4 nuotr.Lietuvos auksas uždirba milijonus užsienio bankams, tik ne Lietuvai. Tačiau nors mūsų šalyje sudarytos visos sąlygos saugoti šiam Lietuvos turtui, jis padėtas kuo toliau nuo mūsų - Anglijos centriniame banke. Kiek uždirbame iš to? O kiek to aukso atiduodame britams už saugojimą?
Britai moka saugoti
Lietuvos banko atstovai nė neabejoja, kad tik britai geriausiai žino, kaip tvarkytis su Lietuvos turtu.
“Taip, auksas saugomas “Bank of England”. Yra 5,8 tonos aukso, jo vertė - 132 mln. eurų, ji per metus padidėjo 20 procentų”, - kaip reklamos agentas išpyškino Lietuvos banko Rinkos operacijų departamento direktorius Arvydas Kregždė.
Bet paklausus, kiek Lietuva uždirba iš to, kad leidžia naudotis auksu užsienio bankams, jis kažko ėmė mykti.
“Palūkanos mokamos doleriais. Oi, dabar tikrai nesuskaičiuosiu, kiek per dešimt metų susikaupė palūkanų už auksą. Čia dideli skaičiavimai”, - guodėsi per sunkią užduotį gavęs A.Kregždė.
Anot jo, esant geroms sąlygoms, auksas yra skolinamas užsienio investuotojams - jis “iškeliauja” iš Lietuvos banko sąskaitos. Bet net ir neišaiškinęs, kokia iš tiesų nauda savo turtą laikyti užsienio valstybėje, jis suskubo aiškinti, kad auksą turėti Lietuvoje visiškai neapsimoka.
“Anglijoje yra rinka, mes galime esant galimybei auksą paskolinti ir uždirbti. Ten didžiausia pasaulyje rinka. Viskas eina per “Bank of England” sąskaitas. Nes tik turtas, esantis užsienyje, traktuojamas tarptautiniu pripažinimu kaip užsienio turtas. Kaip Lietuvos banko užsienio atsargos. Jei būtų Lietuvoje, jis negalėtų būti investuojamas. Jis tenai turi būti. O Lietuvoje niekas tonomis aukso neskolina ir neperka! O kiek uždirbame - tokios statistikos tikrai neskaičiavome. Nėra labai daug, - teisinosi A.Kregždė, tačiau pavartęs dokumentus greitai pats nustebo, - milijonais nematyti. Ten “gaunasi” nulis”.
Kad ir koks būtų gautas pelnas, pasak A.Kregždės, dalijamas per pusę - viena dalis keliauja į valstybės biudžetą, kita - į Lietuvos banko sąskaitą. Jis dievagojosi, kad šie pinigai tikrai neskolinami saviškiams, už juos taip pat esą neperkamas ir joks turtas.
Bet kas kontroliuoja Lietuvos auksą?
“HSBC”, “BNP Paribas”, “JP Morgan”, - vardijo A.Kregždė, - patys didžiausi pasaulio bankai. Mes su jais dirbame, o jie dirba su klientais.” Tačiau kas trukdo “dirbti su klientais” pačiam Lietuvos bankui, dykai saugant auksą Lietuvos saugyklose, buvęs Seimo kancleris A.Kregždė negalėjo paaiškinti. Juk Lietuvos bankas Kaune turi puikiausias ir saugias patalpas. Šarvuotas! Nesudeginamas. Nepaskandinamas.
Pataikaujame didiesiems
Buvęs Lietuvos ekonomikos ministras, Seimo narys Julius Veselka atsidūsta, kad savo aukso niekada ir nematysime.
“Dabar didelės tarptautinės organizacijos tik naudojasi Lietuva, ją išnaudoja, - aiškino J.Veselka. - Mes prarandame daugiau, negu jie uždirba. Bet čia jau ne banko, o Seimo problema. Pagal dabartinius įstatymus, bankas nieko negali. O kadangi nieko negali, tai užsienio bankininkams labai patogu. Jie gauna didžiules algas, dalijasi kreditus, nieko nedarydami ir už nieką neatsakydami. Reikia keisti pagrindinius principus. Bet dabar duodame užsidirbti užsienio bankams savo sąskaita.”
Anot parlamentaro, kaltas Lietuvos elito vasalizmas. Elitas labai nori įtikti kitiems, o apie Lietuvą negalvoja. Esą dabar mūsų valstybės turtas tvarkomas nežinia kur ir nežinia dėl ko.
“Kai saugome užsienyje, gauname nulis nulis nulis nulis vieną procentą palūkanų, - kaip žirnius bėrė skaičius buvęs ministras. - Bet čia smulkmena. Problema - Lietuva apskritai atsisakė pati reguliuoti pinigų emisiją ir perdavė šitą teisę Europai. Todėl patiriame šimtus milijonų nuostolių. O Lietuvos banko apskritai nėra - tai tik formali institucija, kuri surenka duomenis, ką nors skaičiuoja, bet realiai Lietuvos ekonomikai nieko nepadeda. Tad jei būtų pakeista sistema, ir dėl atsargų saugojimo klausimas būtų išspręstas.”
