“Mus reketuoja”, - “Respublikai” be užuolankų pareiškė vienos didžiausių Baltijos šalyse kosmetikos gamintojų “BIOK laboratorija” kokybės vadovė Rasa Šiušytė. Šitaip ji kalbėjo apie dažniausiai iš Vakarų Europos atkeliavusius vadinamuosius aplinkosaugos ženklus, kuriais savo gaminius už didelius pinigus yra verčiami žymėti Lietuvos gamintojai. Dabar Europos Sąjungoje egzistuoja apie 250 aplinkosaugos ženklų, kurie jų savininkams atneša fantastiškų pajamų.
Reketuojama subtiliai
“BIOK laboratorija” gamina keleto pavadinimų lietuviškus šampūnus, kitas kosmetines priemones. Dalis jų eksportuojama į Gruziją, Slovakiją, Italiją. Kaip dienraščiui tvirtino R.Šiušytė, jos atstovaujama gamykla savo produkcijos aplinkosaugos ženklais šiandien nežymi.
“Kol kas prekybos centrus pavyksta įtikinti, kad mūsų produkcija ir be ekologiškumą patvirtinančių ženklų yra ekologiškai švari”, - sakė “BIOK laboratorijos” kokybės vadovė.
R.Šiušytė tvirtino, kad jos įmonėje laikomasi nuomonės, jog aplinkosaugos ženklai yra ne kas kita, kaip subtili gamintojų reketo forma. “Jie kainuoja, ir nemažai. Tačiau iš esmės didžiules sumas sumoki už du popierėlius. Vienas jų vadinamas sertifikatu ir jį gali pasikabinti ant sienos, o kitas - ženklu, kuris eksponuojamas ant gaminio etiketės. Dėl tų dviejų dalykų tenka branginti ir pačią produkciją”, - tvirtino pašnekovė.
Tačiau visiškai išsisukti nuo aplinkosaugos ženklų “BIOK laboratorijai” nepavyksta. Gamykla perka iš Vakarų Europos žaliavas, pažymėtas “Ecocert” ženklu. “Jos brangesnės nei kitos žaliavos, nepažymėtos tokiu ženklu, nors kokybė ir nesiskiria”, - atskleidė R.Šiušytė.
Lietuviams - posūnio vaidmuo
Kaip “Respublikai” tvirtino tekstilės gamintojos Kauno bendrovės UAB “Omniteksas” pirkimų direktorius Vydas Damalakas, Vakarų rinkoje pasirodyti be aplinkosaugos ženklo yra ganėtinai rizikinga. Tenykščiai vartotojai tiki, kad jei ant vieno ar kito gaminio nėra aplinkosaugos ženklo, vadinasi, jis yra ekologiškai nesaugus, naudojant tokį gaminį galima susirgti net vėžiu. Todėl neturėdamas sertifikato savo produkcijos gali ir išvis neparduoti.
Pasak V.Damalako, aplinkosaugos ženklų savininkės yra viešosios įstaigos, ne pelno, taip pat ir pelno siekiančios bendrovės. Kad įtikintų pirkėjus savo pačių sugalvoto ženklo reikalingumu, tokie ūkio subjektai privalo skirti reklamai milžiniškas pinigų sumas. “Omnitekso” vienas vadovų pripažino, kad dėl tos priežasties sukurti kokį nors aplinkosaugos ženklą Lietuvos bendrovėms nėra galimybių, - jos paprasčiausiai negalės jo tinkamai išreklamuoti.
Todėl beveik visi ženklai į Lietuvą yra atkeliavę iš Vakarų. Šiandien jų priskaičiuojama apie 250. O patys žinomiausi jų yra “ES gėlė”, “Mėlynasis angelas”, “Mėlynoji gulbė”, “Oko-tex 100”. Pastaruoju vienos vokiečių firmos sugalvotu ženklu eksportuojamą tekstilę žymi ir “Omniteksas”.
