bankais, susiformavusi tokia praktika, kad laimi tas, kuris turi daugiau pinigų.

D.ARLAUSKAS: Nesutinku. Mes galime ir laimėti, ir dabar rengiame visą programą, kad šitas precedentas taptų visuotinis ir visiems būtų pripažintas. Mes galime nusverti pinigus per didžiulį visuomenės aktyvumą, pvz., rengdami šitokias apskritojo stalo diskusijas, dalyvaudami mitinguose, rengdami peticijas. Reikia dirbti, tada galime nusverti pinigus.

G.JAKAVONIS: Jeigu bankas pradeda pralošti, vėl jie pasirašo konfidencialumo sutartį, kad jie susitaiko, ir dar būna taip, kad daug žmonių, kurie jaučiasi bejėgiai, praranda norą kovoti, nemato tiesiog jokio optimizmo.

S.ŽILINSKAS: Taip, tezė yra labai paprasta, kad su banku pykstamasi tol, kol susitaikoma. Kodėl?

Dėl to, kad vis dėlto pykimosi pagrindas yra ekonominis. Juk kalbama apie pinigus, ne apie įsižeidimą, nuskriaudimą. Jeigu kuriuo nors metu bankas mato, kad yra grėsmė pralošti ir netekti tų pinigų, jis visada bus linkęs taikytis, tik reikia prieiti prie tos grėsmės.

Dabar iš karto nelabai gera naujiena visiems privatiems asmenims. Įsivaizduokite paprastą dalyką - sakykime, mes netyčia visi pakviečiami dirbti į banką banko tarnautojais. Yra pilietis, kuris galbūt net banko apgautas. Kaip tie tarnautojai priims sprendimą tam piliečiui grąžinti pinigus? Nepriims. Vienintelis atvejis, kad ateis juristai ir pasakys: žinote, mes pralošime ir ne tik šituos pinigus susimokėsime, bet dar ir banko reputaciją prarasime. Dėl to nelabai gera naujiena yra ta, kad su banku vis dėlto kovojama vienintele priemone, tai yra teisine. Asmeniškai su banku yra kariaujama teisme.

G.JAKAVONIS: Aišku, bankininkystė yra irgi verslas. Kur yra ribos, kad, sakykim, monetarinė politika įsigali, o gamybiniai reikalai, pati gamyba Lietuvoje kažkaip smunka? Bankai vis tiek bus. Pinigai yra vadinami ekonomikos krauju ir be jų nieko nebūtų, bet čia aš matau gamybinio sektoriaus pralaimėjimą būtent finansiniam.

D.ARLAUSKAS: Gediminas yra teisus ir nežinau, kiek yra objektyvūs tie tyrimai, kurie nustatė, kad tik 5 proc. pinigų iš esmės funkcionuoja ekonomikoje, tai yra gamybos sferoje, visi kiti pinigai cirkuliuoja už realios ekonomikos, visokiuose fonduose, ateities sandoriuose, tai yra sistemoje, kur „pinigai daro pinigus“.

Gal neatsitiktinai čia dabar visokių piramidžių gimsta, tik tos piramidės yra nelegalios, o visi tie fondai dirba legaliai, ir tai irgi buvo federalinės rezervų sistemos. Iš esmės tai buvo amerikiečių sugalvota sistema. Puikiai žinote, kad federalinės rezervų sistemos pagrindą sudaro privatus kapitalas ir valstybės centrinis bankas. 1970 metais ir buvo ta Pandoros skrynia atidaryta, kad jie galėtų kurti sistemą „pinigai daro pinigus“.

Tai yra didžiausia problema. To nėra, pavyzdžiui, islamo bankininkystėje, nes ten remiamasi visai kitu principu. Tiek tas, kuris įdeda pinigus į banką, tiek tas, kuris tuos pinigus saugo, tiek laimėjimo, tiek rizikos atveju dalijasi arba laimėjimą per pusę, arba pralaimėjimą per pusę. Todėl islamo bankai neinvestuoja į visokius vertybinius popierius, pensinius fondus, kurie žlunga.

