Kur dingo mūsų pasididžiavimas - lietuviškos gamyklos, kuriose dirbo apie pusė milijono žmonių? „Arbatos klubas“ sukūreno!“ - atsako trijų pirmųjų nepriklausomos Lietuvos Vyriausybių pramonės ministras profesorius Rimvydas Jasinavičius. Taip jis įvardijo Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos politikus, kurie vadovavosi ne ekonomine logika, o ambicijomis, ir visur matė vien tik priešus.
Šiandien „Respublika“ tęsia pokalbį su ekonomistu, technikos mokslų daktaru, prof. R.JASINAVIČIUMI.
- Ar gamyklų privatizavimas buvo pasvertas, ar viskas vyko stichiškai?
- Privatizuojant irgi buvo padaryta esminė politinė klaida. Politinė valia buvo tokia, kad greičiau ateitų privatūs valdytojai ir pradėtų tvarkyti visą ekonomiką. Buvo laikomasi hipotezės, kad privatus savininkas visada veiks efektyviau negu samdytas vadybininkas. Bet ši taisyklė veikia tik tada, kai privatus savininkas turi pakankamą kompetenciją valdyti. Bet kas, įsigijęs įmonę, jos efektyviai ir pelningai valdyti neįstengs.
- O kas jas sugebėjo įsigyti? Iš kur atsirado tie „berniukai“ su investicinių čekių maišais?
- Čekiai buvo savotiška privataus kapitalo imitacija. Neturėjo tada žmonės iš sovietinių algų sukaupę savųjų pinigų, tai niekas iš darbo užmokesčio gamyklų negalėjo nupirkti. Pavyzdžiui, aš, būdamas ministru ir „Vilmos“ gamybinio susivienijimo generaliniu direktoriumi, gaudavau vieną iš didžiausių Lietuvoje atlyginimų - apie 800-850 litų kartu su premijomis. Be to, kaip išradėjas gaudavau ir autorinį atlyginimą. Už įdiegtą išradimą buvo mokama nuo 2 iki 5 tūkst. litų. Iš šių pajamų įsigijau žiguliuką, trijų kambarių butą ir pasistačiau namelį kolektyviniame sode. O kai prasidėjo privatizavimas, aš neturėjau jokio pradinio kapitalo. Tai kas tų pinigų galėjo tada daugiau turėti, gaudamas penkis ar dešimt kartų mažesnį atlyginimą?
Išdalijus investicinius čekius, gudresnieji mikliai susiorientavo juos supirkinėti pusvelčiui. Bet esminė valdžios klaida buvo iškreiptai pagreitintas privatizavimo procesas: pakako įsigyti 10 proc. akcijų, kad įmonės valdyme gautum 50 proc. balsų. Čia buvo aiški schema: grupė draugų sumeta pinigus, 10 kartų pigiau įsigyja investicinius čekius ir nusipirkę dešimtadalį gamyklos įgauna galios pakeisti valdymo organus. Tada pirmas žingsnis - pakeičiamas gamyklos direktorius, antras - naujasis vadovas naujųjų savininkų nurodymu įsteigia papildomą bendrovę, neva prekybai. Gamykla šiai bendrovei už savikainą parduoda produkciją. Naujoji pardavimų bendrovė ją parduoda įprastiniams pirkėjams ir visas pelnas atitenka jai, o ne gamyklai.
- Tačiau daugelis privatizuotų fabrikų apskritai daugiau nieko nepagamino...
- Buvo ir kitokių schemų, pavyzdžiui, taikyta kauniečių EBSW koncerno. Gudrieji mikliai naudojosi anksčiau mano minėtu Aukščiausiosios Tarybos „arbatos klubo“ priimtu Akcinių bendrovių įstatymu, kuriuo privatininkams buvo suteikta galimybė, išsipirkus vos 20 proc. įmonės akcijų, tapti visateisiu jos valdytoju. Toks valdytojas galėjo visą fabriką užstatyti bankui ir paimti kreditą. Gudrieji taip ir darė: ėmė kreditus, už juos pirko kitos įmonės 20 procentų. Įgiję visas teises, vėl užstatė ją bankui ir pirko kitas įmones. Jiems visai nerūpėjo, kad tos įsigytos įmonės dirbtų, gamintų produkciją, skverbtųsi į naujas rinkas. Įsigiję pradėdavo jas likviduoti, išparduoti turtą, pastatus, atiduoti stakles į metalo laužą. Trumpai tariant, veikė schema: už 20 proc. gamyklos kainos kuo greičiau atsiimti jos likvidacinę kainą - 60-80 proc. Taip prasidėjo kitas pramonės naikinimo etapas, jau ne politinis, o fizinis.
- Privatizavimas nepalietė kai kurių strateginės reikšmės valstybės objektų, bet laivyno nereikėjo, jei buvo leista supjaustyti laivus?
- Laivyno ekonominį potencialą aš vertinčiau kiek kitaip. Didžiausia vertė buvo ne patys laivai, o žvejojimo kvotos. Jeigu turi leidimą žvejoti jūroje, tai tas pats, kaip ir teisė dirbti žemę. Tai yra brangi vertybė. Sunaikini laivą - prarandi kvotas. O jas tuoj pat pasidalija kitos pasaulio valstybės. Laivus buvo galima pakeisti, nupirkti kitus. Mums nereikėjo prarasti paties laivyno ir įdirbio žvejybos plotuose bei žuvies realizacijos rinkose.