Kalbėdamas su “Respublikos” žurnalistu V.Damalakas nesiryžo antrinti R.Šiušytei ir sakyti, kad aplinkosaugos ženklų brukimas gali būti tapatinamas su savitu neturtingų šalių gamintojų reketu. “Tai yra verslas, didelis verslas. Žinoma, galime ignoruoti Vakarų siūlomas žaidimo taisykles, tačiau tada neįsitvirtinsime jų rinkoje”, - diplomatiškai kalbėjo “Omnitekso” pirkimų direktorius.
Ženklams - dešimtys milijonų
Kiek ir taip neturtingiems Lietuvos gamintojams kainuoja ženklinti savo produkciją aplinkosaugos ženklais? To tiksliai niekas nežino. Bet neabejojama, kad tam išleidžiamos dešimtys milijonų litų.
Iš kur tokios milžiniškos išlaidos atsiranda?
Pavyzdžiui, “ES gėlę” mūsų šalies gamintojams rekomenduoja įsigyti ne kokia privati vokiečių ar prancūzų viešoji įstaiga, o specialiai tokiam reikalui sukurta ES Ekologinio ženklinimo taryba. Todėl pati “ES gėlė” oficialiai skambiai vadinama Bendrijos aplinkosaugos ženklu.
Kad jį gautum, tarkime, Lietuvoje, pirmiausia reikia kreiptis į Aplinkos ministeriją. Būtent jai suteikta teisė atlikti gamintojų pateiktų dokumentų analizę ir patikrą įmonėse. Toliau laukia produkcijos bandymai laboratorijose, produkcijos sertifikavimas. Už viską turi susimokėti “ES gėlę” norintis gauti pretendentas.
Tačiau tai tik pradžia. “Be to, dar reikia mokėti paraiškos mokestį ir metinį mokestį, susijusį su produkto, kuriam buvo suteiktas aplinkosaugos ženklas, dydžiu. Paprastai paraiškos mokestis yra 300 ir 1300 eurų. Metinis aplinkosaugos ženklo naudojimo mokestis - 0,15 proc. produkcijos pardavimo masto”, - juodu ant balto išdėstyta Vadove dėl ekologinio ženklo “ES gėlė” tekstilės gaminių grupei.
Paskutinis procentas iš pirmo žvilgsnio gal ir neatrodo grėsmingai, bet jei jis skaičiuojamas nuo milijoninės apyvartos, susidaro apvali suma. O jei tokių produktų įmonė gamina daug, ženklo savininkams vien iš tokios bendrovės atplaukia fantastiškos sumos. Tuo tarpu per visą Lietuvą susidaro dešimtys milijonų.
Tiesa, kaip tvirtino V.Damalakas, aplinkosaugos ženklo “Oko-tex 100” savininkai ir jiems patarnaujančios laboratorijos nėra tokie godūs. Kaip teigė vienas iš “Omnitekso” vadovų, jo įmonei ženklo vienai produkcijos grupei išlaikymas kainuoja 7 tūkst. eurų (24,15 tūkst. litų).
Tikėti ženklinimu neverta?
Bet ar tikrai aplinkosaugos ženklą turintis, laboratorijose patikrintas produktas yra ekologiškai saugesnis už tą, kurio gamintojas nepažymėjo ženklu?
“Omnitekso” vienas iš vadovų V.Damalakas neabejoja, kad taip ir yra. Tačiau kitas “Respublikos” pašnekovas Aplinkosaugos instituto direktorius Rimantas Budrys tuo klausimu pažėrė daugybę abejonių.
“Ne tik aplinkosaugos ženklų rinkoje, bet ir visoje ES aplinkosaugos sistemoje situacija nėra tobula. Sakyčiau, čia karaliauja reketas. Visur reikalaujama leidimų, leidimų, leidimų... O kas juos patvirtina? Taigi laboratorijos. Štai ir išeina, kad viskas priklauso nuo laboranto. Todėl kas gali paneigti, kad, užuodęs gerą užmokestį, pavyzdžiui, ekologinio ženklinimo srityje, laborantas nepaisys kai kurių, švelniai tariant, trūkumų?” - retoriškai klausė R.Budrys.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