Galbūt čia yra mūsų moralinės evoliucijos klausimas, kiek mes moraliai evoliucionuojame, stengdamiesi žiūrėti ne kiekvienas savo, o plačiau.

Ne pagal Lietuvos galimybes yra pakeisti tą ydingą situaciją. Tai yra tiek Europos Sąjungos, tiek viso pasaulio reikalas. Klausimas tas, ar pasaulis supras, kad tolesnė sistema ves absoliučiai į katastrofą ir vis dėlto apribos tuos, kurie kuria tą sistemą „pinigai daro pinigus“.

Mano supratimu, turi būti užkirstas kelias pinigų spekuliacijai, turi būti uždaryti visi keliai pinigams veikti už realios ekonomikos ribų.

Per multiplikaciją gauname labai greitą ekonomikos skilimą ir burbulų susidarymą, tada kas nors pradeda kentėti. Gal mums patinka toks modelis, gal mes būsime tie laimingieji, kur nepateksime į burbulą? Ir aš matau, kad visa Europa ir pasaulis renkasi šitą modelį - greitai besiplečiančią ekonomiką su didėjančia infliacija ir burbulų susidarymo galimybėmis. Kai kas džiaugiasi, nes iš to turi didelės naudos.

Ar užteks mums jėgų pasipriešinti? Bet aš matau, kad ir Lietuvoje labai daug žmonių, kurie nori šito modelio tikėdamiesi, jog jie bus tie laimėtojai, štai kur problema. Tai moralinė problema.

G.JAKAVONIS: Mes nukrypome nuo pagrindinio klausimo, kad kas turi daugiau pinigų, tas laimi. Kęstuti, esate sąžiningos bankininkystės atstovas, nors „sąžininga bankininkystė“ šiose situacijose man skamba truputį tragikomiškai.

K.KUPŠYS: Man truputį net ir gaila bankų. Gal tai paradoksaliai skamba, bet aš juos nuoširdžiai pradedu užjausti. Dauguma iš jų per krizę sugriovė savo biznį, ir dabar štai sutinki verslininką, kuris sako: ne, aš už viską atsiskaičiau, turėjau kelerius metus sausros, dirbau iki prakaito, kad atsiskaityčiau, užtat dabar nebeturiu jokių paskolų ir niekada daugiau nesiskolinsiu.

Štai toks pasistūmėjimas mūsų sąmonėje lemia, kad bankininkai liko be biznio, o visuomenė gyvena sveikai, sveikiau negu prieš krizę.

D.ARLAUSKAS: Nesutikčiau, kad jie liko be verslo. Jie iš tikrųjų verslą dabar gauna iš kitų - iš mažmenos, pervedimų, didelių įkainių.

S.ŽILINSKAS: Matau labai paprastą priežastį, kodėl pas mus tiek daug problemų, ir ta priežastis yra Skandinavijos bankų vadovų nusiteikimas. Laikantis tokios versijos, kad kaip matuosi žmones, tokius rezultatus ir gausi, Lietuvoje, skandinavų bankų vadovų požiūriu, žvelgiant į tai, kad tai yra tuščia rinka, buvo duota komanda, kad mes jus skatinsime už pasiektus vienetinius rezultatus.

Ar atsimenate, kaip buvo pasirašoma dėl pensijų fondų? Jūsų negaudė Gedimino prospekte iš veido pažįstami bankininkai kviesdami pasirašyti?

Tada buvo kitas etapas - premijos už išdalytas paskolas. Štai jums ir atsakymas, kodėl tų paskolų buvo pridalyta, o mūsų žmonės, išėję iš posovietinės sistemos, deja, pateikė skandinavams netikėtą dovanėlę, dalydami patarimus: jei tau truputį trūksta iki formalių ribų, kad gautum paskolą, tai nueik, susiveik tokią pažymą, tada ir pateksi į kredituojamųjų ratą.