Kas už svarbiausio Lietuvos banko šarvuotų durų?
Apie vieną Kauno širdyje esantį pastatą sklando legendos. Neva jo rūsys toks saugus, kad jo neužlietų nė dešimt metrų pakilęs Nemunas, nepasiektų ugnies liežuviai.
Nedega, neskęsta
Tiesa, į 1928 metais iškilusį Lietuvos banko pastatą per visą jo istoriją nė karto nesikėsino nei ugnis, nei vanduo, tačiau jo rūsyje esančios saugyklos vis vien laikomos pačiomis patikimiausiomis.
Lietuvos banko pastatas, kurį dabar yra išsinuomojęs Ūkio bankas, unikalus tuo, kad jis buvo statytas būtent šiai paskirčiai. Kauno centre nupirkus sklypą, buvo paskelbtas tarptautinis konkursas - to meto Lietuvoje tai buvo populiaru statant valstybinės reikšmės objektus. Laimėjo prancūzų architektai, bet realizuoti jų pasiūlymą (buvo itin daug prabangos detalių) buvo per brangu. Tad patvirtintas tuo metu vienintelio Lietuvoje architektūros profesoriaus Mykolo Songailos projektas su kai kuriomis prancūzų projekto detalėmis.
Vienas gražiausių pastatų tarpukario Lietuvoje tapo ir pačiu saugiausiu. Jame buvo įmontuota angliška apsaugos sistema, kuri tuomet laikyta pačia patikimiausia. O pati saugiausia jo vieta, žinoma, - saugykla. Joje laikinosios sostinės gyventojai, kaip ir dabartiniai kauniečiai, laikė brangiausius savo turtus.
Paslaptys - paslaptis!
Smalsu, kokius daiktus žmonės šiandien laiko vertus laikyti banko seifuose. Išgirdęs šį “Vakaro žinių” klausimą Ūkio banko valdybos pirmininkas Gintaras Ugianskis nusikvatoja: “To neįmanoma sužinoti. Nei aš, nei joks kitas banko darbuotojas niekada nėra matęs, kas dedama į seifą.”
Žurnalistinis smalsumas čia nepadės - išnuomoto seifo turinys yra žinomas tik pačiam žmogui ir daugiau absoliučiai niekam. Tačiau pasidairyti po pačias saugyklos patalpas ir net patekti į tą jų zoną, kuri niekada nei fotografuojama, nei filmuojama, mums leidžiama.
Leidžiamės laiptais žemyn. Saugykla įrengta septyni metrai po žeme, jos sienų storis - du metrai. Pasitinka įspūdingos seifinės durys. Regis, kalbos apie net ugniai ir vandeniui neįveikiamas patalpas - neperdėtos. Šias duris - galingą trimis skirtingomis spynomis rakinamą įrenginį - banko užsakymu pagamino anglų firma “Milners”. Jos varstomos jau devintą dešimtmetį ir dar nežinia kiek bus varstomos, nes iki šiol veikia nepriekaištingai.
Pabandau jas atidaryti. Tačiau tai ne vieno žmogaus jėgoms, mat durys sveria maždaug tris tonas. Atsivėrus durims reikia nuleisti pakeliamą tiltelį, kad būtų patogu peržengti slenkstį. O už jo - pati slapčiausia banko vieta.
Rekonstruotas patikimumas
Nedideliame kambaryje yra penkios patalpos, kurios banke nuo seno vadinamos celėmis. Kiekvienoje celėje įrengti seifai. Jie rakinami dviem raktais. Vienas duodamas klientui, kitas lieka banke.
Seifai - skirtingų dydžių, bet nedideli. Pavyzdžiui, paveikslas į seifą telpa tik išėmus jį iš rėmų ir susukus. Didžioji dalis šių seifų yra originalūs, taip pat angliški. Prieš devynerius metus atliekant banko kapitalinę rekonstrukciją buvo tvarkomi ir seifai - remontuotos senosios spynos, pagal originalų pavyzdį pagaminta apie tūkstantis naujų raktų.
Po rekonstrukcijos banko pastatas atrodo taip, koks jis buvo prieš karą. Jis buvo atnaujinamas prižiūrint paveldosaugininkams. Visai kas kita - jo saugumas. Ko gero, būtų per daug rizikinga gerbiant praeitį šiandien saugoti didžiulius turtus tomis priemonėmis, kurios patikimomis laikytos prieš aštuoniasdešimt metų.
“Visa apsaugos sistema yra šiuolaikinė, moderni. Ji įdiegta rekonstruojant pastatą, o šįmet visiškai atnaujinta. Prieš karą apskritai nebuvo signalizacijos, bent jau tvarkydami pastatą jos neradome. Saugojo rakinamos durys, apsaugos darbuotojai”, - paaiškino Lietuvos banko Ūkio skyriaus viršininkas Algimantas Šlefendoras.
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