- Matyt, ir ES vaidmuo čia buvo ne paskutinis?
- O kaipgi. ES - ne šventa karvė. Ten irgi priimant visus politinius sprendimus juntama savų tautinių įmonių savininkų įtaka. Ten veikia tikri kapitalistai ir siekia, kad jų kapitalas augtų, jų įmonių rinkos plėstųsi. Jeigu įmanoma tai išspręsti ir politinėmis priemonėmis - kodėl gi ne?
Beje, skaudu kalbėti, kad pas mus net maža dalis lėšų, patekusių į Privatizavimo fondą, nebuvo panaudota reinvesticijoms, naujoms ekonomikos kryptims ir darbo vietų kūrimui subsidijuoti.
Ką galima manyti apie šeimininką, kuris, pardavęs savo kapitalą, naujo neįsigyja, o pravalgo?
- Tai kur buvo panaudotas Privatizavimo fondas?
- Tiksliai pasakyti negaliu. Tai vyko antruoju konservatorių valdymo metu. Žiniasklaidoje buvo skelbiama, kad iš jo buvo kompensuojami žmonių indėliai, nuvertėję dėl hiperinfliacijos per pirmąjį jų valdymo laikotarpį. Gal taip bent iš dalies buvo bandoma sušvelninti žalą, atsiradusią dėl valstybės ekonomikos valdymo klaidų.
Tačiau tam galima buvo panaudoti kitą paslaptingai dingusį fondą - 3,5 milijardo sovietinių rublių, kurie valdžios buvo surinkti iš Lietuvos žmonių, keičiant juos į „vagnorėlius“. To fondo tikrai būtų užtekę indėliams kompensuoti, ir gerokai anksčiau.
- Kokią apskritai įtaką mūsų pramonei turėjo ES fondų parama?
- ES dovanoti pinigai turėjo ir teigiamų, ir neigiamų pasekmių - tai priklausė nuo jų panaudojimo vertinimo sistemos. Mano galva, bet kokie gauti pinigai turėjo būti naudojami kaip investicija, kurios rezultatas privalo būti matuojamas investicine grąža. Iš esmės naudoti ES pinigai Lietuvoje davė labai mažą grąžą. Taip, kai kas kažką nusipirko, kažką pasistatė, įdiegė, bet realiai sukurta pridėtinė vertė buvo labai menka. Mano skaičiavimais, nuo įstojimo į ES mes gavome iš ten pinigų 5 kartus daugiau nei nauja ekonominė pridėtinė vertė, kurią mes gavome iš tais pinigais sukurtos savos produkcijos. Penki litai dykai gautų pinigų davė papildomos ekonominės naudos už vieną litą! Ką tai sako?
Beje, didelė dalis gautų iš ES pinigų grįžo atgal į Vakarus, nes už juos buvo skatinama pirkti jų įrenginius.
- Valdžia nuolat akcentavo, kad ES parama - gėris, kuriantis naujas darbo vietas...
- O kiek jų sukūrimas kainavo ir kiek jų išliko? Viena mano studentė atliko diplominį darbą - skaičiavo, kiek kainavo sukurti vieną darbo vietą priklausomai nuo pinigų šaltinio. Tie šaltiniai - PHARE programa, SAPPARD parama, ES struktūriniai fondai ir privačios lėšos. Brangiausiai atsiėjo darbo vietą sukurti iš PHARE - net 4 kartus brangiau, nei verslininkas ją sukuria iš savų lėšų. SAPPARD lėšomis sukurta darbo vieta kainavo 3 kartus daugiau, ES fondų - iki 2,5 karto daugiau nei iš nuosavų investicijų. Beje, dauguma PHARE sukurtų darbo vietų išnyko iškart, pasibaigus tai programai. Ar tokios disproporcijos neslepia korupcijos?
ES parama turi ir dar vieną neigiamą aspektą. Daugelis žmonių, elementariai nesuvokdami šiuolaikinių pinigų esmės, mano, kad bet koks gautas pinigas, ir dar už dyką, yra gėris. Tačiau šiuolaikinis pinigas - tarsi spalvotas popierėlis, o jų pasaulyje spausdinama be proto. Kai tų popierinių, be materialios vertės pinigų, randasi daugiau, nei yra pagaminama vertybių, jie ima kenkti - pakelia kainas, didina infliaciją ir nuskurdina didžiąją dalį žmonių.
- Dabar vyksta mūšiai dėl ES pinigų 2014-2020 metams. Ar yra vilčių, kad šį kartą jie bus panaudoti racionaliau?
- Šalies vadovai, kurie formuluoja strategiją, pirmiausia turi suvokti ir visai tautai paskelbti, koks yra pagrindinis mūsų valstybės tikslas. To reikalauja efektyvios vadybos taisyklės. Bet kiek valdžios žmonių apie tą tikslą paklausi, tiek gausi atsakymų.
Kad pinigai duotų ilgalaikę naudą, juos reikia mokėti valdyti ir „įdarbinti“, t.y. investuoti. Valstybei irgi. Ne tik „įsisavinti“ ar taupyti. Ar kas nors matė strategiją, pagal kurią Lietuva, kaip valstybė, efektyviai investavo ir pasiekė apčiuopiamą ar bent tokią, kurią vidutiniškai gauna privačios įmonės, investicinę grąžą? Aš nemačiau. Gal tai didžioji mūsų valstybės paslaptis?
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