D.ARLAUSKAS: Prisiminiau vieną atvejį, kaip buvo agituojama stoti į pensijų fondus. Vienas mano pažįstamas, tuo metu nemažas vadovas, buvo apdovanotas už labai gerą galvų į pensinius fondus medžioklę. Aš jo klausiu, kaip jis jaučiasi puikiai suprasdamas, kad 50-60 metų žmogus, kalbinamas eiti į privačius fondus, patirs pralaimėjimą ir neturės jokios naudos. Jo atsakymas: juk žmogus renkasi. Bet, sakau, tu esi stipresnis, įvaldęs iškalbą, jūs žmonėms iš esmės išplaunate smegenis, prikuriate visokiausių istorijų, kokios jie čia turės naudos, o kur moralė?

Čia, sako, tu mane pradedi moralizuoti. Yra sistema, ji duoda tam tikrą uždarbį, mes esame įsprausti ir mano premijos priklauso nuo to, kiek sumedžiosiu galvų.

Labai svarbu, kad, ko gero, valdžia irgi čia galėjo įsikišti ir uždrausti, pavyzdžiui, agituoti žmones į tuos privačius pensijų fondus, arba neleisti pereiti, nes visi žino, kad žmogui iš to jokios naudos, nes laikas per trumpas tai naudai atsirasti.

G.JAKAVONIS: Dešimtajame dešimtmetyje, kritus „Litimpex“ ir kitiems lietuviškiems bankams, pamatę, kad „lietuviški“ reiškia „nepatikimi“, visi džiaugėsi, kad čia ateina skandinavų bankai, nes jie turi patirties, gerai elgiasi.

D.ARLAUSKAS: Mano supratimu, užsienio bankų atėjimas į Lietuvos ekonomiką buvo labai pozityvus veiksnys. Jie atėjo ne tiek su nauja vadyba, kiek su naujais pinigais. Lietuvos ekonomikai tuo metu reikėjo iš tikrųjų labai daug pinigų ir mūsų galimybės pasiskolinti iš kitų šalių buvo neįmanomas dalykas. Danai, pavyzdžiui, skolino kreditus, bet su sąlyga, kad pirksi jų techniką, tada turėjai pirkti brangiai.

Pagrindinis dalykas tas, kad tie užsienio bankai įliejo daug pinigų ir labai paskatino ekonomiką. Bet kadangi mūsų valdžia nesukontroliavo, kadangi leido tik žaidėjus, kurie įgijo tą didelę galią, čia ir atsirado visos problemos. Tada jų moralinis santykis su klientais, su vartotojais iš esmės ir pradėjo blogėti.

R.PAUKŠTĖ: Jie atnešė pinigus, bet neatnešė etiškos bankininkystės į mūsų erdvę. Čia, aišku, galbūt prisidėjo ir mūsų žmonių mentalitetas, nes mes irgi norime praturtėti ir ne per daug rūpintis klientais, kurie ateina.

G.JAKAVONIS: Kiekviena valstybė pirmiausia rūpinasi savo žmonėmis. Juk laikydami indėlius skandinaviškuose bankuose mes prisidedame prie skandinavų pensijų mokėjimo. Ar čia nėra mūsų, tiek valdžios, tiek paprastų žmonių, klaidos?

D.ARLAUSKAS: Nežinau, ar tai klaidos, bet jūs pažiūrėkite: valdžios vyrams labai smagu ir jie labai noriai pozuoja, susitikinėja su iškiliais verslininkais, su bankininkais, vaikšto į visokius priėmimus, jiems tai suteikia tam tikrą dvasinį, moralinį pasitenkinimą.

Ar kada nors girdėjote, kad, pavyzdžiui, Prezidentūroje ar kur kitur vyktų susitikimai su smulkiaisiais verslininkais ar pan.? O čia taip būna, tai yra pataikavimas žmonėms, kurie šiandien formuoja ir visuomenės elgseną. Tai irgi rodo mūsų moralinį skurdumą, kad mes orientuojamės į tą, kuris turi pinigų, o ne į tą, kuris yra Lietuvos patriotas.

Man įsiminė Anglijos karalienė. Atvažiavusi ji surengė susitikimą su Lietuvos pensininkais, juos pagerbė. Kiek Lietuvos vadovų, kurie galėtų ryžtis tokiems veiksmams, nuvažiuoja į kitą šalį ir susitinka su smulkme?

K.KUPŠYS: Didžioji bankininkystė yra tarptautinė ir mes turime su tuo turbūt susitaikyti, kol sugalvosime kitų modelių, kol pradės kaltis nauji daigai, bet yra ir kai kas, kuo jau dabar galima pasinaudoti.

Man pats geriausias lietuviškosios bankininkystės pavyzdys yra 60 ar 70 lietuviškų kredito unijų, kurios dirba lokaliai savo vietovėse, kurios tenkina savo miestelių, kaimelių gyventojų interesus. Ar kas gali būti geriau? Tai yra gera pradžia: čia gyvenu, čia ugdau vaikus, čia saugau pinigus, čia užsiimu verslu, ir tada tos globalios audros nebe tokios ir baisios.

D.ARLAUSKAS: Kokia yra kredito unijų sėkmės priežastis? Jos iš esmės formuoja bendruomenes - štai kur visa esmė. Bankai kiekvieną klientą mato kaip atskirą statistinį vienetą, o visa kredito unijos veikla iš esmės yra susijusi su bendruomeniškumo kūrimu.

S.ŽILINSKAS: Mūsų valdžią, kaip retai būna, galima pagirti dėl to, kad stojant į Europos Sąjungą buvo priimta išimtis, kuri leido turėti tokią finansinę formą kaip kredito unija.

Visa paslaptis yra įstatymas, kuris apibrėžia kredito unijų valdymą. Tai yra kredito unijos valdomos ne akcijomis ir turimomis turto dalimis, o kiekvieno pajininko balsu - kiek pajininkų vienetais, tiek ir balsų. Tai ir sudaro bendruomeniškumo pagrindą, nes daug atitinkamo regiono žmonių dalyvaudami ir balsuodami nulemia kredito unijos veiklą ir panašius dalykus.

R.PAUKŠTĖ: Netikiu, kad žmonės, kurie į kredito uniją sunešė po 100 litų pajų, ją ir valdo. Manau, Lietuvos bankas labai gerai daro, kad padidino kredito unijoms reikalavimus, kad vis dėlto ėmėsi į jas žiūrėti žymiai atsakingiau ir rimčiau. Labai pagirčiau šitą Lietuvos banko žingsnį, nes mums nereikia daugiau tų problemų, o už kredito unijų vadovų, matyt, taip pat stovi kažkokie žmonės su pinigais. Tad čia reikėtų irgi blaiviai, atsakingai žiūrėti ir, manau, tokiu atveju kredito unijos tikrai mums būtų didelė paspirtis.

D.ARLAUSKAS: Turbūt reikėtų taip performuluoti: ten, kur pinigai, ten kažkokie žmonės stovi. Tik klausimas, kokie žmonės. Tai turi būti daugmaž sąžiningi žmonės, nepriekaištingos reputacijos, neįsivėlę į finansines machinacijas.

S.ŽILINSKAS: Gal, pavyzdžiui, asociacija „Už sąžiningą bankininkystę“ inicijuotų programą „Už viešumą kredito unijose“?

D.ARLAUSKAS: Dar noriu pasakyti vieną mintį apie bankų ekspertus ir analitikus. Esu pasakojęs, kad Amerikoje prieš 20 metų buvo pradėtas tyrimas, kiek prognozės atitiks realią situaciją. Po 20 metų, kai buvo išanalizuoti bankų ir kitų analitikų pasisakymai, buvo prieita prie išvados, kad kaip moneta nukrinta, taip ir prognozės pasitvirtina. Todėl linkėčiau žmonėms mąstyti savo galva, elgtis pagal savo nuovoką ir sveiką protą ir tada nenukentėsite nei nuo burbulų, nei nuo nesąžiningų finansinių institucijų.